Kreipimasis į Lietuvos karininkus, ypač – Lietuvos karo akademijos absolventus

Jūsų pagalbos prašo dim. plk. Eugenijus Simonas Kisinas, 30 metų atidavęs Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos karo akademijai, ištrūkęs iš liepsnojančio Charkivo ir grįžęs į Lietuvą (jo kariuomenės draugai padėjo surasti laikinąjį būstą ir ieško nuolatinio), nes vien iš pensijos nelabai galės sumokėti buto nuomą (iki 500 Eur) ir komunalinius mokesčius, išlaikyti du Ukrainos pensininkus pabėgėlius (dukrą ir jos vyrą), apmokėti medicinines paslaugas savo pašlijusiai sveikatai palaikyti ir kt.

Labdaros sąskaita: LT317300010171604235, būtina nurodyti paskirtį „labdara“ arba „dovana“.

Iš TV3 2022-03-23 naujienų – „Lietuvio, gyvenusio Ukrainoje, istorija: pagalbos pasigenda, mat turi lietuvišką pasą“

DELFI.lt 2022-03-22 09:22

88 m. vyras iš liepsnojančio Charkivo parvyko į Lietuvą: prasiveržti su neįgaliojo vežimėliu nebuvo jokios vilties

Eugenijus Simonas Kisinas,

Aš, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas, 30 metų atidaviau Lietuvos kariuomenei. Parašiau ir parengiau spaudai 45 mokomuosius, pedagoginius ir mokslinius veikalus, tarp jų visus 9 Karybos ir karo technikos žodynus lietuvių–anglų ir anglų–lietuvių kalbomis, kelias biografines apybraižas.
Gyvenau Kaune. Kai Lietuvoje nebeliko giminių ir sunkiai sirgo onkologine liga žmona, 2014 metais išvykau gyventi pas dukrą į Ukrainos Charkivo miestą.
2022 m vasario 24 dieną prasidėjo RF (Rusijos Federacijos) įsiveržimas į Ukrainą, kuris iš karto virto plataus masto karu. Pirmiausia buvo sutelkta milžiniška kariuomenė prie Ukrainos sienų ir pagaliau vasario 24 d. apie 5 val. prasidėjo bombų ir raketų smūgiai į strateginius Ukrainos objektus ir infrastruktūrą.
Nedelsiant ir sausumos kariuomenė perėjo į puolimą. Bijodama išprovokuoti RF karinius veiksmus, Ukrainos karinė valdžia neišskleidė kariuomenės pavojinguose rajonuose, neparengė gynybos pozicijų, todėl Charkivo kryptis buvo nepridengta.
Tai leido RF kariuomenei kirsti valstybinę Ukrainos sieną ir priartėti prie Charkivo miesto. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau buvo pasiruošusios ir štai jau dvidešimtą karo dieną Charkivas tvirtai laikosi.
Prasidėjo sistemingas miesto naikinimas. Nuolatiniai bombų, balistinių ir sparnuotųjų raketų smūgiai, naudojant net uždraustus fosforinius ir vakuuminius užtaisus, reaktyvines salvinės ugnies sistemas „Grad“ ir „Uragan“ su kasetiniais užtaisais, minosvaidžius „Buratino“, balistines tolimojo poveikio raketas „Iskander“ praktiškai sunaikino istorinį Charkivo centrą.
Buvo griaunami ir naikinami beveik visi gyvenamieji rajonai, svarbiausios gamyklos, tokios kaip Charkivo aviacinė gamykla, mokyklos, ligoninės ir net gimdymo namai. Labiausiai buvo sugriautas Saltovsko mikrorajonas. Kovo 18–tai dienai buvo visiškai sugriauti 708 pastatai, iš jų 600 daugiaaukščiai namai. Žuvo labai daug žmonių, dar daugiau sužeistų, kai kurių dar ieško po griuvėsiais.
