„Artūro Sakalausko aikštė“ – tokį pavadinimą išvydo 2023 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje atėję šalia Lietuvos Respublikos Seimo esančio paminklinio akmens, skirto kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui. Po šiuo pavadinimu užrašas: „Artūras Sakalauskas (1963 – 1991) – Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Alytaus rinktinės savanoris. 1991 m. rugpjūčio 21 d. žuvo gindamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.“
„Gerbiamieji! Šiandien, kaip ir kiekvienais metais, tradiciškai susirinkome prisiminti ir pagerbti kario savanorio, Parlamento gynėjo, Artūro Sakalausko atminimą. Ne vienas iš čia esančių mena tas lemiamas 1991-ųjų rugpjūčio lūžio akimirkas, kai buvo atstovėta Lietuvos laisvė, kai žlugo reakcinių jėgų įvykdytas karinis pučas Maskvoje ir kai netekome bendražygio kario savanorio, Lietuvos Parlamento gynėjo, Artūro Sakalausko. Nerimo akimirkos keitė vilties ir iškovotos pergalės akimirkas. Už dešimt dienų minėsime okupacinės Rusijos armijos išvedimo iš nepriklausomos Lietuvos valstybės 30-metį. Tai buvo didelė mūsų visų pasiekta pergalė. Tada taip norėjosi tikėti, kad Rusijos melo imperija pagaliau sugrius, kad nebus okupuojamos nepriklausomos valstybės. Rusijos blogio imperijos grobuoniški tikslai niekur nedingo. Rusija tapo teroristine valstybe ir nepaisydama jokių tarptautinės teisės ir žmogiškumo normų savo karine jėga su įniršiu vykdo terorą, žudynes nepriklausomoje valstybėje Ukrainoje. Jau daugiau, kaip pusantrų metų Ukraina kovoja už savo ir viso demokratinio pasaulio laisvę ir demokratines vertybes,“ – kalbėjo renginio vedėjas Gintaras Mikalauskas ir pakvietė iškilmingą renginį pradėti Lietuvos Respublikos (LR) himnu.
Į iškilmingą renginį atvyko kario savanorio Artūro Sakalausko mama Genovaitė Sakalauskienė, sesuo Aušra, LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybė, Lietuvos kariuomenės pajėgų ir dalinių vadai, Lietuvos laisvės gynėjai ir Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, A. Sakalausko bendražygiai, visuomeninių organizacijų atstovai ir kiti, atvykę iš Vilniaus ir kitų miestų, svečiai.
Rikiuotėje – Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai su LR ir savanorių pajėgų vėliavomis bei Lietuvos šaulių sąjungos būrys, 1990-1991 m. Lietuvos laisvės gynėjai – Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai.
Iškilmingame renginyje grojo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas (vadovas kpt. Ričardas Čiupkovas), dainavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė,“ (vadovė Laima Purlienė).
Pakviesta kalbėti LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė priminė, kad Artūras Sakalauskas šį rudenį būtų minėjęs savo 60-metį, bet likimas taip lėmė, kad jau 32 metus susirenkame paminėti jo žūtį. A. Sakalausko gyvybę pakirto imperialistinės hidros kulka, paleista tos hidros specnazų. Tad susirenkame, kad pagerbtume jo auką už Tėvynę. Tačiau kiekviena auka šalia skausmo turi dar ir prasmės matmenį. Ir kiekvienas iš mūsų, kurie gyvena šiandien, gyvens rytoj, gyvens poryt turi įsisąmoninti, kad nė viena auka nėra beprasmė. Ir, kad laisvė nėra padėta ant lėkštės, kad laisvė nėra tas oras, kuriuo mes kvėpuojame, kad už ją tenka paaukoti gyvybes. Ministrė Pirmininkė priminė Ukrainos žmones, kenčiančius nuo Rusijos antskrydžių, antpuolių, diversijų bei kitų įvairių niekšybių ir guldančius galvas už savo šalies laisvę. „Ir kiek mes esame laisvo pasaulio žmonės, kiek mes mylime ir suprantame laisvę, pirmutinė pareiga yra palaikyti Ukrainos žmones jų kovoje,“ – akcentavo Ministrė Pirmininkė.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis eidamas kalbėti, galvojęs, ką dar galėtų pasakyti šioje tradicinėje susitikimo vietoje, tad paklausė, o ką pasakytų Artūras Sakalauskas? Ir jam atrodo labai aišku, ką jis pasakytų: „Aš mačiau, kaip kėlėsi Lietuva, aš buvau kartu, aš džiaugiausi kartu su visais ir kai kyla pavojus Lietuvai, aš žinojau, ką reikia daryti, aš atėjau į savanorius ir kai prie Aukščiausiosios Tarybos kilo mūšis, man irgi nereikėjo nieko aiškinti, aš bėgau ten, kur mano draugai. Ir kai sutikau paklydusią kulką, paskutinę akimirką aš žinojau, kad elgiausi teisingai. Kad taip galėjo atsitikti ir taip atsitiko. Ir tegu tai būna aišku ir kiekvienam, kad yra dalykų, yra momentų gyvenime ir istorijoje, kai nereikia nieko aiškinti.“
„Šiandien dažnai mokyklose klausia jaunimo: pakelkite ranką, kas gins Tėvynę, jei reikės?“ – kalbėjo Seimo pirmininkės pavaduotojas Paulius Saudargas. Jis sakė, kad vykdomos apklausos, kiek jaunuolių ginklu gintų Tėvynę, jei ateitų diena X. Jau buvo tokios dienos: Sausio 13-oji, kur atstovėjo tauta ir per rugpjūčio (pučo Maskvoje) įvykius – tai buvo labai trapi situacija, kai galėjome vėl netekti taip sunkiai iškovotos nepriklausomybės. Tačiau nepabūgta, nors buvo žūčių, tarp jų ir Artūro Sakalausko. Atrodo, kad dabar ukrainiečiai perėmė iš mūsų tą kovą ir ta dvasia, kuri užgimė Maidane, ta dvasia, kurios dėka šiandien fronte ukrainiečiai daro stebuklus su daug stipresniu priešu. „Tai kovos dvasia. Visas gyvenimas yra kova. Kova – tai nesėdėti ant sofos, kai tavęs reikia. Kova – tai rinktis teisingai,“- teigė P. Saudargas.
Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas, brigados generolas Artūras Radvilas kalbėjo, kad Alytaus rinktinės kario savanorio Artūro Sakalausko pasiaukojimas, stabdant Sovietų armijos išpuolį tapo ryžto ir kovos dvasios pavyzdžiu visiems mums, kurie vertina laisvę ir nepriklausomybę. A. Sakalausko žygdarbiškas pasiryžimas ir pasiaukojimas ginant Parlamentą ne tik atskleidžia jo ištikimybę ir drąsą, bet ir tampa siektinu drąsos, valios ir ryžto pavyzdžiu mūsų kariams ir jaunajai kartai, kuri tik iš pasakojimų ir istorijos vadovėlių žino apie atkurtos Lietuvos nepriklausomybės gynimą nuo mūsų žinomo agresoriaus. Ištikimybė yra neatsiejama kario vertybė, kario priesaika ir įsipareigojimas ginti savo šalį, net ir savo gyvybės kaina. „Kario pasiaukojimas ir ryžtas – tai išraiška mūsų valstybės stiprybės, kurią mes diegiame mūsų jaunajai karių kartai,“ – užbaigė brigados generolas.
Tylos minute buvo pagerbtas Lietuvos kario savanorio Artūro Sakalausko ir visų žuvusiųjų ir šiandien Ukrainoje žūstančių už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę atminimas. Nuaidėjo trys atminimo salvės, kurias kario savanorio Artūro Sakalausko ir visų už laisvę ir nepriklausomybę kovojusių ir žuvusių atminimui atliko Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai. Iškilmingai, grojant bigbendui ir dainuojant folkloro ansambliui „Vilnelė,“ prie kario savanorio atminimo akmens buvo dedamos gėlės. Visų susirinkusiųjų vardu žuvusiems Lietuvos gynėjams pagerbti buvo išneštos ir padėtos gėlės ant laisvės gynėjų kapų Antakalnio memoriale.
Renginio vedėjas padėkojo visiems susirinkusiems, visiems laisvės gynėjams ir Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, atėjusiems pagerbti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjo kario savanorio Artūro Sakalausko atminimą. Pasakė, kad kiekvienas iš mūsų darbuojamės Lietuvai, džiaugdamiesi iškovota Lietuvos laisve. Neužmirškime savo pareigų ir atsakomybės Tėvynei. Vedėjas prašė dar neišsiskirstyti, dar pabūti visiems kartu, pasivaišinti kareiviškomis vaišėmis, pasidalinti istorinių akimirkų prisiminimais, bei pasiklausyti lietuviškų melodijų ir laisvės dainų.
Pagal aidas.lt
(L. Veličkaitė „Rugpjūčio žvaigždės dega, krenta ir užgęsta“)
Fotoreportažas iš renginio publikuojamas šios svetainės skiltyje FOTOGALERIJA —>2023 METAI
