Lapkričio 17 d. Veliuonoje iškilmingai paminėtos Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo ir ideologo brigados generolo Kazio Veverskio – Senio 110-osios gimimo metinės
Malda
Šv. Mišias Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje už Kazį Veverskį, Veverskių giminę, už žuvusius Lietuvos laisvės gynėjus aukojo klebonas kun. Šarūnas Leskauskas, LKKSS narys, Lietuvos laisvės armijos kapelionas, Kretingos klebonas, pranciškonų vienuolis kun. Br. Paulius Saulius Bytautas, asistavo LK ordinariato Kauno įgulos kapelionato diakonas vyr. srž. Audrius Jasinskas. Šv. Mišiose fleita grojo LK DK Birutės ulonų bataliono Sausumos pajėgų orkestro fleitų grupės koncertmeisteris vyr. srž. spec. Algirdas Tamulaitis, giedojo Veliuonos parapijos giesmininkai ir LKKSS narys, šaulys, Kauno muzikinio teatro solistas Juozas Janušaitis.
Įamžinimas
Kalvių kaime, buvo atidengtas paminklas LLA įkūrėjui ir vadui, generolui Kaziui Veverskiui ir Veverskių giminei. Ceremoniją vedė LKKSS narys mjr. Gediminas Reutas:
– Praėjus laikui atėję bočiai mato gražų ąžuolą užaugus, kurio pavėsy galim pastovėti, o šalia ąžuolo ištryško šaltinis. Jo vandeniu mes atsigaiviname. Padedamos gėles ir pareiškiama pagarba, ją atiduodame mūsų Lietuvos didžiavyriams. Pavadintos gatvės mūsų didžiavyriais, paminklai stūkso liūdni, bet mums labai yra širdy malonu, kad mūsų kariai, būsimi Lietuvos gynėjai, treniruojasi Lietuvos kariuomenės mokyklos Kazlų Rūdos poligone, kurio įvažiavimą puošia atminimo lenta ir poligonas vadinasi brigados generolo Kazio Veverskio vardu.
Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, vadovaujami Sauliaus Slavinsko, atliko pagarbos ir atminties salves. Pirmoji salvė – už Lietuvą Tėvynę. Antroji – už Lietuvos kariuomenę. Trečioji salvė – už Lietuvos laisvės armiją, už jos vadą brigados generolą Kazį Veverskį ir Lietuvos laisvės armijos karius bei jų artimuosius. O kaip gerai, kad nuaidėjo salvės taikos metu. Tūkstančiai Ukrainos brolių ir seserų skendi karo audroje. Ir turime jiems padėti, nes kitaip nieko nebus, kitaip ir mūsų žemė, namai pasrus krauju.
Dėkodamas Lietuvos laisvės armijos idėjiniam vadui, visai Veverskių šeimai, motinai ir tėvui, kurie šią žemę mylėjo, taip, kaip mylėjo savo vaikus, mjr. G. Reutas pakvietė paminklą atidengti Lietuvos kariuomenės kūrėją, Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos vadą, plk. Ričardą Dumbliauską ir Jurbarko rajono savivaldybės merą Skirmantą Mockevičių.
Paminklą Kaziui Veverskiui ir Veverskių giminei pašventino diakonas vyr. srž. Audrius Jasinskas.
Atmintis
Iškilmės tęsėsi Veliuonos kultūros centre. Skambėjo LK Karinių oro pajėgų orkestro (kapelmeisteris kpt. Ričardas Kukulskis, dirigentas kpt. Remigijus Terminas) karinės patriotinės melodijos, Kazio Veverskio brolio Aleksandro Veverskio eiles skaitė Veliuonos A. ir J. Juškų gimnazistės. Eilėraščiuose – partizanų kovos, viltys, sunkūs, pilni ilgesio tremties metai. Daug žodžių skiriama motinai, jie gražiai sugula gamtos, gimtojo kaimo vaizduose. Gimtasis sodžius – kaip žmogaus dvasinės pilnatvės vieta, pasiekiama tik mintyse: „paukšte parskrisiu aš į gimtą sodžių pasiklausyti vyturio giesmės“…
Istorinėje konferencijoje istorikas, knygos „Lietuvos laisvės armija“ (2002 m.) autorius Kęstutis Kasparas kalbėjo tema „LLA ir jos įkūrėjas generolas Kazys Veverskis“:
– Prasidėjus sovietų okupacijai studentų ateitininkų korporacijos „Kęstutis“ pirmininkas nelaukė, kol pasibels GPU (Valstybinė politinė valdyba), nes pagal mūsų nepriklausomos valstybės Valstybės saugumo departamento sąrašus, kuriuos perėmė A. Sniečkus su kompanija, visi potencialūs Lietuvos piliečiai, kurie galėjo organizuotis ir priešintis, turėjo būti suimti, tuo labiau korporacijų pirmininkai. Todėl Kazys Veverskis nedelsdamas pasitraukė į Vokietiją perplaukdamas Nemuną. Būtent pasitraukdamas jisai suvokė vieną pagrindinį dalyką: kariuomenė yra griežta organizacija. Jeigu įsakymo priešintis nėra, tai faktiškai kariuomenės nebėra. Šiuo atveju iš viršaus įsakymo nebuvo, bet kas yra dar aukščiau už vyriausiąjį kariuomenės vadą? Tai Tėvynė Lietuva, ir ginti Tėvynę yra pareiga, kuri ir apsprendžia tavo veiksmus. Tad, peršokant jau į 1941 metus, jau karui palietus ir Lietuvą, Kazys Veverskis iš Vokietijos pėsčiomis pareina į Kauną ir iš karto su broliu Pranu pradeda kalbėti apie pasipriešinimą ir kariuomenės kūrimą. Pranas Veverskis buvo vienas iš lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo narių. Matydamas, kad visi Lietuvoj tarsi pasimetę, vokiečiai jokių ten nepriklausomybių nesiruošia suteikti, jokio pasipriešinimo nėra, Kazys Veverskis sukuria idėją: išgelbėti Lietuvą turi tie, kam ir priklauso – Lietuvos kariuomenė, todėl ir reikia ją atkurti. Kadangi yra kuriama pasipriešinimo organizacija, be abejo, ji turi turėti programą. O tuo metu buvo aiški nuostata, ir čia amžiną atilsį Pranas tą ir pasakė, kad jokia organizacija negalės atsirasti ir gyvuoti, jeigu neturės geros programos. Tad Kazio galvoje ir susiformuoja metmenys programos, kurią paskiau žinome, kaip Lietuvos laisvės armijos programą. 1941 metų gruodžio 13-osios naktį Vilniuje, Gedimino bokšte keletas karininkų slapta iškelia trispalvę. Labai simboliška, kad būtent tą dieną įkurta Lietuvos laisvės armija.
Mjr. Gediminas Reutas apžvelgė Kazio Veverskio biografiją, jo veiklą, Veverskių giminę, pristatė minėjime dalyvavusius svečius.
Istorikas Algirdas Morkūnas savo pranešime „Kazio Veverskio gyvenimo ir kovos takais“ pasakojo, kaip jis pats Kazio Veverskio žūties vietoje prie Raudondvario tilto ieškojo ir po kaulelį rinko palaikus. „Lijo, buvo šlapia, iki siūlo galo permirkęs ieškojau kaukolės, pagrindinės žmogaus dalies, kad būtų galima nustatyti tapatybę. Jau, rodos, visur išieškojome, o rasti neina, kaip pagaliau pro molį kažkas balto per lietų prasišvietė“.
LLA karių ir rėmėjų sąjungos garbės pirmininkė, knygų apie LLA kovas Žemaitijoje ir K. Veverskį sudarytoja Irena Montvydaitė –Giedraitienė kalbėjo apie laikotarpį, kai ji 17 metų vadovavo LLA karių ir rėmėjų sąjungai.
LLA karių ir rėmėjų sąjungos pirmininkas Zigmas Gulbinas pabrėžė, jog Lietuvos laisvės armija veikė tiek prieš rudąjį, tiek ir prieš raudonąjį marą. Prieš rudąjį mažiau, nes tikėjosi, kad bus dovanota Lietuvai nepriklausomybė. Deja, taip neįvyko. 1944 metų vidury Lietuvos laisvės armija turėjo apie 10 000 kovotojų narių. Pabandykit įsivaizduoti, kiek tai žmonių. Vokiečiams leidus, jie turėjo ginklus. šaudmenis ir visa kita, liepą-rugpjūtį buvo pasiruošę, baigę bundesvero mokyklas, karingai nusiteikę. O kai priartėjo rusai, Kazys Veverskis pradėjo galvot, ką daryti. Paleido juos į savo kraštus be teisės pasitraukti iš Lietuvos – kovoti partizaninį karą. Ir tai buvo padaryta. Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armija egzistavo tokiu pavadinimu iki 1946 metų. Po to atsirado įvairios kitos organizacijos ir tiktai 1949-aisiais kariai vėlgi buvo suvienyti po kitu pavadinimu.
Pranešėjas pasigyrė, kad Lietuvos laisvės armija yra gyva, pasiruošimas vyksta ir dabar, 10 000 narių nesą, bet visi kviečiami prisijungti.
Pagal Veliuonos krašto muziejaus lapkričio 22 d. 14:26, 15:20, 15:29 ir 15:36 įrašus facebook sienoje.
