Pergalės mokestis. Ar pabėgėliai turi prisidėti prie karinės rinkliavos

Karo iki išsekimo metu labai reikalingi stabilūs šaltiniai, iš kurių būtų galima kažką planuoti ir prognozuojamai finansuoti – Evgen Dykyj

Pagal glavcom.ua 2022-07-17 13:53

Evgen Dykyj

Mano publikacijų auditorija yra įvairi, ją vienija tik tai, kad net 99 % jos yra užnugaryje, nes „nuliams“ longridai nepasiekiami. Draugai kalba, kad jau reikėtų apibendrinti pasibaigusio antrojo karo etapo rezultatus, įvertinti jau savaitę ar dvi vykstančio naujo trečiojo etapo perspektyvas – ne tam, kad strateguodamas ant sofos „pažaisčiau Zalužną“, o tam, kad mes užnugaryje susivoktume, kam turėtume būti pasiruošę ir ką turėtume daryti, kad išgyventume ir patenkintume fronto poreikius. Pauzėse tarp darbo ir savanorystės jau ruošiu tokią medžiagą, bet atsiprašau, pauzių mažoka, tad tą reikalą šiek tiek užvilkinau. O va šis trumpas rašinys skiriamas tik tai daliai mano skaitytojų, kurie dabar yra į vakarus nuo Čopo – kiek žinau, tokių turiu nemažai. Pareiškimas dėl atsakomybės apribojimo: šiame rašinyje nesiekiama išreikšti kam nors neapykantos, pretenzijų ar juo labiau supriešinti „pasilikusius“ su laikinais (ir ne laikinais) emigrantais. Mes visi esame ukrainiečiai, turime bendrą karą ir bendrą priešą, ir kiekvienas darome ką galime ten, kur dabar esame. Bent jau man atrodo, kad tie, kurie taip nemano ir iš esmės laikosi už mūsų ukrainietiško konteksto ribų (o jų, deja, taip pat yra nemažai), vargu ar skaitys šį rašinį, todėl viskas toliau skiriama tik ideologiškai saviems, nors geografiškai ir esantiems toli. Taigi, kas iš esmės skiria mus visus Ukrainos užnugaryje, nuo tų, kuriuos į Vakarus nunešė karas ir (arba) darbo migracija? Aš dabar ne apie „antskrydžius“, oro pavojus (dabar kaip tik kaukia už lango) ir kitus mūsų ne visai taikaus gyvenimo užnugaryje pokštus. Nepatikėsite – aš dabar apie mokesčius! Be įprastų mokesčių (kuriuos mokame tiek Ukrainoje, tiek įsidarbinę migrantai jų buvimo šalyse), dar atskirai mokame 3% specialią karinę rinkliavą, kuri skiriama tik gynybos reikmėms.

Tuo tarpu NATO oro gynybos dengiamose saugiose šalyse mūsų žemiečiai šios naštos neturi

Vėlgi pareiškimas dėl atsakomybės apribojimo: taip, žinau, kad mūsų žmonės užsienyje daug aukoja savanoriškai. Bet čia darome tą patį, ir ne mažesniais kiekiais. Be to, dar mokame ir nuolatinę 3% rinkliavą. Ir būkime atviri: aukoja ne visi, ne visi vienodai ir ne reguliariai. Vėlgi, visiškai panašiai tiek čia, tiek ir už Čopo, tame nėra jokio skirtumo – savanorystė savo esme yra spontaniškas reiškinys, kuris yra ir jos stiprybė, ir silpnybė. Iš pradžių emocinis pakilimas ir galingi aukų srautai, tada nuovargis ir emocinis perdegimas su atitinkamai mažėjančiu aukų kiekiu (o atsargos pamažu tirpsta, ką darysi), vėl pavieniai pliūpsniai arba kokios skaudžios naujienos fone, arba atvirkščiai – pergalingo pakilimo – visa tai neišvengiami savanorystės, kaip reiškinio, bruožai. Ir tai labai prieštarauja dabartinio mūsų karo etapo pobūdžiui – karo iki visiško išteklių išeikvojimo. Karo iki išsekimo metu labai reikalingi stabilūs šaltiniai, iš kurių būtų galima kažką planuoti ir prognozuojamai finansuoti. O mėnesinės reguliarios rinkliavos forma – kaip tik tokia.

Taip pat karas kartkartėmis pareikalauja didelių išlaidų, kurias nėra taip paprasta akumuliuoti.

Ir jei net per gana trumpą laiką pavyksta surinkti reikiamas dideles lėšas virš visų galimybių išpijarintam „Bayraktarui“, tai labiau proziškesniems dalykams toks mechanizmas neveikia. Tuo tarpu yra daug vertingų dalykų, kurie, skirtingai nei „Bayraktar“, nėra pijariniai, bet ne mažiau reikalingi fronte. Ką aš siūlau? Taip, brangūs užsienio ukrainiečiai, atsiprašau, bet norėčiau jus apmokestinti bent ta pačia 3% karine rinkliava, kurią mes visi mokame ukrainietiškame užnugaryje. O atsižvelgiant į šiek tiek didesnį saugumą, galbūt 4–5% būtų teisingiau. Natūralu, kad tai galėtų vykti tik savanoriškai. Ir skirtingai nei pas mus, kur mokestis nuskaitomas automatiškai, užsienyje jį tektų susimokėti patiems, nustačius, pavyzdžiui, kasmėnesinio pavedimo galimybę. Bet norint visa tai nebūtų sudėtinga. Ir, žinoma, aš nesiūlau tų pinigų mesti į bet kokias „tėvynės šiukšliadėžes“, tai yra pervesti lėšas valstybei – turime jai daug klausimų dėl disponavimo mūsų mokesčiais efektyvumo. Žinoma, užsienio ukrainiečių atveju kalba eitų apie savanorišką „gynybos rinkliavą“, o ne apie lėšų pervedimą valstybei.

Esminis skirtumas nuo dabartinės spontaniškos savanorystės būtų būtent surinkimo reguliarumas, jis būtų savanoriškai nusistatomas sau pačiam, tačiau įsipareigojimas ir atitinkamai pajamų nuspėjamumas leistų sukaupti reikšmingas lėšas ir planuoti jų panaudojimą.

Siūlomos sistemos analogas yra savanoriškos aukos religinėse bendruomenėse – krikščionims – dešimtinė, musulmonams – 2,5% zakiatas ir t.t. Iš čia ir „prievartos mechanizmai“ – vien dėl to, kad bendruomenė taip susitarė, ir lyg ir niekas tavęs neverčia, bet jei to nedarai, tai jau nesi visiškai savas. Pavyzdžiui, į savo profilio nuotrauką įdedi ženklelį „3%“ ir visi supranta, kad esi saviškis, įsitraukęs į savanorišką rinkliavą – čia tokie, tiesą sakant, pamąstymai ekspromtu, o techniškai tai būtų galima išspręsti įvairiais būdais. . Kur paaukoti? Čia yra daugybė variantų, ir ne man spręsti, nes tai jūsų, o ne mano pinigai. Šiai reguliariai rinkliavai galima būtų sukurti kažkokį specialų fondą (arba atskirus fondus šalyse, kuriose mūsiškių daugiausia), kurį valdytų autoritetingiausi užsienio ukrainiečiai, o mes iš Ukrainos siųstume tik prašymus pirkiniams. Galėtumėte sukurti kažkokią bendrą valdybą iš abiejų sienos pusių. Galiausiai nebūtina dusintis kuriant ir valdant naują veiklos struktūrą, o tik atsidaryti atitinkamas sąskaitas ir socialiniuose tinkluose nustatyti užsienio ukrainiečių pasitikėjimą esamais gerai žinomais fondais a la Serhijaus Prytulos, Taraso Čmuto. ir t.t., ir finansuoti proporcingai šiam pasitikėjimui penkis ar dešimt geriausių tų fondų. Jei apskritai būtų noras ir tikras ketinimas įvesti tokį „ukrainiečių zakiatą už pergalę“, toliau būtų prasminga diskutuoti apie valdymo mechanizmą. Mūsų skaidriais interneto laikais techniškai tai tikrai ne problema.

Dar vienas svarbus pareiškimas dėl atsakomybės apribojimo: siūlomas „mokestis“ jokiu būdu nepakeis spontaniškų aukų, kurias dabar išleidžiame dabartinėje savanorystėje!

Visa ta „mikrosavanorystė“, kuria užsiimu aš pats ir daug mano skaitytojų abipus sienos – kažkam „pajudinti“ iškrovimus, skubiai susimesti džipukui draugui fronte, kažkur nupirkti racijų pažįstamai kuopai – taip pat turėtų tęstis, nes būtent ji dabar gyviausia ir aktyviausia, nors ir pasižymi visais spontaniškiems procesams būdingais trūkumais. Bet juk mes čia, Ukrainoje, kažkaip pavelkame tokią „skruzdžių“ savanorystę, o kartu ir valstybės 3 procentų rinkliavą. Kodėl tas pat neįmanoma vakariau Čopo? Beje, mūsų laikais nebėra jokių techninių problemų patiems nustatyti mėnesinės įmokos dydį – dirbantys gali susimokėti bent 3-5% (o kas gali ir „dešimtinę“ patrauktų), o gyvenantys iš socialinių išmokų, gal sau teleistų tik vieną –2%, bet irgi neliktų nuošalyje. „Pergalės zakiato“ dydis būtų atskiros diskusijos tema ir, man nedalyvaujant, grynai užsienio ukrainiečių rate. Nors, žinoma, primenu, kad mes čia visi mokame po 3 proc., ir kažkaip nepatraukėme su krepšiais po pasaulį. Pagrindinė šio rašinio mintis yra ne apie konkretų procentą, o apie būtinybę nustatyti reguliarų užsienio ukrainiečių „apmokestinimą“ mūsų fronto ir Pergalės naudai ir šiuo apmokestinimu apimti maksimalų mūsiškių užsienyje skaičių – per savanoriško įsipareigojimo ir moralinės visuomenės prievartos mechanizmus.

Karas iki išsekimo iš mūsų reikalauja ne tik žygdarbių per emocinį pakilimą (tą savo sugebėjimą ją įrodėme), bet ir daug sudėtingesnių ir proziškesnių dalykų, ypač ištvermės ir organizuotumo ilgoje distancijoje.

Mūsų maratonas ką tik prasidėjo, ir niekas nežino, kiek jis truks. Jis reikalauja iš mūsų naujų saviorganizacijos formų – „ilgai grojančių“, stabilių ir atsparių emociniams bei informaciniams svyravimams. Tai taikytina viskam, bet ypač mūsų gynybos finansavimui. Taigi, mano brangūs užsienio ukrainiečiai, pagalvokite, kaip jus būtų galima prilyginti mums, „pasilikusiems“ reguliarios karinės rinkliavos atžvilgiu. Jei tai padarytumėte, tai ne tik duotų mums galingą ir stabilų finansavimo šaltinį mūsų gynėjams, bet ir padėtų ukrainiečių bendruomenėms įgyti didesnę pagarbą jų gyvenamose šalyse. Pasaulis šiurkštus – jis gerbia stiprius, organizuotus ir solidarus. Ir padeda pirmiausia tiems, kurie įrodo savo gebėjimą padėti sau ir padėti kitiems. Taigi, paradoksalu, jums taip pat naudinga savanoriškai apsimokestinti dėl Pergalės. Taigi iš pasaulio po siūlelį anksčiau ar vėliau laimėsime! Šlovė Ukrainai!