rf didelėmis pajėgomis bando atmušti prarastas Kliščijivką ir Andrijivką bei užgrobti dideles gyvenamąsias vietoves, ko nebuvo nuo metų pradžios. Pirmiausia Avdijivką. Kokios tokio puolimo perspektyvos?
Apie tai buvo kalbama lapkričio 26 d. TV kanalo „Nastojaščeje vremia“ laidoje „Donbasas. Reaalijos“.
Rusijos armija didelėmis pajėgomis atakuoja Ukrainos pozicijas beveik visoje fronto linijoje. Bando atmušti prarastas Kliščijivką ir Andrijivką bei užgrobti dideles gyvenamąsias vietoves, ko nebuvo nuo metų pradžios. Visų pirma Avdijivką. Kokios tokio puolimo perspektyvos?
Rusijos kariuomenė nuo spalio mėnesio vis bando veržtis iš kart keliuose fronto sektoriuose. Bachmuto kryptyje okupantai bando atmušti išlaisvintas Kliščijivką ir Andrijivką, kontratakomis stabdyti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veržimąsi Kurdiumovkos rajone, taip pat didina spaudimą į šiaurę nuo Bachmuto prie Berchivkos rezervuaro.
„Laikas, atleiskite, pamiršti Bachmutą ir jo reikšmę, kurią jis turėjo vos prieš kelis mėnesius kaip Ukrainos gynybos pajėgų gynybos operacijos, naikinusios rusijos okupantus, elementas. Jei pažiūrėtume į žemėlapį kitu masteliu, pamatytume, kad kalbame apie vadinamąjį Soledaro iškyšulį. Štai kodėl piečiau Bachmuto matome aktyvius karinius veiksmus, kuriais siekiama nutraukti pagrindines priešo komunikacijas tame iškyšulyje,
Tai greitkelis T-05-13 ir greitkelis M-03. Ir čia grėsmė ne tai vietovei, kuri kažkada buvo vadinama Bachmuto miestu, o Soledaro iškyšuliui, kuris labai pasitarnautų kitos grėsmės sukūrimui, atleiskite už tautologiją, vėlgi Slovjansko-Kramatorsko aglomeracijai. Štai kodėl priešas taip desperatiškai bando atstumti mus nuo savo komunikacijų“, – sako karo ekspertas ir atsargos pulkininkas Sergejus Grabskis.
Rusijos armija rimtesnių iškovojimų nepasiekė nei Donecko srities pietuose, nei Kupjansko-Limano kryptyje. O Avdijivkos rajone okupantams pavyko pasistūmėti. Dabar ten karo veiksmų epicentras. Daugiau nei mėnesį šalies agresorės kariai, bandydami apsupti miestą, nuolat šturmuoja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pozicijas iš šiaurės – Stepnoje rajone, iš pietų Vodjanovės rajone ir Avdijivkos pramoninėje zonoje.
„Jiems pavyko pasistūmėti Avdijivkos šiaurėje. Jie ten iš ties prasibrovė, pradėjo apšaudyt greitkelį, užtikrinantį logistiką Avdijivkai. Na, tai tikrai nemalonu, labai nemalonu, bet ir ne tragiška. Nes su tokia apšaudoma trasa Bachmutas, pavyzdžiui, atsilaikė dar 4 mėnesius. Nepaisant to, kad tokių įtvirtinimų, kaip Avdijivkoje, Bachmute nebuvo nė padujų“, – aiškina karo ekspertas ir ATO veteranas Evgen Dykyj.
„Avdijivką pulčiau paskutinėje vietoje. Kariniu požiūriu tai labai idiotiška užduotis. Avdijivka – labai kietas riešutėlis. Neatsitiktinai kaip tik per Avdijivką 2014 m. pravesta demarkacinė linija. Ir neatsitiktinai iš visos senosios 2014-ųjų demarkacinės linijos tik Avdijivka beliko fronto linijoje. Visuose kituose sektoriuose orkai tą seną demarkacijos liniją įveikė dar pirmosiomis Didžiojo karo savaitėmis. O čia ta sena linija tebesilaiko pusantrų metų. Taip yra būtent todėl, kad Avdijivka – kietas riešutėlis. Avdijivkos pramoninė zona yra panaši į Azovstal ar Iljičiaus gamyklą. Tai didžiausias pramoninis rajonas su galybe gelžbetoninių konstrukcijų, be to, nuo 2014-ųjų ji buvo apkasta ir kariniais įtvirtinimais. Kam mesti daugybę gyvosios jėgos tokios tvirtovės šturmui? Atvirai kalbant, man tokia logika nesuprantama. Ir todėl įtariu, kad tai greičiau kažkoks politinis, o ne karinis nurodymas“, – tęsia Evgen Dykyj.
Po didelių technikos nuostolių pilno masto karo pradžioje rusijos armija pakeitė taktiką, į šturmus daugiausia mesdama pėstininkus, kaip buvo mūšyje dėl Bachmuto. Tačiau dabartinio puolimo pradžioje tankų ir pėstininkų kovos mašinų kolonos vėl pabandė užimti ukrainiečių pozicijas. Dėl to per 6 dienas spalio viduryje prie Avdijivkos vykusiose kautynėse „Oryx“ projekto duomenimis rusija prarado bent 118 vienetų technikos. Tuo metu Ukraina – 25.
„Bet kokiu atveju tai yra geriausias taikinys tiek artileristams, tiek ir aviacijai. Ir bet kokiam vienetui, kuris gali naikinti kokią nors sunkiąją techniką. Tai visada yra geidžiamas ir riebus taikinys, kurį visi visada medžios. Jau XXI amžius. Priminsime, kad turime daug prieštankinių ginklų. Mes taip nesielgiam. Pulti kolonomis. Tai Rusijos aljansas. Kur dar? Atsistoti, kaip poligone, išsirikiuoti ir kas toliau? Visiška nesąmonė. Jei žinotume ir suprastume viską, kas dedasi jų galvose, tai galbūt galėtume greičiau ir geriau išspręsti tą jų mūsų šaliai keliamą problemą, bet, galbūt, ten tiesiog tuščia. Jei taip neapgalvotai švaistoma tai, kas, manau, yra galingiausia – žmogaus gyvybė. Tai, kad pas juos kaip pigi moneta, jų žodžiais tariant“, – sako Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys Maksimas .
Jis tankistas. Jo padalinys specializuojasi šturmavimuose. Maksimas pažymi, kad kovos mašinų naudojimo taktika nuo plataus masto karo pradžios pasikeitė, kai atsirado FPV dronai ir daugybė prieštankinių ginklų. Tačiau Ukrainos kariškiams pagrindinis prioritetas yra įgulos gyvybių išsaugojimas.
„Labai atsargiai. Žinoma, su išankstine žvalgyba iš oro, papildomai žvalgant priešą, taikinius ir labai atsargiai, poromis tai įmanoma. Žinoma, su pėstininkų parama, nes be pėstininkų paramos bet kuris „orkas“ gali lengvai pamušti tanką. Ar netgi sunaikinti. Atsargiai. Dviese. Poroje. Kartais net po vieną. Išvažiuojame, atidirbame, grįžtame. Tiksliai, greitai, preciziškai. Vadovaujami drono judėjimo metu, operacijos metu, kovos metu. Ir palaikant ryšį. Visada. Būna atvejų, kai jis papuola į kokią nors duobę. Neužbaigia ryšio. O gal stoja migla. Galbūt rūkas. Arba apšaudymas. Tai matosi iš drono, iš viršaus. Ten koreguojamės, tariamės, kartais net atsitraukiame“, – tęsia Maksimas.
Taikiame gyvenime traktorininkas Vitalijus greitai išmoko vairuoti tanką T-80. Jis sako, kad tankas nuo traktoriaus skiriasi tuo, kad jame vietoj vairo yra svirtys. Jis pažymi, jog mūšio metu svarbiausia greitai judėti ir klausyti vado įsakymų.
„Kuo greičiau, tuo geriau. Mūšio metu, jei šaudo, tu jau judi pirmyn ir atgal, kad tik nestovėtum vienoje vietoje. O vėliau, jei vadas liepia sukti atgal, tai jau kuo greičiau. Ten jau visas vado dėmesys. Į dešinę į kairę, kad niekur nenusuktum. Ir važiuoji tiksliai per provėžas, kad neužliptum ant minų“, – sako Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys Vitalijus.
Tanko užduotis – uždengti konkretų tašką. Jis pataiko tiksliau nei seni sovietiniai savaeigiai ginklai. Taigi dabartiniame kare ji dažnai pakeičia artileriją.
„Standartinė tanko gynybinė pozicija. Kyšo bokštelis ir viskas. Bokštelį sunkiausia pramušti. Taip pat iš tolo jį ir pamatyti sunku, jeigu gerai užsimaskuota. Be abejo, gynyboje tankas visada bus efektyvus, yra efektyvus ir buvo efektyvus. Kai kuriais atvejais tankai geriau šaudo iš uždarų pozicijų, nes yra tikslesni. Dabar tai jau nebe taip tikslinga, nes yra trys septynetai (lengvoji velkama haubica M777), yra himarsai. Artilerija dabar dažnai užsiima kitokiais taikiniais. Kam jai nuiminėti kažkokį PTVR (prieštankinių valdomų raketų įrenginį), jei mes patys galime tai padaryti. Tais pats dronas, tais pats tankas, ZVP, planšetė, 2-3 šūviai, ten esantys specialistai kartais gali tai padaryti pirmu šūviu“, – aiškina Maksimas.
„Kai ateina komanda išvažiuoti iš laukimo zonos, įjungiu sistemą, kad ji apšiltų ir susiteptų. Bet ne viską iš karto. Pirmiausia ugnies valdymo sistemą, kad ji prasisuktų, viskas gerai susiteptų. Reikia palaukti maždaug apie dvi minutes. Toliau įjungiu šaudymo grandines, atidarau veidrodėlius, sliekinę pavarą ir, žinoma, elektrinį gaiduką“, – kaip tanko pabūklą parengti kovai aiškina Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys Michailas.
Mobilioji gynybos taktika, kurią Ukrainos ginkluotosios pajėgos dažnai naudoja šioje kryptyje, visų pirma numato kontratakas į priešo pozicijas. Ir čia tankai yra nepamainomi.
Jei iš uždarų pozicijų, vadas sako man, aš nustatau šoninį lygmenį, tada jau yra azimutinis indikatorius ir komanda „ugnis“. Taip iš uždarų pozicijų. O kai išvažiuojame į priekį, reikia dirbti „kūlverstuku“. Galima sakyti, vairasvirte. Tai bokštelio judesiai – pasukti bokštelį dešinėn, kairėn, patranką, pabūklą. Aukštyn, žemyn. Jei tankas staiga grįžta, bokštelis lieka vietoje, turi jį gaudyti. Turi pasukti tau reikalinga kryptimi“, – tęsia Michailas.
Šis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalinys kovoja trofėjiniais tankais T-80. Per Ukrainos kariuomenės puolimo operaciją Iziume rusijos kariuomenė pabėgo ir paliko dešimtis kovinių mašinų ir savaeigių įrenginių. Daugelis jų Ukrainos kariuomenei atiteko vos ne nuo konvejerio.
„Metė, tyčia gadino, ir buvo tiek technikos, kalbant apie tankus, kad mes tiesiog vaikščiojome kaip prekybos centre, rinkomės. Patys išsirinkome 12-a. Vien tik mūsų kuopai. Nusprendėme persikvalifikuoti į T-80 šturmo operacijoms. Jis buvo kuriamas kaip tankas prasiveržimui. Jame yra sraigtasparnio variklis iš Mi-8. Ir kai jis važiuoja link tavęs, jo visai nesigirdi. Taip, ir gruntiniais keliais lengvai pasiekia 80 km/h greitį. 46 tonos. Todėl mes juos ir naudojame puolime. Atskrendame, kaip tik atskrendame. Mūsų negirdėti. Atidirbame, apsisukame ir tik tada, galbūt, jei dar yra kam išgirsti, girdisi variklis“, – pasakoja Maksimas.
„Ar priešas tęs tokius veiksmus? Taip. Kol neišsikvėps, jis stengsis veržtis pirmyn. Bet žinote, yra tam tikrų požymių, kad jis pradeda jausti tam tikrą resursų trūkumą. Nepasakysiu, kad jau rytoj jie sustos, tačiau yra ne tik jausmas, bet jau matosi ir tikimybė, kad tokių puolamųjų operacijų tempas palaipsniui mažės. Kol pagaliau priešas neišsikvėps ir galutinai nepereis prie pozicinio karo, kuris šiandien matomas vis arčiau ir arčiau abiejose fronto pusėse. Kadangi, žinote, esame tam tikroje stabilioje padėtyje, kurioje tiek mes, tiek priešas turime pakankamai išteklių ir kovinio potencialo, kad sulaikytume priešingos pusės veržimąsi, neleisdami rimtų proveržių. Todėl apibendrinant galima teigti, kad priešas, paskatintas padidėjusio karių skaičiaus, padrąsintas padidėjusio technikos kiekio, stengiasi vykdyti tas pačias strategines užduotis, kurios jam buvo iškeltos dar praėjusių metų balandį. Ir būtent tai sąlygoja konkrečius puolimo ar kontratakos veiksmus tam tikruose fronto sektoriuose“, – sako Sergejus Grabskis.
Praėjusią vasarą, išnaudodama savo milžinišką pranašumą artilerijoje, rusijos federacijos kariuomenė per dieną iššaudavo po 60 tūkstančių sviedinių ir privertė Ukrainos ginkluotąsias pajėgas atsitraukti iš Severodonecko ir Lisičansko. Per du mėnesius dabar vykstančių aktyvių išpuolių šalis agresorė sugebėjo žymiau pasistūmėti tik Avdijivkos rajone; čia prarasdama šimtus vienetų technikos ir tūkstančius pėstininkų. Taigi apie didelio masto rusijos puolimą kalbėti netenka.