Nei teisingumo, nei mobilizacijos (išromyto įstatymo projekto analizė)

Visą mėnesį Ukrainos informacinė erdvė buvo užpildyta žodžių junginiu „sąžininga mobilizacija“. Deja, sausio 30 d. pateiktas įstatymo projektas neužtikrina nei teisingumo, nei mobilizacijos.

Pagal Evgen Dykyj 2024-01-31 įrašą jo facebook sienoje

Pradėkime nuo teisingumo. Laimei, projekte liko pagrindinė teigiama naujovė, kurią jau matėme ankstesnėje versijoje prieš mėnesį: 36 mėnesių tarnybos laiko nustatymą.
Tačiau, kaip ir pirmojoje versijoje, tas terminas visiems vienodas.
T.y. per mėnesį diskusijų projekto autoriai taip ir nesugebėjo suvokti labai paprasto dalyko: kad 36 mėnesiai tarnybos Lvivo teritoriniame komplektavimo centre, ar raštvedžiu kariniame dalinyje Kyjive, ir netgi visiškai realių kovinių veiksmų numušinėjant „šachedus“ – tai visiškai ne tas pat, kaip 36 mėnesiai Avdijivkoje ar Krynkuose.
Turbūt autorių gyvenimo patirtis jau tokia užnugarinė, jog jie viską skirsto tik į „tarnybą“ ir „netarnybą“, ir pirmoji rodosi kaip kažkas nerealiai siaubingo ir visiškai vienodo.
Realiame gyvenime tiek etiniais, tiek ir teisingumo sumetimais žmones iš priekinių linijų būtina demobilizuoti anksčiau nei karius iš ne tokių kovinių pozicijų – atsiprašau dėl formuluotės, bet pirmieji greičiau „susidėvi“, ir grynai fiziškai juos būtina pakeisti ne po trejų metų, o anksčiau.
Be to, visiems vienodos tarnybos kadencijos nustatymas sukurtų rimtą problemą – būtinybę vienu metu demobilizuoti beveik 700 tūkstančių žmonių kitų metų pavasarį, nes būtent tiek įstojo į ginkluotųjų pajėgų gretas per pirmąją bangą didžiojo karo pradžioje.
Visos šios problemos išsprendžiamos viena eilute, kuria reikėtų papildyti siūlomą formuluotę – kad diena priekinėse pozicijose užskaitoma kaip dvi ar trys tarnybos dienos.
Tai būtų ir teisinga, ir atitiktų realų gebėjimą kautis, ir sąlygotų demobilizaciją ne tuo pačiu metu, nes priekinėse pozicijose kiekvienas buvo skirtingai, tad ir demobilizuotųsi kiekvienas savo laiku, o ne visi viena banga.
Techniškai tai padaryti nėra sudėtinga, nes dabar apmokėjimas už tarnybą priekinėse pozicijose ir nepriekinėse labai skiriasi, ir kiekvieno karinio dalinio finansinėje dalyje atitinkamai vykdoma dienų apskaita.
Bet šiuo metu to projekte nėra.
Dabar pereikime prie mobilizacijos.
Sveikinu visus šalies išsisukinėtojus: naujasis projektas aiškiai parašytas jiems. Iš jo pašalintos praktiškai visos vadinamos „represyvinės“ ankstesnės versijos nuostatos.
Dingo baudos už išsisukinėjimą nuo registravimosi į įskaitą, kurios turėjo tapti juntamomis – taigi, „pagal nutylėjimą“ lieka galioti juokingi 1700 grivinų.
Dingo baudžiamoji atsakomybė už atsisakymą prisistatyti į karinę medicininę komisiją. Taigi, lieka ta pati didžiulė skylė įstatyme – už atsisakymą tarnauti kariuomenėje galima gauti 3 metus, bet tai galioja tik tiems, kuriuos karinė medicininė komisija pripažino tinkamais tarnybai, o atsisakymas prisistatyti į tą komisiją lyg ir ne atsisakymas tarnauti, todėl ir ne nusikaltimas…
Numatoma nuobauda administracine tvarka, netgi ne bauda, o tik laikini apribojimai – kortelių blokavimas, laikinas sąskaitų areštas ir draudimas išvykti iš šalies (pastarasis kiek juokingas, nes karo padėties metu šaukiamojo amžiaus vyrai ir taip neišleidžiami). Visos šios „poveikio priemonės“ nėra bausmės (skirtingai nei baudos), bet tik turi priversti išsisukinėtoją kaip nors atlikti savo pareigą įsirašyti į karinę įskaitą ir automatiškai išnyks, kai tik jis „teiksis“ užsiregistruoti teritoriniame komplektavimo centre.
Bet net ta ir taip jau perdėm humaniška projekto dalis buvo gudriai išromyta ir paversta netinkama realiam panaudojimui.
Pirmoje įstatymo projekto versijoje buvo siūloma, kad sankcijas skirs teritorinio komplektavimo centro vadovas (tiesiog „karinis komisaras“). Aš pats rašiau, kad tai būtina ir priverstinė priemonė ir kad ją reikia subalansuoti greitu apeliaciniu mechanizmu, kad būtų išvengta karinių komisarų piktnaudžiavimo.
Tačiau naujojo projekto autoriai žengė kur kas toliau – jie iš vis atėmė iš teritorinių komplektavimo centrų įgaliojimus taikyti tas sankcijas. Dabar viskas, ką teritorinis komplektavimo centras gali padaryti, tai kreiptis į teismą, ir tik teismas turėtų bendra tvarka išnagrinėti tą kreipimąsi ir imtis įtakos priemonių prieš išsisukinėtoją!
Tobuloje „vakuuminio burbulo“ teisinėje valstybėje būtent taip ir turi būti – kaip nors apriboti žmogaus teises ir laisves turėtų tik teismai. Tačiau realiame gyvenime kažkodėl laikome, kad normalu, jog policija skiria baudas už eismo taisyklių pažeidimus, nes gerai įsivaizduojame, kas nutiktų, jei visi eismo pažeidimų atvejais būtų permetami teismų sistemai. O štai galimybė apskųsti policininko sprendimą teisme jau traktuojama kaip vairuotojo teisių apsauga.
Deja, užuot ankstesniojo įstatymo projekto normą dėl teritorinių komplektavimo centrų sankcijų taikymo papildę greito tų sankcijų apeliaciniu apskundimu teisme nuostata, projekto autoriai nusprendė užversti bendrosios jurisdikcijos teismus dešimtimis, jei ne šimtais, tūkstančiais teritorinių komplektavimo centrų ieškinių išsisukinėtojams. Ar jau galime pradėti lažintis, per kiek savaičių po projekto priėmimo žlugs teismų sistema?
Blogiausias teisėkūros sprendimų būdas – patvirtinti standartus, kurių neabejotinai realiame gyvenime nebus įmanoma įgyvendinti. Vis dėlto siūlomas taikymo mechanizmas netgi ne bausmėms, o laikinoms išsisukinėtojų poveikio priemonėms yra būtent toks – idealus, gražus, bet naudojimui netinkamas.
Taigi, įstatymo projektas, kuriuo siekiama spręsti tuo metu, kai karas buvo laikomas neįmanomu, sukurtos mobilizacijos sistemos neatitikimą karo meto realijoms, akivaizdžiai nepajėgus spręsti tas problemas.
Iš dviejų pagrindinių mobilizacijos proceso normalizavimo prielaidų – ilgiausio tarnybos laiko karo padėties metu nustatymo ir realios bausmės už išsisukinėjimą nuo karinės įskaitos nustatymo – projektas dalinai sprendžia pirmąją (sąlyginai „kokius du trečdalius“, nes labai svarbus jau pats tarnybos termino apribojimo faktas, tai proveržis lyginant su dabartine „bilieto į vieną pusę“ situacija, tačiau neįvertinanti skirtumo tarp tarnybos ir kovos veiksmų norma labai netobula), o antroji problema, deja, projekte visiškai nesprendžiama.
Dabartinė situacija, kai asmuo atsiduria pieš pasirinkimą „visam laiku apsirengti maskuojamąją uniformą arba sumokėti 1700 grivinų baudą“, turi būti pakeista į situaciją, jog „bet kokiu atveju teks šaliai atiduoti tris gyvenimo metus, renkantis tik ar kariuomenėje, ar kalėjime“. Siūlomas projektas nuo to gana toli kaip „antroji pasaulio armija” nuo La Manšo.
O kaip dėl elektroninio kabineto, šaukimo amžiaus pakeitimo, poreikio nešiotis įskaitos dokumentą, mažinimo skaičiaus kategorijų asmenų, kuriems atidedama tarnyba?
Visos tos normos, mano nuomone, aprašytos gan normaliai, bet tai pagalbinės normos. Pirmiausia turėtų būti pakeisti du esminiai dalykai, apie kuriuos parašiau aukščiau. Ir jei tai padarysime, tada visos išvardytos pagalbinės normos taps funkcionalios, ir apskritai per gana trumpą laiką tikrai galėtume pasiekti visiškai kitokį mobilizacijos efektyvumo lygį. Tačiau be šių dviejų esminių pokyčių, visos tos pagalbinės normos tiesiog „pakibs“.
Čia panašai kaip automatinė pavarų dėžė, oro kondicionierius, navigatorius ir kiti automobilyje sumontuoti modernūs „pribambasai“ – labai patogu ir paslaugu, bet su sąlyga, kad automobilis iš esmės turi veikiantį variklį, ratus, ir apskritai juo galima važiuoti. Deja, projekte su varikliu ir ratais nepavyko, tad ir įvairūs prietaisiukai patys automobilio iš vietos nepajudins.
Apibendrinimas: per mėnesį žalias ir netobulas ministrų kabineto įstatymo projektas perdirbtas ir „patobulintas“ labiausiai taikant išromijimo ir atšaldymo metodus.
Panašu, kad darant pakeitimus „tiksline auditorija“ buvo pasirinkti išskirtinai išsisukinėtojai, o pataisų autoriai stengėsi jokiu būdu jų nesuerzinti ir neįžeisti. Tikslas užtikrinti mūsų kariuomenei pakankamą apsigynimui nuo ordos karių skaičių liko kažkur „tarp skliaustelių“.
Panašu, kad mūsų civilinė valdžia, ir visuomenė, į kurios nuotaikas ta valdžia orientuojasi, nusprendė pakartoti Ukrainos Liaudies Respublikos istoriją.
Mūsų valstybė XXI amžiuje, kaip ir prieš šimtmetį, nesiims slopinti nesąmoningų piliečių teisių ir nevykdys priverstinės mobilizacijos, vietoj to maksimaliai išnaudos sąmoningų piliečių potencialą, kol jie visi fiziškai nesibaigs.
Sieks iki galo išlikti teisine ir demokratiška, su populiaria populistine valdžia, humaniškais politikais. Tik neišgalės apsaugoti tų pačių nesąmoningų piliečių (ir, deja, kartu su jais ir sąmoningų piliečių šeimų) nuo ordos okupacijos.
Ir taip pat, kaip ir prieš šimtmetį išnyks iš pasaulio žemėlapio, bet atmintyje tų, kurie sugebės pabėgti į užsienį amžinai išliks „šilta ir šviesi“, „balta ir pūkuota”.
Ką gi, gali ir taip nutikti. Turime teisę į tokį pasirinkimą. Tik vėliau nekalbėkime, kad kitaip nebuvo galima pasielgti, ir niekas neperspėjo.

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *