Karas. Birželis

Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr.

Siūlome paskaityti ir pažiūrėti karo fotografo Anatolij Stepanov Facebook sienoje 2022-08-10 paskelbtą pasakojimą ir nuotraukas

Lekiame džipu per kviečių lauką išvažinėta iki juodumo vėže. Priekyje, keldamas dulkių šleifą, T-64 lipa į kalvą. Aplenkiame tanką ir pro sodinukus mauname į kitą lauką. Akies krašteliu danguje pagaunu laužytas juodai pilkas juosteles. Tarsi prieš akis šmėkščiotų didelis voratinklis, ir kažkur sparčiai lėktų juodos strėlės. „Tai mūsiškiai dirba“, –pastebi mano nerimą kuopos vadas. Jaunas vaikinas veža mus į poziciją, kad parodytų vieno iš savo ekipažų darbą. Tolumoje slėnyje, daug žemiau nei mes, du Mi-8, spjaudydami šilumines gaudykles ir beveik liesdami medžius, grįžta į užnugarį. Anoje laukymėje mūsų aplenktasis tankas neria į sodinukų liniją. Girdisi šakų traškėjimas ir variklio ūžesys. Švokščia radijas, trumpos komandos, koordinatės. Tankas dirba iš uždaros padėties. Smarkus šūvio trenksmas, sudreba žemė, o dulkės plonu šydu pasklinda po kojomis. Nuo parako dujų svyla akacijų šakos. Vėl švokščia radijas. Pagal perimtus duomenis aišku, jog kliuvo ir priešui, yra 200-ųjų ir 300-ųjų. Kuopininkas duoda komandą ir tankas, išspjovęs pilkų dūmų debesį, apsisuka ir grįžta į priedangą. Lekiame per lauką jau priešinga kryptimi.

Džipas dejuoja ir kriokia kelio nelygumuose. „Vakar čia mane ištiko Grad salvės, tad šiuo keliu tik skraidau“, – šypsosi kuopos vadas.

Po tankiu medžių laja pritilusi „Gvozdikos“ (sovietinės gamybos savaeigės haubicos) baterija. Po karštų lauko kelių, kur per priekyje važiuojančio automobilio sukeltą dulkių sieną nesimato net kas yra už dešimties metrų, po šiais sodinukais jauku ir ramu. Artileristai vaišina arbata. Prisijungiame prie jų spartietiškos buities. Miegmaišiai tik ant patiesalėlių guli tiesiai ant žemės. Nedideles tranšėjas ir duobes slepia ploni rąstai, pridengti plėvele ir plonu žemės sluoksniu. Vaikinai džiaugiasi sulaukę svečių. Visą laiką jaučiasi fronto kvėpavimas. Kažkur tolumoje aidi Gradų darbo garsai, kartais dirba artilerija. Iššaunami šūviai kaitaliojasi su atlekiančiais sviediniais, ir aišku, kad visi prie to jau pripratę. Ausis aiškiai pagauna šūvį ir po kurio laiko virš galvų pasigirsta ošimas. Gretimoje sodinukų linijoje grėsmingai sprogsta sviedinys. Visi, buvę pievelėje jau ankštose priedangose. Vėl pasigirsta keli iššaunami šūviai, tada vėl tas ošimas virš medžių, ir sprogimas kažkur užnugaryje. „Jie bando mus išskaičiuoti pagal šūvio nuotolį Ieško vyriausiojo brolio“, – sako šalia esantis karys. Po kiekvieno šūvio jis vis žvilgteri į viršų, tarsi norėdamas kažką įžiūrėti lubose, ir klausosi. Kol kas niekas neatlekia. Priešo baterija perkelia ugnį į kitą zoną. Gaunama komanda su naujais taikiniais ir koordinatėmis. Sodinukų eilė atgyja. Viskas juda kaip vieno mechanizmo dalys viename mechanizme. Krenta į žemę šakos, kuriomis buvo užmaskuota patranka, švilpia savaeigės haubicos variklio turbina, girdisi būdingas amunicijos padavimo mechanizmo žvangesys… Staigus sprogimo griausmas perplėšia orą. Aplink dūmai, dulkės, pilna sausų lapų, smulkių šakelių ir kitų miško šiukšlių. Dar vienas šūvis, dar vienas ir dar vienas… Komanda nutraukti ugnį, maskuotis. Visi į priedangą…

Šlaitas nusėtas duobėmis kaip kurmiarausiais. Apdengti šiferio gabalais nuo gretimų namų stogų, šie urvai kadaise buvo prieglobstis rusų desantininkams, sugebėjusiems netoliese kirsti Seversky Donecą. Kiek žemiau slėnyje stūkso du pamušti ukrainiečių tankai ir kelios pėstininkų kovos mašinos. Matyti, kad mūsų vaikinai čia priėmė nelygią kovą… Tačiau rusų desantininkų džiaugsmas ilgai netruko. Šen bei ten pozicijose matosi svetimųjų drabužių gabalai, palaidi šoviniai, apdegusios šiukšlės ir konservų likučiai…Susukta aprūdijusi geležis, tankų nuplėštais bokšteliais liekanos, apdegę skudurai, tanko kulkosvaidis su suplyšusiu kreivu vamzdžiu. Kiek toliau išbarstytas besivoliojančios kariškos kuprinės turinys. Akį patraukia laimingos sutuoktinių poros baltadantė šypsena. Tarp jų tokia pati baltadantė mažylio šypsena ant dantų pastos tūbelės. „Šeimyninė pasta“, rodos byloja ši tūbelė tarp sumaitotų karinių šiukšlių. Vargu ar šios kuprinės savininkas kada nors susitiks savo šeimą… Šalia į gabalus susprogusio tanko guli nuplėštas bokštas. Tolėliau žolėje baltuoja žmogaus stuburo liekanos su apdegusios mėsos likučiais ant šonkaulių. „Dar prieš savaitę buvo ir dubens liekanos“, – abejingai pasakoja mus lydintis karys. Šiame mūšyje puikiai papuotavo be šeimininkų likę sulaukėję vietiniai šunys, lapės, ežiai ir kiti gyviai. Niekaip neapleidžia mintis, kad šis svetimos šalies kareivis, atvykdamas čia, vargiai ar pagalvojo, jog taps maistu gyvūnams …

Kelias į Severską virsta rimtu išbandymu. Aplinkiniai kaimai jau jaučia priešo tolimosios artilerijos alsavimą. Geriau nesustoti. Dangus švilpia, ošia nemaloniais garsais, tai iš šono, tai iš paskos kaime, kurį ką tik pravažiavome, aidi smarkūs sprogimai. Pagyvenusi moteris stovi šalikelėje ir bado pirštu mobilųjį telefoną. Tada bando kažkam paaiškinti. Galbūt čia geras ryšys… Už jos, kaimo pakraštyje, juodais dūmais rūksta kažkokia žemės ūkio įmonė. Rūksta grūdų kūlimo aikštelė. Susitinkame šarvuotą transporterį su pavargusiais kareiviais. Dulkės dengia liūdnus veidus. Kelias šalia Lyisyčansko naftos perdirbimo gamyklos jau apšaudomas, ir į Lysyčanską mes patraukiame per kaimelius stačiuose Doneco šlaituose. Provėžose traiškome lauko žoles. Vietomis kyšo Uraganų vamzdžiai – artilerijos dvikovų liudininkai. Lysyčansko apylinkėse kasamos tranšėjos, o pats miestas, artilerijos sunaikintas, primena pavargusį boksininką, kuris gauna smūgį po smūgio ir su grimasa pereina prie visiškos gynybos. Prie policijos komisariato esanti gatvė užbarikaduota apverstomis policijos tojotomis. Gaisrinėje sulinkę pensininkai pilasi vandenį. Sprogimai girdimi visame mieste. Ištuštėjusiose gatvėse kartais pasirodo pavieniai praeiviai.

Kelias atgal atneša palengvėjimą. Rodos, kad pavojus tolsta, tačiau šis jausmas apgaulingas. Laukai aplinkui, vietomis ir pakelės nusėti naujais krateriais. Priekyje už kokių 40 m, kairėje nuo kelio bach, bach, bach žybsi gelsvai baltos staigių sprogimų liepsnos. Pakelėje stovėjusi kareivių grupė stačia galva krenta į griovį. Iššokame iš mašinos ir pasekame jų pavyzdžiu. Smarkūs sprogimai nesiliauja. Dabar jau dešinėje lauke ir šiek tiek į priekį kelyje. Bach, bach, bach. Aplink chaotiškai sproginėja Grado paketas… Viskas skendi pilkuose dūmuose. Automobiliai nurūksta keliu, įveikdami uždūmintas atkarpas. Priešais kelio viduryje – krateris, kurio nebuvo, kai važiavome šį rytą. Įveikėm vos tris kilometrus nuo apšaudymo vietos ir vėl tie sprogimai lauke šalia, pakelėje ir kelyje priekyje. Aiškiai matosi, kaip sproginėja Grado raketos, keldamos juodai pilkus žemės ir dūmų stulpus. Priekyje kelias nusėtas nulaužtomis šakomis ir skendi dūmuose. Priekyje už trijų šimtų metrų prie kelio iškyla didžiulis rudas žemės stulpas ir tarsi sulėtintame filme krenta žemyn. Tai jau įprastinė vamzdinė artilerija. Mes pralekiame sprogimo vietą, tarsi mus vytųsi velniai iš pragaro …

Ratų dūzgimas, sodinukų mirgėjimas, šviesūs laukai, kuriuose bręsta kviečiai ir stambėja kukurūzų burbuolės. Galvoje chaotiška minčių knibždėlynė.

Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr.Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr.Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr. Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr.Karas. BIrželis. Anatolii Stepanov nuotr.

Paskelbta Fotogalerija, Rusijos agresija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *