Didysis Ukrainos karas už nepriklausomybę tęsiasi jau pusantrų metų. Kuo paskutinis pusmetis skyrėsi nuo ankstesnių? Kokios tendencijos jame išryškėjo? Ar vis dar tikėtina, kad per ateinančius šešis mėnesius – kol sąjungininkai aprūpins Ukrainą moderniais naikintuvais F-16 ir apmokys jos pilotus – baigtųsi karo veiksmai? O gal karas bus „įšaldytas“, prie ko kai kurie partneriai jau ima lenkti ukrainiečius mainais į tam tikras garantijas ar pažadus? Kas suteikia atsargaus pagrindo optimizmui dėl rusijos rezervų išeikvojimo? Ar rudenį numatoma rusijos mobilizacija paveiks vykstantį Ukrainos puolimą? Kada turėtume tikėtis kito „Rusijos savanorių korpuso“ reido rusijos teritorijoje ir „prie ko“ čia Ukrainos gynybos ministerijos vyriausioji žvlgybos valdyba ir Baidenas? Kodėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams mokymuose Europoje įgyti NATO mokslai nelabai padeda puolant Taurijos kryptimi? Koks kitas ginklas mūšio lauke taps „žaidimo keitikliu“?
Apie visa tai ir dar daugiau eiliniame rugpjūčio 24-osios ekspertų pokalbyje tarp „ Novynarnia “ vyriausiojo redaktoriaus Dmytro Lykhovij ir karo bei politikos analitiko, Antiteroristinės operacijos veterano, buvusio bataliono „Aidar“ šturmo kuopos vado 2014-2015 metais, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nario, visuomenės veikėjo Evgeno Dykyj.
Rugpjūčio 28 dieną Jevgenas šventė 50 metų jubiliejų – sveikiname!
E, Dykyj nesiima prognozuoti, jei neturi realių duomenų. Bet, atsakydamas į klausimą ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos pasiekė antrąją rusų gynybos liniją Zaporižės kryptimi, jis sako: „Kol mes su tavimi dvi „dėmėtos šarvuotos liemenės“, sėdime čia ir postringaujame, mūsų vaikinai ir merginos jau kapoja antrąją liniją. Jie jau yra joje. Ta linija – ne metro pločio tranšėja, o veikiau plati juosta, sujungta įtvirtinimais. Drįsiu prognozuoti, kad mums susitinkant kitą kartą (rugsėjo viduryje) vyks įnirtinga ir baisi kova dėl Tokmako. Ir greičiausiai taps lemiama visai tai kampanijai“.
Interviu vaizdo įrašas:
Trečiajame didžiojo karo pusmetyje rusija galutinai perėjo prie gynybos
D.L.: – Jei vertintum ne einamuosius įvykius, o pažiūrėtum „iš viršaus“. Kaip vertini trečiąjį didžiojo karo pusmetį ir jo tendencijas? Priminsiu, kad tame pusmetyje žlugo rusijos žiemos puolimas, buvo prarasti Soledaras ir Bachmutas, prasidėjo Ukrainos kontrpuolimas. Kokias išvadas darytum iš šio laikotarpio?
E.D.: – Priminsiu, praėjusią žiemą kalbėjome, kad jokio didelio rusų puolimo jau nebus, kad nėra nei kam, nei su kuo. Ir tai, kas nutiko Donbase, ypač prie Bachmuto, ir buvo didžiausias jų puolimas. Tai tas maksimumas, ką jie tuo metu sugebėjo.
Matai, šia prasme mes pasirodėme visiškai teisūs. Ir visai teisingai tuo metu vertinome, kad įvyko bendras persilaužimas dėl iniciatyvos perėjimo mums, ir kad toliau jau mes nustatinėsime, kur ir kada vyks mūšiai.
Taigi iš tikrųjų šį pusmetį įvyko galutinis rusijos perėjimas prie gynybos.
Rusai prarado visas iliuzijas dėl savo puolimo pajėgumų. Nors jie iki galo nepakeitė savo bendrų tikslų, tačiau susitaikė su tuo, kad artimiausiu metu (o aš tai labai ir pabrėžiu – „artimiausiu metu“) nei Kyjivas, nei Charkivas jiems nenusišviečia. Ir atitinkamai jie pakeitė savo tarpinius tikslus ir uždavinius.
Dabar jų programa maksimum šiems metams – išlaikyti teritorijas, kurias jie okupavo ir laiko. Nieko daugiau jie nesitiki. Bet į tai jie dabar yra labai susikoncentravę.
rusijos federacijos perėjimas į gynybą sąlygojo dar kelis lūžius. Rusai pradėjo dirbti, kad priverstų mus sudaryti paliaubas. Kad Vakarams įskiepytų „kovinių lygiųjų“ koncepciją ir įšaldytų konfliktą. Ir reikia pripažinti, kad jie turi gana rimtų sėkmių.
Žinoma, ne visai korektiška vieną pusmetį lyginti su kitu pusmečiu, nes karas matuojamas ne pagal kalendorių. Pagrindiniai momentai nėra susieti su šiais šešių mėnesių laikotarpiais. Bet jei jau praėjo šeši mėnesiai ir bandome juos apibūdinti, tai, viena vertus, tai yra pusmetis, kai iniciatyva pagaliau perėjo mums. Kita vertus, tai tam tikrų iliuzijų praradimo pusmetis. Kalbant apie rusiją. Dėl rusijos gebėjimų pripažinti pralaimėjimą kare kažkokiomis sąlygomis, apie kurias bent kažkaip ir mes galėtume kalbėti.
Ir tai taip pat, sakyčiau, didelių iliuzijų mūsų sąjungininkų atžvilgiu praradimo laikotarpis. Tai laikotarpis, kai atrodo, kad vienu esminių karo veiksnių tampa objektyvus prieštaravimas tarp mūsų užsibrėžtų tikslų ir kai kurių mūsų sąjungininkų, pirmiausia mūsų pagrindinės sąjungininkės – JAV, tikslų.
Dar šio didžiojo karo pradžioje mūsų pagrindinis sąjungininkas viešai paskelbė savo tikslą – kaip neleisti putinui laimėti. Taigi, jei pirmąjį pusmetį šis tikslas daugiausia sutapo su mūsų (pradžioje mums tai buvo super užduotis – tiesiog sustabdyti maskolius), tai antrą pusmetį po mūsų sėkmių prie Charkivo ir Chersone, pirmą kartą išryškėjo neatitikimas, o dabar tapo aišku, kad
mes ir kai kurie mūsų sąjungininkai skirtingai matome šio karo pabaigą.
Ir kuo arčiau mūsų pergalė, tuo labiau išryškėja šis prieštaravimas. Tuo labiau, jis įtakoja karo veiksmų eigą, nes Ukraina yra visiškai priklausoma nuo tiekimų iš sąjungininkų.
O mūsų partneriai kaip tik tuos tiekimus matuoja pagal savo užduotį – neleisti putinui laimėti, o ne pagal mūsų užduotį – pasiekti visišką rusijos pralaimėjimą.
– Išeitų jog tu manai, kad (ne)tiekdami ginklus partneriai reguliuoja mūsų sėkmę fronte pagal tai, kaip nori baigti karą?
– Gaunasi toks tarpinis hibridinis variantas, bet iš tikrųjų – taip. Mums tenka siekti savo tikslų tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu nepakankamomis priemonėmis. Tačiau Baltųjų rūmų užsibrėžtiems tikslams jų pakanka.
Dar vienas šio pusmečio bruožas – atsikratymas iliuzijų, jog galime nuspėti karo trukmę.
Tokių iliuzijų būta antrame karo pusmetyje. Taip pat ir aš jų turėjau. Tai ne tas atvejis, kai sakau, jog dauguma klydo, o aš buvau išmintingas. Ne, turėjau tam tikrų iliuzijų, kad galime prognozuoti, kada viskas baigsis. O trečią pusmetį susidaro vaizdelis, jog galimi visi karo pabaigos variantai. Nuo pabaigos dar šią žiemą (variantas labai mažai tikėtinas, bet neatmestinas) iki daugiamečio karo. Dabar įeiname į lauką, kuriame yra ne du ar trys variantai, o daug.
O logika tokia, kad kai yra daug įvairių variantų, visada turėtume susikoncentruoti į mums blogiausią ir ruoštis būtent jam. Tada kiti variantai praeis geriau ir lengviau.
Todėl šio pusmečio ypatumas – būtinybė
pasiruošti tikėtinam užsitęsusiam karui iki išsekimo. Tokiam karui, kuriame Vakarų pagalba nebus nuolatinė, o eksponentiškai mažės.
Taip, ji kažkokiu momentu nenutrūks – bent jau dėl to, jog priemonė nėra monolitinė, įvairūs mūsų sąjungininkai vienu ir tuo pačiu metu mūsų nepaliks. Tačiau pagalba palaipsniui gali gerokai sumažėti, o karas gali užsitęsti dar labai ilgam.
Tai reikia ramiai priimti, reikia prie to prisitaikyti ir jau dabar būtina tam ruoštis.
– Tu kalbi apie pastangas „įšaldyti konfliktą“. Šiuo atžvilgiu verta paminėti, kad aktualizavosi „dalinio prisijungimo prie NATO“ tema mainais už teritorines nuolaidas ir rusijos buvimo įšaldymą ties ribomis, kur rusijos federacijos armija tuo metu stovės. Apie tokias idėjas rašo Vakarų žiniasklaida remdamasi Amerikos valdininkais. Zelenskis šį požiūrį iš karto atmetė ir išjuokė– jis pasakė, kad mainais už įstojimą į NATO galime perleisti tik Belgorodą .
– Beje, puikus atsakymas.
– Ne visiems jis patiko – sako, kad jis labai lengvabūdiškas, o čia ne LIK (linksmųjų išradingųjų klubo) kapitonų konkursas.
– Na, o kol kas LIK kapitonas „daro“ KGB kapitoną pagal pilną programą (juokiasi).
– O iš kitos pusės, pavyzdžiui, Vitalijus Portnikovas jau gana seniai pasisako už tokią poziciją – kad Ukrainai būtų naudinga gauti saugumo garantijas iš NATO tik toms teritorijoms, kurias šiuo metu kontroliuoja ginkluotosios pajėgos, ir tokiomis sąlygomis išsiderėti bent kažkokį saugumą. Kaip manai, ar vertėtų aptarti tokį scenarijų? Ar tai tik nukreipiamasis manevras, ir jis niekada nebus įgyvendintas?
– Pradėkime nuo to, kad jis niekada nebus įgyvendintas. Net jei mes sutiktume, tai neįvyks. Nes rusijai tai visiškai nepriimtina. rusija ruošiasi įšaldyti konfliktą ir išlaikyti dalį mūsų teritorijų ne tam, kad likusios mūsų teritorijos būtų apsaugotos [NATO kolektyvinio saugumo sutarties] 5 straipsniu.
Tiesą sakant, kodėl maskva ketina įšaldyti konfliktą? Neseniai tai iš tos pusės išsakė du labai skirtingi žmonės. Visiškai atviru tekstu.
Aleksandras Chodakovskis, žinomas lauko vadas (buvęs SBU Centrinės saugumo tarnybos „A“ Donecko srityje vadovas, buvęs „DNR“ grupuotės „Vostok“ bataliono vadas, nuo 2020 m. pavasario – Rosgvardijos valdybos viršininko pavaduotojas okupuotoje Donecko srities teritorijoje), neseniai praradęs Urožainę. Po to jis paisterikavo apie tai, kad „mus su tavim apgavo, mums nepasisekė, pastiprinimo neatsiuntė, pastiprinimas neatvyko“, tada nusiramino ir pasakė visai adekvačius, pagrįstus dalykus, kreipdamasis į rusų auditoriją: jog reikia pripažinti, kad per trumpą laiką Ukrainos kariniu būdu nugalėti neįmanoma, todėl rusams reikia įšaldyti konfliktą, kad galėtų persigrupuoti, atlikti naują mobilizaciją, atkurti gynybos pramonę ir grįžti su naujomis pajėgomis.
Chodakovskis aiškiai išdėstė į lentynėles, kaip jie ketina tai padaryti. O variantas, pagal kurį neokupuota Ukrainos dalis gautų Atlanto chartijos 5 straipsnio apsaugą, niekaip į tą planą neįsipaišo.
Chronologiškai pirmasis išstojo buvęs sosto „šildytojas“ Dmitrijus Medvedevas. Jis tiesiai pareiškė, kad Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimas yra nesuderinamas su rusijos egzistavimu. Pats Ukrainos egzistavimas yra egzistencinė grėsmė rusijai, todėl vienintelis kelias yra visiškas Ukrainos, kaip valstybės, likvidavimas. Ir jei rusijai dėl to prireiks kovoti dešimtmečius, vadinasi teks kovoti dešimtmečius. Tai tiesioginė citata, ir ji pašalina visus klausimus, ar įmanomas toks variantas, kad viena koja būtume NATO, o kita – po raška.
Bet čia svarbiau, kad toks klausimas iš vis buvo iškeltas. Aiškiai atskleidžia, jog dalis Vakarų elito labai džiaugtųsi, karo užbaigimu įšaldant konfliktą ir mūsų teritorijų kaina. Už tai jie galėtų mums pažadėti kokį nors „pyragą“, pavyzdžiui, ES ar NATO. Nors po to pas būrėją eiti neprireiktų– atsirastų dešimt skirtingų priežasčių, kodėl jie negalėtų įvykdyti savo pažado.
Tai visiškai akivaizdūs dalykai. Grubiai tariant, sąlyginis Baidenas mums pažada: gerai, stojate į NATO, bet be okupuotų teritorijų. O tada kažkoks besąlygiškas Orbanas tiesiog ima ir blokuoja. Ir NATO numoja ranka – na, atleiskite, mums reikalingas konsensusas. Negalime nieko padaryti su tuo Orbanu. Ir kokia visų tų pokalbių vertė? Bet jie labai orientaciniai ta prasme, kad, vadinasi, tokie dalykai Vakarų kabinetuose yra svarstomi.
Žinoma, mums tai nenaudinga, ir mes to nepalaikysim. Bet kai kurie… Beje aš galiu suprasti Portnikovo poziciją. Jis gyvena seno sovietinio anekdoto paradigmoje. Kai Rabinovičius bando išvažiuoti iš SSRS. Galiausiai jam leidžia. Jis su savimi narve vežasi mylimą papūgą. Sovietų pasieniečiai sako: jokiu būdu, gyvų gyvūnų negalima vežtis. Arba palikite čia, arba padarykite iškamšą ar skerdeną kaip prisiminimą. Ir papūga jam iš savo narvo: Abramai, kad ir iškamša, kad ir skerdena, bet iš čia reikia dingti! (juokiasi).
Manau, kad nevertėtų netgi aptarinėti tokius dalykus.
– Aš vis tik priminsiu kitą galimybę, jei taip galima pavadinti. Išeitų, jog kolektyviniai Vakarai, kurie mums padeda ginklu, gali reguliuoti situaciją fronte ir mūsų apetitą deokupuojant žemes, įsiveržiant į rusijos teritoriją ir pan. Ir ar negalėtų tie patys Vakarai tuo pačiu ginklų tiekimo „reguliavimu“ paskatinti mus paieškoti kompromisų, stumtelėti mus į derybas su rusija, bei į priverstinį susitarimą įšaldyti konfliktą su kokia nors garantija ar pan?
– Žinoma, gali. Ir dar kaip gali. Ir toks scenarijus nėra toks neįtikėtinas.
Juolab, kad yra neįtikėtinas įstojimas į NATO dalimis. O „įšaldymas“ yra gana tikėtinas scenarijus.
Visai tikėtina, kad rudenį mums gali pradėti primetinėti „konflikto įšaldymo“ scenarijų, užsukinėti mums šaudmenų ir ginklų tiekimą.
Tai visiškai realu.
Iš tikrųjų jau esame labai arti situacijos, kurią Izraelio valstybė patyrė septintojo dešimtmečio pabaigoje: prieš Jom Kipuro karą Prancūzijoje pasikeitė valdžia, ir prancūzai įšaldė visas karines sutartis ir tiekimus Izraeliui. Izraelis tą sukrėtimą tuo metu pergyveno labai sunkiai, bet suvaldė Jom Kipuro karą, jį laimėjo ir po to ėmė plėtoti savo gynybos pramonę. Dabar, regis, patiriame tą pačią pamoką.
„Rusai pasėjo mitą, kad prieš juos neįmanoma laimėti karo iki išsekimo. Taip nėra”
– Artėja ruduo. Ruduo – tai kitos oro sąlygos ir gali būti kitos politinės realijos. Kaip, tavo nuomone, situaciją fronte gali paveikti rusijos mobilizacija, kurios akivaizdžiai laukiama spalį? Ir ji tikriausiai bus tokia pat masinė kaip ir pernai.
– Manau, kad ji tikrai bus tokia pat masinė kaip ir pernai. Bet laiko perspektyvos yra šiek tiek kitokios.
Mobilizacija rusijoje prasidės ne anksčiau kaip rugsėjo 15-ąją. Nes rugsėjo 15-ąją jie imituoja rinkimus į Valstybės Dūmą. Kodėl jie organizuoja šį cirką – žinoma tik jiems, nes net draugas Peskovas viešai pareiškė, kad rinkimai rusijoje yra ne tiek demokratinė, kiek biurokratinė procedūra.
Kai tik bus išrinkta nauja Dūma, manau, per pirmąsias dvi jos darbo savaites rusijos federacijoje bus paskelbta nauja mobilizacijos banga. Bet tai niekaip neturės įtakos mūsų vasaros-rudens kampanijai.
Faktas yra tas, kad nuo mobilizacijos paskelbimo iki „čmobikų“ atvykimo į frontą praeis mažiausiai keturi mėnesiai. O jei jie pabandys padaryti šiek tiek geriau nei praėjusį kartą, tai užtruks pusmetį. Taigi, jei spalio 1-ąją dieną jie masiškai išdalins šaukimus, tai fronte anksčiau nei vasarį jie nepasirodys. Greičiausia tai bus jau pavasarį.
Bet taip, tolimesnę šio ilgo karo eigą naujoji rusijos mobilizacija aiškiai paveiks.
Nors čia yra svarbus niuansas. Žmonių, arba ką jie ten turi vietoj žmonių, jie prigriebs. Su biomase jie problemų neturi. Bet va su geležimi yra bėdų, ir kuo toliau, tuo daugiau.
Mobilizuoti žmones – tai viena. O visiems išdalinti geležį, pasodinti ant judančios geležies – su tuo rusijoje, net tam kiekiui, kuris dabar kariauja Ukrainoje, kuo toliau, tuo didesnė problema.
Ir vis dėlto čia esu atsargus optimistas. Jų gynybos pramonė bando atsistoti, sankcijas jie „išdūrė“ jau pakankamai konkrečiai. Bet, manyčiau, jei nepasikeis principinė Kinijos pozicija – tai yra, jei Kinija nuo atsargios pagalbos atsarginėmis dalimis ir technologijomis nepereis prie tiesioginio karinės produkcijos, sviedinių ir tankų tiekimo, rusai turės didelių problemų su technika. Maksimalus greitis, kurį gali pasiekti jų gynybos pramonė, vis dar yra gerokai mažesnis už greitį, kuriuo mes naikiname jų įrangą.
– O jeigu jie pririnks dar 300–400 tūkstančių naujų mobilizuotųjų?
– Nemanau, kad be tiesioginės pagalbos iš Kinijos jie galėtų aprūpinti tokį kiekį naujokų netgi tokiu pat lygiu, kaip aprūpino ankstesnę bangą.
– Betgi pamenu, kaip prieš pusmetį ar metus net mūsų oficialūs asmenys tvirtino, kad rusijai baigiasi raketos ir dronai. O dabar matome, kad jie jau išmoko kniedyti ir papildyti atsargas.
– Dronus kamikadzes (teiktus kaip ginklus ir jų gamybos technologijas) jiems uždarė Iranas. Nebematome ir raketų trūkumo.
– Ar taip nenutiks su šarvuota technika?…
– Po kurio laiko taip nutiks, bet, manyčiau, ne per artimiausius mėnesius.
Ne, neabejoju, kad per metus-pusantrų jie savo gynybos pramonę pakels į daugmaž priimtiną lygį. Bet vis tiek ne per pusmetį. Tai labai inercinis dalykas. Bet tai įsipaišo į supratimą, kad karas bus ilgas, tad tai įsisuks.
Beje, čia norėčiau išsklaidyti vieną mitą. Rusai pasėjo mitą, kad karo iki visiško išsekimo prieš juos laimėti neįmanoma. Tai visiškai ne taip.
Iš tiesų, kaip tik ilgam karui iki išsekimo jie taip pat nepasiruošę.
Dabar rusai kaip tik patiria vieną iš savo išsekimo pikų, kuo mes ir stengiamės pasinaudoti.
Dabar jų atnaujinimas to, ką mes išmušame, yra labai prastoje situacijoje. Ir tai beveik vienodai taikytina tiek geležiai, tiek ir žmonėms. Todėl dabar jie svajoja apie „įšaldymą“ bent pusmečiui. Jiems būtina išlošti laiko.
„Jei paimsime Tokmaką, orkams labai mažai šansų išlaikyti Melitopolį ir Berdjanską“
– Prieš tris savaites mūsų laidoje kalbėjai, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos Taurijos kryptimi išėjo į antrąją rusų gynybos liniją ir puolimo likimas bus sprendžiamas toje antroje linijoje. Ar nemanytum, kad tai buvo per daug optimistiškas įvertinimas? Juk, pažvelgus į karo veiksmų žemėlapį, tai, pavyzdžiui, už Urožainės kaimo, kurį tuo metu užėmė Ukrainos ginkluotosios pajėgos, yra dar du kaimai, Zavitne Bažanja ir Staromlynivka, bent jau. keliolika kilometrų iki vadinamosios „Surovikino linijos“. Ir už Robotynės kaimo Melitopolio kryptimi vis dar yra didelė įtvirtinta sąlyginės pirmosios linijos teritorija.
Atsižvelgiant į tai, kiek laiko buvo imama Urožainė ir Robotynė, iki antrosios linijos – dar kelios savaitės sunkaus kovinio darbo.
– Pamatysim, kiek savaičių. Niekada to neprognozuoju. Nes būna taip, kad kažkas padaroma per savaitę, o kažkas mėnesius stringa ir niekada neprasimuša.
Mes su tavim sėdim čia, dvi „dėmėtos šarvuotos liemenės“, postringaujam. O tuo tarpu vaikinai ir merginos jau kapojasi būtent antroje linijoje. Jie jau yra joje. Ta linija nėra metro pločio tranšėja. Linija – gana plati juosta, sujungta įtvirtinimais.
Bet aš tikrai surizikuosiu paprognozuoti, kad iki kito mūsų „papostringavimo“ (rugsėjo viduryje) vyks įnirtinga ir baisi kova dėl Tokmako. Ir ji greičiausiai taps lemiamu visoje toje kampanijoje.
Ne visame kare, o šioje puolamoje kampanijoje.
Jei paimsime Tokmaką, orkams beliks labai mažai šansų išlaikyti Melitopolį ir Berdjanską. Bet jie tai taip pat supranta. Todėl dabar į Tokmaką jie mes viską, ką tik galės, ir stengsis jį išlaikyti.
Ir čia būtina tiesiog padėti mūsiškiams viskuo, kuo tik galima. Nešaukti, kada paimsite Tokmaką, o aukoti, tiesiog duoti kraują, pirkti kariams dronus, amuniciją, viską, ko trūksta. O kas tikintys, lai meldžiasi.
– Kapotynės dėl Robotynės kaimo su dideliais nuostoliais vyko nuo birželio. Ir tik dabar, po dviejų su puse mėnesio, ginkluotosios pajėgos oficialiai perėmė kaimo kontrolę. Be to, kaip matome tos pačios Staromajorskės pavyzdyje, kaimo paėmimas nereiškia, kad jis paimtas visam laikui. Taurijos kryptimi įvairiuose vietose vyksta lokalios kontratakos, galima kažką prarasti ir vėl imti.
– …Bet čia įdomu pažvelgti į orkų publikacijas. Jie net neaptaria kontratakos prieš Robotynę variantų. Nei kam, nei su kuo. Jie jau diskutuoja tik apie tai, kaip išlaikyti Tokmaką.
– Pleištas, susidaręs Robotynės kaimo rajone– ar tai reiškia, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos ten rado rusų „silpnąją vietą“ ir būtent ten dabar gali įvykti laukiamas proveržis per fronto liniją?
– Pagrindinis žodis – „gali“. Labai daug vilčių dedu į tai, bet reikia suprasti, kad garantijos dėl to nėra.
Orkai visą operatyvinę situaciją mato ne blogiau nei mes. Ir kaip mūsiškiai dabar meta visas įmanomas pajėgas, kad [fronto linija] pagaliau ten būtų pralaužta, taip orkai meta visas savo pajėgas, kad fronto liniją ten išlaikytų. Tai labai sunkios kautynės.
Taip, labai rimtas šansas, pirmiausia būtent ten. Nors vis dar išlieka kairiojo [Chersono srities] kranto intriga.
– Čia mes priėjome prie klausimo apie rezervus. Ir mes jį sujungiame, kas yra logiška, su Kupjansku ir Bachmutu. Iš to, ką matai ir žinai, kiek mūsų rezervai jau yra įtraukti į šį puolimą? Ar jie vis dar gali atlikti pagrindinį vaidmenį tolesnėje puolimo eigoje?
– Deja, jie įtraukti. Na, nebuvo kur dėtis. Ten susirinko rusai (Kupjansko ir Limano kryptyje) – mūsiškiai sako, kad 100 tūkstančių grupuotė, pagal orkų informaciją – mažesnė, bet ne mažiau 80 tūkstančių. Tai smogiamoji orkų grupuotė su šimtais tankų ir artilerija, besiveržianti Limano-Kupjansko linijoje. Palyginimui priminsiu, kad prieš pusantrų metų 180 tūkstančių orkų buvo laikoma pakankamu kiekiu okupuoti visą Ukrainos teritoriją.
Deja, ten jų artilerija veikia daug geriau nei Taurijos kryptimi. Mat pietuose mums pavyko išmušti daug sandėlių ir dalinai pradėti kontroliuoti tiekimo kelius. Kitaip tariant, jų logistika pietuose dar ne pertraukta, bet jau, sakykim, mūsų apkramtyta. Mes ją bent pristabdome. Ir labai svarbu, kad sviediniai ne tik būtų pristatyti, bet ir būtų pristatyti laiku. O Slobožanščinoje rusai turi tiesiog nuostabų užnugarį – jį galima laikyti ištisiniu iki pat Uralo. Nutraukti susisiekimo ten tiesiog neįmanoma, nebent eiti per Belgorodo sritį. Tačiau senelis Baidenas to neleidžia.
– Bet Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiajai žvalgybos valdybai, sprendžiant iš visų guru, Baideno įsakai negalioja. Jie vykdo savo reidus.
– Deja, „įsakai“ galioja. Ką Vyriausioji žvalgybos valdyba gali padaryti? Tiesą sakant, tik hibridines operacijas naudojant rusijos piliečius. O rusijos piliečių mūsų pusėje kaunasi, deja, ne vagonai. Ir jie ten (rusijos federacijos teritorijoje) gali šiek tiek patriukšmauti , sukelti sambrūzdį. Tačiau užmaskuoti kokią nors tankų brigadą kaip rusų savanorių, deja, nepavyktų. Niekas tuo nepatikėtų. O reikėtų kažko kaip tik tokio masto.
Taigi, kaip tik tos rusijos smogiamosios grupuotės, kurią tenka sulaikyti Kupjansko kryptyje, negalėjo sutramdyti jau ten buvusios pajėgos. Žodžiu, nuo praėjusio rudens ten stovėjo kelios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigados, ganėtinai pavargusios ir nualintos mūšiuose, o svarbiausia – skaičiumi daug mažesnės nei rusų grupuotė.
Aišku, kad teko panaudoti rezervus. Kokius ir kiek – geriau nediskutuokime. Teko. Bet ne visus.
Mane šiek tiek pralinksmino Vakarų spaudos antraštės, kad „Ukraina į mūšį metė paskutinius savo rezervus“. Atseit paskutinės Vakaruose apmokytos ir aprūpintos vakarietiška ginkluote brigados jau stojo į mūšį.
Na, galbūt jiems geriau matyti. Bet kažkodėl jie naiviai tiki, kad mes neturime daugiau dalių, išskyrus tas, kurias maloniai mums paruošė. O aš asmeniškai pažįstu gana daug žmonių iš paskutinės mobilizacijos „bangos“, kurie dar nepasiekė fronto, bet laukia atitinkamų įsakymų artimiausiu metu. Jie nesimokė užsienyje – čia viską praėjo.
– Praėjusį kartą sakei, kad kuo ilgiau maskoliai kontroliuos Bachmutą, tuo mums geriau, nes jie ten koncentruoja didelę grupuotę. Ar Bachmuto kryptyje kažkas pasikeitė?
– Bachmute praktiškai niekas nepasikeitė. Taip pat tęsiasi mūšiai miesto flanguose. Ir, mano nuomone, Bachmutas ir toliau atlieka tą patį vaidmenį. Rusams šis klausimas yra ideologinis ir principinis. O mes ten surakiname ir neišleidžiame į kitas kryptis 50 tūkstančių orkų grupuotę.
Šia prasme mane kiek pralinksmino ir publikacijos Vakarų leidiniuose: ekspertai labai nepatenkinti, kad mes kovojame dėl Bachmuto, o ne metame visas jėgas į pietus. Tai yra, Vakarų analitikai mano, kad mes ten metėme per daug rezervų. Bet aišku, kad neįmanoma surišti galybės orkų, neturint ten pakankamai rimtų mūsų pajėgų.
Kodėl mums neišvaduoti Gorlovkos, kur fronto linija jau seniai nebuvo laužta?
– Toks klausimas žiniasklaidos erdvėje užduodamas retai, nors kartais praslysta per socialinius tinklus. Kontaktinėje linijoje Donbase, kuri Antiteroristinės operacijos / Jungtinių pajėgų operacijos laikais dar buvo vadinama „demarkacine linija“, yra didelių ruožų, kurie nesikeičia ne tik nuo 2022 metų žiemos, bet ir apskritai nuo 2014 metų.
– Marjinka, Avdiiivkas, Gorlovka.
– Pirmiausia Gorlovkos kryptis. Dabar ten dislokuota 24 brigada, sąlygos ten palyginti ramios – beveik kaip pailsėti į pasienį ar pan. išvežtiems daliniams. Viena vertus, žinoma, yra atsakomybė. Kita vertus, Gorlovkos, Torecko, Niujorko ir kt. rajone karo veiksmų intensyvumas yra daug mažesnis. Žinoma, vyksta apšaudymai, vaikšto įvairios žvalgybinės diversinės grupės. Bet rusams ar DLR-iečiams užpulti tiesiog neleidžia geografinės sąlygos. Bet juk Ukrainos ginkluotosios pajėgos lyg ir stovi aukštumose, ir čia kyla klausimas: kodėl tokiose vietose negalėtume vykdyti puolimo veiksmų, įeiti į tą pačią Gorlovką, okupuotą nuo 2014-ųjų? Nors, tiksliau, kai kurie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padaliniai į Gorlovką įžengė 2022 m., ir mes apie tai rašėme .
– Pagrindinis klausimas –„kuriam galui“?
– Teritorijos išlaisvinimas. Tas pats kaip ir kitose srityse.
– Ne, tai nėra taip, kaip su visa kita. Visiškai aišku, kad nieko daug ten negausime. Ir, kad įžengimas į Gorlovką dar nereiškia, kad bus išvaduotas Donbasas.
Visai įmanoma, kad ten mums būtų primesti miesto mūšiai. Kad turėtume imti Gorlovką taip, kaip orkai ėmė Bachmutą. O vis tik „jeigu“? Nukreipti pajėgas? Vargu ar bus taip, kaip su „šventuoju Artiomovsku“.
– Man atrodo, kad būtų labai simboliška paimti jau 10 metų okupacijoje gyvenančią Gorlovką.
– Bet nesivadovaukime jų logika. Net tu taip elgiesi ir nori „simbolinio stipraus gesto“. O aš, pavyzdžiui, nesu pasiruošęs už simbolinį gestą mokėti mūsų žmonių gyvybėmis.
Puolimas pietuose yra prasmingas ne tik todėl, kad yra išlaisvinamos teritorijos. , Jei būtų sėkmingas puolimas pietuose, sugriūtų visą rusijos gynybos sistema. Jis išardytų teritorijas. Tokiu atveju okupuotas Donbasas vėl liktų atskirai, ir atskirai – Krymas. Puolimas pietuose suteiktų prieigą prie Azovo jūros. Tai verta net didelių pastangų. O neguldyti žmonių už Gorlovką, nes tai būtų simbolinis gestas.
Ką rodo smūgiai rusijos federacijos užnugario aerodromams:
„šiuo metu jų strateginių rezervų visiškas nulis“
– Gerai, dėl to tu mane įtikinai. Eikime toliau. Frontas už Ukrainos ribų. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos ir slaptesnės gynybos pajėgų struktūros įgyvendina dalį pernai Zalužno ir Zabrudskio išsakytos doktrinos, kad karą reikia perkelti į rusijos pusę. Tai vyksta įvairiais būdais. Vyko reidai, buvo apšaudymai, susibūrimai „keršyti“, buvo naudojami įvairių tipų dronai. Dabar maskva kone kasdien prabunda nuo sprogimų. Galima ginčytis dėl šių reidų efektyvumo. Bet, man regis, jau yra svarių argumentų už tokią taktiką. Ir jų vardai yra „ Solcai“ ir „ Šaikovka“ .“. Tai rusijos federacijos teritorijos gilumoje esantys kariniai aerodromai, kuriuose mūsų kariuomenė apšaudė Ukrainą atakavusius strateginius lėktuvus-raketų nešėjus. Kaip tu pakomentuotum tuos atvejus ir ar tai reikštų pokyčius karo eigoje?
– Na, mes pirmą kartą per šį karą pasiekėme jų „strategus“.
Priminsiu, kad paskutinį kartą rusai prarado strateginį bombonešį 2008 metais Sakartvele. Dabar, didžiojo karo šviesoje, galime neslėpti, jog ir Sakartvele, tiesą sakant, jį numušė Ukrainos oro gynybos skaičiuotojai, kovoję Sakartvelo pusėje. Tiesiog pavyko pakankamai aukštai į kalnus pakelti oro gynybos sistemą „Buk“ ir pasiekti „strategą“. Bet tik vieną. Nuo 2008 metų jie neprarado nė vienos mašinos.
O čia, anot įvairių pranešimų, garantuotai buvo pasiekti du, o gal ir trys-keturi lėktuvai. Ir net jei tik du iš jų buvo visiškai sunaikinti, o du pažeisti, tai vis tiek nuostabu. Nes pažeistų „strategų“ jie dabar negali atstatyti.
Svarbi tų strateginių bombonešių savybė. Jų vadinamoji likutinė balansinė vertė rusuose yra 15 milijonų dolerių. Tačiau tai tik „popierinė“ vertė – jie paėmė ir paskaičiavo nusidėvėjimą maždaug už 50 šių mašinų eksploatavimo metų. O iš tiesų, tokios mašinos pakeitimas nauja atsieitų daugybę dešimčių milijonų dolerių. O antra, jie tiesiog nepajėgūs pagaminti tokių naujų orlaivių. rusija degradavo, rusija prarado technologijas, kurias kadaise turėjo Sovietų Sąjunga. Ir jei jie vis dar sugeba pagaminti taktinius fronto lėktuvus (nors tam pauzė nuo 22-ųjų), tai strateginės aviacijos jie negamino nuo 1992-ųjų. Viskas.
Kažkas iš mūsų išmintingų komentatorių gali mestelti nuorodą, kad rusija, rodos, šiemet ar pernai išrideno vieną naują lėktuvą. Bet iš tiesų jis stovėjo nebaigtas nuo sovietinių laikų. Ir jie pagaliau jį nudažė ir pristatė kaip didžiulį įvykį, jog padarė naują „strategą“. Tiesą sakant, naujų „strategų“ jie dabar negamina ir greitai nepagamins.
Todėl kiekviena tokio „stratego“ netektis jiems yra labai rimta.
– Tai maždaug toks pat lygis, kaip laivo, iš kurio paleidžiamos raketos, nuskandinimas.
– Būtent.
– Yra palydovinė nuotrauka, parodyta „Laisvės radijo“ iš Novgorodo srities aerodromo po drono smūgio: stovėjo dešimt lėktuvų, vienas sudegė, kitas tikriausiai apgadintas, vieno vietoje liko degėsiai, devyni buvo pašalinti.
– Išeitų, jog viename aerodrome buvo dešimt. Tokių aerodromų, galinčių visapusiškai aptarnauti „strategus“, jų šalyje yra mažiau dešimties. Tai atitinka vertinimą, kad iš viso jie turi mažiau nei šimtą tokių sparnuotų mašinų (pasak Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininko Budanovo, prieš ataką buvo 81). Kiekvienas tokios mašinos praradimas – tai rimta.
Jei dabar jų „strategai“ kils iš Olenogorsko, atitinkamai mūsų oro pajėgos turės daugiau laiko pasiruošti galimam smūgiui iš šių lėktuvų.
Šiuo metu karo eigos tai beveik nepaveiks. Bet svarbiausia pradėti, ir viskas pajudės. Gerai, kad pradėjo. Na, ir papildomai, žinoma, tai toks didelis moralinis smūgis.
Bet mane kur kas labiau pradžiugino kitkas.
Kai vyko smūgio Šaikovkos aerodromui „antskrydžių tyrimas“ paaiškėjo, kad į ten atskrido ne tolimas dronas. Rusai teigia, kad ten atskrido kvadrokopteris „Kvadrik“ paskrendąs kelis kilometrus. Išeitų vos ne iš gretimo miško paleido vietiniai partizanai. Arba labai tolima mūsų Vyriausiosios žvalgybos valdybos maršo grupė. Bet kokiu atveju tai mūsų Vyriausiosios žvalgybos valdybos darbas.
Tuo pačiu paaiškėjo, kad aerodromą, kuriame stovi strateginiai bombonešiai (o jie, primenu, skirti nešti branduolinį ginklą), iš tikrųjų saugo tik aviacijos technikai. Tokiam aerodromui priklausytų pilnas apsaugos batalionas. Bet tas sargybos batalionas jau prieš mėnesį buvo išsiųstas į frontą.
Ir tai man daug ką pasakė.
Jeigu rusai priversti nuimti apsaugą nuo strateginių aerodromų ir mesti ją į frontą Ukrainoje, tuomet matosi, kaip jie iš tikrųjų „užsibaiginėja“.
Kad iš tikrųjų jie turi didelių problemų ne tik su geležimi, bet ir su „mėsa“. Šiame kare jiems bukai baiginėjasi žmonės – taip efektyviai mūsų vaikinai ir merginos juos utilizuoja.
Jei strateginių bombonešių apsauga jau nuvažiavo kažkur netoli Tokmako, tai daugiau nei akivaizdu. Būtent tai man suteikia daugiausia optimizmo prognozuojant mūsų puolimą.
Man pirmuoju įspėjamuoju ženklu tapo jų desantininkų permetimas iš kairiojo Chersono srities kranto į Robotynės apylinkes.. Juk jiems labai skausmingas ir kairysis Dniepro krantas, o oro desantininkai – vieni iš nedaugelio tikrai profesionalių karių. Jei juos iš ten nuiminėja ir meta prie Robotynės – reiškia, tai problema.
Bet tai buvo problemėlė fronto ribose. O jei pasirodo, kad tame fronte jau ir apsauga iš Šaikovkos, vadinasi, šiuo metu jų strateginių rezervų visiškai nebelikę.
Be kita ko, noriu pabrėžti, kad ši istorija su strateginiais bombonešiais mums turėtų būti labai pamokanti ilgalaikėje perspektyvoje.
Tuos bombonešius, kuriuos dabar taip sunkiai tenka naikinti, mes patys kažkada perdavėme rusijai. Ir nemažą dalį tų raketų, kurias jie leidžia.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje mūsų nuostabūs dabartiniai Vakarų sąjungininkai šiurkščiai „užspaudė“ absoliučiai nenuovokią valstybę, jog mes visas „pasaulio pabaigos ginklus“ galinčias nešti raketas ir raketų nešėjus ėmėme, supakavome ir perdavėme raškai.
Viena vertus, tai buvo mūsų labai brangių Vakarų sąjungininkų spaudimo rezultatas. O kita vertus, buvo skolos rusijai už dujas, ir mūsų išmintingos vyriausybės taip pat manė, kad tai labai šaunus susitarimas: imti ir susimokėti už faktiškai sunaudotas dujas kažkokiais niekam nereikalingais bombonešiais.
Labai tikiuosi, kad ši istorija mus kažko išmokė. Ir ateityje išgydys nuo kvailo naivaus pacifizmo. Kaip ir istorija Ukrainos Liaudies Respublikos, išformavusios milijoninę kariuomenę, nes palaikė pacifistiniais įsitikinimus ir dėl to buvo okupuota.
Visa tai turėtų sumažinti iliuzijas dėl tokios pasaulio tvarkos ir didžiųjų valstybių garantijų. Ir tai bus galingas priminimas, kad visų pirma reikia rūpintis savo interesais.
„Rusai perkando „RSK“ provokaciją prie Belgorodo“
– Jeigu pakalbėtume apie karą priešo teritorijoje, tai jau seniai nematėme to paties „Rusijos savanorių korpuso“ reidų į rusijos federaciją. Kada, tavo nuomone, galime jų tikėtis? Tai juk ne tik įvaizdžio žingsniai – tai taip pat ir rusijos pajėgų blaškymas.
– Čia yra niuansas. Šis didelio atgarsio sulaukęs „RSK“ reidas Belgorode (birželio mėn.) iš tikrųjų turėjo kažkuriam laikui atitraukti kai kurias rimtas rusijos pajėgas. Bet nesuveikė. Paaiškėjo, kad rusai labai gerai prognozuoja mūsų Vakarų partnerių leidimus. Rusai žinojo, kad mums nebus leista nieko permesti į rusijos federacijos teritoriją, išskyrus, tiesą sakant, „Rusijos savanorių korpusą“. Jie taip pat gerai žino „RSK“ dydį. Manau, kad jie turi ir vardinius sąrašus. Ir atitinkamai rusija į mūsų provokaciją nereagavo. Jie ten metė būtent tokias minimalias pajėgas, kurių tikrai pakako rusų savanorių sutramdymui.
Ir viskas. Manau, dėl to tie reidai ir nutrūko. Nes kokia prasmė prarasti žmones, jei tai neduoda realaus efekto?
F-16 po pusės metų: koks bus mūšio laukas
– Jau aptarėme rusijos lėktuvų atakavimą giliame užnugaryje. Pastaruoju metu išryškėjo dar viena su aviacija susijusi tema –F-16 naikintuvai. Juos Ukrainai pažadėjo Olandija ir Danija, jau pradėti mūsų lakūnų mokymai. Pirmą klausimą apie tai užduosiu taip: kaip manai, koks vaizdas mūšio lauke bus po 4-6 mėnesių, kai pagaliau sulauksime F-16 su apmokytais pilotais?
– Esu kategoriškai prieš tokį prognozavimą. Nes dabar neturime pakankamai duomenų, kad galėtume pasakyti, koks bus mūšio laukas po šešių mėnesių.
– Ar karas nesibaigs greičiau?
– Na, gal šitaip: tiems, kurie labiau už viską mėgsta optimizmą. Apskritai nėra jokios garantijos, kad po šešių mėnesių dar bus aktualus mūšio laukas.
Yra maža tikimybė, kad karas taip ilgai neužtruks. Bet pabrėžiu – mažytė, va tokia.
Nors labai mažai tikėtina, bet vis tik karas dar galėtų baigtis anksčiau nei po pusmečio.
Jau kalbėjome apie tai, kad iš visų daugybės variantų reikia ruoštis blogiausiam. Blogiausias variantas – priešingai, kelerius metus užsitęsęs karas.
Beje, mano nuomone, tai vis tik ne dešimtmečiai (daugiskaita), apie kuriuos kalba Medvedevas, ir net ne tie 15 metų, apie kuriuos rašo Oleksandr Donii.
Mano nuomone, net ir blogiausias scenarijus realizuosis kelis metus, bet ne dešimtmečius. Aš nematau raškos pajėgumo dešimtmečiams. Bet vienaip ar kitaip mūsų maratonas virsta tokiu… kopimu į Fudžio kalną.
– Nežinome, koks mūšio laukas bus po šešių mėnesių. Betgi bet kuriuo atveju F-16 mums nepatrukdys.
– Visu 100 proc. Net jei imtume idealų atvejį, kad karas jau pasibaigęs, po karo reikia atkurti tai, kas buvo prarasta, reikia atstatyti kariuomenę laukiant galimo kito karo ir beje gana greitai kilsiančio kito karo.
Bet kur kitą žiemą bebūtų mūšio laukas, dangaus valdymo klausimas bus esminis. Ir šis mūsų puolimas dabar atrodytų visiškai kitaip, jei danguje būtų bent paritetas. O iš esmės mūsų puolimo eigą tokia lėtą, labai komplikuotą, lemia keli faktoriai. Išvardinsiu tris pagrindinius ir pradėsiu nuo apačios.
- Trečias – rusų tiesiog yra labai daug.
- Antras faktorius – rusijos aviacija.
- į pirmą vietą pastatysiu minų laukus.
Nors, ko gero, pirmąją ir antrąją priežastis netgi reikėtų sukeisti.
Vienaip ar kitaip, dvi pagrindinės mūsų puolimo problemos – tai minų laukai ir rusijos dominavimas danguje. Ir tas dominavimas – didelė problema nuo pat šio karo pradžios.
Mūsų oro pajėgos – kažkas tiesiog fantastiško. Tai, kad apskritai mūsų karinėms oro pajėgoms per pusantrų metų šiame kare pavyko išsaugoti oro flotilę, kuri taip pat aktyviai veikia, nuolat atlieka kažką labai naudingo, kiek galiu spręsti iš pasaulio istorijos, yra kažkas unikalaus. Atsižvelgiant į jėgų santykį, su kuriuo prasidėjo ši invazija, dabar iš principo jau neturėtume turėti aviacijos. O ji ne tik yra ginkluotosiose pajėgose, bet ir vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį šiame kare.
Priminsiu, kad „Storm Shadow“ raketos, vienos iš mūsų „žaidimų keitiklių“ – iš tų ginklų, kurie rimtai veikia bendrą vaizdą visame fronte – bazuojasi tik ore. Mes daug ką pertvarkėme, kad jas paleistume gudriu, partizaniniu būdu.
Pavyzdžiui, tos pačios Brimstone raketos – jos paleidžiamos iš oro. Bet mes ramiai jas paleidžiame iš kažkokių džipų ir mikroautobusų. Deja, taip pavyksta ne viskas. Storm Shadow/SCALP yra sunki geležinė raketa, tinkama paleisti tik iš oro. Ir tai, kaip mums pavyko pritaikyti Su-24 jų paleidimui jau yra iš serijos „būtinybė yra išradingumo motina“.
Beje, čia yra vienas įdomus momentas. Storm Shadow paleidžiamas tik iš „suškių“. „Migai“ jų pakelti negali, „migams“ jos yra per sunkios O dabartinio mūsų orlaivių parko pagrindą sudaro „migai“. Ir va viena eskadrilė, kurioje išliko nuo 8 iki 12 vienetų Su-24, tapo reikšmingu faktoriumi viso karo mastu.
O dabar, jei įsivaizduosime, kad mums duos tik tuos jau pažadėtus F-16, tai…
– 42 Nyderlandai, 19 Danija, bet ne iš karto, o partijomis.
– Taip, bet iš viso tai 61 visiškai kitos klasės mašina. Nepamirškim, kad nuo 8 iki 12 mūsų „suškių“ reikšmingu lygiu jau yra „žaidimo keitėjai“.
Pirma, F-16 yra žymiai geresni. Kaip ir viskas vakarietiška. Antra, faktiškai mes padvigubinsime mūsų oro laivyną. Jau seniai ne paslaptis, kad iš viso skirtingais skelbiamais duomenimis turime maždaug 60 – 80 skraidančių lėktuvų. O mūsų karinių oro pajėgų galimybės netgi ne padvigubės, o padidės daug kartų.
Ir, žinoma, tos didžiulės kliūtys, kurias pavyko įveikti. Priminsiu, kad 2022 metų balandį aukštasis Europos Sąjungos atstovas Žozepas Borelis pažadėjo, kad mums atiduos čekiškus ir lenkiškus MiG 29. Ir senelis Baidenas asmeniškai uždraudė tą perdavimą. Tas draudimas galiojo metus. Ir tik šių metų pavasarį pas mus pagaliau atskrido Baideno atblokuoti sovietiniai „migai“. O dabar, kai pradės mums tiekti normalius NATO lėktuvus, tai labai brangiai kainuos.
– Amerikiečiai turi labai daug laisvų F-16, kurie jiems jau seniai nebereikalingi.
– Amerikiečiai taip pat turi didžiulį kiekį „abramsų“. Didžiulį kiekį „bradlių” (šarvuota kovos mašina „Bradley“)…
– Jau supratai, ko noriu paklausti. Grįžtame į pradžią. Jie nukreipė strėles į Europos šalis, o patys neduoda mums naikintuvų, nes savo interesais reguliuoja mūsų galimybes?
– Būtent. Bet, ačiū Dievui, šiuo atveju bent europiečiai nepavedė. Ačiū Nyderlandams, ačiū Danijai. Na, kiek žinau, tikėtina, kad prie šio paketo prisijungs ir belgai.
– Dėl F-16 bendri klausimai jau ne kartą buvo aptarti: kaip šių lėktuvų pristatymas paveiks karo eigą. Tai akivaizdu. Bet ar mes neperdedame šio eilinio „stebuklingo ginklo“ vaidmens mūsų informaciniame burbule? Man tai primena paveikslą su „leopardais“, kai spaudėme Vakarus, kad perduotų tuos tankus, organizavome demonstracijas – „paleiskite į laisvę leopardus“. Na, paleido, puolimas vyksta, o „leopardai“ kažkaip beveik nematomi.
– Jie dega kaip ir kiti tankai.
– F-16 taip pat greičiausiai numuš, galbūt ne vieną. Galima įsivaizduoti, kaip juos medžios raška, dabar skelbianti didžiules premijas už „leopardus“…
– Žinoma. Ir tai bus toli gražu ne pirmas mūšyje prarastas F-16. Tai masinis lėktuvas, turintis gerą kovos istoriją, kuri taip pat apima ir reikšmingą nuostolių istoriją.
Na, „stebuklingų ginklų“ iš principo nėra. Arba, kaip sako Vakarų kolegos, nėra vampyrui skirtos „sidabrinės kulkos“.
Tai visiškai akivaizdu.
Tačiau tai lygiai taip pat akivaizdu, kaip į frazę kad „žudo ne ginklai, o žmonės“ atkirto vienas amerikiečių stand-up komikas: „Taip, tai tiesa. Bet aš manau, kad ginklai padeda“. Taigi, iš tikrųjų, ir čia.
Beje, mažas nukrypimas, tau leidus. Mane erzina daug įvairių, mano nuomone, kvailų frazių, kurias dažnai sugeneruoja žiniasklaida. Ypač labai erzina frazė „dronų karas“. Tai ne „dronų karas“ – tai karių karas. Tai yra pėstininkų karas.
– „Artilerijos karas“ dar sakoma.
– Tai šiek tiek arčiau realybės. Tačiau šis karas visų pirma yra pėstininkų karas – jie, kaip Pirmajame pasauliniame, kaip Antrajame pasauliniame, pakyla, eina į ugnį, įšoka į priešo apkasus, netgi kaunasi durtuvais.
Tačiau šiame procese labai padeda artilerija, dronai, „himarsai“, „leopardai“. Tai yra, joks ginklas neužtikrina pergalės, bet kuo jų daugiau – tiek kiekybiškai, tiek kuo daugiau jų atmainų – tuo geriau. Kiekvienas naujas ginklas atveria tam tikras naujas papildomas galimybes.
Nė viena iš tų galimybių nėra kritinė. Šio karo su aviacija tiesiog nelaimėsime. Tam nereikia F-16, o juo labiau – 60 vienetų F-16. Tačiau jų buvimas labai paveiks tai, kiek mūsų karių liks gyvi ir kaip greitai jie galės judėti pirmyn. Tada danguje nebebus rusų pranašumo 10-12 kartų.
Visų pirma tai turės tiesioginės įtakos tam, kaip galėsime panaudoti savo šarvuotą techniką. Tiesą sakant, kodėl „bradliai“ ir „leopardai“ pasirodė ne tokie tobuli? Tai šaunios, kokybiškos mašinos, tiek viena, tiek kita. Tačiau nėra įprasta jas naudoti be priedangos iš dangaus. Nes į juos pliekiama iš viršaus, o lėktuvas visada greitesnis už tanką, tai akivaizdūs dalykai.
Bet, deja, tenka aiškinti tokius elementarius dalykus. Ir kad mūsų F-16 pasirodymas danguje visko iš karto neišspręs.
Tai iš tos pačios serijos, kai buvo išpūsti visiškai klaidingi lūkesčiai dėl puolimo. Mūsuose, panašu, dar iki puolimo pradžios pavyko juos šiek tiek užgesinti. O Vakaruose, deja, jų gesinti nebuvo kam. Ten kažkodėl nupiešė tokį paveikslą – lauke pasirodo pirmasis „leopardas“, ir orkai, kurie aštuonis mėnesius statė gynybinius įtvirtinimus, aštuonis mėnesius apsikasinėjo, specialiai ruošėsi, kaip deginti tuos „leopardus“, – jie pamato pirmąjį „leopardą“, šaukia „aaa! ir puola bėgti.
Aišku, kad taip neatsitiks ir su F-16. Tačiau mūsų galimybės gerokai išsiplės. Nebus taip, kaip šio puolimo pradžioje, kai tik pabandėme pakovoti teisingu būdu, tai yra šarvuota kolona, kuri pralaužia priešo gynybą – ir opa, pribuvo keli rusų lėktuvėliai ir tiesiog išnešiojo tą koloną, o toliau pribaiginėjo artilerija.
Abi pusės išmoko prisitaikyti prie kiekvieno „žaidimą keičiančio“ ginklo naujame „žaidimo“ lygyje
– Ta pati išvada vieną dieną bus pritaikyta ir kitam šio žaidimo lygiui, jei kalbėsime apie „žaidimo keitėjus“, – ATACMS ir Taurus raketas. Ne „stebuklingi ginklai“, o pagalbininkai.
– Būtent.
Ir apskritai čia reikėtų suvokti dar tokį niuansą. Deja, skamba siaubingai ciniškai, bet manau, kad mus civiliai jau pakankamai pažįsta, jog nesame tie, kurie niekina savo karių gyvybes. Labai nemėgstu visokių palyginimų su žaidimais, būtent dėl to, kad kare gyvi žmonės žūva, kol mes su tavimi čia studijoje kalbamės. Bet, pažiūrėjus iš šono, tai iš principo visas šis mūsų karas atitinka kompiuterinio žaidimo kanonus. Mes laimime kiekviename lygyje. Už tai mes patenkame į kitą lygį, kur mūsų laukia daug baisesni ir piktesni monstrai. Bet kažkur šone yra „slaptavietė“ iš kurios tam lygiui išimamas papildomas ginklas.
Mes kvailai pereidinėjame tokį klasikinį „šaudyklės“ žaidimą. bet baisu yra tai, kad tai tikri gyvi žmonės, o ne kompiuteris.
Ir reikia taip pat suprasti, kad kiekvieno ginklo poveikis nėra amžinas. Karo pradžioje, koks stebuklas buvo „bairaktarai“, kiek jie nuveikė per pirmąjį kovos mėnesį.
– Beje, o kur jie yra?
– Jie vis dar skraido, bet labai atsargiai. Kaip tame anekdote apie krokodilus: „žemai, žemai, tyliai, tyliai“. „Bairaktarai“ prastesni netapo, bet rusai išmoko su jais kovoti.
Tada atsirado himarsai, kurie tikrai tapo „žaidimo keitikliais“. Nes iki tol rusai buvo įsitikinę, kad viskas, kas yra už 20 kilometrų, yra jų gilus, ramus užnugaris, o tada staiga šis užnugaris pasitraukė už 70 kilometrų. Tai didžiulis skirtumas. Bet jie prie to jau prisitaikė.
Gerai, tada pasirodė Storm Shadow, nors ir mažais kiekiais. Ir pasirodė, kad net už 70 kilometrų ne viskas taip ramu. Bet jie prie to prisitaikys, tai normalu. Kaip ir mes prisitaikome prie visko, ką jie daro.
Nors mes, pavyzdžiui, negalėjome atitinkamai kovoti su jų raketomis. Ten, kur mūsų miestų nedengia „patriotai“, ten nėra kuo numušti balistiką.
Bet kodėl mes iš vis dar turime oro pajėgas? O todėl, kad nuo pat pirmos karo dienos jie išmoko sulig kiekvienu pavojaus signalu pakelti į orą visus lėktuvus ir išsisklaidyti po dešimtis skirtingų aerodromų. Mes faktiškai net danguje kovojame kaip partizanai. Ir tai tiesa. Nes tai atitinka jėgų santykį. Čia irgi prisitaikėme prie to, kad kovojame su žymiai pranašesniu priešu.
Tas pats ir su puolimu. Paaiškėjo, kad su resursais, kuriuos mums davė, pilnavertiškai pulti neįmanoma. (Beje, priešinasi patys „leopardai“: mums buvo pažadėta jų 300, bet iki šiol realiai atvyko 60.) Todėl mums teko visiškai pakeisti taktiką.
Viskas, ko buvome mokomi apie šarvuotas kolonas, kurios sėkmingai pralaužia priešo gynybą ir išeina į operatyvinį užnugarį – atleisk, pasirodė atbulai. dėl to vėl teko ieškoti pusiau partizaninių kelių. Mes kariaujame ne brigadomis, net ne batalionais. Į konkretų mūšį eina daugiausia kuopa, o dažniausiai – būrys. Taip yra ne todėl, kad esame kvaili ir nevykdome NATO nurodymų. O todėl, kad tai atitinka tikrąjį karo teatrą ir išteklių santykį.