Evgen Dykyj: Pastabos apie mūsų „Maratoną“ – 4. Netrukus mus gali pasiekti žinia apie priešo puolimą, be to, dar ne viena kryptimi. Kas vyksta ir kodėl tai ne tik ne katastrofa, o veikiau priešingai, sąlyginai gera žinia – paskutinėje dar sekmadienį anonsuoto ilgo rašinio dalyje
4. Naujas priešo puolimas. Kas per stebuklas ir kodėl tai ne katastrofa
Kol vakar svarstėme, ar verta skubinti savo kontrpuolimą ir kaifavome nuo Krymo odosekų, panašu, kad priešas nusprendė imtis lyderystės ir pradeda (ar bent jau demonstruoja, kad pradėjo) vienu metu puolimą visomis kryptimis – nuo Charkivo iki Chersono.
Kas atsitiko ir kodėl iš pirmo žvilgsnio viskas klostosi ne taip, kaip tikėjomės?
Na, pirma, kaip minėjome aukščiau, puolimas ir SĖKMINGAS puolimas yra, kaip sakoma Odesoje, „du dideli skirtingi dalykai“.
Tikimybė priešui paimti Charkivą ar Nikolajevą nėra daug didesnė, nei mums šią savaitę išvaduoti Sevastopolį, nors po vakar dienos šis palyginimas nebeatrodytų toks įtikinamas, na gerai, patikslinkime – nei mums šią savaitę paimti Maskvą.
Priešai to nesupranta? Vargu bau. Nenuvertinkime jų vadų (nors, žinoma, nereikėtų pervertinti). Galimi bent trys paaiškinimai.
Geriausias mums ir blogiausias priešams – pas juos politinis tikslingumas vėl nugalėjo karinę realybę, ir okupantams iš kremliaus buvo „išpjaustyta“ aiškiai neįmanoma užduotis. Va jūs ten kaip norite, bet mes kremliuje neturime kitos išeities, kaip paimti Charkivą ir Nikolajevą – tad pirmyn, darykite ką norite. Tokioje situacijoje tenka ruoštis rimtai besiveržiančių priešo dalinių „pramoninio masto“ utilizacijai, kuri, tiesa, truks ne vieną savaitę.
Kiti variantai – visiškas arba dalinis puolimo imitavimas.
Visiškas – visai be konkrečios karinės užduoties, bet kaip „paveikslėlis“ pranašumui derybose. Reikia kažkuo sustiprinti propagandinę tezę apie „neįmanomumą nugalėti rusiją kare“, apie kurią kalbėjome užvakar, tad rusijos puolimo atnaujinimo visame fronte vaizdelis, dargi vietoje visų laukiamo ir neatsargiai išpijarinto mūsų kontrpuolimo, diletantiškam žvilgsniui (o žinutė „nenugalimas“ skirta ne kariuomenei, o „plačiosioms liaudies masėms“) gali atrodyti kaip įtikinamas įrodymas.
Šioje situacijoje priešas tikisi ne ilgalaikio sėkmingo puolimo, o greito visuomenės nuomonės pasikeitimo Ukrainoje ir Vakaruose bei visuomenės nuotaikų nusvėrimo „greitos taikos“ naudai (t. y. mūsų kapituliacijos) kaip alternatyvos „ilgam karui, kuriame vis tiek nepavyks visiškai laimėti“. Šiuo atveju labiau tikėtina, kad „tikslinė auditorija“ būsime mes su jumis užnugaryje, o ne mūsų gynėjai fronte, ir galutinis rezultatas kaip tik priklausys nuo to, ar „užnugaris nesubyrės morališkai“.
Tarpinis variantas – jei priešas supranta reikšmingų tikslų (Charkivo ir Nikolajevo) nepasiekiamumą, bet visų pirma siekia sužlugdyti tą patį anonsuotą ir išpijarintą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimą šalies pietuose. Rusijos vadovybė tikrai galėjo padaryti išvadą, jog vienintelė galimybė sustabdyti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimą link Chersono – perimti iniciatyvą, smogti pirmiems ir mums vietoj puolimo primesti gynybą.
Šiuo atveju tikrosios okupantų puolimo užduotys bus nustumti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas tiek, kad perėjos per Dnieprą Himars‘ams taptų nepasiekiamos, ir išlaikyti iniciatyvą iki tol, kol rudens liūtys nebeleis kariuomenėms reikšmingiau judėti. Tiesa, Saki ir Melitopolis parodė, kad Himars‘ų veikimo nuotolis šiek tiek padidėjo, iš karto pora šimtų kilometrų, todėl net tokio tikslo įgyvendinamumas dabar yra didelis klausimas.
Visais atvejais priešo puolimą, kaip bebūtų keista, vertinu kaip mums palankią įvykių eigą.
Pirma, mes jau turime rimtos patirties gynyboje, kai didelio masto puolimo operacijas prieš sluoksniuotą gynybą mums teks įsisavinti „nuo nulio“.
Antra, „klasikiniame“ kare puolančiųjų nuostoliai yra 3-5 kartus didesni nei besiginančiųjų, ir aš visai ne dėl to, kad nuostolių santykis vėl pasikeistų mūsų naudai. Tegul puola jie, o ne mes – ir tada, blogiausiu atveju iki vasaros pabaigos, jie išseks ir išsikvėps, o mums geriausiu atveju besiveržiančių dalinių pralaimėjimas gali iš karto virsti kontrpuolimu, tik jau ne prieš sluoksniuotą gynybą, o prieš besitraukiančio priešo „uodegas“.
Trečia, pajėgų išplėtimas per visą frontą automatiškai vers priešą šiek tiek sumažinti puolimo intensyvumą tame sektoriuje, kur jis anksčiau pasiekė maksimalią sėkmę ir kur mūsų gynėjams sunkiausia sekėsi išlaikyti gynybos liniją – Donbase.
Po „operacinės pauzės“ rusai taip ir nerado jokių naujų kūrybinių sprendimų ir grįžo prie kvailos, lėtos, labai brangios, bet galiausiai, deja, veiksmingos „išdegintos žemės“ praktikos. Priešo artilerijos „ugnies užtvara“ vėl ėmė metodiškai griauti Donecko srities kaimus ir miestus kvartalas po kvartalo, ir tokiu pat greičiu ir pasitikėjimu, kaip asfalto volas, įsibrovėliai šliaužia į priekį. Viso Donbaso užėmimo terminą iš birželio pabaigos perkėlė į rugpjūčio pabaigą, ir ta perspektyva neatrodo visiškai nereali.
Tačiau tai taktikai, kuriai itin sunku pasipriešinti be artilerijos pariteto, be sviedinių reikia ir nemažai pėstininkų, kurie būtų pasirengę greitai užimti visas zonas, kurias artilerija padarys nebetinkamas gynybai (ir apskritai išgyvenimui). O va pėstininkų priešas turi mažiau, nei sviedinių saugyklų – ir kaip tik dabar didelė jų dalis yra išsklaidyta po kitus fronto sektorius ir ten metama į mūšį, taip susilpninant puolimą Donbase.
Na, ir svarbiausia – tai, kad apskritai mūsų priešų silpnoji vieta yra būtent gyvoji jėga, kurios kariniai komisariatai vis sunkiau beprigramdo. Neskelbiant totalinės mobilizacijos (o kokia mobilizacija per „specialiąją operaciją“? karas tai mums, o ne jiems ) gretų papildymas tampa vis problemiškesnis, todėl puolamoji operacija su akivaizdžiai dideliais nuostoliais tai nebloga netikėlių dovana mums… kaip tik laiku prieš būsimą kontrpuolimą, nežiūrint kada tiksliai jis prasidės – po mėnesio ar pavasarį; šiaip, kuo mažiau netikėlių iki to laiko liks, tuo bus lengviau.
Taigi, apskritai, situacija tikrai sudėtinga (o niekas ir nesakė, kad pergalė prieš rašką bus lengva), sunku fronte, kai kur net labai sunku, nuostoliai, deja, vis dar labai dideli, ir Donbase raškai dar vis pavyksta lėtai stumtis pirmyn – bet iš esmės laikas jau tikrai dirba mums.
Kremliui svyla padai, jie tai supranta, todėl iš paskutiniųjų blefuoja, tikėdamiesi „išskirti“ mus su sąjungininkais, kol jų pralaimėjimas netapo akivaizdus ir neišvengiamas. O sprendžiant iš jų skubėjimo ir isterijos, jų reikalai dar blogesni, nei mes čia įsivaizduojame.
Na, o fronte ta isterija pasireiškia bent jau abejotinais sprendimais, tokiais kaip puolimas tuo pačiu metu visame fronte su jėgomis, kurių vos užteko vienam Donbasui.
Taigi kantrybės, ištvermės, dar tvirčiau sukąskime dantis. Mes nepasiduosime priešo blefui, laikysimės tiek, kiek reikia, ypač nusiteiksime ilgai ir sunkiai žiemai (apie kurią kalbėsime atskirai, o ne šiandien). Tuo pačiu metu mes nestatysime rožinių pilių, nepuoselėsime pernelyg didelių lūkesčių ir leisime Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms atlikti savo darbą tokiu tempu ir tokiais metodais, kokių reikia, be politinio spaudimo.
Ir jokių „tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis“! UGP nėra dievas, kad jomis tikėtų. Tai tokie patys vyrai ir moterys kaip mes čia, užnugaryje, o ne Holivudo supermenai, tik dabar jiems daug sunkiau nei mums. Tad užuot „tikėję“ – padėkime kasdien ir morališkai, ir finansiškai. Ir mes nesusilpninkime tos pagalbos nei todėl, kad „pavargome“, nei atvirkščiai – kad įpuolėme į eilinę euforiją ir nusprendėme, kad „jau tuoj tuoj ir taip nugalėsime“. Arkime (visomis prasmėmis – tiek savo darbe, tiek savanoriaudami) užnugaryje taip pat kiekvieną dieną, rutiniškai ir nenuilstamai, kaip mūsų gynėjai priekinėje linijoje – ir taip tikrai laimėsime.
Слава Україні (Šlovė Ukrainai).
Pagal rugpjūčio 10 d. 10:30 Ukrainos savanorio, LSSSS VAS garbės nario Evgen Dykyj įrašą Facebook sienoje