Mūšiuose Donbase Ukrainos ginkluotosios pajėgos kartais turi trauktis, kad išsaugotų gyvybes ir laimėtų laiko.
Evgen Dykyj, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas
Padėtis Donbase nuo pat pirmųjų karo dienų buvo labai sunki. Priešas ciniškai griauna miestus, viską degina ir namus lygina su žeme. Rašistams nerūpi miestai ir žmonės, jiems reikia tik teritorijos. Ukraina neišvengiamai praras ne vieną gyvenvietę, tačiau Ukrainos ginkluotosios pajėgos daro viską, kad išgelbėtų žmones. Karas nebus lengvas pasivaikščiojimas, o taps užsitęsusiu mūšiu, nes turime reikalą su labai rimtu priešu.
Tokią nuomonę gegužės 26 d. per „Apostrof“ televiziją išsakė visuomenės veikėjas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro vadovas Evgen Dykyj.
Turite suprasti, kad pablogėjimas Donbase neįvyko tik dabar, visą tą laiką ten buvo pragaras. Būtent Donbase visą tą laiką karas buvo visiškai kitoks nei, pavyzdžiui, prie Kyjivo ar net sunkiuose mūšiuose prie Charkivo, ir visai kitoks nei pietų Ukrainoje.
Tiesą sakant, ten priešas naudoja visiškai kitokią taktiką. Ukrainos šiaurėje laimėjome dėl to, kad priešas pakankamai giliai įžengė į mūsų iš tikrųjų kontroliuojamas teritorijas. Ir jis neįstengė perimti jų kontrolės. Mes toliau daužėme jų užnugarius, naikinome juos, kol jie suprato, jog vienintelė galimybė išgelbėti bent dalį technikos ir žmonių – greitai juos iš ten išvesti.
Donbase vaizdas kitoks net grynai geografiškai. Ten negalime veikti priešo užnugaryje, nes už demarkacinės linijos, kuri buvo pastaruosius aštuonerius metus, jie turi pilną teritorijos kontrolę su visa logistika. Taigi, mes galime ten veikti tik prieš priešakinius priešo dalinius, kurie mus puola, bet nieko negalime padaryti užnugariui. Tai pirmasis esminis skirtumas.
Dar daugiau, ten priešas naudoja visai kitą taktiką, bent jau nuo tada, kai jie paliko Ukrainos šiaurę. Esmė ta, kad rusai Donbase jau seniai laikosi tokio požiūrio: jie nebebando imti sveikų Donbaso gyvenviečių. Jie užsibrėžė užimti teritoriją, net jei joje tiesiog nieko neliks: nei vieno statinio, nei vieno gyvo žmogaus.
Pradžioje bandė eiti į ugnies atakas, bet mūsiškiai gerai gynėsi ir jiems tai brangiai kainavo. Todėl jie paprasčiausiai vykdo masinį bombardavimą iš oro ir apšaudymą artilerija. Smūgiuoja ne į atskirus taškus, o būtent į visą plotą, viską sulygindami su žeme.
Kai bombardavimo ir artilerijos smūgių intensyvumas toks didelis, fiziškai neįmanoma išlaikyti pozicijų tarp su žeme permaišytų plytų. Ten niekas neišgyvena. Taigi, vėliau jie šliaužia į tuos griuvėsius ir nuo jų pradeda apšaudyti kitus kelis kilometrus teritorijos. Tokiai išdegintos žemės taktikai tereikia laiko ir tiesiog nesuskaičiuojamo kiekio amunicijos. Jei preciziškai valdomą amuniciją ir valdomas raketas jau skaičiuoja atskirais vienetais ir taupo, tai paprastų senų sovietinių artilerijos sviedinių, atrodo, jie turi nepamatuojamas atsargas.
Rusai dabar tuština senus sandėlius, veža ešelonus amunicijos ir kilometras po kilometro su artilerija ir lėktuvais spaudžia mus net ne iš Donbaso gyvenviečių, o iš to, kas iš jų liko. Iš tikrųjų naikina visus statinius iki nulinio lygio.
Viena vertus, jie juda lėtai, bet, kita vertus, nėra ką priešpastatyti tokiai taktikai, ją sustabdyti praktiškai nerealu. Jie juda lėtai, bet gerai. Tai, kas dabar atrodo kaip pablogėjimas, yra grynai geografinis momentas. Dabar mes visi kasdien žiūrime į karo veiksmų žemėlapį. Ten frontas atrodo kaip koks trikampis. Sunkiausia ir baisiausia atsidurti to trikampio smaigalyje, kai priešo artilerija pradeda tave doroti iš trijų pusių. Šiandien šią poziciją užima Severodoneckas. Matyt, tas pats bus ir Lysičanske.