Buvo bandymas sunaikinti televizijos bokštą. Tą siaubą mes galėjome stebėti pro savo langą. Buvo paleistos dvi balistinės raketos. Smūgiai buvo tokie, kad drebėjo mūsų namo langai. Atrodė, kad sprogimas buvo visai greta. Bet bokštas atsilaikė.
Iš pradžių buvo baisu, kai bombarduodavo. Vėliau pripratome. Pavyzdžiui, kovo 2 d. (7–tą karo dieną) šaudymai ir bombardavimas prasidėjo 17.30 ir nenutrūkstamai tęsėsi iki 23.30 val.
O kai viskas nutilo buvo dar baisiau, rodėsi, kad gynėjai jau buvo sunaikinti. Nusiraminome tik tuomet, kai buvo paskelbta informacija apie tai, kad miestas laikosi. Praktiškai nemiegojome visas naktis.
Mes laikėmės savo namuose aštuonias dienas. Kai paskelbdavo „Oro pavojų“, galėjome slėptis tik išoriniame dviejų butų koridoriuje. Name ir aplinkui nėra jokių slėptuvių, liftas neveikia. O nusileisti laiptais aš jau nepajėgiu, nes judu invalido vežimėlyje.
Kovo 4 d. (9–tą karo dieną) prasidėjo mūsų gyvenamojo rajono (Aleksejevskos) bombardavimas ir nutarėme bėgti. Pasiekti geležinkelio stotį buvo neįmanoma, nes neveikė joks transportas.
Dukra atsitiktinai sustabdė automobilį ir vairuotojas sutiko mus nuvežti už 300 eurų (beveik 10 000 grivinų, kas prilygsta dviems pensijoms). Bet kitos išeities nebuvo.
Belieka pasakyti, kad mes ruošėmės taip greitai, kad aš pasiėmiau tik dokumentus ir pinigus, kompiuterį ir du kaupiklius, kuriuose surinkta visa mano gyvenimo informacija.
Iš aprangos tik tiek, kas buvo ant manęs. Gaila, bet liko diplomai, apdovanojimai, visi medicininiai tyrimai. O dukra dar invalido vežimėlį prigriebė. Žentas net paliko savo kompiuterį, telefonus, diplomus.
Taip prasidėjo mūsų ilgas ir skausmingas bėgimas iš sugriauto ir griaunamo miesto. Reikia pažymėti, kad Lietuva pirmiausia stengėsi gelbėti savo piliečius.
Todėl mano draugai per Ukrainos savanorius surado mane ir dar vasario 28 d. siūlė kartu su vaikais išvežti mus autobusu. Bet mes pabijojom, nes prieš tai rusų kariškiai apšaudė mašiną ir užmušė visą šeimą, apšaudė autobusų su moterimis ir vaikais. Nutarėme važiuoti traukiniu.
Aidint sprogimams atvažiavom į geležinkelio stotį. Prie įėjimo į stotį veržėsi kelių tūkstančių žmonių minia. Prasiveržti su neįgaliojo vežimėliu nebuvo jokios vilties.
Bet priėjo du stambūs savanoriai, kurie tiesiog pernešė mane per minią į stotį, iš ten per požeminį perėjimą su daugybe laiptelių į peroną. Ir vėl prie kiekvieno vagono stovėjo minios žmonių.
Mane tiesiog įnešė į vagoną ir pastatė vežimėlį prie palydovo kupė, netoli tualeto. Kitaip buvo neįmanoma. Prigrūdo tiek žmonių, kaip silkių statinėje. Ant apatinio suolo sėdėjo po keturis žmones, vidurinės lentynos – po tris, viršutinės – po du. Karšta buvo kaip pirtyje.
Man mano vežimėlyje nebuvo karšta, bet užmigti nepavykdavo, nes visą laiką eidavo žmonės tai į tualetą, tai vandens, užkliūdavo už vežimėlio. Žodžiu, kare, kaip kare.
Traukinys važiavo į Lvivą. Kai jau buvome vagone, paskambinau savanorei Marijanai Lvive, kuri pažadėjo sutikti. Išvykome pagal tvarkaraštį 17 val. Kitą dieną apie 17 val. traukinys sustojo Kovelio stotyje.
Keleiviams pranešė, kad toliau traukinys važiuoja į Lenkiją, o norintieji važiuoti į Lvivą išlipa ir bus persodinti į kitą traukinį. Ir vėl padėjo savanoriai, kurie iškėlė mane iš vagono ir nuvežė į stotį.
Laukėme iki 20 val. Stotyje pranešė kad traukinys į Lvivą bus tiktai rytoj. Tuomet paskambinau Marijanai. Ji pasakė kad tuojau atvažiuos. Belaukdami pamatėme kaip veikia Ukrainos savanoriai. Nuolat vaišino arbata, kava, naminiais blyneliais.
Mane, sėdintį vežimėlyje, tiesiog užmaitino sumuštiniais su dešra, lašiniais, visokiomis gėrybėmis. Ir laukimo salėje visą laiką dainavo ukrainietiškas dainas. Jie tiesiog puikūs žmonės. Jų niekas nenugalės. I
ki Lvivo 160 km ir dar komendanto valanda. Bet vėliau sužinojau, kad ji veikia su teritorinės gynybos dokumentais ir mašinos numeriu. Todėl jos niekas nestabdys. 24 val. ji atvažiavo ir mus pasiėmė.
Važiavome apie 3 valandas. Labai dažnai stovėjo gerai įrengti bloko postai ir tikrino dokumentus, kurie buvo tvarkingi. Juo labiau kad mes turėjome lietuviškus pasus.
Tiktai prie įvažiavimo į Lvivą mus sustabdė policijos patrulis, kuris ilgai tikrino dokumentus ir nenorėjo mūsų praleisti. Tuomet aš sugebėjau išlipti iš mašinos, parodžiau lietuvišką pasą ir pasakiau „Aš Lietuvos pilietis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas ir mane gelbėja iš Charkivo“.
To pakako kad mus praleistų, 4 val. (jau sekmadienio) mus atvežė į Lvivą, kuriame mes laukėme dvi dienas vykstančio į Vilnių autobuso. Antradienio 8 val. mus atvežė prie autobuso.
Įsodinimas buvo baigtas ir mums vietos jau nebuvo. Marijanos dėka mus įlaipino. Man atrado sėdimą vietą, o dukrai ir jos vyrui teko sėdėti ant grindų.
Pagaliau privažiavome Ukrainos muitinę ir čia prasidėjo kančių keliai. Liepė išlipti iš autobuso ir pasakė, kad toliau eisime pėsčiomis iki Lenkijos muitinės, o Lenkijoje įsodins į gerą autobusą iki Vilniaus. Kažkas suveikė ne taip kaip buvo planuota savanorių.
Mūsų grupė į Vilnių turėjo būti pirmoji, o ji atsidūrė paskutinė. Reikėjo labai lėtai judant pasiekti Lenkijos muitinę, kur praeiti pasų kontrolę. Eilė judėjo lėtai nes Lenkijos muitinėje dirbo tik du kontrolierių langeliai.
Ir taip šaltyje, pučiant žvarbiam vėjui judėjom nuo 10 val. iki 16 val., kol pagaliau kažkas pagailėjo senio vežimėlyje ir prastūmė iki Lenkijos muitinės. Čia jau buvo truputį linksmiau, nes lenkai pastatė ilgą, gal 1000 m, šildomą palapinę.
Čia dar ilgokai stumdėmės, kol viena moteris pradėjo šaukti kad padarytų koridorių ir praleistų invalidą vežimėlyje. Taip mes atsidūrėme prie pasų kontrolės, o ją praėję – Lenkijoje.
Dabar reikėjo surasti autobusą į Vilnių. Pradėjome klausinėti. Su lenkais nelabai pavyko susikalbėti. Pagaliau mums parodė autobusą. Įlipę klausiame kaip važiuoti į Vilnių. Vairuotojas sako, kad reikia pavažiuoti 2 km, o ten ir bus autobusas.
Tuomet paskambinau karininkui, buvusiam auklėtiniui, į Lietuvą ir jis, pakalbėjęs su vairuotoju, patvirtino kad reikia važiuoti.
Mus atvežė į Korczowa dolina Centrum Kaudlum paverstą į pabėgėlių centrą, iš kurio išvykdavo autobusai į visas pasaulio šalis.
Pradėjom klausinėti kur kreiptis ir mus atvedė prie informacijos centro. Jis buvo prigludęs prie vienintelio žalio stulpo. Ir po kelių valandų paskambino tas pats karininkas.
Aš jam paaiškinau kur ir kaip mus rasti. Kol laukėme siunčiamo žmogaus, o tokių Lenkijoje buvo ne vienas, gerai ir skaniai pavalgėme. Pagaliau atėjo vyras, o su juo ir kelios Lietuvos savanorės, kurie mus nuvedė į nuošaliai stovintį autobusą.
Autobusas greitai pradėjo važiuoti į muitinę, matyt likusių keleivių į Vilnių, bet autobuso nepraleido ir jis grįžo į pabėgėlių centrą. Tiktai paryčiui atvyko likusieji keleiviai, kurie visą dieną ir naktį judėjo į pasų kontrolę. Ir tai buvo vien moterys su vaikais, kai kurios su kūdikiais.
Tiek iškentėta kančių, bet tokia pabėgėlių dalia. Pagaliau kelionė baigėsi. Tiktai apie 15 val. trečiadienį autobusas atvyko, bet ne į Vilnių, o į Kauną. Karininkas suorganizavo mašiną, kuri atvežė mus į Lietuvos karo akademiją, mano buvusią darbovietę.
Mus pasitiko trys karininkai. Tai buvo nuostabus jausmas – po tiek metų vėl pamatyti vienintelę karininkų kalvę Lietuvoje, kuriai atiduota tiek daug metų.
Majoras atvežė mus pas savo tėvus, kurie mus priėmė kaip savo artimuosius. Jie mums davė dviejų kambarių butą su dušu, tik be virtuvės. Bet jos ir nereikėjo, nes šeimininkė mus skaniai ir sočiai maitino.
Čia buvome 4 dienas, kol pagaliau pirmadienį (kovo 15 d. – 20–ji karo diena) mus laikinai (iki gegužės 7 d.) įkurdino vieno prancūzo ir lietuvės namelyje Žvėryno rajone.
Mumis pradžiai šauniai pasirūpino Marija iš „Saulės smilčių“ ir Loreta iš „Gerumo sparnų“ labdaros organizacijų. Dabar mums ieško nuolatinės gyvenamosios vietos Vilniuje ar Kaune (man neįgaliajam su globojančia dukra ir jos vyru). Norisi tikėti, kad neliksime gatvėje.
Jau Vilniuje sužinojome, kad nuo bombardavimo smarkiai nukentėjo mūsų namas ir sugriovė pastatą, kuriame dirbo Charkovo merijos skyriaus viršininke mano dukra.
Gyvenant ir klausant informacijos apie įvykius Ukrainoje neįmanoma ramiai klausytis žinių apie kasdien žūstančius ir suluošintus žmones, apie nesiliaujančius ir stiprėjančius prorusiškų ir tiesiog rusų banditų išpuolius, šaudymus, bombardavimus, sprogdinimus, provokacijas. Užsikimšti ausis ir nieko negirdėti neįmanoma. Bet gyvenimas tęsiasi ir reikia gyventi…

Apie autorių:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenijus_Kisinas 

https://www.vle.lt/straipsnis/eugenijus-simonas-kisinas/

Paskelbta Rusijos agresija, Skelbimai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *