Lapkričio 14-ąją „Novynarnia“ „YouTube“ kanale paskelbto karinis ir politinio analitiko, ATO veterano Evgenas Dykyj ir laikinai vykdančios „Novynarnia“ vyriausiosios redaktorės pareigas Lesia Šovkun pokalbio II-oji dalis:
-
Kokia bus energetikos Ukrainoje padėtis šią žiemą ir kodėl Kyjivas liko be rezervinės generacijos;
-
Ukrainos balistika jau pasirodė – kodėl jos tiek mažai ir kaip gynybos pramonė veikia raketų smūgių sąlygomis;
-
Ar atlaikys užnugaris ir kur brėžiama riba tarp pagrįstų reikalavimų valdžiai bei raginimų siekti „taikos bet kokia kaina“;
-
Pirmosios 100 vyriausiojo vado Mychailo Drapatyj dienų: kariuomenės „perprogramavimas“.
9 skyrius. Žiema be elektros. Energija, kogeneracija ir 55 Klyčko atsispaudimai
– Tiesą sakant, norėjau su tavim pakalbėti apie ilgesnio laikotarpio perspektyvas. Tavo optimistiškas požiūris, kad mums tereikia išsilaikyti iki sausio 3-iosios, mane šiek tiek trikdo. Nes norėjau aptarti kitą dalyką: kitais metais Europoje vyks rinkimai, kurie mums gali tapti labai sudėtingi ir problemiški – tiesą sakant, greičiausiai jų rezultatai mums bus labai prasti. Vadinasi, mums ne tik šią žiemą reikia išgyventi; turime pripažinti, kad ateityje mūsų gali laukti dar kai kas blogesnio.
– Ne. Na, klausimas, žinoma, kad problemų dar bus, bet abejoju, jog padėtis taptų dar blogesnė.
– Na, tai itin optimistiška. Tave taip ir vadina „optimistiniu tinklaraštininku“. Žinau, kad mūsų žiūrovai – kurie nuolat klausinėja, kada pasirodys pokalbis su Evgenu Dykyj – ir nori optimizmo. Tačiau vis tik kartu juk stengiamės išlikti realistais, ar ne?
– Asmeniškai aš kaip tik manau, kad pati žiema – ypač žiema užnugaryje – bus labai sunki.
– Na, žiūrėk, kas gi mūsų laukia per artimiausią pusantro mėnesio? Tai skamba tiesiog gąsdinančiai.
– Ne, palauk, stop, stop. Klausyk rimtai, Lesia, na jau tu kabiniesi prie to pusantro mėnesio! Aš tik pasakiau, kad po pusantro mėnesio Trumpas įstengs mums padaryti kur kas mažiau žalos nei dabar.
– Tu sakei, kad putinas bando pasinaudoti šiais mėnesiais. Būtent tai aš ir turiu omenyje.
– Taip, kol kas jie dviese su Trumpu spaudžia mus kaip tik dėl to, kad po sausio Trampulis atkris, – putinas nesustos. Tad pasistenkime nieko čia neklaidinti.
– Ne, tiesiog noriu pasakyti, kad šiuo laikotarpiu bus taip blogai, kaip tik gali būti.
– Per šį laikotarpį jie visiškai sunaikins mūsų energetikos infrastruktūrą.
– Na, tiesiog puiku. Kokia neoptimistinė perspektyva.
– Deja taip. Juk pati raginai būti realistu. Šiuo požiūriu, deja, turiu pakankamai informacijos, kad suprasčiau: kadangi niekas mums netieks raketų „Patriot“ sistemoms, tikimybė, jog bent kiek reikšmingesnė mūsų energetikos infrastruktūros dalis išliks sveika, tiesą sakant, yra menka. Šiuo metu priešas turi pakankamai raketų ir pajėgumų, kad maždaug iki Naujųjų metų faktiškai sunaikintų mūsų elektros gamybos pajėgumus. Tokia yra ta nemaloni realybė.
Beje, čia kyla labai rimtas klausimas ir mums patiems. Argi nežinojome, kad taip nutiks? Ir kur tie žadėtoji nedidelės apimties paskirstytieji generavimo pajėgumai – juk turėjome visus metus ir reikiamų lėšų jiems įdiegti visoje šalyje? Tai dviejų lygių problema. Tai klausimas ir nacionalinio lygmens valdžiai.
Tačiau turiu konkretų klausimą dėl mūsų miesto, kuris, beje, yra labai turtingas. Juk gyvename turtingiausiame Ukrainos mieste. Šis miestas net nelaukdamas jokių veiksmų iš centrinės valdžios galėjo, o išties ir privalėjo, pats imtis iniciatyvos. Sostinė bent jau galėjo patenkinti savo poreikius pasitelkusi mažosios kogeneracijos sprendimus. Techninės galimybės egzistuoja – tiesą sakant, jos niekur nedingo, – tačiau laikas jau prabėgo. Ir lėšų pakako. Žiūrėkit: tiesiame metro liniją už 14 milijardų. Ar įsivaizduojate, kiek mažųjų elektrinių būtų galima pastatyti už 14 milijardų? Taigi. Betgi kažkodėl rausiamas metro.
– O tu jau „lipi“‘ ant plono ledo, kaip dabar kalbama: „Na, matyti, kad visi pasidalijo į dvi stovyklas.“ Nors kalbame apie kyjiviečius – žmones, gyvenančius Kyjive, – ir aiškiai matome, kad tam tikri darbai liko neatlikti, susiskaldymas vis tiek išlieka. Vieni palaiko Klyčko, manydami, kad jis nepagrįstai kritikuojamas…
– Taip? Pasidalijo į tuos, kurie mąsto kategorijomis „savas – svetimas“ ir „prieš ką vienijamės“ bei į tuos, kurie mąsto kritiškai, vertindami realius veiksmus, o ne vien tuščias kalbas. Būtent.
Aš priklausau tai kyjiviečių grupei, kuri nėra itin sužavėta mintimi, kad teks šildytis tuo, jog mūsų meras sugeba padaryti 55 atsispaudimus, ar ne? Ypač kai realiai Kyjive nebuvo padaryta visiškai nieko, kad būtų užtikrinti atsarginiai energijos gamybos pajėgumai. O Kyjivo miesto administracijos spaudos tarnyba džiugiai praneša, kad užtat mūsų 55-erių metų meras sugebėjo padaryti 55 atsispaudimus. Na, atsiprašau, bet ne. Tie jo atsispaudimai manęs nešildo ir tavęs taip pat nesušildys.
Tiesą sakant, tai tiesiog piktina. Ir nereikia man tų pigių pasiteisinimų, pavyzdžiui, kai jis pradeda kalbėti: „Kuo aš apskritai kaltinamas? Juk negalėjau apsaugoti Kyjivo nuo raketų. Tai ne mano jėgoms.“ Na, nemeluok. Niekas tavęs nekaltina dėl to, kad ant mūsų krenta raketos; dėl to kaltas vladimiras vladimirovičius putinas. O tu kaltas dėl to, kad žinojai, jog kris raketos, bet nepasirūpinai atsarginiais energijos gamybos pajėgumais. Štai tikrasis kaltinimas – o ne tai, kad raketos naikina pagrindinius energijos gamybos pajėgumus.
– Norėčiau tavęs paklausti, nes žinau, kad vėlgi žmonės, nuolat besiteiraujantys, kada įvyks mūsų pokalbis, laukia ne tik optimizmo, jie tikrai laukia kažkokių paaiškinimų. Na, kas mūsų laukia, kam turėtume ruošti, net jei tai…
– …kas nors labai blogo.
– Būtent. Todėl noriu paklausti: ką turėtume daryti ir kaip galime ištverti šią žiemą? Kiek suprantu, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų rankose – kitaip tariant, viskas priklauso nuo to, kaip gerai kiekvienas žmogus yra pasiruošęs.
– Deja, deja. Betgi, beje – grįžtant prie mūsų ankstesnio pokalbio apie tai, kas gali atsispausti 55 kartus, vėlgi, kad būtume teisingai suprasti: nesakau, kad Klyčko dėl to kaltas visoje šalyje. Nacionalinio lygmens valdžia taip pat turi prisiimti atsakomybę; deja, būtent ji visiškai „pražiopsojo“ atsarginės elektros gamybos klausimą. Tiesiog noriu pasakyti, kad mūsų miestas šią problemą galėjo išspręsti savo jėgomis. Ne kiekvienas Ukrainos miestas tam turi išteklių, tačiau Kyjivas turi. Tad, tam tikra prasme, mes esame dviejų lygių atsakomybės stokos aukos: tiek nacionaliniu, tiek miesto lygmeniu.
10 skyrius. „Mūsų balistinės raketos jau ore!“ – „Bet kodėl taip mažai?“
– Trumpai palieskime dar vieną dalyką. Juk niekas mums nepateiks raketų „Patriot“ sistemoms. O net jei ir pateiks, tai bus niekingai mažas kiekis, kaip matom. Betgi jau kiek kalbėta apie tai, kad kuriame savo (apie tai beje esame kalbėję ir mes) ir antibalistiką, ir balistiką. Neseniai kažkas priminė, kad va Evgenas Dykyj mano laidoje pasakė, jog 2026-aisiais ar iki jų pabaigos „mes dar išvysime savas balistines raketas“. Tai skrenda mūsų balistinės…
– Išvydome. O jei žmogus nepamatė, tai jau jo problemos. Na, ji jau yra, ji jau skrido. Tai mūsų pačių balistika. Taip. Kol kas veikimo nuotolis siekia iki 300 km. Tačiau vėlgi matau tą nusivylusio užnugario veido išraišką. Pabrėžiu „nusivylusio užnugario“, nes užnugaryje kažkodėl manoma, kad svarbi balistika tėra ta, kuri gali pasiekti maksvą. O mes pradėjome nuo minties, kad svarbiausi veiksmai vyksta fronte. Ir kažkodėl, kai gavome 300 km nuotolio ATACMS raketas, mes iš džiaugsmo vos nešokinėjome. Ir tai iš tiesų daug ką pakeitė, nes 300 km atstumu nuo sąlyčio linijos yra daugybė objektų, tiesiogiai susijusių su karu.
O dabar mūsų užnugaris mato, kad mes jau sukūrėme savus ATACMS analogus, nes būtent FP-7, kurių veikimo nuotolis siekia 300 km, tai iš esmės „biudžetinė“ ATACMS versija. Ji pasižymi labai panašiu funkcionalumu, tačiau, atleiskit už išsireiškimą, kainuoja kelis kartus pigiau. Štai ką jau esame sukūrę, bet užnugariui tai neįdomu.
Užnugaris vienareikšmiškai reikalauja tolimojo nuotolio balistinių raketų – tokių, kurios būtent galėtų pasiekti maksvą ir sukelti įspūdingą reginį kremliuje. Žinai ką? Šiek tiek „pavanguosiu“ (papranašausiu; plg. Vanga iš Petričo). O kai tokios raketos pasirodys (o tai jau nutiks greitai), galinčios pasiekti maksvą, tas pats užnugaris pradės reikalauti: „O kurgi dabar mūsų tarpkontinentinės balistinės raketos?“ Va taip, pamatysi.
– „Kur mūsų branduoliniai ginklai, kada susigrąžinsime branduolinius ginklus?!“ Nors, tiesą sakant, aš ne apie tai. Manau, kad labai teigiamas poslinkis bet kokia balistinė raketa. Reikia nuo kažko pradėti. Man atrodo, kad žmones čia labiau neramina tai, na, kaip čia pasakius, kad jų taip mažai. Ta prasme, rimtai, reikia daugiau – kitaip…
– Na, tai pirmyn! Jei jau esi toks protingas, kodėl nepabandžius pačiam? Žmonės dažnai puoselėja naivų įsitikinimą, kad viskas tėra lėšų skyrimo klausimas. Tačiau toli gražu taip nėra.
Iš tikrųjų į gynybos sektorių dabar metamos didžiulės lėšos. Tik už pinigus ne viską galima nusipirkti. Negalima tiesiog įsigyti tam tikrų tiekimo grandinių ar konkrečių kritiškai svarbių komponentų. Be to, žmonės, vėl gi, kažkodėl pamiršta, kad vyksta karas.
Ką turiu omenyje? Dažnai nepastebima, kad mūsų gynybos pramonė ne tik gauna finansavimą ir gamina produkciją – ji yra sistemingai medžiojama ir naikinama. Kitaip tariant, mūsų gynybos sektorius neveikia ramiomis, stabiliomis sąlygomis.
11 skyrius. Nuolatiniai personalo ir gamybinių pajėgumų praradimai: kaip gynybos pramonė veikia apšaudymo sąlygomis
Mūsų gynybos pramonė nuolat praranda gamybinius pajėgumus. Ji nuolat netenka personalo. Ji praranda itin brangią įrangą ir yra priversta paraleliai visa tai atkūrinėti ir tuo pačiu metu gaminti produkciją. Pavyzdžiui, ta pati „FirePoint“, minima mūsų balistikos kontekste. Na, šiemet prieš ją buvo vykdoma labai gerai suplanuota, itin sisteminga kampanija. Nereikėtų nuvertinti rusijos žvalgybos. Jei neklystu, Denisas Štilermanas („FirePoint“ vyriausias konstruktorius) viešai nepateikė tikslaus smūgių į jų objektus skaičiaus, ar ne?
– Ne, tas skaičius atrodo…
– Na, jei nepateikė, tai ir aš nepateiksiu.
– Bet… jie juk sakė, kad būta antskrydžių, kad tikrai buvo.
– Na, tai dviženklis skaičius, kad suprastum. Taigi vadinasi, jie patyrė didelių nuostolių – visų pirma žmonių. Juk dauguma buvo laidojama Ukrainoje. Nemanau, kad atskleidžiu paslaptį pasakydamas, jog Kyjivo biure būta aukų – žmonės žuvo tiesiog ten, Kyjivo biure; tarp jų – ir labai vertingi darbuotojai.
– Manau, kad čia atskleidi paslaptį, nes ne visi tai žino. Žinoma, sklando gandai, bet štai taip tiesiai šviesiai tai įvardyti… na, tai jau visai kas kita.
– Tada daugiau konkrečių skaičių neminėsiu – juolab kad man šie skaičiai reiškia tikrus žmones; kai kuriuos iš jų netgi šiek tiek pažinojau – galbūt ne artimai, bet mūsų keliai buvo susikirtę. Ir tai liečia ne tik raketas – jie nukentėjo gana sistemingai. Jiems prireiks nemažai laiko vien tam, kad atstatytų ankstesnius gamybos tempus, jau nekalbant apie naujų produktų rūšių gamybos pradžią.
Tačiau tai būdinga ne tik jiems – tai liečia beveik visus gerai žinomus prekių ženklus. Paprasčiau tariant, visi tie žmonėms pažįstami gynybos pramonės prekės ženklai patyrė nuostolių – nors ir skirtingo masto, visgi tai realūs nuostoliai, ypač kalbant apie jų gamybinius pajėgumus.
Kitaip tariant, rusai balistinėmis raketomis taikosi ne tik į mūsų energetikos infrastruktūrą. Jie sistemingai medžioja ir mūsų gynybos pramonės objektus. Taip, mūsų gynybos sektorius tai supranta. Kitaip nei senoji sovietinė-rusiška gynybos pramonė, mūsiškė nuo pat pradžių buvo kuriama taip, kad galėtų veikti tarsi partizaniniu principu – ir tai padeda. Iš esmės mūsų gamintojai pasižymi kur kas didesne gamybos linijų įvairove nei rusai. Tiesą sakant, sakyčiau, kad visiškai sustabdyti bet kurią iš mūsų stambiųjų gynybos įmonių yra neįmanoma.
Vis dėlto dalis gamybinių pajėgumų neveikia. Prireikia tam tikro laiko ir didelių lėšų – iš tų pačių, kurias kai kas taip mėgsta skaičiuoti, kad va kokias beprotiškas sumas uždirba mūsų gynybos pramonė, kiek į ją metama, ar ne? O jūs po to paskaičiuokit, kiek jiems tenka nedelsiant reinvestuoti vien tam, kad būtų pakeisti visiškai sunaikinti cechai ir gamybos linijos.
Kitaip tariant, gynybos sektorius taip pat dalyvauja kare. Jis veikia ne taip, kaip Vakarų gynybos pramonė, kuri iš esmės tik tiekia produkciją. O mūsų gynybos pramonė veikiau dalyvauja kare panašiai kaip kariuomenė. Tai yra, jie taip pat atlieka savo darbą nuolat apšaudomi.
Ir tai, kad tokiomis sąlygomis mūsų gynybos pramonė pasiekia tokių rezultatų – tiesiog nuostabu. Tai, kad, atleiskit, po galais, naudodami savo dronus, mes faktiškai kontroliuojame dangų virš rusijos. Na taip, žinau, tai gali skambėti šiek tiek, na… Bet po to paskutinio antskrydžio Piteryje, manau, drąsiai galima teigti – niekas nebegali sakyti, kad tai perdėta. Juk, kaip pati minėjai, Omske veikiame taip, lyg būtume namuose.
Betgi, sakyčiau, per paskutinį antskrydį į Piterį jų oro gynyba iš vis tesistengė sunaikinti tris savo pačių aviacijos vienetus – du sraigtasparnius ir lėktuvą kartu su įgulomis, Ust Luga vis tiek degė. Taigi, jie ne tik savus nupylė, bet ir nesugebėjo sustabdyti mūsų atakos. Noriu pasakyti, kad mes naudojame bepiločius orlaivius – tokius pigius, primityvius dronus, arba „kiauliaskraidžius“, kaip juos vadina maskolių socialiniuose tinkluose. Aš net nežinojau tokio termino! Bet taip, būtent taip jie juos vadina. Jie iki pat galo bando išlaikyti savo arogantišką požiūrį. Gerai, vadinkite juos „kiauliaskraidžiais“, jei norite, bet juokingiausia tai, kad tie „kiauliaskraidžiai“ atskrenda ir jus sunaikina.
Ir būtent dabar, kol mes kalbamės, kiti žmonės kuria ir bando naujas kartas „kiauliaskraidžių“, „kiauliavežių“ ir kiauliaplukdžių“, lai vadina juos kaip tik nori. Svarbiausia, kad tai veikia.
– Vieną manau, kad kai tu sakei, jog mūsų šarvuotajai technikai tikrai nelengva – ji daužoma, į ją pataikoma, ji tampa taikiniu ir šnipinėjimo objektu, ir visa tai veikia– kyla klausimas: galbūt būtų geriau perkelti gamybą toliau – pavyzdžiui, į užsienį arba, kaip dažnai siūloma, kur nors į Karpatus?
– Ne, Karpatai neišgelbės. Persikėlimas į užsienį kol kas suteikia tam tikrą apsaugą – nors ir ji yra sąlyginė. rusija dar nepasiekė tokio įžūlumo lygio, kad raketomis smogtų gynybos objektams užsienyje, tačiau sabotažo veiksmų jau pasitaiko. Primenu sprogimus Čekijoje ir Bulgarijoje. Sprogimų būta net Vokietijoje – štai iki ko viskas nuėjo. Tad, pirma, tai nėra visiškai patikima apsauga; o antra, atsižvelgiant į tai, ką tik ką aptarėme – būtent tuos sabotažo veiksmus, – klysti manydama, kad Vakarai visada džiaugiasi, kai mūsų gynybos pramonė ten persikelia. Žinoma, tai reiškia darbo vietas, mokesčius ir visa kita.
Beje, paprastai pavyksta įveikti baimę, kad kartu su mūsų gynybos pramone ten gali ateiti ir karas. Lai kol kas tik hibridinis. Pavyksta perlaužti požiūrį tik tose šalyse, kurių vietinė kariuomenė pati pradeda reikalauti tokios produkcijos. Būtent dėl to mes apskritai galime patekti į tas rinkas. Todėl čia nereikėtų pervertinti galimybių. Iš tiesų, dauguma mūsų gamintojų – ta pati „FirePoint“ bei „Magura“, pavyzdžiui, – bent jau iš dalies dubliuoja gamybą užsienyje. Tačiau esminiai žodžiai čia – „iš dalies“.
12 skyrius. Rinkimai Europoje – viena iš paskutiniųjų putino kortų
– Betgi tu teisingai pastebėjai, kad rusijos propagandos mašina, o konkrečiai – jos informacinis aparatas – aktyviai stengiasi įdiegti mintį, jog jei savo teritorijoje įkurdinsite gynybos pramonės objektus arba teiksite praktinę pagalbą Ukrainai, patys tapsite taikiniu. Tam tikri Europos politikai taip pat gana agresyviai perša tokią nuomonę. Ir šiame kontekste, manau, verta trumpai paminėti, kad kitais metais keliose Europos šalyse – šalyse, kurios mums yra labai svarbios – vyks rinkimai, o 2028 m. laukia dar daugiau rinkimų. Ir man atrodo, kad…
– Jei žiūrėtume į tai, kas kritiškai svarbu, artimiausioje perspektyvoje, tai tik rinkimai…
– Prancūzijoje. Na, rinkimai vyks ir Italijoje. O Lenkijoje, palauk, ar ne 2027-aisias? Italijoje – 2027-aisiais, berods, rudenį, tiesa? Ir Lenkijoje, man regis, taip pat rudenį – na, jei neklystu, atrodo, kad Lenkijoje tai bus 2027-aisiais…
– Tiesą sakant, Lenkijoje – 2028-aisiais. Nors, tiesą pasakius, nesu visiškai tikras…
– Net jei taip ir yra, iki to vis tiek dar liko šiek tiek daugiau nei metai.
– Ir tai labai svarbu. O Vokietijoje išvis, jei neklystu, rinkimai vyks vėliau – 2029-aisiais. Ir tai gerai, nes, neduok Dieve, jei rinkimai Vokietijoje vyktų dabar. Na, jei rinkimai Vokietijoje vyktų šiandien, tai būtų pati didžiausia rizika. Tačiau, ačiū Dievui, iki jų dar toli.
Noriu pasakyti, kad šiame kontekste kiekvienas praeinantis mėnuo veikia prieš mūsų priešą. Matote, rinkimai Europoje iš tiesų yra viena iš paskutinių putino turimų kortų – tų, kurios dar nėra „muštos“. Mat dabar stebime tikrą tų „putino statytinių“ antplūdį – pradedant partija „Alternatyva Vokietijai“ ir baigiant naujai išrinktu Bulgarijos prezidentu.
Šiuo metu jie išties pasiekia tam tikros sėkmės, tačiau dar neturi kritinės masės, pakankamos tam, kad būtų sustabdyta Europos Sąjungos ir NATO parama. Jie dar nėra pakankamai įtakingi, kad galėtų tiesiog „išjungti“ Briuselį. Kol kas Briuselis vis dar mūsų pusėje.
– Būtent todėl ir nerimauju.
– Ne, suprantu, dėl ko nerimauji, bet noriu pasakyti, kad viskas iš esmės priklauso nuo to, kas turi daugiau laiko. Štai kaip yra.
– Būtent tai ir turiu omenyje – atrodo, kad putinas turi priežastį laukti, priežastį vilkinti reikalus.
– Ne, putinas tikrai turi priežastį laukti, tačiau jis neturi išteklių to sulaukti. Štai koks skirtumas.
13 skyrius. Ar nepalūš užnugaris? Protestai, riba tarp reikalavimų ir kapituliacijos bei informacinis karas
– Vėlgi, tai optimistiškas požiūris, tačiau tu pats sakei: „Jie bombarduos viską, ką tik galės“. Jie ir toliau spaus užnugarį.Na, jau sutarėme, kad kariuomenei bus sunku. Fronto pralaužimo grėsmę kol kas palikime nuošalyje ir grįžkime prie tos temos vėliau; kariuomenė atlieka savo darbą. Beje, trumpai palieskime ir „100 dienų“ ribą – nebūtinai norint atlikti oficialų vertinimą, bet man būtų įdomu išgirsti tavo mintis šiuo klausimu. Tačiau apibendrinant: kariuomenė atsilaikys ir, tikėkimės, viskas bus gerai.
Ar jiems tokiu būdu kas pavyks užnugaryje? Na tas pats Kyjivas – juk tai milžiniškas miestas. Jei visi sėdėsime [sudėję rankas]. O juk abu tai žinome, – jei sėdėsime, galiausiai liksime visiškai be nieko ir tada kapituliacija. Švelniai tariant – perspektyva nedžiuginanti.
– Ir reikia pripažinti, kad mūsų „burbule“ didžioji dauguma žmonių mąsto būtent taip…
– Būtent. Tačiau tame mūsų „burbule“ atrodo, kad visi taip mąsto tiesiog todėl, kad tai ir yra „burbulas“, o iš tikrųjų aplinkui yra daugybė kitokių žmonių.
– Ne, tačiau čia yra įdomus niuansas. Turiu omenyje: kaip tiksliai turėtų pasireikšti tas vidaus fronto žlugimas, į kurį viliasi putinas? Tai turi būti aktyvus, o ne pasyvus žlugimas. Reikėtų ne vien abstrakčių nuotaikų – liūdnų įrašų socialiniuose tinkluose ar panašiai. Reikėtų, kad žmonės išeitų į gatves reikalaudami kapituliacijos. Maždaug taip: „Gelbėkite mus! Taika bet kokiomis sąlygomis – tik padarykite tai dabar!“ Būtent į tai ir deda viltis putinas, nes jis žino, kad esame tokia šalis, kurioje žmonės moka išeiti į gatves ir iškelti savo reikalavimus.
Tačiau jis savo kagėbistiniu mąstymu nesugeba suvokti, kad visuomenė nėra monolitinė. Žmonės, pajėgūs išeiti į gatves reikalauti savo teisių, ir tie, kurie jau dabar būtų visiškai pasiryžę pasiduoti, vien tam, kad nereikėtų sėdėti šaltyje ir tamsoje, yra dvi skirtingos visuomenės grupės, kurios beveik nesikerta. Štai kur esmė: kada pastarąjį kartą tie žmonės – tie, kurie galėtų išeiti į gatves – iš tiesų tai padarė? Prisiminkite, kada jie paskutinį kartą išėjo: tai įvyko, kai buvo pašalintas Fedorovas. Tiems žmonėms jis buvo pergalės – karo tęsimo iki pat pergalės – sinonimas, o ne kokios nors taikos ar nepasidavimo simbolis. Ar toks siejimas buvo pagrįstas – jau visai kitas klausimas.
Kalbame apie žmonių mąstyseną: tie, kurie pasirengę susitaikyti su kapituliacija, tiesiog nėra tie, kurie eitų protestuoti. Ir manau, kad tai – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl galiausiai atsilaikysime. Beje, būta atvejų, kai žmonės išeidavo į gatves – netgi blokuodavo kelius – per ilgai trukusius elektros tiekimo sutrikimus.
– rusai dėl tų įvykių tiesiog džiūgavo. Jie viską taip išpūtė, kad tiesiog…
– Pasakyčiau taip: jei kas nors mus stebi – ypač tie, kuriems jau atkurta elektros energija ir kurie dėl to gali mus matyti ar girdėti, – patarčiau būti itin atsargiems. Nesakysiu: „Neikite [protestuoti]“. Tačiau labai svarbu aiškiai įvardyti kodėl einate. Jei protestuojate turėdami konkretų reikalavimą miesto valdžiai – prašydami imtis veiksmų, kuriuos ji iš tiesų gali atlikti, – tai viena.
Kitaip tariant, reikalauti reikėtų tik to, kas iš tiesų gali būti įgyvendinta. Tai pirmasis aspektas. Tačiau ką daryti, jei valdžia nieko nedaro – galbūt dėl prasto valdymo? Štai čia ir brėžiama riba: skiriamoji linija tarp tikro savo teisių gynimo ir, priešingai, visuomenės destabilizavimo, kuris mus tolina nuo pergalės ir veda į pralaimėjimą.
Ir tai yra dalykas, kurį kiekvienas privalo turėti omenyje. Prieš įsitraukiant į bet kokius veiksmus, būtina gerai pagalvoti: ar šio konkretaus protesto tikslas yra patraukti tam tikrą valdininką atsakomybėn – užtikrinti, kad jis iš tiesų atliktų darbą, už kurį gauna atlygį, – ar viskas tėra skirta tam, kad pasirašytume kokį nors dokumentą?
Matote, labai svarbu neperžengti tos ribos. Labai tikiuosi, kad jos neperžengsime.
Vis dėlto tai nereiškia, kad neturėtume reikalauti, jog valdininkai atliktų savo pareigas. Juk mes patys atliekame savo darbą; manau, turime visišką teisę tikėtis to paties ir iš kitų. Tačiau čia kalbama būtent apie valdininkus, atliekančius savo darbą, – o ne apie tai, kad turėtume nuleisti rankas, prašyti putino atleidimo ir siekti taikos bet kokiomis sąlygomis.
– Na, norėtųsi tuo tikėti, nes, kaip jau minėta, propagandos mašina veikia labai efektyviai. Tai akivaizdu. Jie puikiai žino, kokias nuotaikas reikia palaikyti ar kurstyti ir kur dar reikia įpilti žibalo į ugnį. Jie veikia tiesiog nepriekaištingai.
– Tikrai nenuvertinčiau jų informacinių pajėgų. Tiesą sakant, tos pajėgos yra nepalyginamai vertingesnės už kariuomenę esančią fronte.
– Būtent todėl mes nuolat pabrėžiame: kai pamatai, kiek…
– Betgi, kai į taikinių sąrašą greta naftos perdirbimo gamyklų įtraukėme ir duomenų centrus, jų informacinio karo pajėgumai šiek tiek nukentėjo. Beje, tai yra veikla, kurią būtinai reikėtų tęsti.
Tiesą sakant, pastaruoju metu nelabai girdėjau apie sunaikintus duomenų centrus. Tuo tarpu jų „šventasis angliavandenilis“ ryškiai dega – ir tai tiesiog puiku. Na, nemanau, kad verta prie to grįžti; šią temą jau išnagrinėjome iš esmės – kodėl tai, ko gero, yra geriausias ir veiksmingiausias mūsų veiksmas šiuo metu, neskaitant tiesioginių kovinių veiksmų fronte. Būtent.
Tačiau aš duomenų centrams skyriau antrąją vietą – netgi aukščiau už jų gynybos pramonę. Iš tiesų jų nėra tiek jau daug. Jei pavyks visus juos sunaikinti, jų informacinio karo pajėgumams bus suduotas rimtas smūgis.
Ne, jie visiškai nebus sunaikinti; bet, kaip parodė patirtis, kai sunaikinome pirmuosius tris duomenų centrus, su konkrečiomis naratyvinėmis kryptimis susijusi veikla, taip pasakyčiau, sumažėjo visame pasaulyje.
– Tu, beje, teisingai kalbi, nes daugelis žmonių tvirtino pastebėję paieškos botų sumažėjimą. Tačiau tai ne tik apie tai; tai konkrečiai apie turinį – nes daugelis žmonių būtent tai ir pastebėjo, ir…
– Tai pakeitė santykį to, apie ką žmonės kalba ir kokius argumentus jie propaguoja. Visoje šioje situacijoje mane labiausiai nustebino ne kokia nors Vokietija, kur parama partijai „Alternatyva Vokietijai“ smarkiai 30 proc. sumažėjo, ir ne Amerika, kur paaiškėjo, kad MAGA stovykla nėra tokia didelė, kaip kadaise atrodė. Išties rinkimai patvirtino, kad „tikroji“ MAGA bazė nėra tokia plati, kaip atrodė, nors, deja, ji vis dar yra gerokai per didelė. Tiesą sakant, daug didesnė, nei bet kuris iš mūsų norėtų.
Betgi Japonijoje pasikeitė socialiniuose tinkluose vyraujantys naratyvai. Tai kelia klausimą, kaip iš tiesų veiksmingai buvo sukurta ta „informacinė kariuomenė“. Juk gi visiškai kita kalba ir visiškai kitokia kultūra – tačiau jie aktyvūs net ir ten.
Taigi tai vis tik kagėbistinė šalis. Va kariuomenės jie išties neišvystė. Jų kariuomenė nusmukdyta, ką ir pademonstravo „specialioji karinė operacija“. Tačiau „informacinės pajėgos“ – tai sritis, kurią putinas supranta; tai jam artima, ir į tai buvo investuota išties milžiniškai daug išteklių.
14 skyrius. 100 Drapatyj dienų: kariuomenės ir Gynybos ministerijos „perkrovimas“ po Fedorovo
– Na, ir pabaigai prisiminkim 100 Drapatyj dienų. 100 dienų tai labai sąlygiška. Išvis tokie skaičiai man atrodo šiek tiek keisti, bet tai tiesiog atspirties taškas. Beje, netrukus jo gimtadienis – jei neklystu, 21-ąją; pagal senąjį kalendorių – šv. Mykolo dieną. Tad, galbūt atsižvelgiant į tai…
– Sveikiname su gimtadieniu! Linkime sėkmės. Juolab kad pirmoji dalis, regis, jau yra.
– Tiesą sakant, būtent tai ir norėjau aptarti . Galbūt galėtume trumpai įvertinti, ar mes, tiksliau analitikai, ką nors pastebi? Juk mes, esantys užnugaryje, ne visada turime galimybę tokius dalykus stebėti.
– Tiesą pasakius, manau, kad šį klausimą būtų kur kas tikslingiau užduoti kam nors, kas šiuo metu dėvi uniformą – žinoma, su sąlyga, kad bus išlaikytas anonimiškumas.
– Na, visų pirma anonimiškumo sąlyga, antra – įvairūs uniformuotų asmenų lygmenys… Mes jau esame apie tai kalbėję, kad žmonės, esantys skirtinguose lygmenyse, mato skirtingus dalykus. Tiesą sakant, kartais iš šalies vaizdas matosi geriau. Tačiau jei tu būtent tuo užsiimi…
– Suprantu, bet, bent jau apie „perprogramavimą“ – pavadinkime tai taip, – vykstantį aukščiausiuose ešelonuose, man asmeniškai tai imponuoja.
– Na, sakykim, būtent daug personalo pokyčių.
– Aš būtent apie tai – kai, atleiskit, ne tik dabar, manau kad visą gyvenimą buvau civilis. Esu civilis, kuris kariavo, tačiau tai nepadarė manęs kariškiu.
Taigi, kariuomenėje visada buvo tam tikra žmonių kategorija – civiliai, kurie tiesiog paėmė į rankas ginklus ir išėjo kariauti. Tie, kurie įstojo į tarnybą – ne taip, kaip aš į savanorių batalioną, o per oficialią, teisiškai reglamentuotą šaukimo procedūrą, – dažnai vadinami „švarkais“. Tai atsargos karininkai ir panašiai.
Yra kadriniai kariškiai, tokie kaip Drapatyj, kurie yra tikri, karinę karjerą pasirinkę kariškiai. Puikiai pamenu, beje, pirminę rusijos karo korespondentų reakciją, kai jis buvo paskirtas: „Jam 42-eji, o karą jis pradėjo būdamas bataliono vadu. Na, bus sunku.“ Taigi.
Ką gi, jie supranta esmę. Logika iš tiesų visiškai teisinga. Matote, kariuomenėje yra tam tikra žmonių kategorija, kurie tarnavo visą savo gyvenimą, bet nė dienos nėra kariavę. Pagalvokite patys – tai žmonės, kurie visą savo karjerą gyveno iš mūsų mokesčių, prisidengdami prielaida, kad jei kada nors išauš diena „X“, jie mus gins. Ir štai – diena „X“ atėjo, paskui dar viena, ir dar viena, o jie vis „tarnauja“, bet realiai niekada nekariauja.
Tai, kad Drapatyi pirmiausia pradėjo valyti būtent nuo šios grupės „karjeros karių“, kurie niekada nėra matę mūšio, yra tai, ką aš visiškai palaikau. Taip pat man labai patinka ta vadų paaukštinimo tendencija: mūšiuose užgrūdinti batalionų vadai tampa brigadų vadais, o kovose patikrinti brigadų vadai kyla aukštyn ir pradeda vadovauti korpusams.
Na, tai siejasi su pačia 3-iojo korpuso formavimosi pradžia – tuo metu, kai 3-ioji šturmo brigada plėtėsi į korpusą, o prie jos buvo prijungiama daugybė kitų vienetų. Manau, būtent Dereckis šiame kontekste pirmasis pavartojo terminą „perprogramavimas“. Atrodo, kad šis „perprogramavimo“ procesas, kuriam šiuo metu vadovauja Drapatyj, vis dar vyksta visu pajėgumu. Iis dar net nėra baigtas, jau nekalbant apie tai, kad būtų pasiektas lygis, leidžiantis tikėtis sisteminių rezultatų – tam prireiks kur kas daugiau laiko. Vis dėlto tai, ką jis daro dabar, gali užtikrinti, kad „Vivaldžio muzika“ – arba, tiksliau, „3-iosios šturmo brigados“ stiliaus operacijos (tiksliau tuo metu veikė jau visas korpusas) būtų vykdomos ir visame fronte. Būtent ties tuo jie ir dirba…
– Beje, Vivaldžio muzika pradėjo skambėti dar Syrskio laikais. Tiesiog apie tai ne visada užsimenama.
– Ta ne. Tiesą sakant, tai tiesa – aš irgi visada tai pabrėžiu. Beje, kaip ir daugelis kitų dalykų; pavyzdžiui, reforma korpusų lygmeniu – tai taip pat buvo Syrskio iniciatyva.
O kalbant apie ankstesnįjį vyriausiąjį vadą… na, jei pamenate, aš niekada neprisidėjau prie jo niekinimo. Tačiau, žinote, tie išpuoliai prieš Syrskį, visos tos kalbos apie „mėsininką Syrskį“ – ne, tai tiesiog netiesa.
Vis dėlto kartų kaita jau seniai buvo būtina. Kartų kaita buvo reikalinga, kaip ir štabo struktūros pertvarka. Mano nuomone, tai tikrai nėra atsitiktinumas. Noriu pasakyti štai ką: tai iš tiesų sisteminis pokytis – pokytis, kuris iš tikrųjų turėjo įvykti maždaug prieš metus, o gal net ir pusantrų metų anksčiau.
– O kaip vertini bendradarbiavimą su Gynybos ministerija? Užsiminei apie Fedorovą ir protestus – atrodo, kad situacija šiek tiek aprimo. Daugelis žmonių nuoširdžiai nerimavo, kad Fedorovo atleidimas taps katastrofa – kad viskas gali tiesiog sustoti. Tačiau, kaip matome, viskas, regis, veikia. Taip…
– Reikalas ne tik tas, kad viskas veikia – beveik visi žmonės ir toliau dirba. Tiesą sakant, vos užėmęs pareigas, Chmara pasikalbėjo su beveik visais Fedorovo paskirtais pavaduotojais bei skyrių vadovais. Jis paprašė jų likti ir tęsti projektus, kuriuos jie buvo pradėję vadovaujant Fedorovui.
Mano nuomone, tai rodo išmintį. Tai liudija, kad jis neatėjo tik tam, jog visus atleistų ir atsivestų savus žmones – be to, jis net neturi pilnos „savų“ žmonių komandos, kurią galėtų atsivesti. Ir, tiesą sakant, kam apskritai taip daryti?
Teisingas požiūris – įvertinti, kas veikia, o kas ne, išsaugoti visa tai, kas funkcionuoja gerai, ir tuomet, remiantis tuo, pridėti tai, ko galbūt trūko valdant pirmtakui.
Taigi, man atrodo, kad tai, kas šiuo požiūriu vyksta Gynybos ministerijoje, na, toli gražu nėra blogiausias įmanomas scenarijus.
– Šia, tiesa, gana optimistiška nata ir baigiame šios dienos laidą. Tikiuosi, kad kita mūsų laida – net jei situacija bus itin sudėtinga, tiek energetikos, tiek kitais atžvilgiais – vis tiek įvyks…
– …na, mes vis tiek ją įrašysime kad ir su generatoriais.
– Žinoma – mes tęsime savo veiklą, nepaisant jokių aplinkybių. Tad atleiskite, jei kartais bus kiek tamsoka ar kas nors nebus tobula – pavyzdžiui, jei vaizdas neatitiks YouTube pageidaujamų standartų. Dedame visas pastangas ir dirbame toliau. Tikiuosi, turėsime pagrindo optimizmui – galbūt net pavyks pasidalinti su jumis kokiais nors džiuginančiais pasiekimais. […] Iki kitų susitikimų.
Parengė LL, redagavo VK.