Balandžio 20 d. Vilniaus laidojimo namuose prie velionio urnos buvo padėta pagal LK tradiciją sulankstyta Lietuvos valstybinė vėliava bei gėlių krepšelis nuo LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus.
Kapuose Lietuvos valstybinė vėliava, kaip paskutinė kariuomenės kūrėjų savanorių dovana mirusiam bendražygiui, įteikta velionio sūnui, taip pat kariuomenės kūrėjui savanoriui, LKKSS VAS Pasieniečių būrio nariui Gediminui Tolvaišai.
Laidotuvių pabaigoje sugiedotas Lietuvos valstybės himnas…

Trumpas fotoreportažas iš atsisveikinimo su velioniu publikuojamas skiltyje FOTOGALERIJA—>2021 METAI

Velionį LK kūrėją savanorį Juozą Tolvaišą pagerbė LKKSS VAS nariai Antanas Burokas, Linas Ladiga (abu iš KASP štabo būrio), Vytautas Račkauskas (KASP 8 rinktinės karių savanorių būrys) 
…ir (virtualiai) Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovė Laima Purlienė:

In memoriam partizanui Juozui Tolvaišai

Laima Purlienė
LKVĮKR folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovė

…Įprasta tokiais atvejais rašyti nekrologą su tiksliu gyvenimo aprašymu. Tikriausiai parašysiu, bet vėliau, šiandien dar negaliu.

Mes abu nemažai kalbėdavomės, aš vis laukiau karantino pertraukos, kad vėl galėtume pasimatyti, o jau tada ateis laikas viską įrašyti ir parašyti. Na, dažnai taip būna, nes viską reikia daryti greitai ir laiku… Gal mes abu buvom per daug įsisvajoję, kad išsipildys jam vaikystėje būrėjos išpranašauta dalia sulaukti šimtojo gimtadienio? Rodos, realistė esu, bet jis taip tuo tikėjo, taip laukė, tai kodėl gi man jo svajonei prieštarauti? Na, nieko dabar jau nepakeisim.

Praradom labai drąsų, tiesakalbį, jokių gyvenimo ir biografijos pagrąžinimų nepripažinusį, daug didelių darbų nuveikusį žmogų. Buvo kuklus, bet turėjo ir tik jam būdingo išdidumo. Jam nereikėjo jo nuopelnų aukštinimo, jis nieko dėl savęs nereikalavo, savireklama neužsiėmė, tai ir liko mažiau žinomas, kuklesnės gyvenimo istorijos herojus. Tiesiog nebuvo šalia žmogaus, kuris juo labiau pasirūpintų.

Mudviejų pažintis nebuvo labai ilga taip pat. Juozas Tolvaiša atėjo į mano vadovaujamą kolektyvą dainuoti ir netgi šokti. Rašau ,,netgi”, nes garbingi buvo jo metai, o patirti sužalojimai buvo didelė kliūtis. Oi, ką aš čia? Juk visi ne kartą matė, kaip jis šoko! Vėjas, ne vyras. Dzūkas su visais gražiausiais dzūkiškais talentais. O jau balsingas! Žmonės jį iš karto pamilo, nes jis buvo, neliteratūriškai sakant, nefalšyvas. Turėjo puikų humoro jausmą, lengvai iškęsdavo skausmą. Būdavo pradedam groti, o jis pasičiups savo kraštietę Janytę ir kad pradės šokti! Aš juk žinau, kaip jam skauda! Groju ir galvoju: ,,O jei grius čia pat, jei kas atsitiks, ką aš tada darysiu?“ O jis nieko nepaiso – trepsi, sukasi, o pašokęs juokauja, kaip jis ženytųsi su gražuole Janyte, nes vienam labai ilgos dienos ir naktys. Mes visi pralinksmėjam ir einam dainuoti. Kai nuskamba dzūkiška dainelė, tai Juozas jau tarsi dangun pasilypėjęs… Dievuliau, ką čia viską išpasakosi. Netinkamas momentas.

