Kijevo pavasaris

Iš kovo 12 d. Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj įrašo Facebook sienoje:

2022-03-12 14:56

Taigi, pakalbėkime šiek tiek apie Kijevą 🙂
Puls ar nepuls? 🙂 bombarduos daug labiau, ar kaip dabar? 🙂 ir iš vis, išvažiuoti ar nevažiuoti? Ir kiek dar galėtų išvažiuoti? Jau šiek tiek įkyrėjo atsakinėti į tokius klausimus visiems asmeniškai, tad geriau vieną kartą parašyti čia 🙂
Pradėkime nuo paskutinio klausimo, tiesiogiai primenančio pirmiausia diskusijas dėl Izraelio, o paskui dėl emigracijos apskritai (atmetame temą apie Europos Sąjungos atvertą unikalų galimybių langą – treji metai ES su teise įsidarbinti, akcijinis pasiūlymas, paskubėkite, kol nenugalėjome priešo, nes tada akcija baigsis 🙂), dėl tų, kurie nenorėtų išvažiuoti, bet svarsto trauktis, būtent, saugumo sumetimais – čia labai sunku vienareikšmiškai patarti. Taip, ir iš etinės pusės čia negalima patarti, nes su patarimais dėl gydymo (nebent, žinoma, jūs nesate gydytojas, o patarimo prašo ne jūsų pacientas) – jei ką nors patariate, tada prisiimate atsakomybę už pasekmes, tai yra už kažkieno gyvybę (o „pacientas“ šią atsakomybę nuo savęs džiaugsmingai nusimeta, ką, deja, labai mėgsta nemaža dalis mūsų žmonių). Taigi patarimų čia nebus, tik tam tikra informaciją ir samprotavimai, o jau nuspręsti kiekvienam teks tiktai pačiam.
Mano asmenine nuomone, Kijevas dar nekariauja. Tai ne Charkovas ir ne Mariupolis, net Nikolajevas. Beprotiškomis superpastangomis karas sustabdytas priemiesčiuose, fronto linija eina per jaukius miestelius, į kuriuos pastaraisiais metais kijeviečiai taip buvo pamėgę kraustytis ieškodami ramybės. Ten tikrai yra pragaras, karas pačiose blogiausia išraiška. Tačiau už fronto linijos prasideda beveik įprastas gyvenimas, beveik kaip prieš karą – su gerai sureguliuota buitimi, elektra, dujomis ir šildymu namuose, veikiančiomis parduotuvėmis, apšviestomis gatvėmis ir net kartais dalinai veikiančiu metro. Dėl karo – komendanto valanda ir reguliarūs oro pavojaus sirenų aliarmai (beje priešlėktuvinė gynyba veikia puikiai, niekada dar nebuvo pralaužta), pervežimo tarp krantų problemos ir atskirų produktų trūkumas. Va tiek kol kas ir tų nepatogumų. Mano nuomone, net ir banalaus komforto požiūriu, čia daug kartų geriau, nei blaškytis kaip pabėgėliui kur nors tarp svetimų.
Kalbant apie saugumą, jei apdairiai elgsitės nervingos ir nifiga (niekaip) neapmokytos teritorinės gynybos kontrolės postuose (tai reali grėsmė: krūva susijaudinusių piliečių, pirmą kartą rankose laikančių ginklą, neišmanančių, kaip juo naudotis, tikrai galį pykštelti į bet ką, kas juda ar net netyčia… tikiuosi po truputį juos arba kažko išmokys, arba kuo nors pakeis, pavyzdžiui, policija, bet kol kas yra kaip yra…), tai kol kas visos kitos rizikos mieste (nepainioti su apylinkėmis) yra minimalios. Tiesa, prieš pat pabaigiant šį rašinį, ant namo kitoje mano kiemo pusėje nukrito mūsų oro gynybos numuštas kiauliašunių dronas, bet tas importo pakaitalo stebuklas netgi nesprogo 🙂, kaip ir beveik visi kiti 🙂.
Klausimas, ar taip bus visą laiką? Neaišku. Puilui Kijevas yra šventas tikslas. Kažkodėl jis yra šventai įtikėjęs, kad užėmus Kijevą ir surengus paradą Chreščatiko gatvėje, ukrainiečių pasipriešinimas iškart baigsis, o pasodinus Bankova gatvėje jojo marionetę, Ukraina tuoj pat mielai sudės ginklus ir „išsilaisvins“ pagal rusų supratimą. Iš tiesų, tai visiškas šūdas (kaip ir visas puilo supratimas apie ukrainiečius), jei kažkaip netikėliai paimtų Kijevą (o vasario 24-25-ąją tokią galimybę turėjo), mūsų karas niekaip nenutrūktų. Bet pataptų visai kitokiu – tokiu, kokio tikėjosi net dauguma mūsų draugų Vakaruose: partizaniniu, kaip Afganistane ar Sirijoje. Mes būtume ir taip kovoję, bet dabar daug geriau. Todėl mums Kijevo išlaikymas yra ne mažiau svarbus nei puilui jo pomėgiai.
Todėl konstatuojame faktą: priešas tikrai labi nori užimti Kijevą. Klausimas – ar gali? Nesu didelis strategas, bet savo smegenine, nors užmušk, neįžvelgiu tuose kiaulėse tam reikalingų žmogiškųjų išteklių. Net jei ir Lukašenkos armija įsijungtų į karą, šie priešo šansai žymiai nepadidėtų – nuo dabartinio nulio iki kokių 5% 🙂. Bet sėkmingo puolimo neįmanomumas jokiu būdu nereiškia, kad nebus bandymo – savižudiško užpuolikams, bet ir gana brangaus miestui.
Turime reikalą su protiniu ligoniu istorijos rekonstruotoju, kuris desperatiškai vaidina Staliną (nors realybėje jo kelias labiau panašesnis į pagrindinio draugo Stalino priešininko genosse Hitlerio). Savo laiku puilo stabas davė įsakymą bet kokia kaina užimti Kijevą iki bolševikų perversmo metinių, ir įsakymas buvo įvykdytas – 300 000 raudonarmiečių (deja, daugiausia ukrainiečių) gyvybės kaina. Puilo irgi gali duoti įsakymą šturmuoti miestą bet kokia kaina, ir jie bent jau stengsis jį įvykdyti. Tiesą sakant, tokio įsakymo tikimybę (rusams savižudišką pagal jų skaičių prie Kijevo) vertinčiau kaip labai aukštą, o jei į karą stos Baltarusijos Respublikos kariuomenė (kuriai, net jei baltarusiai beveik iš karto masiškai išsibėgios po Polesės pelkes, kelias dienas reikšmingos Ukrainos ginkluotosios pajėgos turės skirti dėmesio), ši tikimybė išauga iki 99%. Puolimą atremsime, bet greičiausiai jau ne dabartinėse sąlyginai „tolimose“ linijose –dalis priešo pajėgų galbūt prasiverš į miestą, žinoma ne į centrą, ir dalis gyvenamųjų rajonų. trumpam gali virsti įnirtingų kovų arena.
Ar tai būtinai atsitiks? Ne, toli gražu nebūtinai. Bet tikiuosi, jog šis karas jau mus išmokė, kad reikia ruoštis blogiausiam, o ne optimistiškiausiam variantui – tada optimistinio varianto tikimybė gerokai išauga. Taigi turėtume pasiruošti galimam užpuolimui ir daugiau apie tai žemiau.
Kol kas išvardinkime kitas galimas grėsmes. Rusų plane B miesto blokada buvo sujungta su masiniu bombardavimu ir apšaudymu (Grozno, Alepo ir Mariupolio scenarijai, tą patį bandė padaryti su Charkovu, bet nepavyko). Ar jie turi jėgų visavertei blokadai? Ačiū Sumams, Černigovui ir Achtyrkai, kurie į save atitraukė ir dalinai utilizavo žymią priešo kairiojo kranto grupės, sėlinančios link Kijevo, dalį. Tačiau dėl to dar neišnyksta pusinės blokados grėsmė. Miestas gal ir nebus apsiaustas glaudžiu žiedu, bet priešas užims daugybę dominuojančių daugiaaukščių pastatų prie įvairių kelių į sostinę ir iš ten galės apšaudyti pagrindinius automobilių kelius ir geležinkelio linijas. Tiesą sakant, priešas tokį pusiau apsupimą bando jau beveik dvi savaites, kol kas nesėkmingai, tačiau iš principo tokio scenarijaus sėkmės atmesti negalima (ypač tuo atveju, jei Baltarusija stos į karą). Tai labai apsunkintų miesto gyvenimą ir jo gynybą, nes būtų apribotas prekių ir amunicijos pristatymas. Kiek galėtų trukti tokia pusiau apgultis? Kol jos nepralaušime, gal savaitę, gal porą mėnesių. Tačiau Sarajevas tokiomis sąlygomis gyveno daugiau nei 3 metus, ir joks panašus scenarijus nesąlygojo miesto praradimo. Kurį laiką tektų atsisveikinti su esamu didmiesčio komforto lygiu ir vėl tam reikėtų pasiruošti – pirmiausia morališkai, bet ir sandėliuojant tam tikrą kiekį (ne vagonus, ne metams) būtiniausių prekių.
Artilerijos apšaudymai ir bombardavimas. Kaip tik tam ir reikėtų pasiruošti, nes priešas aiškiai ruošiasi. Panašu, kad puilo jau susitaikė su realybe, jog nebus gražaus, be didelių nuostolių paimto Kijevo paveiksliuko. Dabar jis pasiryžęs įeiti į griuvėsius, kad tik įeiti. Tai liudija ir kasdieniniai bandymai pramušti priešlėktuvinę gynybą, ir tai, kad orkai apylinkėse iš žygio kolonų pertvarkomi į išskleistas pozicijas, apsikasinėja, įsikasa į žemę, pritraukia artileriją ir bando nutiesti ryšius. Iš šių įtvirtintų pozicijų jie greičiausiai netrukus bandys „košmaruoti“ Kijevą artilerija, kaip tai darė Charkovui ir Mariupoliui, su tam tikru pritaikymu kitokiam miesto dydžiui (toli gražu ne visus miesto rajonus pavyks pasiekti). Aviacija taip pat stengsis dirbti maksimaliai – jau ne fronto (atakos lėktuvai), o strateginė, kuri bombas ir raketas mėtys iš mūsų oro gynybai beveik nepasiekiamų aukštumų ir atitinkamu „tikslumu“ (plius minus rajonas).
Tai tikrai gali labai smarkiai apsunkinti Kijevo žmonių gyvenimą ir padidinti riziką liekantiems mieste. Turėtume būti morališkai pasiruošę kuriam laikui prarastį tokią prabangą kaip šviesa ir vanduo iš čiaupo. O ilgas lindėjimas rūsiuose ir metro, iki šiol buvęs labiau prevencinis apsidraudimas, ar repeticija artimiausioje ateityje gali tapti būtinybe.
Kiekvienas turi apsispręsti, ar yra pasirengęs likti mieste su aprašytomis rizikomis. Dar kartą patikslinsiu – tai ne „Vangos pranašystės“, toli gražu negarantuoju, kad taip ir bus. Gali atsitikti taip, kad išvis praeis ir viskas bus taip, kaip dabar. Bet aš specialiai aprašiau pačius blogiausius įmanomus „tvarkaraščius“, kad nepasikartotų mūsų bendra klaida šiame kare, kuriuo beveik niekas netikėjo. Geriau numanyti blogiausią scenarijų, tada džiaugtis, kad taip neatsitiko, nei atvirkščiai.
Kol išvažiavimas iš miesto yra netrukdomas, kiekvienas gali pats įvertinti, ar yra pasirengęs visiems šiems scenarijams, o kam jie atrodo tokie baisūs, lai geriau jau dabar išvyksta. Išvykimas visiškai nėra gėdingas, tai normalus pasirinkimas, galima būti naudingu kitur ir daryti tai, ką sugebi, o ne prievartauti save viršyti savo galimybes.
Kaip išgyvensime aprašytas bėdas, visiškai priklausys nuo mūsų, ypač nuo mūsų nuotaikos ir pasiruošimo. Jei prasidės kiliminis bombardavimas ir artilerijos apšaudymai, viskas priklausys nuo to, ar mieste nekils masinė panika ir chaosas. Jei su pirmosiomis ant galvų krentančiomis bombomis pavirsime į minią bėgančių kur akys mato žmonių, tada bus labai blogai, ir tikrai kils pavojus, jog miestą užims priešas. Turėdamas isteriškai verkiantį užnugarį daug nepakovosi. Jeigu priešingai, pagal geriausias maidaniečių tradicijas organizuosimės ir šturmo atrėmimui, ir gelbėjimo darbams, ir civilinei gynybai – bus visai kitokia istorija, miestas išsilaikys, o po kurio laiko kaip tik nuo čia prasidės kita karo fazė – mūsų didysis kontrpuolimas.
Reikia įsisąmoninti, jog priešas dabar prie Kijevo sutelkia beveik visus jam likusius kovai parengtus resursus. Kai čia, sostinėje ar jos apylinkėse mes sumalsime tą ordą, tai automatiškai reikš, jog visam okupaciniam kontingentui bus lūžęs stuburas, ir beliks laiko bei technikos reikalu pribaigti ordą ant likusių nar-atramų. Kelias į Krymą prasideda Kijevo apylinkėse 🙂.
Galiausiai apie tai, ką daryti tiems, kurie gali paimti ginklą, kurie dar neįsitraukė į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ar teritorinės gynybos pajėgų (TGP) gretas. Dabar, laukiant galimo puolimo, formuojasi daug naujų TGP padalinių, ypač sparčiai formuojasi teritorinių bendruomenių savanoriai.
Pagaliau atsiranda galimybė įtraukti tuos, kurie kantriai laukė savo eilės nuo karo pradžios. Viename iš TRG skyrių ir aš pats užsiregistravau, bei šiek tiek dirbu prie jo komplektavimo ir išskleidimo (dėl to ne taip dažnai rašiau į FB – atsiprašau, daug darbo ir nedaug laiko).
Padalinio specifika – kaip tik pasiruošimas gatvių mūšiams pagal tikėtinai blogiausiąjį scenarijų (bombos iš viršaus + „paskutinio ir grotuoto“ šturmo bandymas). Jei puolimo nebus, užsiimsime apie Kijevą susitelkusios orkų grupės komunikacijomis. Laukiame jūsų klube 🙂.
Tai, kad esu būtent šiame dalinyje, nereiškia, kad kiti yra prastesni 🙂, kas radote sau vietą kituose „partizanų būriuose“– imkime draugauti šeimomis.🙂.
Beje, šis kreipimasis skiriamas ne tik kijeviečiams. Daugelis užsiregistravo į TGP karo dar neapimtose vietovėse ir dabar ar iki šiol laukia savo eilės nenaudojami, arba užėmę gynybos pozicijas patikros punktuose bergždžiai lūkuriuoja baltarusių parašiutininkų desanto 🙂. Patariu pamąstyti apie galimybę pereiti ten, kur tikrai reikia žmonių – į sostinę ir jos apylinkių gynybą. Svarbus patikslinimas TGP kariams: tai galite padaryti tik suderinę su savo padalinio vadovybe, kitu atveju tai dezertyravimas (taip, net jei tai būtų „dezertyravimas“ į frontą – kariuomenėje turi būti tvarka, o TGP taip pat yra armija). Tačiau toks mechanizmas egzistuoja – pagal jūsų raportą, jūs galite būti išsiųstas į Kijevą, pavyzdžiui, mėnesiui, TGP Kijevo 112 brigados dispozicijon. Čia visada būsite laukiami 🙂. Tik, prašyčiau, tik tokiu būdu, be jokios kitokios saviveiklos.
Va tokie mūsų sostinės gyventojų reikalai 🙂.
Ir svarbiausia, atminkite – viskas bus gerai, ir visada bus Ukraina. O dabar be variantų 🙂

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *