Sausio 11 d. Vilniuje įvyko tradicinis, jau 33-ias, bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas paminėti 1991 m. sausio įvykius ir pagerbti už Tėvynės laisvę žuvusius Lietuvos piliečius. Šis renginys ne tik simbolizuoja mūsų tautos kovą už laisvę, bet ir primena apie tų dienų didvyrių pasiaukojimą.
Man šis bėgimas turi ypatingą reikšmę. 1991 m. sausio 11 d. aš, kaip ir daugelis kitų to meto įvykių dalyvių, prisiekiau Tėvynei. Prisiekiau negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti savo šalį. Šis bėgimas tapo simboline priesaikos tąsa, primindamas apie svarbą niekada nepamiršti laisvės kainos.
Šiemet bėgimas buvo išties įspūdingas. Organizatorių duomenimis, 9 km distanciją nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto įveikė daugiau nei 8 tūkstančiai dalyvių. Kartu su Lietuvos kariuomenės vadu generolu Raimundu Vaikšnoru bėgo ir įvairių karinių vienetų būriai, NATO partneriai iš JAV, Vokietijos bei kitų šalių. Taip pat dalyvavo vilniečiai ir svečiai iš visos Lietuvos.
Šis bėgimas – ne tik fizinis iššūkis, bet ir moralinė pagarba tiems, kurie prieš tris dešimtmečius paaukojo savo gyvybes dėl mūsų laisvės. Džiaugiuosi matydamas tiek daug žmonių, susirinkusių pagerbti šią svarbią mūsų istorijos dieną. Tai priminimas, kad esame stipri ir vieninga tauta, gerbianti savo praeitį ir besirūpinanti savo ateitimi.
P.S. Na, o finiše dviejų tų įvykių dalyvių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių nuotrauka.
Arturas Čiras
LKKSS VAS narys