Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimas tegu šviečia ypatingai Lietuvos jaunosioms kartoms ir tegu stiprina mus nesibaigiančiuose išmėginimuose.
2023 m. spalio 21 d.
LKKSS garbė nario, pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio kalba prie Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kapo
Juozas Vitkus buvo tartum likimo ar Dangaus pašauktas imtis vairo, kai Lietuva stojo priešintis nežmoniškam smurtui, neapykantos ideologijai ir kėslams panaikinti Lietuvą apskritai, kad jos šiame pasaulyje nebūtų. Lietuva sakė „Ne“. Bet tam „Ne“ buvo reikalingi ir kai kurie ypatingi žmonės, sugebantys ir pasiryžtantys aukoti savo asmeninį gyvenimą ir šeimos laimę, kad Lietuva būtų ginama vardan teisingumo ir žmoniškumo.
Juozas Vitkus ėmėsi vairo jau prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, prieš tai jis stojo ir prieš vokiečių okupaciją. O dabar atėjo negailestinga jėga, susiplanavusi būsimą kitokį pasaulį, kuriame nebus nei gėrio, nei meilės, tik kerštas ir neapykanta ir jokių mažesnių, gyventi nevertų tautų turės nelikti.
Tam pasipriešinimui reikėjo ryžto, valios ir pasiaukojimo. Pulkininkas Juozas Vitkus buvo pasirengęs tam ir savo ligtoliniu gyvenimu, ir savo dvasios branda. Ir jis ėmėsi vairo, ėmėsi telkti Lietuvą į vieną pasipriešinimo jėgą. Tai buvo Juozo Vitkaus tikslas ir svajonė. Jisai kūrė ir politinius, ir statutinius karinius dokumentus, kaip Lietuva turi kariauti šį Laisvės karą prieš pavergėją ir atlikti savo pareigą, kokia bebus Dangaus valia.
Jis buvo nepaprasta asmenybė. Dabar iškyla jo reikšmė, sielos grožis ir pavyzdys visiems. Susiklostė taip įvykiai, ir vienas, atrodytų [gal net] atsitiktinis, nelemtas įvykis, o iš tikrųjų ne visai atsitiktinis, su tam tikru lietuvišku dėsningumu, kad Juozas Vitkus nesulaukė nei to visos Lietuvos ginkluotųjų jėgų susivienijimo, kuriam dirbo, nei tuo labiau atkurtos Lietuvos, kuriai jau irgi rašė programą. Iš jos paskui kilo ir 1949-ųjų metų vasario 16-osios Deklaracija apie būsimą laisvą ir teisingą Lietuvą.
Jis būtų stovėjęs priekyje. Galbūt ir tas kovojančios Lietuvos vadų suvažiavimas būtų įvykęs anksčiau. Ir tikriausiai, aš manau, Juozas Vitkus būtų išrinktas vadu, o greta jo stovėtų [Jonas] Žemaitis ir [Adolfas] Ramanauskas – Vytautas ir Vanagas.
Šiandien čia amžino poilsio atsigula jo palaikai, bet grįžta [atgal] ir mintys, ir reikšmė, ir supratimas koks tai buvo žmogus, kokia jo veikla, kokia jo reikšmė tada ir šiandien.
Šiandien mes girdėjome per homiliją raiškius, gilius žodžius apie jį kaip apie žmogų. Galima buvo dar kartą suvokti ir įsitikinti, kad jis buvo ne tiktai karo ir valstybės vadas bet ir nepaprastas žmogus, kupinas meilės kitiems: ir savo artimiesiems, ir savo tautai, ir savo šaliai, visiems geros valios žmonėms.
Nepaprastas asmuo, nešęs taip pat kūrybą, žmogiškumo kūrybą, kuri iš tiesų buvo atkurtos Pirmosios [Lietuvos] Respublikos dvasia, nepaisant visų sudėtingumų ir tarpusavio kovų, kurių Lietuvoje niekad netrūksta. Bet kokia augo tada Lietuva! Kiek susitelkimo sambūrių, organizacijų, veiklos! Ateitininkai, pavasarininkai, skautai su šūkiu „Dievui, Artimui, Tėvynei!“. Toks mūsų tikslas, tam mes gyvename. Ir tie, kurie tikėjo tiesiogine Dangaus palaima, kurią įkūnijo taip pat ženklas – Lietuvai skirtas globėjas šventasis Kazimieras, ir Lietuvoje plačiai veikusios kazimieraičių organizacijos. Ir kas tada galvojo, kad vienas kazimieraitis taps kovojančios Lietuvos vadu ir pasirinks šitą slapyvardį?
Štai kokią Lietuvą įkūnijo tas žmogus, tas asmuo, pasišventusi, kilni asmenybė, kurią šiandien prisimename, kad niekada neužmirštume, kad visada norėtume atsigręžti, pasisemti atramos ir mokytis. Ir būtinai įveskime pamokas, tiesiogines ar netiesiogines, Lietuvos mokyklose, kuriose būtų kalbama apie šį nepaprastą žmogų. Nes yra apie ką mąstyti, iš ko mokytis ir kame matyti pavyzdį, kokie mes galėtumėm būti ir kokia tada Lietuva galėtų būti, jeigu mes eitume Juozo Vitkaus-Kazimieraičio nubrėžtu keliu ir pavyzdžiu.
Likimas taip susiklostė, kad jis buvo išmuštas iš Laisvės kovos ir, kaip sakiau, ne visai atsitiktinai. Taip atsitiko, kad niūriame, varginančiame miško bunkeryje vyko kažkoks ginčas tarp kovos brolių ir vadas nenorėjo jo klausytis. Jis išėjo iš bunkerio pasiklausyti, ką ošia laisvas miškas, ką kalba Dangus. O tuo metu per mišką ėjo pasalūnas priešas. Įvyko mūšis ir vadas žuvo.
Ta žūtis irgi gali tapti tam tikru pavyzdžiu. Negalima ginčytis, kivirčytis, negalima pulti vienam kito, kai mūsų miške slankioja priešas ir tyko mūsų visų. Todėl aš, galvodamas ir apie tą lemtingą ne visai atsitiktinumą, noriu tarti: ponai karininkai ir pulko damos, ponai ministrai ir ambasadoriai, ponai seimūnai ir prezidentai, ne laikas kivirčams, ne laikas aiškintis kas pirmas ką pasakė ir kas buvo teisus. Prisiminkime tą sceną prieš 2000 metų, kai Mokytojas ėjo į Jeruzalę sutikti savo likimo, o jį sekė mokiniai ir labai ginčijosi tarpusavyje, kuris iš jų geresnis, kuris jų artimesnis Mokytojui. Ir Mokytojui buvo be galo liūdna dėl tokių mokinių, kurie kalbėjo ne apie tiesą, į kurią turime eiti, o apie tai, kuris iš jų daugiau nusipelnęs.
Ir Lietuvoje turėjome to, kai ginčijosi politikai ir partijos: „o mes arčiau Dievo, tai mes turim vadovauti! O mes arčiau tautos, tai mes vadai! O mes arčiau liaudies, tai mes turim būti vadais!“ Ką būtų pasakęs Mokytojas? Tik ašarą nubraukęs kaip dėl savo mokinių ginčo kuris geresnis.
Geresnė yra tiesa. O kas yra tiesa? Buvo pasakyta. „Aš esu tiesa“, – pasakė Mokytojas. O didžiausioji tiesa yra meilė. Ta linija ateina ir iki Juozo Vitkaus. Iš to, ką žinome, neabejotina, [jog] jam didžiausioji tiesa buvo meilė.
