LRS Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno pasisakymas apie visuotinę gynybą

Gerbiami laisvės gynėjai, pirmiausia didžiulė Jums pagarba, kad galiu savo vaikus auginti Nepriklausomoje Lietuvoje, gerbiamas profesoriau, atkurtos valstybės pirmasis vadove, kariuomenės vade, karininkai, kolegos, komiteto kolegos, bendražygiai,

Noriu su jumis truputėlį pasikalbėti apie platesnį mūsų gynybos paveikslą, taip kaip mes čia [Nacionalinio saugumo ir gynybos] komitete matom ir dėliojam tą paveikslą. Jis, be abejo, visiškai persidengia su tuo, apie ką tik kalbėjo kariuomenės vadas, bet tam tikra prasme atskleidžia tą tautos, visuomenės įsitraukimo į gynybą, ramstį.

Tai pirmiausia keletas žodžių apie pamatinius, idėjinius pagrindus.

Okupantas laimi ne tada, kai jau kabina svetimas [mums.– Red.] vėliavas ir griauna mūsų paminklus. Okupantas laimi tada, kai palaužia tautos valią priešintis. Pabrėšiu – tautos. Niekas mūsų negins, jeigu mes patys nesiginsim. Galime tai aiškiai pasakyti. Iš čia galima kalbėti apie 3-iąjį NATO straipsnį ir tik po jo gali sekti 5-asis. Be to, scenarijų gali būti daug ir įvairių, kai reikės tvarkytis patiems. Daugiausia, ką mes čia apie tai kalbėjom – kalbėjom apie divizijų karą, didelį konvencinį karą, kur NATO visąlaik remiasi technologinio pranašumo prielaida ir [ne]teisingai remiasi. Priešas Rytuose remiasi visiškai kitokia prielaida – alinančio, ilgo, masinio karo koncepcija, dominuojant kiekybiškai, tikintis, kad technologiškai pranašesni Vakarai pavargs, suirs ir nusilps. Be to, tikintis, kad NATO, būdamas gynybinis aljansas, gali į įvairias provokacijas žiūrėti, na sakykim taip, per prizmę, kad, galbūt, neikim į didesnį eskalavimą, o gal kažkaip tai patraukim visa tai į šoną. Ką aš noriu pasakyti? Šalia divizijų karo mes turim skaičiuoti ir įvairius tarpinius scenarijus. Pavyzdžiui, kaip intervencija be okupacijos – patikrinti, kaip veikia. Ir tada nei 5-ojo straipsnio dar nebus, nei NATO pajėgų nebus. Klausimas – kaip mes tvarkysimės? Kaip mūsų valstybė bus pajėgi tvarkytis? Kada ateina kariuomenė, kovojant su tokiom grupėm? Pavyzdžiui Vagnerio [teroristinė-kriminalinė. – Red.] grupė – 600 gerai paruoštų karių įvažiuoja į Keną. Tokį scenarijų mes dėliojom komitete. Koks atsakas? Ir tada tu eini į Pasienį, į Spec. policijos pajėgas, į Viešojo saugumo tarnybą, ir tada jos pirmiausia turi tvarkytis. Tai reikia galvoti, kaip jos yra integruotos mūsų ginkluotose pajėgose, kokias funkcijas jos turi, ir kokį jos turi pajėgumą duoti atkirtį? Aš apie tai dar pakalbėsiu vėliau.

Kalbant apie priešą. Vadinkim tiesiai šviesiai. Ką jis nuveikė per šituos metus? Du svarbūs dalykai. Pastatė karo pramonę, ją ,,užvedė‘‘. Gal ne tokią technologiškai pažangią, bet masinę gamybą turi, nepaisant sankcijų. Ir išsprendė motyvacinę problemą ginkluotose pajėgose. Nieks nebebijo mobilizacijos, nes yra tam tikras socialinis sluoksnis Rusijoje, kai gali mokėti labai nedideles sumas, ką jie ir daro, samdiniams, kurie gyvena periferijoje, ir tai iš esmės jiems yra socialinis liftas. Todėl nėra ten problemų dėl motyvacijos. Iš principo ten yra problemų tiktai su jų parengimu. Ir tokių jie turi milijonus. IR TOKIŲ JIE TURI MILIJONUS. Kur problema? Mes dažnai taikom vakarietiškus kriterijus bandydami suvokti Rusijos mąstymą. Mes galvojam ,kad pas mus yra rinkimų ciklai, pas mus yra ekonominiai poreikiai, ekonominiai interesai, ką mes ir matom dažnai, kai kalbame apie Vakarų pasaulio dabartinį nuovargį. Juk apie tai mes kalbėjom iš anksto, kad taip bus. Ten to nuovargio nebus. Jeigu jis atsiras, tai tas, kas paskelbs tokį nuovargį, sės į kalėjimą, o visi kiti už tuos nedidelius atlyginimus eis [žudyti], jeigu reikės, ir kariauti, tie keli milijonai. Ir čia yra tai, apie ką mes privalom kalbėti ir suprasti galvodami apie gynybą prieš tokį priešą. Taip, kad reikia ne tik galvoti, kad NATO [santarvė] turi būti technologiškai pranašesnė, ką mes, manau, užtikrinsim ir toliau, bet reikia galvoti, kad ir tautos, ir visuomenės būtų pasirengusios priimti tokį iššūkį. Ir jeigu mūsų visuomenė būtų pasimetusi, jeigu mūsų visuomenė būtų praradusi valią gintis (aš tiktai hipotetiškai kalbu apie situaciją), tai tokiu atveju būtų blogiau ir mūsų visai reguliariajai kariuomenei. Mes turime išugdyti tokią tautą ir visuomenę, kuri eis ir žinos savo vietą gynybos planuose, bent jau tam tikra aktyvi jos dalis turi žinoti savo vietą gynybos planuose.