Mano nuomone, Gynybos ministerija turėtų paaiškinti žmonėms, kad kai kuriose srityse mes traukiamės. Nes vyksta ne manevringa gynyba, o mūsų karius išstumia nuolatinis aviacijos ir artilerijos škvalas – tokiomis sąlygomis žmonių išlaikyti neįmanoma. Tai tik žmonių naikinimas be realios karinės prasmės. Todėl iš dalies gyvenviečių dar turėsime trauktis
Tada žmonėms kyla klausimas: tai ką, mes ten pralaimime? Ne. Norint kalbėti, pralaimime ar ne, reikia palyginti tai, kas įvyko, ne tik su tuo, ko norėtume, bet ir su tuo, ko norėjo priešas. Prieš mėnesį priešas siekė įvykdyti didžiulį apsupimą – visiškai nupjauti visą didelį trikampį, kad fronto linija tiesiogine prasme eitų palei Dnieprą ir Zaporižę. Visa Donecko grupė turėjo atsidurti milžiniškame katile. Dar prieš mėnesį rusai rimtai apie tai svarstė.
Vėliau jų apetitas sumažėjo. Jie prasiveržė Iziumo kryptimi, iš kur bandė sukurti gana didelių apimčių, bet jau tris kartus mažesnį apsiausties žiedą. Viso to išdavoje dabar jie begali rimtai grasinti apsiaustimi dviem miestams – Lisičanskui ir Severodoneckui. Dar išlieka, tarkim, mažo katilo grėsmė prie Avdijivkos. O jų apetitas per mėnesį sumažėjo kaip tik dėl mūsų kariuomenės parodyto beprotiško pasipriešinimo.
Neturėtume pasiduoti euforijai dėl to, kad mums pavyko nutraukti jų blickrygą pirmajame etape. Visa tai jau praeityje. Jie perėjo prie ilgo, baisaus karo iki visiško mūsų išsekimo, iki mūsų išstūmimo. Tame kare mes taip pat kol kas neblogai laikomės, įskaitant ir atsitraukimus.
Karas ten tikrai siaubingas. Visai nepanašus į mano patirtį 2014-aisiais. Kažką panašaus mačiau daug anksčiau, būdamas Grozne 1995-aisiais. Tik ten pamačiau, kaip atrodo išdegintos žemės taktika. Taigi, gali kilti klastingas klausimas: gal vertėtų visai nesipriešinti ir trauktis iš ten? Ne. Dabar mūsų vadovybė visiškai teisingai priešinasi tiek, kiek tai realu kiekvienoje konkrečioje vietovėje. Jei tiesiog imtume ir atsitrauktume, priešas pasislinktų nemažą atstumą ir toliau tęstų šią taktiką. Todėl reikia trauktis tokiu tempu, kuris atneštų maksimalius nuostolius priešui ir leistų mums laimėti maksimalų laiką. Ukrainos ginkluotosios pajėgos kol kas būtent taip ir elgiasi ir daro tai absoliučiai sėkmingai.
Mes laimime tą laiką. Taip, už labai didelę kainą, bet laimime. Tai būtina tiek gyventojų evakavimui iš fronto zonos, tiek ir naujų ginklų gavimui. Faktas yra tas, kad su tomis senienomis, kurias dabar turime, negalime perlaužti padėties grynai techniškai. Galite nusiųsti ten kadi ir milijoną žmonių, tačiau tik technologiškai pažangesni ginklai leis sunaikinti priešų artileriją, o dar geriau – smogti į jų užnugario komunikacijas.
Ir dabar mes kovojame diplomatiniame fronte, kad mums būtų duoti šie ginklai. Bet ir čia rusija turi vakarų frontą, kuriame jie irgi pradėjo atsigauti. Iš pradžių jie buvo priblokšti tokios Vakarų vienybės, jie nesitikėjo nei tokio masto sankcijų, nei tokios pagalbos mums. Bet kai jau susidūrė su šiuo faktu, jie ten įdėjo ne mažiau pastangų nei Donbase. Vakarų fronte dabar yra aktyvuoti visi jų diplomatai, šnipai, oligarchai, visi jų dešimtmečius kurti tinklai. Ten jie traukia paskutinius savo konservus, net jau juos taip degina, kad nebūtų kur atsitraukti. Kadangi atitinkamai jie į mūšį metė visus savo išteklius, tai taip pat ir kažko pasiekia.
Mes laimime laiko Donbase mūsų kovotojų gyvybės kaina, kad gautume naujų ginklų, o jie ten stengiasi vilkinti tų pristatymų laiką. Ir tai taip pat yra karas, tai irgi vienas iš frontų. Mes taip pat laikomės ten, ir ten, deja, priešas turi dalinių sėkmių. Jis vilkina laiką, bet atrodo, kad visumoje nepajėgia situacijos perlaužti.
Apskritai Vakaruose laimi tokia nuostata, kad mums reikia padėti laimėti Žinoma, ten rusija meta visus savo išteklius, kad laimėtų nuosaikioji nuostata, deklaruojanti, kad juos tereikia sustabdyti ten, kur yra dabar, o ne daužyti į šipulius. Man atrodo, kad vis tiek laimi tinkama nuostata. Tačiau yra vėlavimų, ir tai panašu į karą Donbase, tik kitais metodais.