Evgen Dykyj portale Telegraf panagrinėjęs reikšmingas Ukrainos karines sėkmes prognozuoja du karo scenarijus
Nepaisant agoninių rusijos atakų prieš Ukrainą šiais metais, Ukrainos gynybos pajėgos gali ne tik pakeisti karo veiksmų eigą, bet ir pergalingai užbaigti karą prieš rusijos federaciją. Tačiau yra keletas veiksnių, kurie nepriklauso tik nuo Ukrainos pusės.
Karinis ekspertas Evgen Dykyj 2023-01-02 interviu portalui „Telegraf“ kalbėjo apie galimybes ir rizikas, apibendrindamas didžiausius Ukrainos laimėjimus kare prieš rusiją ir numatydamas, kaip toliau strateginiu požiūriu galėtų vystytis kariniai-politiniai įvykiai.
„Mes išlaisvinome daug savo teritorijų ir tikrai pakeitėme situaciją fronte“
Kokie, jūsų nuomone, yra didžiausi strateginiai Ukrainos laimėjimai karine prasme per 2022 metus, kuriuos galima būtų paminėti?
Ukraina perlaužė karo eigą. Praėjusiais metais iš tikrųjų išgyvenome keletą skirtingų etapų. Noriu pastebėti, kad iš tiesų tebesitęsia vienas konfliktas / vienas karas, kuris iš esmės prasidėjo dar 2014-aisiais. Bet būtent karinės strategijos ir taktikos požiūriu, tik 2022-aisiais kelis kartus visiškai keitėme žaidimo taisykles, visiškai sulaužėme visą priešo (rusijos) puolamosios operacijos eigą. Ir kiekvieną kartą išvesdavome karą į kitą visiškai naują lygį.
Lyginant su boksu, pirmoji mūsų pergalė nokautu (beje dar pirmame raunde) – tai triumfas pavasarį, faktiškai „apnulinęs“ vadinamąją specialiąją rusijos operaciją. Yra netgi tiksli šios sėkmės data – jei neklystu, formaliai ja galima laikyti balandžio 4-ąją., kai paskutiniai rusai paliko šiaurinius Ukrainos regionus. Šis okupantų pralaimėjimas prie Kyjivo – pirmoji absoliučiai puiki Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalė. Kartojo dar kartą, pergalė kaip tik nokautu. Galime laikyti, kad nuo to momento baigėsi „specialioji karinė operacija“.
Jei iš tikrųjų turėtume reikalą bent su sąlyginai adekvačiu (nors ir neteisingu) priešu, tai tuo visas karas būtų pasibaigęs. Ypač po okupantų patirtų nuostolių, ir visiško „plano A“ (tos specialiosios karinės operacijos, arba Ukrainos užėmimo žaibišku karu) žlugimo.
Kodėl taip manote?
Nes bet kuri kita šalis tokiu atveju būtų išvedusi savo kariuomenę iš okupuotų teritorijų ir sustabdžiusi karą. Deja, susiklostė kitaip – rusai nusprendė tiesiog padidinti statymus ir pereiti prie visai kitokio karo. Ir ne XXI, o XX amžiaus karo. Atitinkamai mums prasidėjo bene sunkiausias šio karo etapas – vasaros kampanija Donbase. Tada priešas turėjo pranašumą artilerijoje vidutiniškai 20 kartų (o kai kuriose srityse ir 40 kartų). Tiesą sakant, okupantai ugniniu volu visiškai naikino mūsų pozicijas. Tokiu būdu verždamasis priešas tuose rajonuose viską nušlavė iki nulio – gyvenvietes, ištisus miestus ir t. t.
Kaip bebūtų keista, ir tikrai kažkas neįtikėtino, bet mes taip pat laimėjome tą karo dalį. Taip, antrąja mūsų pergale galima laikyti sėkmę Donbase. Tiesą sakant, antrasis karo etapas pasibaigė (neoficialiai) orkams užėmus Lisičanską, tai pasirodo buvo paskutinis jų užimtas didelis Ukrainos miestas (tai įvyko pirmąją 2022 m. liepos savaitę).
Formaliai reikėtų traktuoti, kad kai liepos pabaigoje jie paskelbė apie vadinamąją veiklos pauzę, toks pareiškimas iš tikrųjų buvo prisipažinimas, kad jie pralaimėjo ir Donbase. Pergalė Donbase buvo mūsų sėkmė jau ne nokautu, o taškais dvyliktame raunde. Labai išvarginusi ir pasiekta siaubinga kaina. Tačiau ji buvo pasiekta. Tai iš tiesų buvo daug didesnis stebuklas nei mūsų pergalė pirmajame „specialiosios operacijos“ etape.
„Po mūsų pergalės Donbase įvyko lūžis“
Kodėl?
Jei Ukrainos pergalę pavasarį labiausia sąlygojo didžiuliai mūsų priešo apsiskaičiavimai ir klaidos (neįvertinant nei mūsų tautos, nei valstybės, nei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų), tai Donbase šių veiksnių nebeliko. Ten vienintelis argumentas, kurį galėjome priešpastatyti rusijos ugnies volui, buvo tiesiog neįtikėtinas, visiškai negirdėtas mūsų kovotojų didvyriškumas. Tai suveikė, ir taip mes atsilaikėme.
Kita reikšminga, trečioji pergalė buvo prie Charkivo. Vėlgi, ji iškovota nokautu ir taip pat visiškai žaibiška. Išlaisvinome daug savo teritorijų ir iš tikrųjų pakeitėme situaciją fronte. Taip pat ji turėjo ir didžiulį politinį poveikį.
Kokią karinę ir politinę įtaką Ukrainoje turite omenyje?
Faktas, kad po pergalės Donbase (o juo labiau po mūsų pergalės prie Kyjivo) įvyko lūžis. Nepaisant to, niekas pasaulyje netikėjo, kad būtent galimas mūsų visiškos pergalės variantas – rusijos federacijos nugalėjimas. Tai, kad sustabdėme rusiją, neleidome jai laimėti, jau ir taip buvo laikoma fantastišku galingu rezultatu (taip tikrai ir yra). Tačiau čia yra esminis skirtumas: neleisti rusijai laimėti ir nugalėti rusiją. Taigi tuo, kad galimas antrasis variantas (visiškai nugalėti rusijos federaciją), mūsų sąjungininkai patikėjo tik po Charkivo operacijos. Tik po mūsų sėkmės Ukrainos šiaurės rytuose jie į mus ėmė žiūrėti visiškai kitaip. Ir taip pat iš principo laikyti realiu visiškos karinės Ukrainos pergalės ir rusijos pralaimėjimo variantą.
Ketvirtuoju mūsų pasiekimu 2022-aisiais tapo Chersonas. Jis davėsi gana sunkiai. Dabar jau galima atvirai kalbėti: iš pradžių Ukrainos ginkluotosios pajėgos bandė atakuoti tiesiog kaktomuša, nepavyko. Paaiškėjo, kad 40 tūkstančių orkų mažame plote yra tiesiog per daug. Trys ešeloninės gynybos linijos – irgi per daug. Po pirmųjų trijų dienų (rugpjūčio 29-31 d.) buvo bandoma šturmuoti kaktomuša. Paaiškėjo, kad tai per daug sudėtingas ir brangus malonumas.
Po to mūsų ginkluotosios pajėgos pasirinko visiškai išmintingą strategiją, kai nustojome juos atakuoti tiesiogiai. Beveik sustabdė frontinį puolimą. Kartu aišku, gynybos pajėgos vis dar ieškojo silpnų vietų, kažkur prasiverždavo, bet apskritai pradėjome jas ten sekinti. Panaudojome taktiką, kurią Mao Dzedongas kadaise vadino „tūkstančio peilio įpjovimų“ taktika. Kitaip sakant, pradėjome sekinti okupantus, taikytis į jų vadavietes, naikinti jų sandėlius, o svarbiausia – ardyti jų logistiką. Tokie žingsniai baigėsi tuo, kad rusai toje kryptyje buvo priversti be kovos palikti dešinįjį Dniepro krantą.
Kas šioje operacijoje svarbiausia, be paties regioninio centro Ukrainos pietuose išlaisvinimo?
Be to, kad įsibrovėlių dabar nebėra dešiniajame krante (ir jie, aišku, niekada nebegalės sugrįžti), buvo išlaisvintas vienintelis regioninis centras, kurį jie užėmė per 2022-ųjų karą. Daug svarbiau yra kas kita – mums pavyko šiuos dalykus pasiekti nepuolant Chersono tiesiogiai.
Bachmuto pavyzdžiu matome, kas yra tiesioginis miesto puolimas ir koks didžiulis aukų skaičius tarp orkų. Be to, kad su tokia išmintinga strategija pavyko priversti rusus palikti Chersoną be tiesioginio šturmo, mums pasisekė išgelbėti tūkstančius (jei ne dešimtis tūkstančių) Ukrainos gynėjų gyvybių. Nes tai buvo absoliučiai žaibiška pergalė.
„Mes 8 metus beveik nesiruošėme tokiam karui“
Ar Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sėkmę bus galima pratęsti 2023 m.?
Tiesą sakant, kažkur dabar vystosi penktoji pergalė, bet ji vis dar nepasiekta. Turiu omenyje strateginę pergalę Bachmute. Jau dabar akivaizdu, kad Bachmutas iki Naujųjų metų nekrito. Priminsiu, kad būtent tai buvo nustatyta orkams kaip programa minimum. Manau, kad dar viena – trys savaitės ir taps akivaizdu, jog Bachmutas visai nekris. Tai galės būti laikoma penktuoju pagrindiniu šio karo etapu, įmanomu 2023-aisiais.
Kokiu tempu karas tęsis šiais metais ir ar jis baigsis, kaip tikimasi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generaliniame štabe?
Labai sunku ką nors nuspėti šia linkme, nes to juk niekas nežino. Tai priklausys nuo daugelio veiksnių, kurių dauguma yra už mūsų šalies ribų. Turiu omenyje tai, kad daug kas priklauso nuo daugelio procesų pačioje rusijoje. Tai taip pat priklausys ir nuo politinių įvykių mūsų Vakarų sąjungininkų šalyse. Nes, deja, šiam dideliam karui nesiruošėme. Ir dėl šio nepasirengimo dabar esame 100% priklausomi nuo Vakarų partnerių sunkiosios ginkluotės ir amunicijos. Atitinkamai, mes priklausome nuo Vakarų politinių nuotaikų ir priimamų sprendimų. Be galo nemalonu, bet taip tenka mokėti už tai, kad 8 metus pilnai nesirengėme tokiam karui.
Kokie scenarijai galimi vertinant karo veiksmų dinamiką nuo šių metų pradžios?
Apskritai 2023-aisiais galimi du ekstremalūs scenarijai su įvairiais jų tarpiniais variantais. Kraštutinai optimistinis scenarijus mums būtų, jei orkai suburtų, galima sakyti, „armiją 2.0“ (ką jie dabar ir daro) ir vasario-kovo mėnesiais (arba balandį) sąlyginai bandytų pakeisti karo eigą ir mestųsi vėl į didelį puolimą, galbūt į Charkivą, o gal net į Kyjivą.
Mums tai būtų teigiamas scenarijus. Nes „armija 2.0“ vienareikšmiškai bus daug prastesnė, nei iš ties buvo ankstesnė invazijos armija. Ir mes jau tam pasiruošę visai kitaip. Tad visiškai akivaizdu, kad toks puolimas užstrigtų. Be to, net jei jie vėl pultų iš baltarusijos teritorijos, tai jiems būtų tik blogiau. Tada mes pakankamai greitai išvalytume baltarusiją ir šalimais turėtume nebe rusijos satelitę, o laisvą demokratinę valstybę.
Po to jie palūžtų, ir visas jų frontas pabirtų, kaip jau matėme Charkivo kryptyje. Tada atsirastų galimybė iki vasaros pradžios ar vidurio šį karą užbaigti visiškai pergalingai, išlaisvinus visas mūsų teritorijas. Užbaigti tai visišku ordos sutriuškinimu. Yra tokia galimybė.
Deja, yra ir priešingas scenarijus.
„Atrodo, kad rusijos federacija jau turi planą dar 2-3 metus kariauti“
Koks?
Kraštutinai priešingas scenarijus būtų, jei orkams pakaktų smegenų nesileisti į tą savižudišką antrąjį didelį puolimą ir jie laiku suvoktų, jog iš „mobikų“ „armijos 2.0“ nesulipdysi, ir tai – ne tai, ko reikėtų. Tokiu atveju jie mestų visas jėgas kuo didesniam „įsikasimui“ pagal fronto liniją ir niekur nepultų. Tik paprasčiausiai kiek įmanoma gintųsi ir vilkintų, vilkintų, vilkintų šį karą.
Panašu, kad jie (rf) jau turi karo vykdymo dar 2-3 metus planą, numatantį, jog rusijoje bus kelios mobilizacijos bangos. Atitinkamai ruošiamos kelios galingos patrankų mėsos bangos, kuriomis bandys mus užversti.
Svarbiausia: jie tikisi, kad vilkindama karą rusija neva sugebėtų pramušti spragas sankcijų režime ir pagerintų savo gynybos pramonės veiklą. Dabar jų karinis-pramoninis kompleksas sustojęs ir visiškai nepajėgus ką nors pagaminti be importuotų detalių. Kitaip tariant, pakeisti importo jiems nepavyko. Rusus taip pat ištiko ūmus artilerijos šaudmenų deficitas.
Vadinasi, rusai tikisi pramušti skyles sankcijose (per kažkokius iranus, baltarusijas, korėjas ir dar kažką) ir organizuotis reikalingų atsarginių dalių tiekimą. Kad rusijos federacijoje būtų atkurta visavertė amunicijos gamyba.
Tokiu atveju 2-3 metus truksiantis karas būtų labai nuostolingas mums variantas. Nes rusija mums primestų išteklių išsekinimo karą. Fizinių išteklių jie tiesiog turi daugiau. Tai akivaizdu.
Kaip mes turėtume elgtis, kad sužlugdytume tokį planą?
Turėtume tikėtis pirmojo scenarijaus, bet dėl visko turėtume būti morališkai ir fiziškai pasiruošę, jog įvykiai klostysis mums nepalankiausia linkme. Gaila, bet neturime garantijų pavasario pergalei. Tikimybė labai didelė, tačiau 100% garantijos nėra.