Blogiausias pagalbininkas kare yra užaukštinti lūkesčiai. Jie pripratina žmones bet kokį kitą rezultatą nei maksimalus, suvokti kaip pralaimėjimą.
Pavlo Kazarin
Blogiausias pagalbininkas kare yra užaukštinti lūkesčiai.
Jie pripratina žmones bet kokį kitą rezultatą nei maksimalus, suvokti kaip pralaimėjimą. Bet kokį finalą, išskyrus absoliutų – kaip praradimą. Trumpoje distancijoje užaukštinti lūkesčiai virsta emociniu pakilimu, tačiau ilgoje – neišvengiamai gresia nusivylimu.
Bėda ta, kad mūsų šalis mėgsta lipti ant tokio grėblio.
Kas, beje, nestebina. Kiekvieną kartą rinkimuose Ukrainos rinkėjas balsavimo biuletenyje tarp visų galimų politinių tipažų ieško tik vieno. Ir balsuoja ne už „patį stipriausią“, ne už „patį sąžiningiausią“ ir ne už „patį protingiausią“, o už „burtininką“. Balsus susirenka tas, kuris pasiūlo ne žygį pėsčiomis į laimę, o teleportaciją. O po to rinkimų triumfatorius sparčiai praranda populiarumą, nes objektyviai nesugeba įsipaišyti į paties sukurtus lūkesčius. Ir jau per kitus rinkimus jo svajones apie antrąją kadenciją laidoja naujas pretendentas į „stebukladario“ vaidmenį.
Karas šio elgesio modelio nesugriovė. Greičiau, – atvirkščiai.
Pirmąjį plataus masto karo mėnesį Ukrainos visuomenė buvo pasirengusi laikyti pergale vasario 24-osios sienų susigrąžinimą. Tada apetitas augo ir pergalės kriterijumi tapo 1991-ųjų sienų susigrąžinimas. Sunku pasakyti, kas tiksliai tai sukėlė. Galbūt azartas, po to, kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos išmušė rusus iš Kyjivo, Černigovo ir Sumų sričių. Galėjo būti šaltas pyktis – po to, kai pamatėme Bučos tragediją.
Vienaip ar kitaip, kitus pusantrų karo metų Ukraina buvo nusiteikusi pergale laikyti tik savo sienų atgavimą. Išimtis buvo tie, kurie ir tą punktą laikė tarpiniu – ir buvo pasirengę sutikti su ne mažiau kaip Rusijos Federacijos žlugimu. Dabar šalis susiduria su neišvengiama bet kokių užaukštintų lūkesčių neigiama puse. Kurios vardas – nusivylimas.
Ir kalbama ne apie teisinę problemos pusę. Pavogtas turtas netampa vagies nuosavybe. Okupuotos teritorijos nenustos priklausyti Ukrainai. Problema kitokia. Jei esate nusiteikę laimėjimu laikyti tik geriausią scenarijų, tai reiškia, kad bet koks kitas rezultatas jums a priori virsta pralaimėjimu. Jei 100% rezultatą laikote pergale, tai 90% rezultatas jums pavirs pralaimėjimu.
Prisimenu, kaip 2023-ųjų pavasarį viename interviu sakiau, kad man pergalė yra valstybingumo ir suvereniteto išsaugojimas (nes įmanoma turėti pirmąjį, ir neturėti antrojo – kaip Baltarusija). Ką daryti, jei karas sustotų – svarbu pasiekti situaciją, kurioje pakartotinis puolimas būtų neįmanomas. Ir teritorijų išlaisvinimas – tik premija prie mano pageidavimų sąrašo. Prisimenu suglumusią vedėją ir komentatorius.
Mano logika buvo paprasta. Sėkmės kare kriterijus yra priešo planų sugriovimas. Jei Maskva būtų išsikėlusi užduotį užimti Donecko sritį, tai būtent srities likimas mūšių pabaigoje ir būtų parodęs nugalėtojus bei pralaimėjusius. Tačiau akivaizdu, kad Rusijos tikslas yra atimti iš Ukrainos valstybingumą ir suverenitetą. Todėl abiejų išsaugojimas bus pagrindinis mūsų pergalės įrodymas.
Kol mūsų kare mes būsime nelaimėliai, aš ir toliau laikysiuosi savo pergalės kriterijaus. Akivaizdžios jėgų nelygybės sąlygomis jis mane apsaugo nuo neurozių ir nuliūdimo. Nes nereikalauja priimti absoliutaus scenarijaus kaip vienintelio norminio.
Net jei šiemet prasidėtų derybos, tai jose Maskva siektų ne tiek okupacijos pripažinimo, kiek mūsų pažeidžiamumo įtvirtinimo. Ji reikalaus mūsų nesijungimo, nusiginklavimo ir Ukrainos grąžinimo į savo orbitą. Mes gerai žinome tą scenarijų, nes tokį pasirinkimą mums jau siūlė. Prieš dešimt metų, iškart po antrųjų Minsko susitarimų.
Tada Rusijos pozicija buvo tokia, kad ji vėl ir vėl siūlė Ukrainai sandėrį. Mainais į okupuoto Donbaso formalios kontrolės grąžinimą Kyjivas turėjo atsisakyti savo suvereniteto. Įsileisti Rusijos statytinius į parlamentą ir suteikti „DLR“ ir „LLR“ veto teisę svarbiausiais klausimais. Vietoj to, Ukraina pasirinko likti savimi – viso masto invazija buvo Maskvos atsakas į jos pačios strategijos nesėkmę.
Todėl pergalės kare kriterijus išlieka nepakitęs ir po dešimties metų. Jei pavyks išsaugoti valstybingumą ir suverenitetą, tai bus pagrindinis Maskvos pralaimėjimo įrodymas. Jei galime apsiginti nuo invazijos recidyvo, tai bus konfrontacijos pabaiga. Jei galėsime gyventi nesigręžiodami į Rusiją, tai taps pergalės sinonimu.
Nes susinaikinimo kare prieš pranašesnį priešininką pergalės kriterijai yra gana paprasti. Mes laimime tol, kol egzistuojame.
O susigrąžinti ir sugrįžti galima vėliau.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo V.K.