Taigi, mes mūsų komitete visą gynybos architektūrą matome per tris ramsčius. Kolektyvinė gynyba. Aš čia nesiplėtosiu, kariuomenės vadas puikiai išdėliojo, bet tik pasakysiu porą dalykų. Praėjusiais metais yra gerų žinių iš NATO. Ir čia yra mūsų požiūrio pergalė, visų, turbūt, valdžios grandžių ir kariuomenės pergalė. Atsirado suvokimas, kad [būtina] duoti priešui į kaulus jau nuo pat pradžių. Atgrasymas per paneigimą. Iš čia yra tai, kad atsiranda Vokietijos brigada. Ji yra integruota į didesnius dalinius toje pačioje Vokietijoje. NATO šalys priskiria realius pajėgumus realiems gynybos planams, ir, jeigu reikia, dislokuoja prie mūsų, dislokuoja į Rytų flangą pirmiausia tam, kad atgrasyti, o jeigu reikia, kaunasi iš karto ties [valstybės sienos] linija. Jeigu anksčiau filosofija buvo – prasidės kažkas, susirinksim, nubalsuosim ir tada atkovosim. Dabar jau požiūris keičiasi. Ir čia jau labai didelė pergalė. Tiktai reikia padaryti visa ką, kad NATO gynybos planai būtų užpildyti realiais pajėgumais. Ir dabar kaip tik šitas procesas vyksta.

Apie Lietuvos kariuomenę aš tikrai po vado daug nekalbėsiu, bet faktas, kad tikrai stiprėjam, stojam ant kojų. Įsigijimai suplanuoti. Visiškai remiam diviziją. Nėra jokių dėl to klausimų. Turėsim tokių sistemų, kurios galės smogti į gylį priešui, į logistines linijas, į jų mazgus. Ir tai jau ateina į mūsų valstybę, tai mes turėsim. Turbūt judėsim ir su stipresnėm mechanizuotom struktūrom.

Ir štai čia mes turim apsispęsti labai aiškiai. Turim kolektyvines garantijas, su jau minėtais gynybos planais, turim kariuomenę stiprėjančią ir tada turim sau atsakyti, ar viskas, to užtenka? Ar turim sau atsakyti, koks yra visuomenės, tautos vaidmuo gynybos politikoje?

Jau užsiminiau apie hibridinius nekonvencinius scenarijus, kai reikės pasieniečių, kurie duos pirmą atkirtį kokiai nors užslėptai intervencijai. Tai reiškia pasieniečių apginklavimą. Jeigu visa Europos Sąjunga iki šio matė pasieniečius teisės viršenybės įtvirtinimo paradigmoje, Ukrainoje pasienis kartu yra ir pusiau karinė struktūra. Taip, kad reikia stiprinti karinį standartą. Reikia stiprinti pajėgumą ir Pasienio tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, VAT, kad jie galėtų duoti atkirtį priešui su stipresniais savo pajėgumais, ką mes su Arvydu Pocium pasiūlę esam, kad ir „Aras“ turėtų būti įtrauktas į ginkluotąsias pajėgas vykdyti įvairias funkcijas, nes to gali reikėti tokiam scenarijui, kai nebus nei 5-ojo straipsnio, kai dar ir kariuomenė neįsijungs, reikės tvarkytis būtent šitoms, mano jau išvardytoms struktūroms. Ir taip gali būti.

Ir trečias ramstis, apie kurį kalbėsiu [plačiau], ir mano tikslas bus šiek tiek daugiau apie jį pašnekėti, yra Lietuvos visuomenė. Turbūt girdėjot ir puikiai žinot, nes jūs esat tie, kurie truputėlį turėjot ir reikalų, ir patirties – mes turėjom komendantūras Lietuvoje, tokią gerą, mano požiūriu, gerą struktūrą, kurią galima vadinti tam tikro užnugario formavimu. Ir kai dabar žmonės klausia, kokia yra dabar mano vieta ir vaidmuo, būtent komendantūros galėtų duoti atsakymą į šitą klausimą.

Pirmiausia, ką reikia aiškiai pasakyti? Kam jos yra reikalingos? Tai yra užnugario sistema, tai nėra antra kariuomenė. Tai yra parama kariuomenei, kad galima kariuomenę atpalaiduoti nuo funkcijų, kurias gali užtikrinti didesnį ar mažesnį įgūdį turintys žmonės. Nuo objektų apsaugos, strateginės infrastruktūros apsaugos, kovos su diversinėm grupėm, kurių tikrai, neabejokit, bus pasiųsta į mūsų valstybę, komendanto valanda, srautų valdymas ir daug, daug kitų labai, labai svarbių dalykų. Ir štai prieš jūsų akis yra tos jau įstatymiškai įtvirtintos funkcijos:

Dabar pakalbėkim, kas galėtų būti tose komendantūrose.

Tai vadinamieji komendantiniai vienetai. Ir štai čia yra galimybė visiems, arba bent jau daliai žmonių rasti savo vietą. Taigi, mes turime rezervą – žmones, kurie tarnavo kariuomenėje. Yra aktyvus rezervas – turime apie 38 000 aktyvaus rezervo, kurį jau bandome organizuoti. Jie jau žino, kur prisistatytų karo padėties atveju, matyt judėsim link tokių dalykų, kaip rezervinės brigados, jeigu reikės, parama reguliarioms pajėgoms kompensuojant jų nuostolius. Bet yra parengtasis rezervas – žmonės, kurie tarnybą baigė daugiau nei prieš dešimt metų, įgūdį turi, gal kiek primiršę, bet turi širdį, turi patriotizmą. Ir būtent tokių žmonių mes šiandien turime apie 80 000. Tai parengto rezervo kariai galėtų galbūt norėtų, savanorystės principu jau galėtų eiti ir formuoti tas komendantūras, tuos komendantinius vienetus. Mes turim Šaulių sąjungą, kurie turi kovinius šaulius, kurie dirba su Krašto apsaugos savanoriškom pajėgom – teritorinės gynybos pajėgom. Turim ir komendantinius šaulius, kurie galėtų rasti savo vietą irgi komendantūrų sistemoje. Taip pat mes turim kovinius asmenis – žmones, kurie turi ginklą, tuos pačius medžiotojus. Ne visi, be jokios abejonės, ir norės, juos reikės ir patikrinti, ir apmokyti, bet dalis jų, jeigu išreikštų norą, galėtų pagal savo gyvenimo sritį įsijungti į tas komendantūras ir nuolat pratybintis, nuolat treniruotis, nuolat planuotis, kaip jie gintų savo gimtąją žemę nuo, sakykim, tų komendantinėse funkcijose apibrėžtų grėsmių, kaip kova su diversinėmgrupėm ir pan.

Tai mes [politinė šalies vadovybė] lyg ir sutariam dėl šitos struktūros. Bet problema yra ta, kad nelabai sutariam iki galo nuo kada ją pradėti formuoti. Nesiginčiju, kad komendantūra yra karo meto struktūra. Komendantas tada gali nurodinėti savivaldybei, ką reikia daryti, kokie resursai ir panašiai. Bet tik kai karo metas prasideda. Bet klausimas, kada ji jau turi būti pasiruošusi veikti? Ukrainiečiams reikėjo mažiausiai trijų mėnesių, kad nusistovėtų civilinė-karinė administracija, kad tas užnugaris nusistovėtų. Todėl aš sakau: Nereikia laukti karo pradžios, ruoškimės iš anksto. Suformuokim šituos vienetus ir pratybinkimės. Bent kasmet. Susirinkime. Padarykime veiksmus. Štai, pavyzdžiui, neseniai tik sužinojau, kad parengtojo rezervo karius nebuvo galima kviesti į pratybas – teikiam pataisą, taisom situacija. Pasirodo medžiotojai negali į pratybas atsinešti šautuvo, tik į medžioklę – tuoj keisim įstatymą, kad būtų galima. Tai, kitaip tariant, čia yra kūryba. Tai yra sunkus darbas, bet jį reikia daryti tam, kad žmonės jaustųsi ir žinotų savo vietą. Nuo to bus visiems geriau. Visiems – ir NATO planuotojams, ir mūsų reguliariai kariuomenei, ir, aišku be jokios abejonės, tai visuomenės daliai, kuri žinos savo vietą. Ir iš to žinojimo kartu su drąsa širdy turėsim tokią valią gintis, kuri duos stiprų atkirtį priešui net ir pradinėse stadijose.

Labai ačiū!

Spaudai parengė L.L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius.