Karštas „1944-ųjų“ ruduo

Pagal LKKSS (ir VAS) garbės nario Ukrainos karo veterano Evgen Dykyj 2022-09-21 14:20 įrašą facebook‘o sienoje

Na, mano katytės ir zuikučiai, prie rytinės kavos pasiklausėte bunkerinio senio? Sveikinu mus visus su naujaisiais 1944-aisiais! Bet kokios istorinės analogijos visada labai santykinės. Bet „istorijos rekonstruotojai“ iš už porebriko taip tiksliai atkartoja „tūkstantmečio Reicho“ istoriją, kad greitam situacijos paaiškinimui dabar labiausiai tinka palyginimai su sovietų – vokiečių karu. Taigi, po „stebuklo Charkivo srityje“ mes per savaitę ar dvi peršokome iš sąlyginių 1943-ųjų (tai yra nuo kariuomenių akistatos laikų, kai būsima pergalė mums jau aiškiai švietė ir visas laikas dirbo mūsų naudai, bet tai vis tiek nebuvo akivaizdu nei mūsų priešininkams, nei net nemažai daliai mūsų sąjungininkų) į akivaizdžius ir visuotinai pripažintus (pastarasis žodis turbūt pats svarbiausias) 1944-uosius, kai „reichas“ vis dar priešinasi, desperatiškai ieško būdų kaip perlaužti situaciją, vis dar pajėgus pridaryti daug problemų, tačiau bendra karo baigtis jau visiems akivaizdi ir nekelia abejonių abiejose fronto pusėse. Psichologiškai ir politiškai rugsėjo pabaiga nuo rugpjūčio vidurio skiriasi ne mažiau kaip kovas nuo balandžio. Pavasarį po „stebuklo prie Kijevo“ pasaulis patikėjo, kad mes galime nepralaimėti rusijai. Tačiau tik dabar didžioji pasaulio dalis pagaliau priėmė mūsų pergalės galimybę, kuria dar visai neseniai tikėjo beveik vien patys ukrainiečiai. Taip pat mūsų pergalės galimybė pagaliau buvo suvokta kremliuje. Dabar ir mūsų priešų, ir sąjungininkų veiksmus lems būtent ši perspektyva. Ir tai yra didžiulis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasiekimas, laikas mums visiems už tai sumokėti atskirą papildomą kainą. Paskelbimas apie mobilizaciją rusijoje yra tikrai gera žinia, o ne bloga. Pradėkime nuo to, kad tai yra pripažinimas. Net „dalinė“ mobilizacija SSRS ir rusijos federacijoje po Antrojo pasaulinio karo nebuvo nei karto paskelbta. Ir pripažinti, kad raška be mobilizacijos nepajėgi laimėti karo prieš Ukrainą – tai didžiausia pagarba, kokia mums kada nors buvo paskelbta. Tai taip pat viešas rusų „noro“ kariauti pripažinimas – juk jei šoigu paskelbtas trijų šimtų tūkstančių karių skaičius be mobilizacijos negali būti užverbuotas, nepaisant viso pusmečio propagandos aparato darbo ir žadėtų išmokų grynaisiais pinigais, tada visa „populiari parama specialiajai operacijai“ gali būti įtraukta į žaismingų maskvos pasakų sąrašą. Tiesą sakant, tai, kad kartu su mobilizacija rusijoje jie įvedė nuo Stalino laikų negirdėtą baudžiamąją atsakomybę už „savanorišką pasidavimą“, dar kartą įrodo, kad okupantai turi didelių motyvacijos problemų, švelniai tariant. Bet svarbiausia, kad tai jau šūvis į save, jei dar ne į smilkinį, tai bent į koją. Pradėkime nuo radikalaus visuomenės nuotaikų pasikeitimo – juk net bukas raškos lochtoratas sugeba suprasti, kad mobilizacija skelbiama ne iš gero gyvenimo, o būtent dėl „antros pasaulyje“ „profesionalios“ armijos pralaimėjimo. Tęskime masiniu „bėgimu“ nuo mobilizacijos (dar vakar bilietai iš Maskvos į Stambulą pabrango dvigubai) ir galimu tikro antikarinio judėjimo rusijoje atsiradimu (kuris iki šiol buvo grynai virtualus). Ir galiausiai, įvertinkime pasekmes ekonomikai, kuri jau dabar trūkinėja dėl sankcijų, ir visiškai aišku, kaip ji reaguos į trijų šimtų tūkstančių darbingų vyrų atitraukimą iš gamybos (plius galbūt panašaus kiekio pabėgimą į užsienį). Dar geresnė žinia mums – paskelbti „referendumai“ ir mūsų teritorijų aneksija. Kariniu požiūriu tai niekaip nieko nepakeis, o mūsų kovotojai išvaduos Ukrainos miestus ir kaimus, nepaisant to, kad jie rusijos žemėlapiuose pažymėti kaip „pirmapradė“ teritorija. Turime kitų žemėlapių su tarptautiniu mastu pripažintomis sienomis ir būtent pagal juos planuojami kontrpuolimai. Tačiau mūsų karo „vakarų fronte“ šis raškos sprendimas radikaliai pakeičia situaciją mūsų naudai. Netgi darosi šiek tiek gaila visokių orbanų, kurių titaniškas pastangas sumenkinti sankcijų režimą ir apskritai Vakarų vienybę, puilo nubraukė viena savo kalba. Naujų teritorijų aneksija garantuoja ne tik esamų sankcijų išsaugojimą, bet ir reikšmingą sankcijų režimo sustiprinimą. Ir visi balsai, kurie bandys ką nors rėkti prieš, bus paskelbti kremliaus nusikaltimų bendrininkais. Ir dar svarbiau, kad nauja pseudoreferendumų porcija pagaliau pajudins itin svarbų procesą, kurio mums nepavyko pasiekti visus šiuos šešis mėnesius – perėjimą nuo Rusijos aktyvų įšaldymo prie jų konfiskavimo. Pagaliau mus apginkluos ne Vakarų mokesčių mokėtojų, o rusijos lėšomis– ir tai smarkiai pakeis tiek pagalbos apimtis, tiek požiūrį į ją šalyse donorėse. Savaime suprantama, kad kariniu atsaku į rusijos „mobilizec“ taps pilnas Ramštainas ir tikras pilnavertis lendlizas. Ir, galiausiai, „referenduminė karštinė“ okupuotose teritorijose galutinai pašalina Krymo statuso klausimą. Nors pastaraisiais mėnesiais (taip, ne anksčiau) dauguma mūsų sąjungininkų jau pradėjo pripažinti mūsų teisę į karinį pusiasalio išlaisvinimą, šis klausimas išliko diskutuotinas, o svarstant galimas būsimos taikos sąlygas, Krymą nuolat bandė „nutylėti“, nes tai, matot, Rusijai „labai opi problema“. Dabar Krymas niekuo neypatingas – Kremlius parodė, kad yra pasirengęs aneksuoti bet kurią teritoriją, kurioje laikinai stovi rusų kareivio batas, ir taip nulygino visą Krymo precedento „unikalumą“ ir „sudėtingumą“. Sevastopolio išvadavimas dabar niekuo nesiskiria nuo Chersono ar Melitopolio išlaisvinimo ir tampa sunkia, bet išimtinai karine užduotimi, be politinių komplikacijų. Taigi apskritai isteriška Kremliaus reakcija į „stebuklą prie Charkivo“ visiškai atitinka beviltiškus reicho bandymus pakreipti karo tėkmę 1944-ųjų vasarą. Taip, dar ne 1945-ųjų pavasaris, mes dar išvysime „volksšturmo ir hitlerjugendo šaukimą“, ir bandymus sudaryti separatinius „taikos susitarimus“ su mumis bei įvairiais mūsų sąjungininkais pačiomis keisčiausiomis sąlygomis, ir dar daug ką, kam užteks fantazijos plešfiurerio bunkeryje. Tačiau apskritai rusijos režimo žlugimas dabar galutinai tapo visiškai neišvengiamu, ir atgalinis skaičiavimas buvo pradėtas šiandien, rugsėjo 21-ąją. Paskutiniai šansai „išsisukti“ ir išeiti iš šio karo su putino režimo išsaugojimu pagaliau galutinai prarasti, ir tai mums puiki žinia. Žinoma, kaip ir 1944-aisias, iki Pergalės dar ilgas ir labai sunkus kelias. Euforijai, deja, nėra jokio pagrindo – lygiai taip pat, kaip ir išgąsčiui ar nevilčiai. Ateityje laukia labai sunkūs mūšiai fronte, dideli nuostoliai ir negirdėtai sunki žiema užnugaryje. Tokio įspūdingo sutriuškinimo, kaip Charkivo srityje, nebereikėtų tikėtis. Priešas mokosi iš klaidų ir, greičiausiai, tolesnis puolimas vyks ne kaip prie Balaklijos ir Izyumo, o kaip Chersono srityje – su labai sunkiomis kovomis prieš gerai apsikasusį priešą, už kurio nugaros stovi kadyrovcų „užtvaros būriai“, motyvuojantys įnirtingai priešintis. Geriausiu atveju Luhanske ir Zaporižėje gali pasirodyti kažkas tarp Charkivo proveržio ir lėtos Chersono konfrontacijos. Labai norėtųsi, kad ši prognozė būtų klaidinga, bet geriau priešą pervertinti, nei nuvertinti (rusų pavyzdys šia prasme labai reikšmingas. Greitos pergalės galimybę riboja ir kiti du veiksniai – trūkumas „sunkiosios geležies“, kuri tik dabar, PO Charkivo pergalės, pagaliau bus tiekiama reikiamais kiekiais (juk prieš tai buvo labai „dozuojama“ siekiant labiau rusijos federaciją sulaikyti, o ne visiškai sutriuškinti) ir itin nepalankios oro sąlygos. Ruduo bus lietingas, o judėjimui į priekį mažai kas betrukdo labiau nei šarvuočiams nepravažiuojamas purvas. Pati rusijos mobilizacija  iš karto padėties fronte nepaveiks. Nuo šaukimų įteikimo iki naujų padalinių fronte atsiradimo praeis mažiausiai 3–4 mėnesiai. Ir tai su sąlyga, kad rusijoje tikrai užteks, kuo naujokus aprengti (dargi ir žiemai), kuo juos apginkluoti, o svarbiausia – į kokius šarvus juos pasodinti ir kokia sunkiąja geležim iš kovinio komplekto užtikrinti jų gebėjimą kautis. Turint omenyje, kad rusai jau dabar turi problemų net ir aprūpinant Ukrainoje kariaujantį kontingentą (prisiminkime sviedinių pirkimą iš KLDR), jų gebėjimas vienu metu apginkluoti ir aprūpinti dar 300 000 naujokų atrodo kiek abejotinas. Greičiau bus siekiama suformuoti rezervą operaciniam „skylių“, atsirandančių dėl didžiulių okupacinės armijos nuostolių, užpildymui, tai yra resursą dabartinio jos dydžio nuolatiniam palaikymui, o ne radikaliam padidėjimui. Tačiau, jei mobilizacinės priemonės bus sėkmingos, karas gali pailgėti keliais mėnesiais. O mums, užfrontininkams, reikia ruoštis labai sunkiai žiemai. Nesena ataka prieš šiluminę elektrinę netoli Charkivo – repeticija to, kas netrukus bus daug kartų pakartota visoje šalyje. Rusams pamažu baigiasi raketos, jų karinis efektyvumas pasirodė itin menkas, tad paskutinis jų saliutas bus būtent į civilinę infrastruktūrą. Nereikėtų nuvertinti priešo galimybių naikinti kritinę infrastruktūrą. Visai tikėtina, kad didžiąją žiemos dalį savo butuose praleisime be elektros, šilumos, dujų ir vandens. Na, tai yra, kartais kelias dienas ir net savaites gyvensime taip, kaip visą tą laiką gyvena mūsų gynėjai ir gynėjosi fronte. Kaip tiksliai techniškai pasiruošti tokiai žiemai – reikėtų pakalbėti atskirai, tam paskiriant specialų postą (įrašą). Kol kas svarbiausia – atitinkamai nusiteikti ir atsiminti: jei kariškai atlaiko tokį gyvenimą, dar tuo pačiu metu ir  su artilerijos smūgiais virš galvų bei mūšiais, tai mes, užnugaryje tiesiog neturime teisės būti silpnąja grandimi (ko tikisi priešas), „praskysti“ ir pradėti dejuoti bei verkti dėl buitinių nepatogumų. Taip, mūsų laukia tik buitiniai nepatogumai, nors, galbūt, ir labai dideli. Kas mano, kad tai „nepakeliama“ – prisiminkite Mariupolio gynybą ir turėkite sąžinės. Apskritai laukiamos problemos – mokestis už Pergalę, kuri nuo šiandien tapo dar artimesnė ir neišvengiama. Mes ir toliau gyvename pagal baisaus kompiuterinio žaidimo kanonus, kur pergalė kiekviename „lygyje“ pasiekiama labai brangiai ir nepaprastai, o kaip „atlygis“ atidaromas kitas „lygis“, su dar baisesniais monstrais. Todėl ruoškimės vertai pragyventi „mūsų 1944-ųjų“ rudenį ir žiemą – o ateityje laukia pavasaris, ir mūsų „vėliava virš Reichstago“. Слава Україні (Šlovė Ukrainai)! censor.net