Išeina mūsų Tolvaiša, didingos pavardės palikuonis, pavirs pelenėlių krūvele. Bet turim pasistengti, kad jis atmintyj išliktų. Pateikiu jums keletą akimirkų iš mūsų pabendravimo karantino metu. Kalbėdavomės, o paskui aš kažką parašydavau, nemanydama, kad rašant vėjavaikiškai, iš žmogaus gal tik tiek ir lieka… Kas nepažinote, paskaitykit, o rimtesnį nekrologą turėtų parašyti jo bendražygiai. Reiktų, kad jie papasakotų apie partizaną, lagerio ir tremties kankinį, šaulį, tremtinių ir politinių kalinių choro iniciatorių, kariuomenės kūrėją, žmogų, kurio buvo visur pilna Atgimimo laikotarpiu. Tikiuosi, kad jie bus už mane tikslesni.

O man lieka tik apgailestauti, kad nesulaukėme jo devyniasdešimt penktojo gimtadienio, kuris, rodės, taip arti… Ilsėkis ramybėje, Juozuk mūsų, visas kolektyvas liūdi. Mes neužmiršim.

***

Paskambina man partizanas Juozas Tolvaiša. Sako, kad buvo Žemės ūkio ministerijoje, bet nieko ten nerado. Aš susirūpinu: ,,Juozuk, nebijot jūs lakstyti tokiu laiku? Ar kaukę bent turėjot?“ Tai kur jis neturės, ir nieko jis nebijojo! Ir nupurškiamas leidosi, ir su kauke buvo, bet reikalų sutvarkyti negalėjo. Klausia, kaip čia bus, ar per jo devyniasdešimt ketvirtą gimtadienį gegužės 15 dieną karantinas jau bus atšauktas. Juk švęsti reiktų. Jis dainų ir žmonių pasiilgo. Krizenam, juokiamės, jo nuotaika kuo puikiausia, nes sėdi prie namų ant suolelio, savame kieme, šildosi prieš saulytę kaip koks katinas. Kai kalbam apie žemės šaltumą ir pavasarį, jis prisimena, kaip 1958 metais, antrą Velykų dieną (patikrinau – balandžio 7 d.) grįžo po lagerio Jakutijoj ir tremties į Lietuvą iš Krasnojarsko krašto. O sniego buvo sulig kelių, buvo sunku pasiekti Dzūkiją. Tik kitą dieną oras labai staigiai pradėjo šilti. O iš Jakutijos išvažiavo tada, kai ten buvo labai labai šalta.

Juozukas buvo labai darbštus, tai užsitarnavo jį prižiūrėjusio korėjiečio pagarbą. Geras buvo tas korėjietis, supratingas ir užjaučiantis, tik labai tinginių nemėgo. Juozas tuo metu statybose langams stiklus pjaustė, o kadangi tik vienas tą darbą išmanė labai gerai, tai nusipelnė ne tik pagarbos, bet ir pagalbos. Pagailo korėjiečiui jauno vyro, o dar lietuvio, iš tolimo tolimo krašto, darbštesnio ir sumanesnio už kitus. Ir sumanė jis dovaną milžinui Juozukui. Liepia sėsti su juo ir važiuoti į rajono centrą, o ten nusiveda į pasų poskyrį ir įsako duoti naują pasą su visais antspaudais. Ir ką, pasas jau rankose, laikas atsisveikinti, o korėjietis toks žmoniškas. Sako: „Kaip tu tuos 700 kilometrų iki Krasnojarsko tokiu šalčiu pasieksi? Važiuos valdžia į Krasnojarską, paprašysiu ir tave paimti.“

Na ką? Viskas kaip kokioj pasakoj. Išsirengia valdžia į Krasnojarską su „Volga“. Pasiima totorių Vasią, Juozuką ir gerus kastuvus. Pavažiuoja, užstringa sniege, o Vasia ir Juozukas, kaip du geri buldozeriai, vis kasa ir kasa kelią pirmyn į išsvajotą laisvę. Viduryj tų 700 kilometrų gyventa vietinio jakuto. Valdžia sako, kad jį gerai pažįsta, tai ten visi gaus ne tik pavalgyti, vietą miegui, bet ir išgerti. Juk reikia nuo šalčio sustingusį kūną palepinti.

Ir tikrai, visus juos šeimininkas puikiai pavaišina. Atneša kažko panašaus į šieną, čia pat paskleidžia, o kaip labai geriems ir gerbiamiems svečiams liepia išsirinkti, kuris priims pačią didžiausią dovaną – permiegoti su šeimininko žmona. Jau aš suklūstu, ar tik Juozukas iš nuobodulio nesukūrė šios istorijos mane pralinksminti. O Juozukas tęsia, kad nelabai jis tokios dovanos norėjo, tai apsimetė, kad nuo maisto labai raižo pilvą. Šeimininkai puolė jį gydyti, net geresnę vietą miegui išrinko. Ir ką, nors ir nelabai gerai apgaudinėti kelionės draugą, bet ta šeimininko dovana teko naudotis totoriui Vasiai. ,,O ką, papjaus, brolali, dar ir kaip papjaus, jeigu tu jakuto neklausysi ir didelę negarbę jo žmonai, atsisakydamas tokios dovanos, padarysi“. Taip totorius Vasia išgelbėjo mūsų dzūkelį. Smagiai šaipėsi pakeleiviai iš Vasios, o vertėjo padėkoti už tokį pasiaukojimą. Tada aš ir klausiu: ,,O tai kokia to jakuto šeima, ar jis turėjo vaikų?“ Pasirodo, turėjo du baltus – mergytę ir berniuką.

Ir nežinau, ar man tikėti Juozuku. Tikriausiai reikia, ne pirmą kartą girdžiu apie svetingumo tradicijas tame krašte, bet vis nenoriu būti apmulkinta.

Taip ir grįžo namo Juozas Tolvaiša, ir sėdi dabar Salininkuose savo nuosavo namo kieme prieš saulutę. Ir laksto grįžęs savo žemėn šešiasdešimt du metus. Norit tikėkit, norit ne, o aš gal ir tikėsiu. Negi kas pasakys, kad tautų draugystė nesvarbus dalykas?

*  * *

Vėl kalbuosi su savo partizanu dzūku Juozu Tolvaiša. Toli mes vienas nuo kito: aš savam, jis — savam kampe. Negi imsi dabar lankyti devyniasdešimt penktus metus pradėjusį žmogų, kai virusas pasaulyje per penkias dienas palietė per milijoną žmonių? Reikia jo amžiaus žmones apsaugoti, bet būtina neužmiršti ir nors pokalbių telefonu pagalba pabūti kartu. Tai ar neliūdna jam? Sako: ,,Aš tiek metų sovietų lageryj prabuvęs, tai šitam ,,kalėjime“ kaip nors prabūsiu.“ Ir juokiasi! Tai ir aš juokiuosi, nes man smagu jį linksmą įsivaizduoti. Nors iš tiesų tai gal jis nelabai linksmas. Kosti, sąnarius skauda, jokios pagalbos nėra. Nebuvo ir iki karantino. Pasigraudenam ir sukam kalbą prie melioracijos. O ką, neįdomi tema? O man įdomu. Labai didelio tikslumo nesiekiu, bet sužinoti apie melioraciją 1960 metais norisi, ir gana. Taigi, grįžęs iš lagerio 1958 metų pavasarį, padirbėjęs plytų fabriko statyboje, pradeda dirbti Salininkuose melioracijos valdyboje. Na, pavadinimo nepatikslinau, nes pokalbis paprastas, ne valdiškas interviu. Sako, kad Salininkuose buvo dvaras, sovietai jį nusavino ir įkūrė svarbų melioracijos centrą. Ir dar ta „melioracija“ be tikslaus pavadinimo pasižymėjo tuo, kad turėjo labai gerą viršininką – jis priimdavo dirbti tremtinius ir politinius kalinius, kurie beveik negalėdavo kur nors įsidarbinti. Jie stengdavosi labai gerai dirbti, bet gal ne dėl to, kad brangindavo darbą, gal jie tiesiog kitaip ir nemokėjo. Ir Juozas Tolvaiša dirbo labai gerai, tai užsitarnavo viršininko pasitikėjimą — gavo vieną po kitos mašinas ir tapo patikimiausiu vairuotoju. Tada mes abu aptarinėjam kokios buvo anų laikų mašinos. Pirmoji prastoka, o vėliau vis geresnės — GAZ 51, GAZ 52, GAZ 53. O, aš pasigiriu, kad jas prisimenu, juk aš jas mačiusi, GAZ 53 net kelis kilometrus vairavau. Ir tada Juozas pasakoja apie avariją, kai autobusas važiavo su sugedusiais stabdžiais ir atsitrenkė į jo sunkvežimį. Sako, kad nuo jo sprendimo priklausė, kokios bausmės susilauks autobuso vairuotojas : „Aš pasakiau milicijai, kad turim tik džiaugtis, nes Dievas paliko mus gyvus, tai kokios dar bausmės?“ Bet širdyje vairuotojo jis neteisina: „Kaip galima taip nerūpestingai dirbti, kaip pradėt važiuot be stabdžių?“

„O tai kur prasidėjo jūsų darbas?“ — klausiu Juozo Tolvaišos. Ir jis pradeda pasakoti apie Kernavę. Kai jis atvažiavo pirmą kartą, darbai buvo jau prasidėję. Aš netikrinsiu faktų, datų, bet man labai įdomu. „Tai ką jūs ten radot?“ — „O gi daug ekskavatorių, mašinų. Matai, sovietai leido ten kolūkiečiams dirbti žemę, turėt sklypus — tai jie ten arė ir akėjo kaip norėjo, sėjo, sodino ir kasė — kaip mokėjo. Nepatinka kam statūs šlaitai, tai traktoriumi pastumdo, palygina. Jam svarbu, kad derlius užaugtų, o ten piliakalnis ar ne piliakalnis — labai ten kas suka sau galvą? Kai aš atvažiavau, tai vienur kasė žemę ir vežė ant piliakalnių, kitur aukštino, formavo šlaitus. Kai kur klojo vamzdžius, sausino.“

Tada aš klausiu, ar žemes vežė iš toli, ar vežė iš piliakalnių teritorijos. Sužinau, kad kasė ir pylė, kad tik būtų gražiau. Daugiausia žemės keliavo iš apačios į viršų, bet buvo visaip. Susirūpinu, ar kas tuos darbus prižiūrėjo, ar kasdami ko nors rasdavo. Jam atrodo, kad kiekvieno žingsnio niekas neprižiūrėjo, bet kažkas gal ir kontroliuodavo. Tik to supratimo dar buvo maža. Radinių nėra matęs, nes jis juk vairuotojas buvo. Ir ne bet koks — atveždavo ir parveždavo žmones, reikalingus įrankius ir kt. Aš jau nejuokias susidomiu, nes apie Kernavę esu daug skaičiusi, turiu daug literatūros, nes ten esu patyrusi ypatingus jausmus, ten gera, ten gražu, ten nepakanka žodžių mintims išsakyti. Ir man tas žemių pylimas, piliakalnių formavimas truputį sujaukia tvarką, kurioje žinias buvau gražiai susidėliojusi. Bet pokalbis ne mokslinis, tai ilgai prie to nepasilieku, nusprendžiu, kad vasarą neverta kankintis, juolab dėl to, ko nepataisysi. Reiks dar kartą viską skaityti, bet jau be didelio romantinio įsijautimo, truputį ūkiškiau. Tada abu grįžtam vėl prie melioracijos viršininko. Gaila, žmogus geras, o pavardę Juozas Tolvaiša užmiršo. Sako, kad prisimins kitą kartą. Man patiko persakyti viršininko žodžiai: „Kai tik pas mane ateina darbintis ir pamatau kepurę su kozirku (snapeliu) ir guziku (saga) viršugalvyj, tai aš jo nepriimu – iš karto matau, kad stribas ar komjaunuolis.“ Ir mes pradedam naują, jau kepurių su snapeliu — „furažkų“ temą. Pasirodo, lietuvį pažinsi iš to, kad jis bekepuris. Tada aš prisimenu, kad 1991–1995 esu girdėjusi, kad į Maskvą nelegaliai statybose dirbti važiavę lietuviai sakydavo, jog juos milicija dažniausiai susekdavo ir pažindavo, kad jie atvažiavo iš Lietuvos, nes buvo be kepurių. Kai tai suprato, tuoj visas „furažkas“ ir „ušankas“ užsimaukšlino ir su vietiniais supanašėjo. Dar prisiminiau, kaip Kirovo srityje mano ansamblio dainininkėms siūlė nusipirkti moteriškas kailines kepures ir vietiniai labai stebėjosi, kad tokio gėrio neperkame: „Tai gal jūs pinigų neturit?“ Ką ten aiškinsi, kad mes prie „ušankų“nepripratę?.. Tai va, pradėjo rašyti skundus tie „furažkiniai“ komjaunuoliai, kad melioracijoje dirba vieni banditai ir „išėdė“ tą viršininką iš melioracijos. Bet jis atsidūrė Žemės ūkio ministerijoje, o susitikęs Juozą Tolvaišą skundėsi: „Gaila, kad turiu popierius dėliot, o norėjau daug gero padaryt.“ Tai ir baigiam pokalbį, laisvai paplaukioję nuo temos prie temos. Sėdžiu, šypsausi, džiaugiuosi, kad galiu į tokius senus laikus persikelti ne kokiame filme, knygoje, o čia pat, priglaudusi prie ausies telefoną, gražų amželį gyvenančio žmogaus pagalba. Kaip norėtųsi, kad jam mažiau skaudėtų, kad jis dar ilgai gyventų ir vis ką nors papasakotų. Pavyzdžiui, apie melioraciją. O kodėl gi ne? Gal dar kokių naujų minčių kils?

*  * *

Ar yra likimas? Nežinia, bet jei yra toks žodis, tai gal ir turėtų būti. Dabar visi ilgai kedens horoskopus, o aš jais netikiu. Juokingiausi būtų 2019-aisiais rašyti 2020-iesiems. Šį rytą pirmasis man paskambina partizanas Juozas Tolvaiša. Sakoma, kad geras ženklas, jei pirmas svečias per šventes vyriškos giminės, tai iš karto smagiai įsišnekam, įsijuokaujam. Ir nejučia kalba pakrypsta link būrimų ir pranašysčių. Jis sako, kad mažai kuo tiki, bet vaikystės pranašystės neužmiršta, gal ji ir išsipildys. Aš jam papasakojau, kad kažkada seniai Šalčininkų krašto Mištūnuose užrašiau Stasio Bazio pasakojimą, kaip burtininkas Galinis jam išpranašavo daug gerų dalykų, kad po to jis nieko nebijo, nes viskas jam gerai pildėsi, jis netgi žinojo savo mirties datą ir nuo to jam visai gerai buvo, jis nieko pakeisti nenorėjo. Aš žinoma, viską užsirašiau. Praeina keleri metai, sužinau — mirė Stasys Bazys. Pasitikrinu popieriuose — išsipildė! Juozas Tolvaiša klauso manęs ir sako: „O, tai ten gi buvo Galinis! Jis tai viską tiksliai pasakydavo.“ Tada jis pasakoja, kad žmonės iš visur pas tą Galinį važiuodavo, bet jam pačiam būrė jau kita būrėja. Ji buvo lenkė, kuri klajodavo po kaimus, o pabūrusi pasilikdavo tuose namuose nakvoti. Būrėsi tik Juozo seserys. Ryte jis anksti išgynė ganyti karves. Prasidėjo baisus lietus, buvo labai šalta, tai perlytas ir sušalęs pargynė karves namo, įleido į uždarą kiemą, o pats įžengė į namus. Namuose buvo šilta, o nuo jo vanduo varvėjo kaip nuo neišgręžto audeklo. Patrypčiojo prie durų ir ėmė nusirenginėti, o keliaujanti būrėja, sėdėdama su jo seserimis prie stalo, įdėmiai į jį žiūrėjo. Šeima sumanė sužinoti, koks šito vaiko likimas. Būrėja pasišaukė jį arčiau ir liepė ištraukti tris kortas. „Šitas jūsų berniukas gyvens šimtą metų, — bet šituose namuose jis gyvens nelabai ilgai, jis atsidurs labai toli nuo namų, patirs daug vargo, ir jau niekad į šitus namus nesugrįš”, — toliau būrė atklydėlė. Šeima susirūpino, bet sužinojusi, kad po vargų ateis ir ilgas gražus gyvenimo laikas, aprimo ir gal net viską užmiršo. Tik Juozukas neužmiršo ir vis stengėsi apgaut likimą. Kai reikėjo pasidaryti dokumentus, jis išgirdo pažįstamo žmogaus patarimą: „Pasisendink“, — ir pasiūlė pasendinti jį pora metų. „Tai kad negaliu, mano brolis gimęs tais metais“, – nesutiko Juozas. Tada jam pasiūlė pasisendinti dar vienais metais. Na gerai, gavo jis tokius „meluojančius“dokumentus, kuriuose buvo parašyta, kad jis Tolvaišų šeimoje – vyriausias sūnus.

Tada buvo baisus pokaris, broliai tapo partizanais. Juozo vyresnis brolis išėjo partizanauti pirmas, o po jo ir Juozas. Kartą vyresnis brolis su draugais užėjo į vieno kaimo gyventojo namus ir ten pernakvojo. Kitą dieną stribai įvirto į tuos namus ir, radę tik du ne itin gudrius vaikus, iš jų sužinojo, kad pas juos su kitais partizanais nakvojo vienas iš brolių Tolvaišų. ,,Kuris?!“ — grėsmingai klausia stribai, o vaikiukai sako: „Vyriausias“. Ir taip už visus vyriausias tik dokumentuose Juozas Tolvaiša atsiduria Valkininkų stribyne. Čia jį žiauriai tardo. Iš Mištūnų kilęs stribas su dviem sūnumis stribukais „dirba“ persistengdami — vienas sėdasi ant Juozo galvos, kitas ant kojų, o trečias keturkampiu rąsteliu sulaužo šonkaulius. Po daugybės smūgių Juozas jau nejaučia skausmo, o tie dar „dirba“. Paskui Trakai, tada Lukiškių kalėjimas, o iš ten — į lagerį. Grįžta po daugelio metų, bet namai, kuriuose būrė keliaujanti būrėja, jau atimti, ten mokykla, kurią po kurio laiko kolūkis ima ir išnarsto po rąstą kitoms statyboms. Jo kančių keliai buvo ilgi, bet visur jam gerai sekėsi, visur buvo mylimas, o prieš pirmąją savo gyvenimo Dainų šventę, pradėjo dainuoti ir visą gyvenimą dainavo, taip ir į LKVĮKR folkloro ansamblį atėjo, kad partizanų dainomis pasidalintų. Ir visko gyvenime matė, tik žino, kad nuo likimo nepabėgsi. Dar pokalbio pabaigoje papasakoja, kaip dirbo pas raudonąjį Rūdninkų girios partizaną Raguotį, buvusi jo viršininku. „Ir va, Laimute, vienas raudonas, o kitas žalias, o prie butelio kalbą suradom“. Toliau jis papasakoja, kaip tam Raguočiui komunistų partija liepė skirtis. Gyveno jis gerame žydo name, turėjo labai gerą ir mylimą žmoną, pateko ir į LKP CK, o ten, gerai patikrinę jo istoriją, sužino, kad jo mylima žmona iš dvarininkų šeimos! „Ne, negalima, kaip tu toks žmogus gali su tokia žmona gyventi? Skirkis!“ — gauna griežtą įsakymą. Ir paklauso Raguotis, ir atsisako likimo dovanos, ir pradeda gerti… Ir pasidaro CK netinkamas. „Tai va, Laimute, niekur nuo likimo nepabėgsi, net jei dokumentus pasikeisi“ — pabaigai užtvirtina Juozas Tolvaiša ir sako, kad stengsis tuos išpranašautus metelius pragyventi, nors skauda kiekvienas kažkada Mištūnų stribų sulaužytas kaulelis. Aš klausiausi jo, galvojau ir dar ilgai apie tai galvosiu. Man norėtųsi, kad jis gyventų, tik gaila, kad iki to šimto ne taip ir toli. Tai va, lyg ir apie likimą. Tikėkit tik tuo, kas gera. Ir tegu pildosi.