Ukrainos savanoris, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys biologijos profesorius Evgen Dykyj savo facebook sienoje rugsėjo 15 d. rašo:
Sklando atkaklūs gandai, kad tuoj-tuoj Radai bus pateiktas įstatymo projektas dėl „ekonominio rezervavimo“. Vietoj dviejų seniai pribrendusių, bet vis dar nežengtų žingsnių pergalės link – tarnybos limito nustatymo ir karinės registracijos vengimo kriminalizavimo – galime žengti didžiulį žingsnį savo pralaimėjimo link. „Ekonominio rezervavimo“ idėja pakeičia visą mūsų karo pobūdį iš nacionalinio išsivadavimo karo dėl tautos išlikimo į „vargšų karą dėl turtingųjų pelno“. Kiekvienas gali pats įvertinti, kokios mūsų galimybės laimėti pirmąjį karą, o kokios – antrąjį. Jeigu priešas būtų ieškojęs, kaipgi dar susprogdinti mūsų visuomenę iš vidaus, kaip atskelti armiją nuo užnugario, ir užnugarį supriešinti tarpusavyje, geresnio modelio nebūtų sugalvojęs.
Pavel Kazarin aprašė, kaip šią bjaurastį mato maskuojamąją uniformą vilkintis žmogus jau trečius metus ginantis mus nuo ordos. Ir kartu įsigudrino tai parašyti itin inteligentiškai, netgi švelniai, aš taip nesugebėčiau 🙂
Skaitykite, galvokite, skleiskite ir, svarbiausia, darykite spaudimą visiems jums pažįstamiems ir nepažįstamiems įstatymų leidėjams, kad jie jokiomis aplinkybėmis nebalsuotų už šią pražūtingą klaidą.
Karo taisyklės
Pavel Kazarin
Paskutinėje Ukrainos prezidento spaudos konferencijoje niekas nepaklausė apie karo tarnybos sąlygas ir demobilizaciją.
Ir tai ne piktybiškumo ar suokalbio išdava. Tiesiog ši tema tapo nepopuliari politikams, nišine – žurnalistams ir nepageidaujama – daugumai jų auditorijos.
Tarnybos laikotarpiai rūpi bene tik patiems kariškiams ir jų šeimos nariams. Pačiais bendriausias bruožais – keturiems milijonams žmonių, 10–15% šalies gyventojų. Visiems kitiems ši tema yra nepageidautina, nes vienų demobilizacija reikštų atitinkamą kitų mobilizaciją. Sudėtinga įtarti šimtus tūkstančių mūsų bendrapiliečių, kad jie nėra pasirengę keisti nusistovėjusį gyvenimo būdą, todėl ši tema virsta neabejotinai nepopuliaria politikams.
Mes vis ir vis kalbame, kad mūsų karas – „viso masto“, „patriotinis“ ir „žmonių“. Tačiau iš tikrųjų viskas susivedė į tai, kad šalies gynyba yra vien kariškių reikalas. Kurie išvesti į specialią kastą: tarp jų ir likusios šalies įtaisytas ventilis. Uniformą galima apsivilkti ir neįmanoma nusivilkti. Ir visi pastarųjų metų vidaus teisės aktai tarnauja tiems, kurie jos vis dar neužsivilko.
Armija atsidūrė už socialinės lygties skliaustelių. Karo padėties sunkumai ir vargai yra neproporcingai paskirstyti tarp užnugario ir vilkinčių maskuojamąją uniformą. Per pastaruosius dvejus su puse metų kariškiams sugriežtintos bausmes už įsakymų pažeidimus. „Automatinė“ 30 000 grivinų priemoka buvo panaikinta. Mobilizacijos įstatymas buvo priiminėjamas ilgai, kvailai ir žeminant atsakomybę. Demobilizacijos tema dingo iš politikų kalbų prieš pusmetį. Vietoj to, dabar visa diskusija apsiriboja tik tuo, kaip tinkamai civiliams nustatyti ekonominio rezervavimo taisykles.
Tuo pačiu gyvenimo užnugaryje taisyklės nedaug skiriasi nuo prieškarinių. Pramonės mobilizacija nebuvo įvesta. Civilių gyventojų privalomo karinio rengimo sistema – taip pat. Neturime jokių apribojimų importui. Apribojimų vartojimui. Papildomų mokesčių karui. Vakarų partnerių dėka Ukraina gali sau leisti išlaikyti savo ekonomiką – išvengiant scenarijų, kurie paprastai lydi tokio masto karus.
Nenoriu priekaištauti, kad gyvenimo kokybė užnugaryje neproporcinga sąlygoms fronte. Tai kaip tik teisinga ir natūralu. Esmė ta, kad bendros grėsmės sąlygomis rizikos pasiskirstymas pasirodė akivaizdžiai netolygus. Viso masto karo metu šalies gynimas turėtų būti bendras reikalas. Tačiau susidaro įspūdis, kad jis paliktas tik vienų kariškių globai. Kurie dabar stebi, kaip valdžia ruošia ekonominio rezervavimo sistemą. Ir jei jums atrodo, kad karinėje aplinkoje visa tai suvokiama kaip išsipirkimo įteisinimas, tuomet neklystate.
Galima suprasti verslą, kuris nori išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus. Galima suprasti valdžios institucijas, kurioms reikia subalansuoti biudžeto pajamas su išlaidomis. Suprantama net nenorinčių tarnauti logika – ir yra pasiruošę už tai papildomai mokėti ne kariniam komisarui, o biudžetui. Tačiau lieka klausimas: kaip visoje šioje lygtyje planuojama atsižvelgti į interesus tų, kurie kariauja?
Karui už nepriklausomybe gresia tapti vargšų karu, į kurį turtingieji nusprendė neiti. Nuo šiol mobilizaciją lemtų ne aklas atsitiktinumas ir ne kariuomenės poreikis turintiems konkrečių įgūdžių. Ekonominė rezervacija įves civiliams kainoraštį už teisę neužsivilkti maskuojamos uniformos. Tačiau tuo pat metu niekas, žinoma, nesiruošia įvesti kariškiams įkainių už teisę ją nusivilkti.
Galima sakyti, kad „išsipirkimo kainoraštis“ egzistavo ir anksčiau – ir tai tiesa. Tačiau jo įtraukimas į teisės aktus reikš, kad valstybė žaidimo taisyklių lygmeniu kariškiams priskiria „atstumtųjų“ vaidmenį. Tarnauja tie, kas yra vargšai, ir tarnauja neribotą laiką.
Karas pats savaime – tai tautos solidarumo išbandymas. Karas patikrina, ar bendruomenė jaučia grupės vidaus vienybės lygį, dėl kurio žmonės yra pasirengę rizikuoti. Tai lemia, ar vienas kito nepažįstantys piliečiai yra pasirengę investuoti savo gyvybę, sveikatą ir išteklius į bendrą užduotį. Todėl pergalė kare dažniausiai virsta pagrindine tautos švente ir yra žmonių subjektiškumo įrodymas.
Tačiau tam, kad karas būtų suvokiamas kaip „visuotinis“ ir „žmonių“, oficialios taisyklės, pagal kurias šalis gyvena karo metu, turi atitikti tuos pačius kriterijus. Jei taisyklių pažeidimas tampa ne „nukrypimu vietoje“, o nauja norma, tada karas nustoja būti bendru reikalu. Vietoj to, tampa kažkuo, perduotu besiverčiantiems užsakomomis paslaugomis. „Mes sumokėjome už teisę nekreipti dėmesio į jūsų karą“.
Karas reikalauja solidarumo. Solidarumas gimsta iš teisingumo jausmo. Teisingumas formuluojamas nustatant taisykles. Taisyklės reikalauja viešo paskelbimo. Tačiau kol kas valdžia nori garsiai formuluoti taisykles tik užnugariui. Nutyli, kaip atrodys ateitis tiems, kurie jau nešioja maskuojamąją uniformą. Norėdama išvengti klausimų apie tarnybos laiką ir demobilizaciją.
Bet jei nėra patogaus atsakymo į tam tikrą temą, tai nereiškia, kad nėra sąžiningo atsakymo. Jei prognozė nemaloni, vis tiek reikėtų ją paskelbti. Jei neturite nieko mums pažadėti, išskyrus kraują, prakaitą ir ašaras, išdrįskite tai pasakyti.
Visiškai galimas daiktas, kad plataus masto karas tikrai nepalieka vietos demobilizacijai. Mano kuopoje maždaug 70 proc. tarnauja nuo 2022 metų pavasario, ir jei jie išeitų, kuopa būtų nepajėgi kovoti. Galima daryti prielaidą, kad istorija nežino pavyzdžių, jog tokio intensyvumo kare būtų nustatyta tarnybos trukmė. Tačiau visi šie argumentai šiandien skamba kariškių su kariškais ginčuose. Tie, kurie šiame klausime privalėtų sustatyti visus taškus virš i, ta nemalonia tema linkę geriau patylėti. O tie, kuriems priklausytų užduoti klausimus pirmos eilės politikams, pamiršta apie tai paklausti.
Jeigu norime, kad kariuomenė jaustų savo vienatvę, tai šioje schemoje nieko keisti nereikia.