Jis tęsis tol, kol rusijos vietoje neatsiras kažkas radikaliai kitokio tai visiškos Nevilties šaliai, kurioje geriau mirti nei gyventi.
Jan Valetov
Ukrainos rašytojas fantastas ir blogeris
Grubiai išsireškiant, beprasmis ir sunkus gyvenimas šalies viduje, netvarka, skurdas, normalios medicinos, išsilavinimo nebuvimas stumia gyventojus į karus ir juos lydinčius nusikaltimus. Karas milijonams rusų – tai toks langas į pasaulį, turistinis kelialapis, kelionė į svečią šalį, kur geriausia vykti ant tanko ar šarvuočio, nes kitaip iš tokio gyvenimo neištrūksi. Nes namuose tie milijonai „niekada gerai negyveno– kuriam galui ir bepradėti!“
Apskritai, užburtas ratas, iš kurio šiandieną išeitis tik į negilų kapą Ukrainos miškelyje. Tai juk geriau, nei mirti nuo degtinės sušiurusiame patvoryje ar miško ruošos stovykloje, ar ne? Karas gali tapti gyvenimo prasme vietoj egzistavimo nepagydomai sergančioje visuomenėje. Norą gyventi, kurti, mylėti pakeisti noru kovoti, žudyti, nešti destrukciją galima tik atėmus iš visuomenės viltį ir pastačius ją į sąlygas, kuriose nėra kitos alternatyvos, tik mirtis vardan valdžios.
Bijau, kad esame pasmerkti karui su slibinu Goryničiumi, kurio negalima nužudyti, nes jis turi milijonus galvų ir jo negalima įtikinti gyventi kitaip, nei jis gyvena, neperstačius jo urvo į kažką tinkamesnio gyvenimui. O perstatyti jo neįmanoma, nes urvas per didelis, pridergtas, ir pats slibinas prie jo pripratęs, nors psichiškai ir nieko gero.
Todėl atsipalaiduoti negalima. Šis karas negali baigtis rytoj. Jis tęsis tol, kol rusijos vietoje teliks griuvėsiai, ant kurių išgyvenusieji pastatys kažką radikaliai kitokio tai visiškos Nevilties šaliai, kurioje geriau mirti nei gyventi.
Pagal 