Jei situacija su nepilotuojamas skraidančiais aparatais nepasikeis, po metų ukrainiečiams teks sėsti prie derybų stalo. FPV dronai ir jų vaidmuo kare

Rustemas Kchalilovas
„Українська правда“ žurnalistas

Kartkartėmis Kyjivo gyventojas šaukiniu „Turčius“ (orig. – Мажор) susiruošia į medžioklę. Surenka komandą, pasikrauna į bagažinę dronus ir vyksta į frontą.\
Jis nėra kariškis, greičiau jį galima vadinti laisvu medžiotoju. Tačiau „Turčiui“ nėra problemų patekti į kovos veiksmų  sektorių. Kariškiai jį jau pažįsta ir žino, ką jis sugeba.
– Jis daro tokius dalykus, kad plaukai stojasi, – apie „Turčių“ atsiliepia oro žvalgas Serhij Gnezdilov.
Pirmiausia „Turčius“ žvalgo vietovę, dalijasi naujais duomenimis su sektoriuje esančiomis brigadomis. O kai aptinkamas įdomus taikinys, prasideda medžioklė. Tai gali būti rusiška technika, ryšio priemonės ir, žinoma, gyvoji jėga.
Pagrindinis „Turčiaus“ ginklas – FPV dronai.
FPV – tai First Person View santrumpa (matymas pirmuoju asmeniu). Tokį pavadinimą apibrėžia kvadrokopterio valdymo principas. Pilotas vaizdo srautą iš drono gauna į akinius ir droną valdo kur kas efektyviau.

Šios skraidančios kamikadzės Ukrainos kariuomenėje pradėtos naudoti ne taip seniai, tačiau kare su rusija įgyja vis didesnę reikšmę. Ne veltui jis vadinamas didžiausiu dronų karu istorijoje.

Kodėl reikalingi FPV dronai ir kuo jie skiriasi nuo kitų tipų kvadrokopterių? Kodėl jie laikomi viena iš nedaugelio naikinimo priemonių, dėl kurių Ukraina iš esmės nepriklauso nuo sąjungininkų? Ir kodėl FPV dronai yra ne tik pagalba mūšio lauke, bet ir didelė grėsmė Ukrainos kariuomenei? Apie tai – šiame straipsnyje.

Rusų tanko medžioklė

„Turčius“ jis ne todėl, kad jo tėvai turtingi. Viskas dėl automato. 2022-ųjų vasarį, kai jis Kyjive stovėjo aplinkkelio kontrolės poste, kiti Teritorinės gynybos kariai turėjo 5,45 mm automatus, o jam teko 7,62 mm. Šalia buvęs jo draugas Saško, pamatęs geresnį nei jo paties „žaisliuką“, ištarė nuosprendį: „Все, быть тебе Мажором“ (Ką gi. Būsi „Turčius“).

Žiemą Saško žuvo, ir savo draugo atminimui „Turčius“ nusprendė nekeisti savo šaukinio. Taip iki šiol ir naudoja tą šaukinį, nors lėšų „Turčius“ ne tiek daug ir teturi.

O pinigai nepamaišytų. Ne todėl, kad FPV dronai yra brangūs – priešingai, jie yra vienas pigiausių atakavimo iš oro sprendimų. Vidutinė vieno kaina yra 300–400 USD. Bet tai yra kamikadzė. Taigi vienu paleidimu išeikvojami trys šimtai dolerių.

– Visi matome gražius vaizdus, kur skrenda dronas, ir – bum! – pataikė! Jei vienas iš penkių pataiko į taikinį, esi šaunus pilotas. Taigi šio gėrio išeiga – duok Dieve, – sako „Turčius“ ir prisipažįsta: jis pats į taikinį pataikąs vienu iš trijų.

FPV dronų objektyvai dažniausiai yra pigūs ir netinkami teritorijos tyrinėjimui. Pilotai naudojasi žvalgybinių bepiločių orlaivių duomenimis, o kartais ir žemės žvalgybos orientyrais. Taigi, pasiųsdami savo kvadrokopterį į paskutinį skrydį, jie paprastai jau žino, į ką nori pataikyti.

„Turčius“ paleidžia droną tik tada, kai randa tikrai „riebų“ objektą: karinę techniką, pėstininkų būrį, stebėjimo sistemas. Į judančią techniką artilerijai pataikyti sunku, pėstininkai gali išsiskirstyti kol juos pasiekia lėtesnis dronas, o kamerą ant plonų bokštų sunku neutralizuoti įprastais „numetimais“ – lengviau į ją atsitrenkti.

Iš visų išvardytų kameros –civilių supratimu mažiausiai akivaizdus objektas. Nors, pavyzdžiui, rusų vaizdo stebėjimo kompleksas „ Murom-M “ geba vizualiai atpažinti žmogų iki 10 kilometrų atstumu, o su termovizoriumi – iki 4 kilometrų. Jam galima nustatyti 30 taškų, kuriuos jis tikrins 24/7 režimu. O pamatęs įdomų objektą perduos koordinates kariškiams, kurie iškart gali atidengti ugnį į sektorių.

„Turčius“ prisimena operaciją Luhansko srityje. Viename iš kaimų buvusiame telefono bokšte rusai įrengė kamerą, kuri stebėjo strategiškai svarbų aukštumą. Kai Ukrainos kariškiai pradėjo veržtis į aukštumą, okupantai galėjo matyti taikinius ir koreguoti savo ugnį.

Metalinį bokšto karkasą sunku sunaikinti. Ir tada į pagalbą atėjo „Turčiaus“ komanda. Ji rado patogią pakilimo vietą ir per kelias minutes kamikadzė sunaikino rusų kamerą.

Paprastai kalbant apie FPV dronų efektyvumą naudojamas kitas palyginimas – 300 USD vertės paukštelis gali sugadinti kelių milijonų vertės tanką.

– Jei pavyko teisingai pataikyti į galinį variklio skyrių, yra 70 procentų tikimybė, kad jis užsidegs, –- sako kariškis su šaukiniu „Di-Džėjus“, kuris taip pat specializuojasi FPV. – Pavyzdžiui, išvažiuoja tankas, dirba, o tu prie jo priskrendi. Gali bent vikšrą užkabinti, jis nukrenta ir viskas – tankas stovi, dabar artilerija jį gali pribaigti. Arba kitas variantas – pasiųsti dar vieną droną.

Pats Di-Džėjus tanko kol kas nepamušė, bet į BMP pataikė.

Vienok „YouTube“ galima rasti pakankamai vaizdo įrašų, kaip kvadrokopteriai-kamikadzės vejasi tanką. O tarp kariškių galima išgirsti daugybę istorijų apie atvejus, kai, pavyzdžiui, vienoje karo veiksmų zonoje dronai per mėnesį sudegino 40 vienetų priešo šarvuočių.

Tarp kitų įdomesnių FPV dronų piloto taikinių – stebėjimo punktai, prieštankinių raketų kompleksai, granatsvaidžiai ir didelio kalibro kulkosvaidžiai. Netgi pavyksta įskristi į blindažus – ko niekaip nepadarysi su paprastu sviediniu.

Nors FPV dronas – iš tikrųjų taip pat sviedinys, tik valdomas.

Kitas skirtumas nuo jau klasika tapusio „Mavic 3“ yra tas, kad FPV yra tris kartus greitesnis. Tokie dronai be vargo pasiekia 160 kilometrų per valandą greitį. Priklausomai nuo įmontuotų sprogmenų kiekio, greitis mažėja, bet vis tiek lieka beprotiškas.

Dėl tokio greičio ir manevringumo dronai valdomi su akiniais – tai užtikrina maksimalų įsitraukimą į procesą. O už nieko šalia nematančio piloto saugumą tenka atsakyti  partneriui.

Be gan paprastų kamerų, FPV dronų baterijos taip pat silpnos, jos veikia tik kelias  skrydžio minutes. Tačiau to pakanka, kad būtų pasiektas taikinys.

Tie kvadrokopteriai turi dar vieną reikšmingą pranašumą prieš „Mavic 3“ – yra daug atsparesni elektroniniam karui.

FPV dronai naudoja analoginę vaizdo perdavimo sistemą . Ją užslopinti yra daug sunkiau, tačiau priešas gali perimti signalą ir pamatyti tą patį vaizdą kaip operatorius. Būtų pavojinga, jei kopteris grįžtų pas pilotą ir atskleistų Ukrainos kovotojų pozicijas. Tačiau jam ši kelionė – tik į vieną pusę.

– „Mavikas“ jau klasika. Kainuoja gana daug, bet yra daugkartinio naudojimo ir stengiasi sugrįžti, – sako oro žvalgas Gnezdilovas, kuris, jei tik galėtų, pastatytų paminklą „Mavic 3“. – Dėl FPV… Jei lygintume su motociklais, tai toks mėgėjiškas enduro, kurį surinko ir dabar ant jo lekioja ir mojuoja.

Kur gaminami FPV dronai?

Kiekvieną dieną dešimtyse, o gal ir šimtuose garažų visoje šalyje kala, lituoja ir susukinėja varžtus. Kartais su savaitgalio pertrauka, kartais be – kurdami FPV dronus dirba šimtai žmonių.

Tiksliau sakant, tai labiau ne kūryba, o surinkimas iš užsakytų komponentų. O „garažas“ – dažnas smulkių verslo įmonėlių pavadinimas, duoklė tiems laikams, kai ten dirbo liaudies auksarankiai. Dabar tai dažniausiai ne garažas, o namas, ofisas, buvęs sandėlis ir net blindažas.

FPV-kvadrokopteris – daiktas nesudėtingas: įgudus, vieną egzempliorių galima surinkti per vakarą.

– Ši tema virto verslu. Dabar iš to Ukrainoje uždirbamos didelės „babkės“, – patikina „Turčius“. Jo supratimu, tai uždarbis iš karo.

Gamintojų supratimu – tai verslas, gelbstintis Ukrainos kariškių gyvybes.

– Jeigu idealiai suveiktų pirkimų sistema, FPV drono komponentų kaina būtų 230–250 USD, – skaičiuoja dronus kuriančios ir gaminančios Ukrainos bendrovės „Vyriy“ vadovas Oleksijus Babenko.

Tačiau realiame gyvenime įmonės perka viską, kas papuola į rankas – ir tai, žinoma, pakelia produkto savikainą.

– Dabar drono savikaina – 370–380 USD, parduodami pridedame 50 USD, – skaičių neslepia Babenko. Palyginimui: perkant frontui „Mavic 3“, reikėtų turėti šešis kartus didesnę sumą. – Bet būna ir taip, kad atiduodame dronus, o grynai detalės – be surinkimo, be patalpų nuomos – mums kainuoja brangiau, nei pardavėme.

Kitas gamintojas pripažįsta, kad jo įmonė prie kopterio savikainos prideda 30 proc.

Paprasti komponentai, pvz. bepiločių rėmai, išpjaunami Ukrainoje. Sudėtingesnius dalykus – kameras ar variklius – tenka pirkti užsienyje. Dažniausiai – Kinijoje.

Pastaruoju atveju tai virsta varžybomis dėl smulkmenų. Mat kinai turi galingesnį klientą – rusiją, kuri užsako dideles komplektuojančiųjų komponentų partijas ir virsta prioritetiniu pirkėju.

Vienas iš gamintojų pasakoja: sužinojęs, kad pirkėjas yra iš Ukrainos, Kinijos pardavėjas atsiprašė ir atsisakė parduoti jau užsakytą prekę. Todėl kartais visoms reikalingoms detalėms įsigyti reikia ne tik pinigų, bet ir gudrybių.

Ukrainos įmonėms taip pat ne visada apsimoka gaminti komponentus. Valstybė panaikino muitus ir PVM kai kuriems, nepilotuojamų orlaivių gamybai reikalingiems komponentams. Bet yra niuansas. Jeigu tos pačios detalės gaminamos Ukrainoje, tuomet žaliavas joms vis tiek reikia importuoti, o muitas joms nenuimamas. Todėl Ukrainos gamintojo komponentų kaina gali būti didesnė nei užsienio.

– Turime daug mažų įmonių, kurios nesikooperuoja. Ukrainoje nepelninga kooperuotis. Tiesą sakant, turėjau tokias savaites, kai tiesiog penkiasdešimt procentų savo laiko skyriau ne gamybai, ne plėtrai, ne kopterių bandymams poligonuose, o lankymuisi bankuose ir mokesčių inspekcijos skyriuose įrodinėjant jog nevolioju durniaus ir tikrai gaminu dronus Ukrainoje, – skundžiasi Babenko.

„Kas turės daugiau dronų, tas  laimės“

„Oro žvalgybos paramos centro“ vadovė Marija Berlinska apdovanota ypatinga drąsa. Visuomenėje, kurioje būsima pergalė kare su rusija laikoma neabejotinu faktu, o valstybės sienų susigrąžinimo klausimu ginčijasi tik dėl sąlygų, ji nebijo kalbėti apie galimą Ukrainos pralaimėjimą.

Ir tokios prognozės priežastis – dronai.

Totalitarinė valstybė neturi vaizduotės. Todėl dabartiniam karui būdinga, kad ukrainiečiai kovoje su agresoriumi, aplenkdami Rusiją, sugalvoja kažką naujo.

Tas pats buvo ir su dronais kamikadzėmis.

Tačiau praeina keli mėnesiai, ir priešas perima Ukrainos patirtį. Jei mato, kad ši praktika yra efektyvi, jis sutelkia tam resursus ir atsiduria priekyje.

Tas pat nutiko ir su dronais kamikadzėmis.

Berlinskos skaičiavimais, šiandien Ukrainos gamintojai nepasiekia 10 000 kokybiškų FPV dronų per mėnesį.

O rusai jau pasiekia 45-50 tūkst. kiekį per mėnesį.

Kiek bepiločių orlaivių šiandien reikia Ukrainos gynybos pajėgoms? – O kiek mums reikia gyvų žmonių? į tai atsako Berlinska.

Skaičiavimas paprastas. Užtenka įsivaizduoti situaciją, kai netolimuose apkasuose yra įsikasę dviejų armijų kariai. Galima pasiųsti šturmuoti priešą žmones, kuriuos išguldys kulkosvaidžiai, kai jie perbėginės lauką. O galima prieš ataką paleisti pravalymui FPV droną ir už 400 USD išsaugoti didelę dalį savo karių. Arba atvirkščiai, atremiant puolimą bepiločiais atakuoti gyvąją jėgą, stebėjimo sistemas ir kovines mašinas – ir taip išgelbėti apkasuose esančių šaulių gyvybes.

– Kare ta pusė, kuri turės daugiau įvairių tipų ir klasių kovinių dronų – ta pusė laimės. Nesvarbu, kiek bus technikos, kiek Vakarų partneriai mums perduos. Tankus, kurių gamyba užtrunka kelis mėnesius ir kainuoja milijonus dolerių, per kelias sekundes sudegina kelis šimtus dolerių kainuojantis dronas. Taškas. Štai kodėl dronai yra šio karo žaidimo keitiklis, jie yra lemiamas pergalės veiksnys, – įsitikinusi Berlinska.

Dar balandį Putinas pareiškė , kad Rusijoje turėtų būti pradėti gaminti nepilotuojami skraidantys aparatai. Rusijos Federacijos ministro pirmininko pirmasis pavaduotojas Andriejus Belousovas tuo pat metu išdėstė apimtį: valstybės užsakymų apimtis bepiločių orlaivių gamybai 2024–2026 m. sieks apie 92 mlrd. rublių (1 mlrd. USD), o iki 2030 m. – 200 milijardų rublių (2,2 milijardo dolerių).

Iki šių metų spalio Rusijos regionams buvo pavesta parengti ir patvirtinti nepilotuojamų skraidymo aparatų kūrimo programas. Maskvos srityje gegužę pradėta vykdyti kovinių FPV dronų valdymo instruktorių mokymo programa. O pačius bepiločius orlaivius imta rinkti net okupuotoje Ukrainos teritorijoje – Zaporižės srityje, kaip pareiškė vietos kolaborantas Volodymyras Rogovas.

– Rusija tikrai meta milžiniškas lėšas. Tiesiog sunkvežimiais veža komponentus iš Kinijos ir atiduoda inžinieriams, sako: „Surinkite!“. Rusija palyginti greitai paleido standartizuotą amuniciją nepilotuojamiems skraidantiems aparatams. Rusijos kariškiams rankomis amunicijos rinkti nereikia: ištraukė iš dėžės, pritvirtino ir nuskrido, – sako labdaros fondo „Dignitas“ įkūrėja Liubov Šipovič.

Kalbamės su ja vienoje iš įmonių. Čia surinkinėjama 30 FPV bepiločių orlaivių partija, kurią R. Šipovič rytoj išveš į frontą. 800 dronų užsakyti gamintojams, 150 jau perduoti kariams.

– Gynybos ministerija FPV dronų apskritai neperka. Gerai, kad turime Statistikos ministeriją, kuri tam tikrose srityse pakeičia Gynybos ministeriją. Ji perka FPV pagal Dronų armijos projektą. Tai padeda gamintojams gauti leidimą eksploatavimui (kas leidžia oficialiai įsigyti konkretaus tipo nepilotuojamus skraidančius aparatus iš įmonės). Tačiau net norėdami gauti šį leidimą, kai kurie gamintojai net tris mėnesius praeidinėja komisiją.

Vienas iš gamintojų, pateikinėjęs savo droną eksploatavimui, pateiktų dokumentų kiekį matuoja ne kopijomis, o kilogramais. Ir pasakoja apie klausimą, kuris jam labiausiai įsiminė pildant popierius: koks inverterinio variklio tūris baterijomis maitinamame drone.

Tokie žmonės, kaip šis gamintojas, Marijos Berlinskos nuomone, šiandien yra pagrindiniai šalies žmonės. Ne prezidentas, ne ministras ir net ne kovotojai fronte, o inžinieriai. Nes būtent jie gali pasiūlyti sprendimus, kurie išgelbės dešimčių tūkstančių žmonių gyvybes.

– Gynybos ministerija, mano nuomone, labai atsainiai žiūri į tai, kas vyksta robotizuotų nepilotuojamų technologijų srityje. Nėra jokios valstybės politikos, – sako Berlinska . – O Gynybos ministerija turėtų išeiti ir pasakyti, kad tai mums yra labiausiai prioritetinė industrija. Mūsų supratimu, tai vienintelis dalykas, kurį Ukraina gali paveikti.

Būkime atviri: ką galime paveikti? Ar galime patys nusipirkti HIMARS ar F-16, ar daryti įtaką mums perduotų Hamerių ar prieštankinių raketų sistemų skaičiui? Viso to galime tik maldauti. Dabar Ukraina į karą siunčia tik uniformuotus žmones su automatais. Praktiškai tik tiek.

Anot Berlinskos, valstybė turėtų perimti bepiločių orlaivių komponentų importo funkciją ir taip leisti inžinieriams susikoncentruoti ties savo techninėmis užduotimis.

– Ką reikėtų daryti? Kad šį klausimą asmeniškai kontroliuotų prezidentas. Aukščiau, aš nežinau. Nebent eiti į bažnyčią ir melstis, kad jį kontroliuotų Viešpats Dievas.

Švaistydami laiką netenkame vienintelio neatsinaujinančio resurso – žmonių. Praradę žmones, nebegalėsime tęsti karo. Jei nebekariausime technologiškai, būsime nugalėti. Kas bus vadinama paliaubomis.

Norėčiau klysti, bet manau, kad tokiu tempu ne vėliau kaip po metų teks atsisėsti prie derybų stalo.

***

Kol valstybė bepiločiams orlaiviams neskiria pakankamai dėmesio,  kariuomenę jais daugiausia aprūpina savanoriai ir labdaros fondai.
Bet ne tik jie. Kovotojai iš savo atlyginimų perka bepiločius orlaivius, kaimiečiai metasi bepiločiams savo kovojantiems žemiečiams, vakarykščiai darbdaviai užsako kopterį iki karo jų darbuotoju buvusiam kariškiui.
Karys Di-Džėjus pasitaikius progai pats susirenka FPV dronus. Pakanka 12-15 tūkstančių grivinų.
– Kai dalis tavo dalinio siunčiama į pozicijas, o šturmo metu – trys dušimtieji, nepraėję pro kulkosvaidžio lizdą, ir gausybė trišimtųjų, tai geriau droną už 15 tūkstančių prarasti, – sako jis.

Šio straipsnio publikavimo išvakarėse Di-Džėjus pateko į artilerijos apšaudymą. Jis buvo sužeistas, o FPV dronų valdymo antžeminė stotis buvo sudaužyta. Dabar padalinys renka lėšas naujai.
Tuo tarpu, jei bus įsakymas pulti, jo kariams teks pasikliauti tik savo jėgomis.

Pagal Українська правда 2023-07-12