„Pagrindinis šio išpuolio tikslas – išmušti Ukrainą iš Antarktidos“
Lesya Šovkun
„Novynarnia“ laikinoji vyriausioji redaktorė
Tradiciškai mėnesio pabaigoje su karo-politikos analitiku Evgenu Dykyj studijoje ir „Novynarnia “ puslapiuose apibendriname naujausius Rusijos ir Ukrainos karo įvykius bei aptariame situaciją fronte. Tačiau 2024-ųjų gegužę ir birželio pradžioje Evgenas oficialiu Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktoriaus pavidalu buvo komandiruotėse kituose žemynuose, todėl programos „Dykyj ir Lykchovoj/Šovkun“ įrašymą teko atidėti…
Tačiau netikėtai iškilo kita tema, iš karto susiejanti rusijos pradėtą karą (pirmiausia – jo informacinį komponentą), ir Dykyj asmeniškai, ir Antarktidą, o tiksliau – Ukrainos dalyvavimą Antarkties tyrimuose. |
Žinomo prorusiško propagandisto Anatolijaus Šaryj pareiškimas, kad, užuot leidusi pinigus dronams ir kitoms karinėms reikmėms, valstybė nukreipia juos į „vyno upes ir šokolado kalnus“ Ukrainos poliarininkams, nukrito į supurentą dirvą. Ir socialiniuose tinkluose nuvilnijo „teisingo pasipiktinimo“ banga, kuri nenuslūgo net po to, kai Nacionalinis tyrimų Antarktidoje centras ir Dykyj asmeniškai kelis kartus paaiškino, kad moksliniams tyrimams skirtų lėšų negalima nukreipti karui, „vyno upės“ – mažiau nei po taurę per savaitę kiekvienam ilgosios Antarkties žiemos žiemotojui ir pan.
Taigi, nepaisant to, kad susisiekti su Evgenu jo tarpžemyninių kelionių metu nebuvo lengva, galiausiai nusprendėme „neplanuotai“ (tai yra dar iki karo pabaigos, kaip planavome) pasikalbėti „apie pingvinus“. O tiksliau apie tai, kas iš tikrųjų slypi už to pareiškimo.
„Priešų IPSO (informacinė psichologinė specialioji operacija) apie pingvinus metu lengviausiai parsidavinėjo dvi kategorijos: „kolektyvinis Kosmačas“ ir nuoširdūs, bet gerokai traumuoti patriotai“
– Evgenai, „pagal planą“ mes dabar turėtume pakalbėti apie balandžio mėnesio įvykius fronte. Tačiau visą praėjusią savaitę šalyje (ar socialiniuose tinkluose?) siautė toks galinga „pingvinų mega mėšlo audra“, kad vietoj karinės analitikos dažniausiai tekdavo atsakinėti į kritiką dėl „vyno pingvinams“ ir šokoladą poliarininkams. Kas vis dėlto buvo?
– Buvo rusnios IPSO, beje labai profesionaliai suplanuota ir, deja, iš dalies sėkminga. Panašu, kad už „porebriko“ vis tik išmoko išskaičiuoti mums skausmingas vietas ir mušti būtent į tai, kas žmones sujaudina. Be to, tai suveikia taip aršiai, kad kritinis mąstymas išsijungia dar beskaitant pavadinimą.
Ta informacinė psichologinė specialioji operacija neturėtų jokių šansų būti sėkminga, jei mūsų žiniasklaidoje nebūtų „naudingų idiotų“. Kurie ,,pirko‘‘ tikrai primityviai nulipdytą masalą ir masiškai išplatino rusišką informacinį produktą. O jau po to, kai jį išplatino mūsų žiniasklaida, tas produktas sukėlė galingą šūdo fermentaciją galvose paprastų ukrainiečių, beje dviejų labai skirtingų kategorijų: sąlyginio „didžiojo Kosmačo“ ir pernelyg traumuotų patriotų.
Su pirmąja kategorija viskas aišku ir suprantama: jie manęs įnirtingai nekenčia. Juk mes su Dmytro Lykhovij, šiuo metu ginkluotųjų pajėgų kapitonu, o tada jūsų vyriausiuoju redaktoriumi, pirmieji pradėjome aiškinti, kad be didelio masto mobilizacijos Ukraina karą pralaimės.
