Be panikos — 2: ar yra pokyčių Vakarų fronte?

Prancūzijos savaeigiai artilerijos pabūklai CAESAR Donbase. ГЕНШТАБ ЗСУ nuotr.

Vakarai mūsų karo kontekste yra visiškai pilnavertis mūšio laukas, kuriame, kaip ir Donbase, prieš mus kaunasi orkai — E. Dykyj

Evgen Dykyj
biologas, profesorius,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys

Taigi, mano katytės ir zuikučiai, tęsiame aiškinimąsi, kokia yra padėtis mūsų karo už nepriklausomybę frontuose. Pažiūrėkim, kas dedasi vakarų kryptyje.
Pastarosiomis dienomis sankcijų ir ginklų atžvilgiu paeiliui sklinda tai išdavystės, tai pergalės bangos. Bangų diapazonas — nuo „Vakarai mus išdavė ir dirba raškai!“ iki „Vakarai duoda mums super ginklą ir kabliuką raškai!“.
Norint visame tame susigaudyti, pirmiausia reikėtų teisingai suprasti, kas šiame kontekste yra ir kuo nėra tie patys „Vakarai“. Taigi, mano katytės ir zuikučiai, visoje šioje istorijoje Vakarai yra ne subjektas, o lygiai toks pats karinių veiksmų, karinių operacijų teatras, arba, jei norite, tas pats frontas kaip Donbase ar Charkivo srityje.
Nėra vieningų kolektyvinių Vakarų ta prasme, kaip juos vaizduoja rusijos propaganda ir kaip dar dėl sovietinių stereotipų dauguma iš mūsų nesąmoningai juos įsivaizduoja.
Mums, ukrainiečiams, būtų gerai, jei vieningi Vakarai egzistuotų, nes tada jie jau su raška išdarinėtų viską, apie ką mes svajojame, ir kuo orkai kaltina šiuos nesamus Vakarus.
Betgi ne — realiame gyvenime „kolektyviniai Vakarai“ susideda iš dešimčių labai skirtingų šalių, kurių kiekvienoje yra dešimtys labai skirtingų politinių ir ekonominių įtakos grupių, valstybininkų, nuomonių lyderių ir pan. Kai jų absoliučios daugumos požiūriai visiškai ar beveik visiškai sutampa, iš šalies galėtų atrodyti, kad mes turime reikalą su vieningais Vakarais kaip subjektu. Kai tik nėra 100% sutarimo kokiu nors klausimu, prasideda „sūpuoklės“, ilgas vidinės kovos procesas, kol kuris iš požiūrių nusvers.
Vakarai mūsų karo kontekste yra visiškai pilnavertis mūšio laukas, kuriame, kaip ir Donbase, prieš mus kaunasi orkai. Nėra šaudymo iš ginklų, bet kariauja diplomatai, verslo grupės, lobistai, žvalgybos agentūros ir žiniasklaidinikai. Ir pralaimėjimai, ir pergalės vakarų fronte turi labai tiesioginę įtaką įvykių eigai mūsų rytiniuose frontuose.
Todėl reikėjo tikėtis, jog raška, kartu su kontrpuolimu Donbase, pereis į kontrpuolimą ir vakarų kryptimi. Būtent tai yra kontrpuolimas, gerai organizuotas ir apgalvotas, todėl nėra visiškai nesėkmingas.
Lygiai taip pat, kaip mūsų pasipriešinimo šokiruoti orkai pralaimėjo prie Kyjivo, bet vėliau pergrupavo savo pajėgas ir spaudžia mus Rytuose, jie taip pat veikia ir Vakarų operacijų teatre. Ten taip pat buvo momentas, kai nuo šoko raška buvo paspaudusi uodegą — juk pirmosiomis karo savaitėmis Vakarai pasirodė kur kas vieningesni ir subjektiškesni, nei įsivaizdavo kremlius, ir įvedė sankcijas, kurias maskvėnai anksčiau laikė neįmanomomis, — bet šokas ir ten praėjo. Ir kaip karštajame fronte, taip ir vakarų fronte įvyko jėgų pergrupavimas ir taktikos pasikeitimas.
Dabar į mūšį mesti visi kremliaus ištekliai Vakarų šalyse — visiems mėgstantiems pinigus siūloma kelis kartus daugiau, nei jų paslaugos kainavo iki karo, visiems, kas imdavo pinigus, „delikačiai“ primenama apie skolas, visiems, apie kuriuos FSB ir GRU turi aplankus su kompromituojančia medžiaga, pūslėta ranka spaudžiama per įsipainiojusias vietas, ir iš visų reikalaujama rezultatų.
Pakeista pagrindinė ideologinė nuostata, su kuria rusijos agentai atakuoja viešojoje erdvėje. Kremlius susitaikė su tuo, kad jokie rusijos federacijos veiksmų pateisinimai po Bučos nebepriimtini nuo žodžio „visiškai“. Buvo paleistas reklaminis šūkis „Neužspeisk žiurkės kampe, nes tada ji neturės ką prarasti!“. Orkai pasiruošę pripažinti, kad jie yra žiurkė, jei tik šios žiurkės bijotų, ir užuot nuodiję žiurknuodžiais, paleistų iš kampo vėl trankytis po namus.
Subtili formuluotė skamba taip: „išsaugokime pu veidą“, nemandagios formuluotės visiškai nepagarbios rusams, bet esmė ta pati: neva pavojinga rašką spausti iki galo, jos karinis pralaimėjimas Ukrainoje prives prie nenuspėjamų kremliaus veiksmų, įskaitant galimą griebimąsi pasaulinio branduolinio karo. Niekam pasaulinio branduolinio karo nereikia, todėl išvenkime jo paprasčiausiu būdu — neleiskime Ukrainai sutriuškinti raškos, bet priverskime ją sutikti su taip vadinamu kompromisu pagal rusijos sąlygas.
Taip pat raška pasitelkė ir vieną mėgstamiausių stalininio režimo „argumentų“ – bado grėsmę, be to, pasauliniu mastu. Įžūli kremliaus „prekyba“, reikalaujanti atšaukti sankcijas, kitaip pasaulinė rinka negaus milijonų tonų ukrainietiškų grūdų, teigiamo atsako neranda, tačiau kremlius šnabžda kitą žinią: „Dar neatšaukiate sankcijų? – na tai bent jau neduokite ukrainiečiams ginklų, o tada galėsime derėtis dėl duonos“.
Visos šios žinutės, kurių klastingumas mums (laimei, ne tik mums) akivaizdus, vis dar suranda nemažą dėkingą auditoriją. Sąmoningus kremliaus agentus lydi didžiulis naudingų idiotų būrys, galingesnis Vakarų Europoje, bet toli gražu nemenkas ir Valstijose.
Renginys, kurio vienintelis siekis buvo „sustabdyti rašką“ ir „priversti rašką mokėti aukščiausią kainą“, mūsų pergalės vizijoje kol kas pasirodė ne toks išskirtinis.
Tiesą sakant, dabar Vakaruose matome dvi stovyklas — stovyklą, reikalaujančią galutinės pergalės prieš rusijos federaciją su parodomuoju pavyzdiniu pasaulio tvarkos pažeidėjo nubaudimu, ir atgrasytojų stovyklą, kuri dabar, naujoje realybėje, sukurtoje mūsų sėkmingo pasipriešinimo, bando atgaivinti rusijos federacijos suvaldymo koncepciją ir kompromisinį konflikto išsprendimą su rusijos federacijos veido išsaugojimu“ (suprantame taip — Ukrainos kapituliacija, įtvirtinant okupacijos sąlygas ten, kur rusijos federacija išlaiko karinę mūsų teritorijų kontrolę).
Raškai pavyko pasiekti pirmąją rimtą sėkmę kontrpuolime vakarų kryptimi — suformuoti įtakingų žmonių būrį, įskaitant žiniasklaidos atstovus ir toli gražu ne paskutinius politikus, kurie „iš geriausių paskatų“ viešai ragina neleisti Ukrainai laimėti.
Atsižvelgiant į tai, kad visiškas raškos sutriuškinimas įmanomas tik esant technologiniam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pranašumui, t.y. tiekiant mums ginkluotę, kuri yra efektyvesnė už kiauliašunių, ir reikšmingais kiekiais, tolesnę įvykių eigą visuose kituose frontuose dabar labiausiai lemia įvykiai vakarų fronte.
Todėl į pirmąsias rusijos kontrpuolimo sėkmes, kurios ryškiai pasireiškė Italijos ministro pirmininko Draghi „Taikos iniciatyvoje“ ir „New York Times“ vedamajame straipsnyje, tiesiogiai raginančiame Vakarų lyderius priversti mus kapituliuoti, reikėtų žiūrėti labai rimtai ir jokiu būdu nesumenkinti šio klausimo, tikintis, kad „Džonsonas viską išspręs“. Problema ne mažiau reali nei orkų ataka prieš Donbasą, o gal net grėsmingesnė.
Problema, bet ne katastrofa. Katastrofa būtų jei visi Vakarai priimtų „atgrasymo“ poziciją, o to kol kas dar nėra. Priešingai, po įžūlaus kremliaus agentų puolimo suaktyvėjo visos sveikos jėgos JAV ir Europoje, ir mes toli gražu nesame vieni kovoje už teisingą sprendimą dėl į kampą įvarytos agresyvios žiurkės likimo. Yra pagrindo manyti, kad sąlyginė „Džonsono-Austino pozicija“ visiškai nugalės sąlyginę „Draghi-New York Times poziciją“. Pirmiausia ji laimės Valstijose (įskaitant Baltuosius rūmus, kurių šeimininkas, atrodo, šiek tiek kryptelėjo link „nuosaikių atgrasymo priemonių“, bet, regis, jau grįžo ten, kur jį nuolat kreipia amerikiečių kariškiai), paskui ir Europoje.
Ir dabar prie šios sveiko proto pergalės prieš kremliaus apsimetimą, jau galime prisijungti ir mes, mano katytės ir zuikučiai, net giliausiame užnugaryje.
Vienas iš mūsų bendrų laimėjimų šiame kare yra tai, kad Ukraina, ko gero, pirmą kartą savo išsivadavimo kovų istorijoje, yra pripažinta pasaulio politikos subjektu, o ne tik užsienio interesų objektu. Taip, mes nesame vienintelis subjektas, o kai kuriais atžvilgiais ne stipriausias, bet vis tiek toks, su kurio pozicija kuo toliau, tuo daugiau skaitosi, pirmiausia draugai, o paskui ir priešai.
Principas „nieko apie Ukrainą be Ukrainos“ dar prieš tris mėnesius buvo mūsų prašymas, kurį reguliariai daugiau ar mažiau mandagiai atmesdavo. Tačiau po mūšio dėl Kyjivo niekas, išskyrus kremlių, net mintyse neabejoja šiuo principu. Su mumis konsultuojamasi, mus girdi, mums gali patarti, bet vis tiek stengiamasi nediktuoti.
Todėl, kiek stipriai dabar mus pradės „lenkti“ prie kompromiso su rusijos federacija, labai priklausys nuo to, kiek mes čia būsime vieningi priešindamiesi kapituliacijai ir kaip garsiai ir aiškiai sugebėsime perduoti šitas žinutes.
Šia prasme mane labai nudžiugino Bankovos (toje gatvėje yra prezidento biuras) reakcija į kremliaus agentų taikos iniciatyvas. Kol kas ji ne tik gera – ji nepriekaištinga ir atrodo gana nuoširdi.
Ir čia taip pat reikia priminti, kad šiuo atveju mūsų valdžia kaip tik atstovauja visuomenės nuotaikas, tokias, kokios jos yra.
Galiausiai, tas rusiškas mūsų kapituliacijos ir Ukrainos „finliandizacijos“ planas, kurį dabar mums bando parduoti įvyniotą į „Draghi planą“, dar prieš du mėnesius pasirodė Stambule Ukrainos delegacijos siūlymu.
Tada kremlius nebuvo pasirengęs priimti net tokio susitarimo, reikalavo visiškos ir besąlygiškos kapituliacijos. Dabar gi mūsų kovos išdavoje šis buvęs raškai nepriimtinas planas, gresiant visiškam pralaimėjimui, kremliui pradėjo rodytis gelbėjimosi šiaudu.
Ar pamenate, kaip jūs ir aš tada ryžtingai priešinomės tokiam kompromisui? Bet kokią „Arachamijos plano“ kritiką Bankova tada suvokė beveik kaip įžeidimą. Bet mes ištvėrėme, kiauliašuniai padėjo mums tuo savo perdėtu įžūlumu ir nepasotinamumu – ir dabar Bankova į tą patį planą reaguoja lygiai taip pat, kaip ir mes, ir mes galime visiškai nuoširdžiai didžiuotis savo valdžios veiksmais toje nelengvoje situacijoje.
Todėl kaip tik nuo mūsų priklauso, kiek stabilus bus mūsų valdžios pasipriešinimas — jis būtent remiasi visuomenės nuomone. Kol mes būsime vieningi nepritardami kapituliaciniam „kompromisui“, tol galėsime būti ramūs ir dėl oficialios Ukrainos pozicijos.
Dar daugiau, būtent mūsų viešoji pozicija bus svarus argumentas derybose visų lygių Ukrainos delegacijoms: Vakarų visuomenės yra demokratinės, ir puikiai supranta, kiek lyderiaujančios valstybės gali būti nepriklausomos nuo viešosios nuomonės, o kada nėra prasmės net bandyti įtikinti šalies vadovus — reikia kalbėti tik su visais tvirtą poziciją turinčiais žmonėmis. Kad ir kaip kremliaus agentai Vakaruose bespaustų mūsų valdžią, jai reikia sudaryti galimybę remtis mumis, kaip ta jėga, kuri neleidžia daryti jokių kompromisų su okupantais ir karo nusikaltėliais, bet reikalauja karo iki Pergalės.
Ir, galiausiai, mūsų balsai turi būti išgirsti pačiuose Vakaruose. Tarp šio teksto skaitytojų daugelis dabar ilgam ar laikinai atsidūrė užsienyje. Kiekvienas iš mūsų turėtų visose įmanomose platformose, nuo interneto iki Vakarų miestų gatvių ir aikščių, perteikti mūsų žinutes apie realias pasekmes to, kas parduodama kaip „kompromisas“ ir „pu veido išgelbėjimas“, o iš tikrųjų būtų Blogio pergalė ir paskatinimas ir puilui, ir visiems kitiems likusiems diktatoriams kartoti agresiją tiek, kiek jiems patinka visur, kur jie laikytų save pakankamai stipriais.
Su genio atkaklumu ir sodininko kantrybe įsodinkime tai į sąmonę visų, su kuriais likimas kiekvieną iš mūsų suveda Vakaruose. Juk laisvojo pasaulio šalyse kaip tik viešoji nuomonė yra lemiama priimant galutinius sprendimus.
Galiausiai iš vakarinio fronto dar kartą pažvelkime į rytinį. Gali atrodyti, kad tik įvykiai Vakaruose turi įtakos mūsų galimybėms Rytuose. Ši įtaka akivaizdi, o rusijos kontrpuolimas pasiekė bent vieną taktinę sėkmę — gerokai pristabdė ne vienos rūšies ginkluotės tiekimą mums.
Kol nėra galutinio sprendimo prisidėti prie mūsų visiškos ir besąlygiškos pergalės, „gėdijamasi“ duoti mums ginklų, kuriais būtų galima pasiekti priešo aerodromus, numušti strateginius bombonešius, juolab kad apie aprūpinimą lėktuvais kol kas nekalbama.
Faktiškai, ginklų tiekimas mums iki šiol daug labiau atitinka koncepciją „neleisti raškai nugalėti Ukrainos“, nei „padėti Ukrainai visiškai nugalėti rašką“.
Apskritai analizė, kas konkrečiai mums yra pateikiama, kam iki šiol atsakoma ir kaip tai veikia mūsų gebėjimą triuškinti orkus, būtų atskiro pranešimo tema, juolab kad matau žiniasklaidoje apie tai daugybę legendų ir mitų, labai nutolusių ir nuo kariuomenės ir nuo politinių realijų. Pabandysiu parašyti artimiausiu metu, nes tikrai neverta lipdyti papildomų „siužetinių linijų“ prie šio jau ir taip netrumpo rašinio (longread‘o).
Taigi, jei kremliaus kontrpuolimo galimybes pasiekti strateginę sėkmę — priversti Vakarus išspausti Ukrainos kapituliaciją — aš vertinu labai skeptiškai kaip ir jų armijos šansus užimti Kyjivą (nors vėlgi, kaip ir Kyjivo atveju reikalinga mūsų aktyvi tam pasipriešinimo veikla visais lygiais, savaime ji „neišsispręs“) – tai taktines sėkmes dėl ginklų tiekimo sutrikimų orkai jau pasiekė.
Šios sėkmės, galima sakyti, dviejų lygmenų: dėl daugelio mums itin svarbių ginkluotės rūšių raška iki šiol sugebėjo klausimą visiškai „pristabdyti“, tai yra atidėti net esminio klausimo „duoti ar neduoti“ sprendimą. Kremliui pavyko karinį-techninį ginkluotės nomenklatūros klausimą paversti kariniu-politiniu klausimu, perkelti jį į klausimo „kiek galima užspeisti žiurkę?“ plotmę.
Kalbant apie kitą ginkluotę, dėl kurios tiekimo „klausimo politizuoti“, neįmanoma, raška savo įtakos agentų rankomis tiesiog sulėtina jau paskelbtą tiekimą, atitolina pristatymus ir maksimaliai padidina tokiu būdu gautą laiką tiek politiniam spaudimui Ukrainai sutikti su „kompromisu“, tiek ir puolimo plėtrai Donbase.
Ką mes galime tam priešpastatyti?
Daug ką nulems mūsų karštasis frontas. Jis ne tik priklauso nuo įvykių vakarų fronte, bet ir pats jam daro didelę įtaką.
Svarbus kremliaus puolimo komponentas yra žinios apie visiško rusijos federacijos pralaimėjimo scenarijaus „fantastiškumą“ ir „nerealumą“ skleidimas. Šią žinią išpūstais skruostais kartoja tie patys karo ekspertai, kurie prieš tris mėnesius lygiai taip pat rimtai įtikinėjo, kad Kyjivas atlaikys 3 dienas, o visa Ukraina — 2 savaites.
Būtent rusų pralaimėjimas prie Kyjivo visiškai pakeitė politinį „grafiką“ Vakaruose ir ypač atblokavo tiekimą mums tokių ginkluotės rūšių, apie kurias anksčiau net nebuvo kalbama.
Kuo ilgiau mūsų gynėjai atlaikys ir sulaikys rusijos puolimą Donbase ir kuo dažniau naujienos apie mūsų kontratakas ateis iš Charkivo ir Chersono apylinkių, tuo lengviau bus mūsų diplomatams ir tvirtai nusiteikusiems anglo-amerikiečių sąjungininkams perlaužti orkų informacinį puolimą vakarų fronte.
Na, o mes su jumis, mano katytės ir zuikučiai — mūsų gynėjų užnugario atrama — pirmiausia, kiekvienas savo lygiu, pradėkime spaudimo kampaniją visuomenės nuomonei Vakarų šalyse. Priešingai nei naivi ir, atleiskite, nebrandi kampanija „Uždarykite mums dangų!“ akcija „Duokite mums pergalės ginklus!” turi daug didesnes sėkmės galimybes ir turėtų tapti viena iš atsvarų kremliaus informaciniam puolimui.
Kaip Rytuose, be panikos ir nevilties, Vakaruose taip pat vyksta karas, kuriame smogiame ne tik mes, bet ir mūsų priešai. Atlaikykime smūgius ir muškime atgal, kiekvienas kaip gali savo lygyje. Ir anksčiau ar vėliau laimėsime, nors ir ne taip greitai, kaip kiekvienas iš mūsų svajoja, bet už tat neišvengiamai.
Слава Україні (Šlovė Ukrainai)!

Pagal
facebook.com/evgen.dykyj 2022-05-29 14:05
novynarnia.com 2022-05-29 15:49

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *