Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos –-Atkuriamojo Seimo pirmininko, prof. Vytauto Landsbergio žodžiai, nuskambėję birželio 23-ąją 1941-ųjų Birželio sukilimo 82-ųjų metinių minėjime Nepriklausomybės aikštėje
Birželis lietuviams ir Lietuvai turi daug istorinių prasmių.
Tai nelaimių ir kovų mėnuo.
Šiandien minime sukilimą į didžiąją kovą prieš smurtą ir melą. Prieš tas nelaimes, kurias į mūsų žemę atnešė Sovietijos ir Vokietijos fašizmai.
Dvi tautų naikinimo ideologijos, kurias ir įkūnijo raudonojo bei rudojo fašizmo valstybės. Jų vadai vadinę save socialistais buvo Stalinas ir Hitleris. Kai susitarė kaip niokos ir dalinsis tautų pasaulį, Lietuvos likimas buvo nulemtas.
Bet Lietuva pasakė: NE. Mes tapom auka, bet nebūsim tik pasyviai kenčianti ir lūkuriuojanti auka.
Karininkija ir jaunimas pakilo į aktyvų pasipriešinimą, kai kurie net pasivadino aktyvistais. Nebūsim pasyvistai!
Toks buvo Lietuvos sukilimas. Prieš pavergėjus, tironus1941 metų birželį.
Sukilėlių aktyvistus palaikė daug žmonių, pasibjaurėjusių okupantų terorizmu, sukilo net „inkorporuoti“ Lietuvos kariai, ir pasipriešinimas virto Tautos sukilimu.
Prieš ką?
Prieš pavergėjus.
Pavergėjų ginklai buvo smurtas ir melas. Liejosi kraujas ir pylėsi nežabotos netiesos. Melas į sąmonę pylėsi nemažiau agresyvus ir pamatinis: neva pavergimas ir nelaisvė esą „išlaisvinimas“ iš laisvės. Nuskurusius raudonarmiečius jau 1940-aisias buvo įsakyta garbinti kaip išvaduotojus nuo Lietuvos.
NE – atsakė Lietuva. Mes, vergiami atėjūnų dabar turime išsilaisvinti iš jūsų, iš baimės ir melo vergijos.
Sukilimas, Lietuvos sukilimas prieš Stalino sovietiją, buvo laisvės kova. Ji tęsėsi ištisus bemaž 50 metų, kol sviedė pavergėjui didžiausią ir paskutinį iššūkį Kovo 11-ąją.
Tada melo imperija griuvo, atrodė, visiems laikams. Vis dėlto, matome, būdama nuodinga hidra, ji atgyja vėl ir vėl. Išsigimėlių maskvėnų smurtas ir melas niokoja šiandien Ukrainą; mielai vėl niokotų ir mus. Dabar – su naujų kolaborantų ekonominių- politinių stribų pagalba.
Todėl ir čia turime stovėti tvirto pasipriešinimo pozicijoje, nūdienės rezistencijos fronte.
Viskas priklauso nuo visų, nuo kiekvieno.
Ir vis dėlto, kas įvyko 1940-ųjų birželį? Nepriklausoma Lietuva tapo okupuota ir naikinama Lietuva. Priešas įžūliai skelbė: susovietinsim ir bus galų gale Lietuva be lietuvių!
Tačiau taip radosi ir Pasipriešinimo Lietuva, kovojanti.
Prezidentas atsisakė sutikti okupantą su duona ir druska. Pasitraukė į vienintelį galimą užsienį.
Lietuvos valstybės atstovai pasaulyje vieningai nutarė, ne taip kaip Vyriausybė: priešintis bent protestais, užtarimo ir teisingumo šaukiančiais balsais. Ir tęsė Diplomatinės Tarnybos kovą visi iki vieno atsisakė kolaboruoti Maskvai pusę amžiaus.
O kraštas? O karininkija nepamiršusi priesaikos? Jie iškart ėmė rengtis Sukilimui. Už laisvę.
Jei Vokietija nebūtų delsusi ir bent savaitę anksčiau pradėjusi prevencinį karą prieš Stalino imperiją, daugybė Lietuvos šeimų būtų išvengusios baisios tremties į tolimąją Rusijos katorgą ir mirtį. Bet vokiečių žvalgyba tikrai žinojo, koks nusikaltimas didžiųjų čekistų parengtas, ir leido, kad tai įvyktų. Net išdavinėjo raudoniesiems būsimus Lietuvos sukilėlius.
Berlynas draudė 1941-ųjų birželį sukilti ir skelbti vėl nepriklausomą valstybę bei savo valdžią – Laikinąją vyriausybę; o Lietuva vėl pasakė: NE. Sukilsime ir skelbsim pasauliui, kad Lietuva yra.
Štai ką šiandien minime.
Linkiu, kad Sukilimo atminties kolegija, kurią steigiame, išplėstų savo veiklą visame krašte, įveiktų bet kurį klastojimą ir sovietinę kolaborantinę užmarštį; ir kad po metų 2024-ųjų birželį rinktųsi Lietuvos žygeiviai ypatingoje vietoje, aukštaičių Obeliuose prie iškilaus išsaugoto paminklo Lietuvos sukilimui.
O vasaros dar daug, galima nužygiuoti ir šiemet.