Siūlome paskaityti ir pažiūrėti karo fotografo Anatolij Stepanov Facebook sienoje 2023-01-02 paskelbtą pasakojimą ir nuotraukas
Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia… Lygus kapeliono balsas kaip upelis liejasi drėgnoje nakties tamsoje, ramus veidas suteikia pusiausvyrą, atrodo, kad tamsoje jis nori pažvelgti į akis kiekvienam… Įsitempusios nugaros ir į pečius įtrauktos šalmuotos galvos, tyli malda ir tolimi sprogimai dvelkia nerimu. Nes tavo yra karalystė, ir jėga, ir šlovė per amžius. Amen. Kapelionas dar kartą mus visus apžvelgia ir išeina.
„Gali įsikibti į mane“ – siūlosi padėti priešais mane ant šarvo sėdintis kareivis. Įsikabinu į jo apsiaustą nuo lietaus, „bechos“ (pėstininkų kovos mašina) variklis užriaumoja ir išspjauna dūmų debesį, nuo lengvo truktelėjimo visi loštelėjame ir pajudame į tamsą. Vikšrai skardžiai žlega asfaltu, kimiai urzgia pėstininkų kovos mašinos variklis, perjungiant pavaras su dūmais į nakties tamsą nulekia ir pavienės raudonos kibirkštys, lyg kas beatodairiškai mėtytų nuorūkas. Veidan tvoskia vėsus oras ir pamažu slūgsta pirmųjų minučių nerimas. Kaimas jau už nugaros, pasukame į gruntinį kelią, o „becha“ pradeda nardyti per lietaus vandens duobes. Variklis įtemptai urzgia, vairuotojas-mechanikas važiuoja atsargiai, bet pėstininkams ant šarvų tenka tvirtai įsikibti, kad nenuslystų į nakties tamsą. Atrodo, kad važiuojam visą amžinybę. Pasigirsta švelnus šūvis, tamsų dangų perrėžia baltas dryželis ir aukštai priešais atveria oranžinę gėlę. Ji akimirką sustingsta ir pradeda lėtai plaukti žemyn, užliedama vietovę blankia šviesa. Viskas aplink lėtai pajuda. Juodi medžių siluetai šliaužia per lauką, raketa silpnėdama leidžiasi, aštrūs bokšto kontūrai, pečiai, šalmai, „becha“ sustingsta tarsi įkasta. Mechanikas veržliai apsuka mašiną ir mes nešamės sunkiai įžiūrimos sodybos pusėn. Medžio traškesys, šakų kliudytų kareivių riksmai, variklis sustoja. Stoja slegianti tyla. Mus dengia didelio abrikoso vainikas. Kažkas tyliai kalbasi su bendražygiais, kažkas paslapčia, pridengdamas delnais, rūko cigaretę. Kol kas tylu, tik vėjas raminamai šiurena lapiją. Po penkiolikos minučių variklis vėl užriaumoja. Lėtai atsitraukiame iš po medžio ir įsiremiame į didžiulę geležinę skrynią kelio pakraštyje. Vairuotojas-mechanikas užmeta apsukų, kad grįžtų į kelią, transporteris nosimi drožia skrynią. Trūktelėjimas ir vėl viskas nurimsta. Pėstininkai nulipa. Einu aplink pėstininkų kovos mašiną. Mechanikas telefonu apšviečia nuo guolių nulėkusį vikšrą … Naktis debesų properšose mirga žvaigždėmis. Kartkartėmis pasigirsta tolumoje dirbanti artilerija retkarčiais kur nors sutrata. Mašinos vadas susisiekia su batalionu, ir jie mums pažada kitą „bechą“. Kad ir kas benutiktų, bet krovinys ir pėstininkai turi atsidurti pozicijose. Tuo tarpu visi turime prilaužyti šakų nuo krūmų ir medžių, kad bent kiek mašiną užmaskuotume. Po pusvalandžio artėjančio variklio ūžesys sužadina optimizmą. Kažkur laukuose sugaudoma nauja „becha“ ir atsiunčiama mums. Dabar reikia greitai perkrauti vandenį ir produktus… Pasimetęs šnabždesys: „Kopteris, kopteris“ (dronas), varo į stabligę. Vargu ar tai galima pavadinti panika, bet visi aplinkui esantys kareiviai, rodos, kelioms sekundėms sustingsta. Dabar ir aš aiškiai girdžiu tą bjaurų zvimbimą virš galvos. Kopteris akimirką pakaba virš abrikoso, šarvuočių, kareivių ir šlykščiai kiauksėdamas pasitraukia į tamsą. „Vaikinai, greičiau“, –kažkieno susirūpinęs balsas pažadina iš stabligės. Visi pradeda judėti, į naująją mašiną chaotiškai metamos vandens pakuotės, troškinio skardinės ir daiktai. Ausys įtemptai klausosi nakties laukdamos tolimos salvės… Siauras asfaltuotas keliukas veda į apleistą kaimelį. Tamsoje įžiūrimi namų siluetai, galbūt yra rūsių. Iš šoko išveda komanda: „Visi ant šarvuočio!“. Stipriai apkabinu bokštelį. Šalta geležis atgaivina. Variklio urzgimas, „becha“ vėl vikšrais graužia gruntą. Artilerijos sugriautas kaimas pasitinka juodais negyvų mažaaukščių pastatų siluetais. Lygios, medžiais tankiai apaugusios gatvelės, kažkokie griuvėsiai, nuniokoti angarai, apleisti namai. Vairuotojas-mechanikas apčiuopomis veda mašiną visiškoje tamsoje, posūkis po posūkio. Paskutinis posūkis ir variklis sustoja. Iš po medžių išnyra kareivių siluetai. „Greičiau, greičiau, greičiau“, – pasigirsta balsas iš tamsos. „Visi atvažiavusieji į kitą kelio pusę. Iškraukite tiesiai ant žemės“. Iš „bechos“ vidaus išmetami ryšuliai, vandens pakuotės, troškinio skardinės. Viskas metama ant žemės, į pakraštį, po medžių laja. Nakties tyloje girdisi tik šurmulys prie šarvuotos mašinos ir tylūs kareivių balsai. Iš laukų bangomis atrieda rūkas. O, vėl tas bjaurus zvimbimas viršuje. Keliu virš mūsų pralekia kopteris, tada grįžta ir pakimba penkiolika metrų virš žemės. Momentinis sąmyšis ir judėjimas pagreitėja. Važiuojanti pamaina užšoka ant šarvų, „becha“ užriaumoja, apsisuka ir greitai pasitraukia į tamsą. „Taip, spauda, pas mus tuščiomis rankomis nevaikštoma. Paimkit, ką galit, – iš tamsos tylus ir autoritetingas balsas. Imu pakuotę su vandeniu. „Išretėti, laikytis distancijos“. Greitai einame lauko pakraščiu, slydinėdami šlapia žeme. Neperšaunama liemenė, šalmas, kuprinė, rankose vandens pakuotė – visa tai, regis, su kiekvienu žingsniu sunkėja. „Priekyje trasa, čia bėgte“, – komanduoja lydintysis. Perbėgame platų asfaltuotą plotą ir leidžiamės gilyn į skystą pušyną. Rūkas vis tirštėja, atsiduoda pelke. Šakos užkliudo veidą. Kelią kerta griovys. Balansuodamas perbėgu jį dviem permestais rąstais. Karys už manęs paslysta ir pūkšteli į griovį. Gerai, kad jame visai nedaug vandens. Dar pora šimtų metrų užtvanka ir mes vietoje. Vėl zvimbimas virš medžių. Kopteris praskrenda virš mūsų, ir mus atvedęs kareivis parodo įėjimą į slėptuvę. Apčiuopomis įkrentame į kažkokią duobę. Tamsoje nieko nesimato, bet šviesai kategoriškas tabu. Girdime kaip grįžta kopteris, kurį laiką kabo virš mūsų, paskui nulekia link priešo. Žiebtuvėlio šviesa iš tamsos išplėšia molines sienas, žemių maišus, du kareivius, užklotus miegmaišiais ir miegančius, nekreipiančius į mus dėmesio. Apčiuopiu medinę paklotę ir krentu ant jos. Visi atvykėliai paskubomis daro tą patį, o duobėje girdimas lengvas šurmulys. Šarvuota liemenė šildo nugarą, šalmas remiasi į sieną ir atsiranda santykinio komforto jausmas. Jau gana vėlu, nervinė įtampa daro savo, todėl kuriam laikui panyru į budrų sapną. Tarsi už širmos girdžiu, kaip netoliese kareivis vaišina bendražygį paštetu. Naktis gana šilta, tačiau nepatogi laikysena neleidžia normaliai užmigti; bandymai ištiesti kojas baigiasi niekuo. Tai snūduriuoju, tai pakirstu. Kažkas knarkia, kažkas miegodamas dejuoja. Rytas ateina su lietaus šiurenimu. Šilti jo lašai barbena į duobę dengiančią juodą plėvelę, ir per didelį plyšį krenta ant veido. Lauke pilkėja, ir trapi šviesa vis labiau užpildo mūsų pastogę. Gulime kaip šprotai skardinėje. Kareivis, kurį spardžiau visą naktį, kietai miega, kiti pabudo ir pradeda gamintis kokį nors užkandį. Vaikinas, ant kurio neperšaunamos liemenės užrašyta „Poltava“, naktį paštetu vaišinęs bendražygį, iš kuprinės išsitraukia dujinį šildytuvą ir į puodelį pilasi vandens. Kas traukia sausainius, kas užpilamus makaronus, konservus. Naujai atvykusieji pamažu tvarkosi savo rytinę buitį. „Poltava“ vaišina cigaretėmis, užsidega pats. „Vaikinai, aš turiu vaistų. Kam ko reikia? Yra nuo gerklės, skrandžio, spaudimo. Savanoriai atidavė“, – „Poltava“ dalija tabletes, paskui mąsliai rūko cigaretę, žvelgdamas į puodelyje užverdantį vandenį. Užsimerkęs pučia tirštus cigaretės dūmus, ir visa esybe demonstruoja, jog dabar jis kažkur labai toli nuo šios duobės.
Drėgname miške tylu. Jaunas kuopininkas „Meškėnas“ negiliu apkasu veda mus į kraštutines pozicijas. Po kojomis žliugsi purvas. Akys išrėžia storus medžių kamienus, su neįtikėtina jėga susuktus ir sutraiškytus, tarsi milžinas bežaisdamas juos būtų susukęs ir sulaužęs. Nosį riečia rūgšti trotilo smarvė. Atrodo, jog ji visur. Tranšėja remiasi į mažą stebyklą su mažu blindažu. Karys apkasėlyje per žiūronus apžiūrinėja sodintų medžių eilę, besidriekiančią nuo mūsų pozicijų. Už trisdešimties metrų lauke stūkso pėstininkų kovos mašina. Jos bokštas, kaip nukelta skrybėlė, atsirėmęs į mašinos šoną. Būtent čia prieš dvi dienas rusai bandė pralaužti mūsų gynybą. „Kaip tik buvo mano ir bendražygio pamaina“, – sako kareivis su žiūronais. Iš pradžių jie pylė artilerija, o tada pakilo į ataką. Tą jų pėstininkų kovos mašina arčiausiai mūsų apkasų prasiveržė. Jie jau pradėjo skubėti, kai link jos atskrido rankinė prieštankinė granata. Matyti, kovinis komplektas detonavo ir bokštą nuplėšė. Tada mano draugas pradėjo svaidyti į juos granatas … Jis žuvo čia … “. Kareivis nutyla ir pakelia žiūronus prie akių. Mūšio metu pėstininkus apkasuose gerai palaikė artilerija. Buvo sudegintos kelios pėstininkų kovos mašinos, tankas. Dabar, ramų rudens rytą, net sunku įsivaizduoti, koks pragaras čia siautėjo prieš dvi dienas.
Mes sekame „Meškėną“ į kitą poziciją. Vėl nuolaužų apdraskyti, nuterioti medžiai, sviedinių krateriai, tas pats sprogmenų kvapas, susimaišęs su supuvusių lapų kvapu. Kruopščiai uždengtas skuduru kulkosvaidis lizde. Kareivis rūko cigaretę. Jo bendražygis ką tik tiesiai į poziciją išlipo iš iškastos, žemių maišais išklotos priedangos. Jie ramiai kalbasi. Gretimai apkase pėstininkai geria arbatą, dėdulės nustebusiu žvilgsniu nužiūrinėja mus. Patrankos šūvis trenkia kaip visada netikėtai. Sviedinys nuošia virš medžių ir trenkiasi medžių eilėje už kokių keturių šimtų metrų prieš apkasus. Nuo galingo sprogimo viskas aplinkui suvirpa. Dar vienas šūvis ir visai netoli nuošia virš galvų. Tampa aišku, kad mūsų artilerija šukuoja sodinukų eiles priešais apkasus, iš kur galėtų priartėti priešas. Dėl viso pikto laikausi arčiau priedangos, kur ant kareivio miegmaišio žaidžia mažas kačiukas. Dar keli sviediniai perkerta tą medžių eilę ir viskas nurimsta. Grįžtame į duobę, kurioje nakvojome. Medžiagos prifotografuota pakankamai, bemiegė naktis daro savo. Oi, kaip miela išsitiesti ant lentų, po galva pasidėjus kažkieno susuktą miegmaišį. Krentu į miegą. Visa serija trankių dažnų sprogimų išrauna iš miegų. Dar ir dar. Tarsi ventiliatorius į mišką pliekia priešo automatinis granatsvaidis. Pasigirsta tolimas dunktelėjimas, dar dunktelėjimas, dar vienas ir po kelių sekundžių trankūs, kurtinantys sprogimai užpildo mišką. Iš mūsų pozicijų prisijungia didelio kalibro kulkosvaidis, automatinis granatsvaidis nutyla. Iš tolo artėja keistas, man dar negirdėtas garsas. Jis vis garsėja, ir kažkas šnypšdamas pralekia virš medžių ir sprogsta netoli nuo gretimų pozicijų. Tai pasikartoja dar keletą kartų, po to ausis pagauna tolstančio orlaivio reaktyvinių variklių garsą.
Po truputį tamsėja. Mišką apdengia tamsa. Renkasi vaikinai, kurie vyks į batalioną ilsėtis; dar pusvalandis ir mes išvykstame. Vėl pelkės, retas pušynas, trasa. Žvaigždės šviečia giedrame danguje ir judėti lengviau, bet geriau būtų debesys ir rūkas… Įveikiame laukymę, čia pažįstama kaimo gatvė, kur vakar mus išlaipino pėstininkų kovos mašina. Ir vėl, kaip griaustinis iš giedro dangaus, tas propelerių garsas, kalantis orą virš galvos. Kopteris su kauksmu pralekia virš medžių ir nusuka į šoną. „Išsisklaidyti. Visi po medžiais. Nežiūrėkite aukštyn, slėpkite rankas “, – girdžiu tylų balsą. Krentu ant nuversto betoninio stulpo po aukštu, beveik pliku beržu. Iš tamsos grįžta bjauriai zvimbiantis kopteris ir pakimba virš mūsų. Rodos, kad nakties tyloje girdi tik tą zvimbimą ir savo paties širdies, norinčios iššokti per gerklę, plakimą. Kopteris lėtai nuslenka kažkur link medžių. Kaip sprogimas nakties tylą perskrodžia vaiberio skambutis kažkieno telefone. „Telefonas! Išjunk telefoną!“, – kažkas pašnibždomis šaukia vaikinui, kuris įnirtingai bando išjungti telefoną po neperšaunama liemene.
Dar vienas garsas įsiveržia į naktį. Vos juntamas, toli, toli, nelygiai švokščia „bechos“ motoras. Kopterio jau nebegirdėti ir šis tolimas švokštimas pripildo optimizmo. Pasigirsta priešo patrankos šūvis ir sviedinys šniokšdamas nulekia kažkur toli į laukus. Tai tikrai ne į mus. Girdisi, kaip jis garsiai sprogsta tolumoje. „Bechos“ variklis akimirkai nutyla, po to vėl įsiveržia į nakties tylą. Dar vienas patrankos šūvis, ošimas ir tolimas sprogimas. Jau aiškiai girdisi, kaip „becha“ riaumoja, kai vairuotojas-mechanikas perjunginėja pavaras. Ištęsta vora, vienas po kito judame ten, kur turėtų atvykti šarvuotis. Kažkur kairėje įsiplieskia susišaudymas. Girdisi kulkosvaidžiai. Pora minų krenta už sodinukų laukymėje. Variklio garsas vis stipresnis, jau girdisi vikšrų žvangesys, štai ir pėstininkų kovos mašina. Ji išnyra iš tamsos, apdalindama mus išmetamosiomis dujomis. Išjungus variklį vaikinai greitai išmeta ant kelio tai, kas atvežta. Kažkas nušoka nuo šarvų. Mes užimame jų vietą. Prisispaudžiu prie šaltos geležies, pirštai įsikimba į bokšto dirželį. Variklis riaumoja, ir „becha“ nuneša mus tamsiomis negyvo kaimo gatvelėmis.
Vėl šmėkščioja artilerijos sudaužyti namai, į viską aplinkui įsiskverbęs rūgštus trotilo kvapas, net vėjas kvepia sprogmenimis. Pagaliau kaimas lieka už nugaros. „Becha“ slenka per lauką. Vairuotojas kartais įjungia žibintus ir apšviečia kelią priekyje. Kažkur lauke mūsų laukia medikai, kurių automobilis sugedo. Pagaliau kelio pakraštyje matome „uaziką“. Medikai jau ant šarvuočio, judame toliau. Su kiekviena minute atrodo, kad pavojus tolsta, bet dar vienas tolimas sviedinio sprogimas mane prablaivina. Pravažiuojame užtvanką, vikšrai žlagsi asfaltuotu keliu kaime, iš kurio prieš dieną išvykome į fronto liniją.
Būstinės rūsyje veikia Starlink internetas ir galima sužinoti naujienas. Pirmoji yra stulbinanti. Ryte Charkivo srityje, netoli Nižniaja Žuravka kaimo, rytinės žvalgybos metu į pasalą papuolė desantininkų grupė iš Lvivo aštuoniasdešimtuko. Daugelis vaikinų žuvo ar buvo sužeisti. Tarp jų buvo ir brigados atstovas spaudai Jura Leliavskyj. Jo nematė nei tarp žuvusiųjų, nei tarp sužeistųjų, tad tai teikė vilties. Su Jura draugavome nuo 2016 m. Tada jis dirbo dešimtosios kalnų šturmo spaudos karininku. Du kartus buvo nelaisvėje, savanoris nuo karo pradžios. Antrą kartą iš nelaisvės Jurą tiesiog paleido. Nežinau smulkmenų, bet Jura gebėjo savo mintis išdėstyti argumentuotai. Šiek tiek keistokas, bet visada sąžiningas ir atviras, jis iškart įkvėpdavo pasitikėjimo. Darbas spaudos tarnyboje jį slėgė, ir tą vasarą jis mėgo su žurnalistais pasilikti nakvoti priekinėse linijose. Tada jis jau atsiverdavo iki sielos gelmių, kaldavo iš automato arba naktiniuose susišaudymuose taikėsi prie kulkosvaidžio. Kartą savaitę prakabėjo priekinėje linijoje, už tai buvo didžiai vado išbartas. Niekada nepamiršiu, kaip su juo po smarkios liūties iki kulkšnių vandeny ėjome į Marinkos internatą. Laukdami leidimo darbui praradome laiką ir jau temo. Labai aiškiai girdėjosi, kaip internato sargybinis pertraukė automato spyną, bet Jura rado ką pasakyti, ir tada pasisekė. Mes patekome į pozicijas. Širdyje ruseno viltis, kad ir šį kartą pasiseks.
Dėkojame vadui, atsisveikiname. Lauke jau naktis. Ryškia pašvaiste horizontą nušviečia didelis miestas, okupuotas jau aštuonerius metus. Iškviesti du jaunuoliai mus pametėti iki mašinos, kurią palikome kaime už kokių dešimties kilometrų. Žibintai išjungti. Tyliai išsukame iš kiemo. Bach, bach, bach – už kokių dviejų šimtų metrų nuo kelio į laukymę krenta penki grado „pieštukai“. „Kaip važiuosim? Su šviesomis ir greitai ar be šviesų ir lėtai…“ – šypsodamasis klausia vairuotojas. Geriau būtų greičiau, ir mes jau lekiam, plodami pakabą į duobes. Akivaizdu, kad mus pastebėjo dar anksčiau. Dar penki gradai plyšta visai arti. Automobilį supurto sprogimo banga. Lekiame toliau. „Per užtvanką nevažiuosiu, jie jau ten nusitaikė“, – ramiai komentuoja už vairo sėdintis vaikinas ir staigiai pasuka į kitą kelią. Užpakalyje ant užtvankos ir aplink ją sproginėja gradai. Toliau važiuojame jau be nuotykių, bet neapleidžia jausmas, kad ką tik pabuvojau medžioklėje kaip medžiojamasis…
Kelias į Kramatorską. Naktis. Mašinoje šilta ir lenkia prie miego. Kažkur toli priekyje stačiai į dangų kyla didelis baltas rutulys. Jis, kaip žibintas, apšviečia debesis rūke ir ištirpsta juodame danguje. Už jo – dar vienas. Nuovargis atsitraukia. Pirmą kartą matau haimarsų darbą… Jau bazėje tikrinu paštą, mesendžerį… Yra trumpa žinutė nuo Juros:
„Sveikas Tolikai! Rytoj ryte imsime kitą kaimą, na, laisvinsime nuo valdytojų. Gal pavyks dar ką nufilmuoti. Jei bus kas įdomaus, permesiu. Sėkmės!” Mano širdyje vis dar rusena vilties kibirkštėlė.
P.S. Po kelių dienų ateina liūdna žinia. Juros kūnas buvo rastas po sodinukais netoli Nižnija Žuravka. Jį, kaip ir kitus sužeistus desantininkus pribaigė šūviu į galvą.