Gerai pamenate, kiek mėšlo tuomet socialiniuose tinkluose prisirinkome. Tačiau ledai pajudėjo: „toksiška“ tema po truputį pradėta aptarinėti, pamažu į žiniasklaidą prasimušė balsai iš fronto, kurie – o stebukle! – kalbėjo lygiai tą patį, ką ir aš su Dmytro. O paskiau jau ir politinė bendruomenė, kad ir labai nenoriai, bet vis tiek pradėjo priimti atšiaurią karo realybę. Ir įstatymas, besantis tik pirmu mažu žingsneliu būtinos didelio masto mobilizacijos link, buvo priimtas su dideliu girgždesiu, bet vis dėlto buvo priimtas.
Tai yra pusantrų metų galinga rusų mobilizacijos sužlugdymo informacinė kampanija, į kurią buvo investuotos nemažos lėšos ir kuriai buvo panaudotas ir apšviestas nemažas agentų tinklas (ir ne tik socialiniuose tinkluose, bet net labai ir realiame gyvenime) ir kuri buvo bene sėkmingiausia jų informacinė operacija per visą karą, staiga pradėjo trūkinėti ir strigti dėl grupelės lykhovijų, žorinų ir dykyjų pastangų.
Todėl, žinoma, kiekvienas esame lengvas taikinys tiek rusams, tik ir tam „kolektyviniam Kosmačui“. Kuris siaubingai bijo mobilizacijos ir įnirtingai nekenčia mūsų, piktųjų „mobilizaurų“.
O jei pasigilintum, tai tas „kolektyvinis Kosmačas“ dar ir turi galingą motyvaciją užsipulti ne tik mane, bet ir apskritai su džiaugsmu pasigriebti bet kokią naujieną (nesvarbu tikrą ar išgalvotą) apie tai, kaip kažkas valstybėje „negerai“ Kažkur. kažkas ką nors vagia, netinkamai tuo naudojasi ir pan.
Nes tie pabaisos savo sielos gilumoje žino, kad, švelniai tariant, yra neteisūs. Kad jie yra banalūs bailiai ir išdavikai, o būti bailiu ir išdaviku yra blogai. Todėl jiems reikalingas nuolatinis galingas savęs pateisinimas, kurio pagrindas yra kruopščiai išpuoselėtas „ne tokios valstybės“ įvaizdis – kur viskas pagal apibrėžimą „kreiva ir neteisinga“, to pataisyti „neįmanoma“ ir todėl „nėra prasmės kariauti už tokią valstybę“. O tie, kurie kariauja, yra arba nusikaltėliai (jeigu jie nors šiek tiek yra „prie valdžios“), arba kvailiai, kuriuos nusikaltėliai „varo į skerdyklą“.
Siekdami palaikyti šį save pateisinantį mitą, „kosmačai“ nuoširdžiai ir džiaugsmingai platins bet kokią „išdavystę“. Ne tam, kad kas nors būtų geriau ir „išdavystė“ liautųsi, o tam, kad pateiktų sau ir kitiems savo menkumo „pateisinimą“.
Bet užtenka apie juos, su jais viskas aišku. O antrosios grupės man gaila. Tai mūsų nuoširdūs žmonės, patriotai, pergyvenantys dėl šalies likimo, aukojantys kariuomenei ir kt. Tačiau jie patyrė tam tikrą psichologinę traumą. Tai savotiška prielaida, kad valdžia (ir plačiąja to žodžio prasme, nes gali būti bet kas, kas bent ką nors valdo ir už kažką atsako) daro viską ir visada kreivai, visi, kas susiję su valstybės pinigais, būtinai juos vagia, ir svarbiausia – kad visi šalies pinigai dabar būtų skirti tik karui. Atitinkamai, bet kokios „nekarinės“ išlaidos savaime yra vagystė.
Tiesą sakant, jų pasaulio vaizdas nelabai skiriasi nuo „kosmačų“ pasaulėžiūros. Tačiau toks vaizdas džiugina tik „kosmačus“, nes juos pateisina, o sužalotus patriotus nuoširdžiai skaudina. Tačiau nuo to skausmo jie visiškai praranda gebėjimą kritiškai mąstyti. Ir darosi labai paprasta jais manipuliuoti – pakanka „raudono skuduro“ bet kokių „ne dronams“ išlaidų pavidalu su atitinkamu emociniu atspalviu, ir iškart prasideda…
Pradžioje maniau, kad pakaks paaiškinti tiems žmonėms keletą elementarių dalykų, kurių jie nežino. Pavyzdžiui, kad visa humanitarinė mūsų biudžeto dalis yra sąjungininkų lėšos, ir kad tos lėšos suteikiamos tam tikromis sąlygomis. Pagrindinė sąlyga – naudoti ne karo reikmėms, tai yra, nerealu jas bandyti nukreipti dronų, šovinių ar net konservų kovotojams įsigijimui. Jas būtų galima perskirstyti, pavyzdžiui, serialams, neseniai uždarytų cirkų išlaikymui ir pan., bet jokiu būdu ne karui.
Kažkas išgirdo. Bet, kaip paaiškėjo, nemaža dalis yra taip traumuota, kad ne tik nemąsto savarankiškai, bet ir nepriima jokių paaiškinimų. „Aš čia renku medicininei evakuacijai, ir man visai nesvarbu – atiduokit tuos pinigus frontui! – Jų negalima duoti frontui, draudžia sąjungininkai, nes tai jų pinigai. – Man nesvarbu, vis tiek atiduokit, nes mes kariaujame!
Žmogau, tai ne tavo karas, tai mūsų karas drauge. Ir mes taip pat nuolat renkame, tai medicininei evakuacijai, tai šildytuvams, tai apkasų elektroninės kovos priemonėms mūsų „koviniams pingvinams“ – poliarininkams, papildžiusiems ginkluotųjų pajėgų gretas. Ir toliau rinksime iki karo pabaigos. Tačiau tai niekaip nesusiję su šalies biudžeto formavimu ir Vakarų pinigų panaudojimo sąlygomis.
Bet ne, žmogus negirdi jokių paaiškinimų ir argumentų. Jam skauda vien todėl, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti, ir tas skausmas blokuoja gebėjimą mąstyti, tad atitinkamai paverčia žmogų labai patogiu manipuliavimo objektu.
„Poliarininkai – Ukrainos visuomenės nuopjova. Kažkas išėjo į frontą, kažkas dirba užnugaryje ir aukoja… o kažkas tapo išsisukinėtoju“
– Apie „kovinius pingvinus“ šio „didžiojo pingvinų karo“ kontekste parašė švietimo ministras Oksen Lisovyj – kad 24 poliarininkai šiuo metu gina Ukrainą fronte. Bene žinomiausia yra Andrejaus Zotovo istorija, apie kurią rašė net kai kurios žinomos pasaulio žiniasklaidos priemonės – kaip jis tiesiog autostopu iš Antarktidos nukeliavo į Argentiną, ir jau trečią plataus masto invazijos savaitę atsidūrė apkasuose, išgyveno po sunkaus sužeidimo prie Bachmuto ir neseniai po nurašymo iš kariuomenės dėl neįgalumo grįžo į poliarinius tyrimus.
O Gynybos ministerija šiomis dienomis pranešė, kad ekspedicijos dalyviai per sistemą „Rezerv+“ atnaujina duomenis tiesiai iš Vernadskio poliarinės stoties. Susidaro įspūdis, kad mūsų poliarininkai – tam tikras patriotizmo bastionas, idealūs piliečiai. Kiek tas „urapatriotiškas“ paveikslas atitinka realybę?
– Žinoma, nėra viskas taip idealu. Poliarininkai – tokie patys ukrainiečiai, kaip ir visi mes, nedidelė visuomenės dalis. Ir lygiai taip pat mūsų mažoje visuomenės dalelėje įvyko išsisluoksniavimas: kažkas išėjo į frontą, kažkas dirba užnugaryje ir aukoja, o kažkas tapo išsisukinėtoju…
Bet pirmiausia apie gerą. Išties viso masto karo metu ginti Ukrainos išėjo bent jau 24 Ukrainos Antarkties ekspedicijų dalyviai. Sakau „bent jau“, nes tai yra tie, kuriuos mes tikrai žinome. Bet mūsų ekspedicijos vyksta nuo 1996 m., per jas praėjo daug žmonių. Ir, žinoma, nė vienas iš jų neprivalo mums pranešti, kad išėjo kariauti.
Todėl tikrasis „kovinių pingvinų“ skaičius gali būti didesnis. Tačiau net ir šis skaičius yra gana reikšmingas. Tarp jų yra visiškai skirtingų „poliarinės stoties“ profesijų žmonių – mokslininkų, gydytojų, virėjų, dyzelinių variklių inžinierių, kurie kariuomenėje taip pat atlieka labai įvairias užduotis – žvalgybos, pėstininkų, ryšių, išminuotojų, dronų operatorių, medikų…
Tačiau ryškios herojiškų „kovinių pingvinų“ istorijos turi visiškai priešingus savo veidrodinius antipodus – istoriją apie 28-osios Ukrainos Antarkties ekspedicijos mokslininką, kuris tiek ,,prisivirė košės‘‘, kad pabėgo tiesiai nuo „Noosferos“ laivo borto, net. paliko visus savo daiktus, išjungė telefoną ir autostopu kirto Čilės ir Argentinos sieną.
Kaip vėliau paaiškėjo, jis prisigalvojo, kad vos tik lėktuvui nusileidus Varšuvos oro uoste, jį kariniai komisarai pagriebs tiesiai prie trapo, įkiš į autobusiuką ir jėga per sieną nuveš tiesiai į frontą.
Dar du tokie išsisukinėtojai iš tos pačios ekspedicijos, pasirodė gudresni – iš Antarktidos nuskrido į Amsterdamą, o prieš paskutinį persėdimą į Varšuvą išėjo iš oro uosto ir „išgaravo“ kažkur Europoje.
Šiuo metu galvojame, kokiais teisiniais būdais užkirsti kelią tokioms situacijoms. Kariniai komisarai su autobusiuku vidury Varšuvos egzistuoja tik nesveikoje išsigandusio išsisukinėtojo vaizduotėje. Dėl to, kai lėktuvas atskrenda į Lenkiją ir tenka persėsti į Ukrainon vežantį autobusą, vyksta „stratifikacija“ – dalis žmonių slepia akis ir rašo mums pareiškimus, kad jiems nereikia tolimesnio transporto, Ukrainą pasieks savarankiškai, vėliau…
– Bet iš tiesų tu supranti, jog nė vienas iš tų šiek tiek užtrukusių negrįš?
– Ne visai taip. Tiesą sakant, kai kurie iš jų rašo teisybę – aplanko kažkur užsienyje esančias šeimas ar sutvarko kokius reikalus, o po to tikrai ramiai sugrįžta į Ukrainą. Yra pavyzdys, kai du žmonės atvažiavo kiek vėliau ir iškart išėjo į frontą. Jie iki šiol kariauja, vienas jų net autobusiuką savo daliniui atvarė.
Taip pat iš paskutinės ekspedicijos, po organizuoto sugrįžimo, dar du atvyko po mėnesio, sutvarkę šeimos reikalus užsienyje.
Betgi taip, yra ir tokių, kurių mes nepamatysime bent iki invazijos pabaigos… na, iš tikrųjų, manau, kad jau niekad.
– O yra tokių, kurie, priešingai, išvyko iš Ukrainos kaip ekspedicijos dalyviai poliarininkai, bet Antarktidos taip ir „nepasiekė“?
– Ko jau ko, bet taip nenutiko. Visi sąžiningai atidirbo, kas žiemą, kas sezoną, savo darbus atliko gerai. Tai jau grįždami kiekvienas laikė kariaujančios šalies piliečio egzaminą.
Bet pastebėsiu, kad nors tai ir visuomenės dalis, bet mūsų statistika yra daug geresnė nei visos Ukrainos. Viso masto invazijos metu „Vernadskio“ stotyje iš viso suspėjo padirbėti ir peržiemoti 29 šaukiamojo amžiaus vyrai (tiek tie, kuriuos karas užklupo stotyje, ir tie, kurie juos pakeitė jau karo metu).
Aštuoni iš jų šiuo metu kariauja, o šešis aš laikau išsisukinėtojais. Aišku, kad pagal įstatymą taip nėra, šaukimo jie negavo ir nebuvo paskelbti paieškomais…
– Beje, tau dažnai atkreipia dėmesį, kad negalima apšaukinėti „išsisukinėtojais“ tų, kurie net negavo šaukimo…
– Bet puikiai suprantame, kad būtent dėl to, kad negautų šaukimo, jie „nepasiekia“ namų.
Na, o likę mūsų ekspedicijų dalyviai arba tyliai registruojasi ir laukia galimo šaukimo, arba jiems jis teisiškai atidėtas – ne kaip poliarininkams („poliarininko“ atidėjimas galioja tik ekspedicijos metu, ne ilgiau) , bet kaip mokslininkams, vadovaujantis Karo prievolės įstatymo 23 straipsniu…
Kalbant apie paskutinę kategoriją, kai kurių dabar Ukrainoje gali ir nebūti, nes jie dalyvauja tarptautiniuose moksliniuose projektuose, kurių dalis vykdoma ne mūsų šalyje. Bet tai susiję su tais, kuriems pagal įstatymą mobilizacija šiuo metu ir netaikoma.
Karas stotyje užklupo 15 tuometinio sezoninio būrio narių. Du iš jų iš karto išvyko į frontą, trys „išgaravo“ Europoje, dar du legaliai dirba užsienyje su mobilizacijos atidėjimu pagal 23 straipsnį, o likusieji yra namuose karinėje įskaitoje.
Na, o tarp tų, kurie jau didžiojo karo metu kirto sieną su mūsų dokumentais dalyvauti sezoninėje ekspedicijoje, nėra nei vieno „negrįžusiojo“, visi šiuo metu yra namie ir karinėje įskaitoje.
Tai yra, pripažįstu, vaizdelis toli gražu nėra tobulas. Tačiau daug geresnis už šalies vidurkį.
Beje, tuos nemalonius skaičius paminėjau tik todėl, kad paklausei. Dažniausiai prisimename tuos 24 „kovinius pingvinus“, kuriems reikia mūsų aukų ir kitos pagalbos. Nemaža dalis jų išvyko pirmaisiais mėnesiais kaip savanoriai arba iškart grįžę iš ekspedicijų. Keli žmonės jau buvo sunkiai sužeisti ir buvo demobilizuoti arba tęsia tarnybą užnugaryje.
„Pagrindinis IPSO dėl pingvinų tikslas yra ne diskredituoti Dykyjų, o išmušti Ukrainą iš Antarktidos“
– Grįžkime prie specialios šarijų ir K° operacijos su vynu pingvinams vietoj dronų. Kiek suprantu, manai, kad jos pagrindinis tikslas buvo diskredituoti „mobilizatorių“ Dykyjų?
– Taigi, kad ne, Ką tu! Žinoma, statymas nepalyginamai didesnis! Žinoma, man būtų malonu manyti, kad raška metė tiek resursų vien dėl manęs (o juk tu žinai, kad taip pat dalyvavo ir apmokami tinklaraštininkai ir labai brangūs botnetai). Bet ne, Dykyjo „galva“ iš tikrųjų yra tik mažiausia dalis rusų laukiamo rezultato.
PAGRINDINĖ SVAJONĖ – IŠMUŠTI UKRAINĄ IŠ ANTARKTIDOS. ŠTAI KAS KREMLIUI TIKRAI VERTA NEMAŽŲ IŠTEKLIŲ.
Šiomis dienomis baigėsi kasmetinis Antarkties sutarties šalių susitikimas, kuriame vadovavau Ukrainos delegacijai. Būtum mačiusi, kas vyko salėje ir apie ką buvo kalbama užkulisiuose!
Visos tos kalbos sukosi visiškai ne apie mokslą, nors Antarktidoje jo ir yra daug, bet daugiausia apie didžiąją geopolitiką. Ir apie labai didelius išteklius, nes Antarktida sudaro 10 procentų planetos ploto. Ir todėl atitinkamai joje yra dešimtadalis visų mineralų. Be to, tas pats dešimtadalis, kurio dar niekas neišgavinėjo, tokia savotiška „planetos saugykla“.
– Vadinasi, jų lyg ir negalima išgauti?
– Iki 2048 m. Šis laikas pralėks labai greitai. Ir būtent tie, kurie šiuo metu yra „Antarkties klubo“ nariai, toliau spręs, ar pratęsti draudimą, ar leisti gavybą, o jei taip, tai kam tiksliai leisti ir kokiomis sąlygomis.
Šiuo metu Antarkties sutarties sistemoje balsavimo ir veto teisę turi tik 29 šalys, ir Ukraina yra viena iš jų (primenu, kad pasaulyje yra daugiau nei du šimtai valstybių).
Nemažai kitų šalių stovi eilėje kaip kandidatės į klubo narius. Pavyzdžiui, šiemet prie tos eilės prisijungė Saudo Arabija. Manau, tai daug ką pasako, nes tai tikrai nėra ta šalis, kuri ką nors darytų vien dėl mokslo.
Beje, Baltarusija toje eilėje stovi jau dešimt metų. Ir rusija deda daug pastangų, kad įtrauktų ją į balsavimo ir veto teisę turinčių šalių skaičių. Šios pastangos ne tik diplomatinės – Baltarusijos ekspedicijai kasmet išleidžiami milijonai dolerių, nuo pradžių pradžios pastatyta Baltarusijos poliarinė stotis, ir viskas – dėl vieno papildomo balso kremliui.
Žinoma, kol mes ten būsime. tai neįvyks, Antrus metus iš eilės sėkmingai atlaikome tas „batalijas“, ir tvirtai blokuojame Lukašenkos režimo patekimą į „Antarkties klubą“.
Jei tik iš ten pasitrauktume – raška ir Kinija greitai dėl visko susitartų. Juk net ir mūsų Vakarų sąjungininkų tonusą nuolat tenka palaikyti, nes be šito, deja, visi yra linkę į „įprastą verslą“ ir į kompromisų politiką. O kai primename jiems apie mūsų karą, pasirodo, kažkaip nepatogu mūsų nepalaikyti. Taigi iš tikrųjų, paradoksalu, Antarkties sutartyje mes sucementuojame „gėrio jėgų“ koaliciją prieš „blogio ašį“ ir neleidžiame tai koalicijai „suirti“.
– Vadinasi, Antarktida nėra taip toli nuo karo, kaip gali atrodyti?
– Taip, joje, švelniai tariant, sprendžiasi ne tik pingvinų likimas.
Jau minėjome mineralinius išteklius. Beje, raška jau aktyviai vykdo geologinę žvalgybą Antarktidoje. Ir neseniai Vakarų žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad kremlius Antarktidoje „atkasė“ perspektyvius rezervus, viršijančius jau žinomus Arkties rezervus.
Ten taip pat yra ir žuvies, kuri nelaukia 2048-ųjų, o gaudoma jau dabar, taip pat ir Ukrainos. Sugavimo kvotas taip pat reglamentuoja valstybės narės pagal Antarkties sutarties sistemą.
Taip pat ten yra daug kosminių dalykų – tiek fundamentinių tyrimų, tiek ir labai praktinių dalykų kontekste. Pavyzdžiui, mes Antarktidoje rengiame kosmines orų prognozes, kurių kasdien prašo Civilinės aviacijos asociacija planuodama lėktuvų maršrutus. O raška tuo pat metu ten stato navigacinės palydovinės sistemos GLONASS antenas, savo kreivą GPS analogą, o tada to GLONASS pagalba nukreipia į mus „Iskanderius“ .
– Žinau, kad apie įvairius tyrimus Antarktidoje galima kalbėti valandų valandas, bet kaip kiekvieną kartą sutariame prieš transliaciją, mes apie tai detaliau pakalbėsime kažkaip „po švenčių“, tai yra priešingai, po karo. Minėjai, kad ši galinga „anti-pingvininė“ IPSO tam tikra prasme buvo labai sėkminga. Ar labai? Ką jiems pavyko pasiekti pagal tikslus „išmušti Ukrainą iš Antarkties klubo“ ir „išjungti“ mobilizatorių Dykyjų?
– Sėkmė, sakykim, dalinė. Kaip jau sakiau, tas išpuolis sujudino dvi skirtingas, labai skaitlingas ukrainiečių kategorijas – „didžiuosius kosmačius“ ir nusivylusius patriotus.
Pirmieji rezultatai rusams buvo labai džiaugsmingi, ir, kartoju, pagrindinį vaidmenį čia suvaidino mūsų visaėdė žiniasklaida, nekritiškai paskleidusi Šarijaus dezinformaciją. Beje, įdomu tai, kad pirminis šaltinis niekam nesukėlė įtarimų, niekas net neuždavė paprasto klausimo – o ko išsigandęs Šarijus staiga tapo suinteresuotas, kad gautume daugiau dronų?
Tiesą sakant, labai liūdna – kad šūsnis žiniasklaidos net nebandė patikrinti, kas iš Šarijaus išmesto yra tiesa, kas yra iš konteksto ištraukta pusiau tiesa, o kas yra tiesiog melas, kuris tiesiog paneigiamas, paprasčiausiai pasitikrinus toje pačioje viešųjų pirkimų sistemoje Prozorro. Šiuo atžvilgiu išmestas produktas buvo sukurtas gana profesionaliai, kaip tik mulkių auditorijai, ir jame buvo visi trys tie elementai.
Šarijus sąžiningai atidirbinėja už jam skirtus pinigus, stabiliai kovoja informaciniame fronte rusijos pusėje, ir aš jam klausimų neturiu. Yra klausimų konkrečiai mūsų žiniasklaidos atstovams. Net jei jie tingi tikrinti pirminius šaltinius, yra tam tikra etika, kuri numato bent jau paklausti tos pusės, apie kurią buvo paskleistas šmeižtas, ar tai tiesa, ir suteikti galimybę pakomentuoti.
Žinai, jei aš būčiau atlikęs savo darbą taip, kaip tie žurnalistai, mūsų stotis jau seniai būtų po sniegu ir ledu, o ledlaužis jau seniai būtų nuskendęs.
Šiuo metu konsultuojuosi su teisininkais dėl galimybės per teismus išmokyti kai kurias mūsų žiniasklaidos priemones profesionaliai atlikti savo darbą ir laikytis standartų. Ne todėl, kad noriu atkeršyti, o todėl, kad tai apskritai pavojinga – jie lygiai taip pat neprofesionaliai ir nekritiškai skleidžia bet ką, ne tik „apie pingvinus“. O karo metu tai yra rimta grėsmė visuomenei.
Taigi, pradžioje IPSO sekėsi. Ministrų kabineto svetainėje netgi pasirodė peticija dėl „Arkties ekspedicijų“ uždraudimo (tai savaime parodo IPSO tikslinės auditorijos intelektualinį lygį – bet jie visi yra piliečiai, „visi jie liaudis, visi Dievo nešėjai“, kaip rašė Podervianskyi).
Tai yra, iškilo reali grėsmė, kad vienu Šarijaus įrašu raška privers Ukrainą šauti sau į koją. Ir bendromis „kosmačų“ ir nusivylusių patriotų pastangomis sunaikintų 30 ankstesnių metų investicijas ir pastangas, skirtas tiek mūsų poliarinių tyrimų (kurie jau pasiekė pasaulinį lygį ‚Nature“ žurnale skelbiamais rezultatais) plėtrai, ir mūsų įsitvirtinimą tokioje svarbioje ir vis aktualesnėje geopolitinėje platformoje. Laužyti – tai ne statyti, ir „naudingų idiotų“ pastangomis galėtume išskristi iš to „Antarkties klubo“, kurio nare tapti savo laiku prireikė 10 ilgų metų. Negana to, tą kelią pradėjome alkaname devintajame dešimtmetyje, kai dauguma ukrainiečių gyveno nepalyginamai sunkiau ne gyvena mūsų užfrontė net ir didžiulio karo įkarštyje.
Tačiau, regis, proto balsai vis tiek laimi. Sprendžiant iš naujausios Šarijaus isterikos, kur jis tiesiai klausia „ar leisite tokiam skandalui užgesti?!“, mūsų visuomenėje išliko tam tikras sveiko proto rezervas, kurį bendromis sąmoningų ukrainiečių pastangomis pavyko suaktyvinti.
Beje, būtent po tos Šarijaus isterijos netgi visiškas kvailys negalėtų nesuprasti, kad tai – IPSO. Ir, matyt, užsakovai nusivylę jo nepakankame sėkme.
Bet nemanau, kad rusnia tuo nusiramins. Laukiame kitų „užvažiavimų“ – labai jau aukšta klausimo kaina.
Bet ką darysi, „à laguerre comme à laguerre“ – kare kaip kare. rusnia loja, o mūsų ledlaužis skinasi sau kelią.
Taip pat skaitykite:
Evgen Dykyj: Ruoškimės, kad iki karo pabaigos bus tik blogiau