
Tai spalio 9 d. rytą televizijos kanale FREEDOM pareiškė LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj.
– Evgenai, džiaugiamės galėdami jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labas rytas.
– Evgenai, sakykite, kodėl buvo pristabdytas Pokrovsko puolimas, nors, sprendžiant iš pranešimų, kovos ten gana intensyvios, ir kas pasikeis jėgų pusiausvyroje mūšio lauke Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pasitraukus iš Vuhledaro?
– Na, šie įvykiai yra tiesiogiai tarpusavyje susiję. Faktas yra tas, kad rusijos armija, kad ir kokia dabar dar gana skaitlinga, vis tik neturi pakankamai jėgų galingam, sakykim, puolimui daugiau nei viena kryptimi.
Ilgą laiką, pastaruosius kelis mėnesius, pagrindinė kryptis buvo Pokrovsko. Mūsų pusė ten buvo perkėlusi tam tikrus rezervus, sakykim, buvo išstatyta nauja gynybos linija, nes rusai ten ilgai puolė, ir prie Pokrovsko jie, galima sakyti, įstrigo.
Taigi. ir tada… Gerai, reikia deramai įvertinti rusų vadovybę. Jie nusprendė, taip sakant, perkelti akcentus. Jie laikinai sumažino spaudimą Pokrovsko kryptimi. Visiškai nesustabdė. bet vis tiek tą pagrindinę kryptį laikinai pavertė antrine ir pagrindinį spaudimą nukreipė į Vuhledarą. Na, ir, būkime atviri, paaiškėjo, kad tam nebuvome pakankamai pasiruošę. Tai yra, Vuhledarą teko apleisti.
Tai absoliučiai ne katastrofa, ne fronto griūtis, nieko panašaus, bet, atvirai kalbant, labai nemalonu. Teko apleisti Vuhledarą, o dabar, greičiausia, turėtume tikėtis atsilaisvinusių rusų pajėgų sugrįžimo, nes plėtoti puolimą toliau už Vuhledaro… Na, čia vertėtų atidžiai pažvelgti į žemėlapį. Toje kryptyje jiems nesišviečia jokių perspektyvų. Vuhledarą jie paėmė, o toliau, neva pagal tokią abstrakčią teoriją, galima būtų eiti vos ne iki Zaporižės ir vos ne į Dniprą. O realioje praktikoje toliau už Vuhledaro atsiveria gana didelės operatyvinės erdvės, kurias praeiti jiems būtų itin sunku. tai yra, jie dabar neturi tokių pajėgų, kad vienu trūktelėjimu prasiveržtų kažkur link Zaporožės ir Dnipro.
Taigi manyčiau, kad to net nereikia įrodinėti, tai, sakykim, visiems gana akivaizdu. Pavyzdžiui, 20 km pasistūmėjimui Pokrovsko kryptyje jiems prireikė maždaug pusės metų. Taigi, iš esmės toks yra dabartinis puolimo tempas šiame kare. O ten, toliau už Vuhledaro, jiems reikalingas didelis proveržis, kas praktiškai neįmanoma, juolab kad dabar dideli proveržiai visada daromi šarvuočių kolonomis. o šarvuočių kolonos šio karo dabartiniame etape iš esmės neišgyvena. Tiesiog jos bematant tampa dronų spiečiaus grobiu, ir tuo viskas pasibaigia.
Štai kodėl, va, Vuhledarą jie užėmė, gali pranešti vladimirui vladimirovičiui apie didžiąją pergalę, bet toliau toje kryptyje jiems labai mažai perspektyvų ką nors išplėsti. Atitinkamai, jie grįš į Pokrovską.
Ir greičiausiai dabar tarpinis jų tikslas artimiausioje ateityje yra Toreckas. Miestas, į kurį jie jau įsiveržė. Kokia įprasta rusų vadovybės logika, jei jie jau įsiveržė į miestą? Tai reiškia, kad reikia skelbti, jog miestas paimtas. O iš ties tarp „įsiveržė į miestą“ ir „miestas užimtas“ paprastai būna labai sunkus kovų miesto gatvėse etapas. Ir jis gali tęstis, kartais mėnesius, kaip buvo Soledare, kaip buvo Bachmute, kaip buvo Avdijivkoje – visus tuos miestus rusai galiausiai užėmė, bet dėl kiekvieno miesto nuo 4 iki 9 mėnesių virė būtent gatvių mūšiai.
Dabar iš esmės sprendžiasi, kiek ilgai nuspręsime ginti Torecką. Jau būtent vykstant gatvės kautynėms. Ir, sakykim, aš statau už tai, jog bus nuspręsta iš ten nesitraukti, o priešingai, organizuoti, būtent, sunkius gatvių mūšius dėl kiekvieno kvartalo, taip, kaip buvo Bachmute, taip kaip buvo Soledare.
Tai nepaprastai sunku mūsų gynėjams ir gynėjoms. Tos gatvių artimo kontakto kautynės, pasakysiu atvirai, yra labai baisios. Tačiau kartu tai mums strategiškai naudinga. Tokiuose gatvių mūšiuose dažniausiai sunaikiname tiek daug okupantų, jog jiems užėmus eilinį miestą būna ilga pauzė. Kadangi jiems reikia atstatyti tuos didžiulius nuostolius.
Priminsiu, jog Bachmutas jiems atsiėjo 100 000 bendrų nuostolių, iš kurių 40 000 vien tik užmuštų. Mažoji Avdijivka, prieš karą turėjusi 16 000 gyventojų, jiems atsiėjo 20 000 vien tik užmuštų. Ir kaskart po to net rusijai tekdavo būtent iš naujo sutelkti pajėgas. Tačiau apskritai jų galimybės telkti pajėgas po truputį mažėja. Jau nebe 2022-ieji, kai buvo lengva surinkti, būtent, didelę ordą.
Ordos papildymui kyla problemos, kuo toliau, tuo didesnes. Tai matome iš išmokų dinamikos, kiek, būtent, pabrango specialiosios karinės operacijos dalyvio gyvybė per praėjusį laiką, matome iš tų išmokų geografijos, kaip akcentai pasislinko nuo įvairių sąlyginių buriatijų ir jau pasiekė Maskvą baltaakmenę, ko taip stengtasi išvengti.
Todėl greičiausiai bandysime dabar būtent primesti formatą tokių gatvės mūšių, kurie priešui padaro maksimalius nuostolius, turėdami omenyje sąlygą, jog tie nuostoliai jau nebe taip lengvai atstatomi, kaip prieš metus.
– Evgenai, kaip tik dėl papildymo labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę dėl galimos KLDR pagalbos. Šiaurės Korėja rusijos prašymu gali pasiųsti savo karius į karą prieš Ukrainą, ir tokia galimybė yra labai tikėtina. Tai pareiškė Pietų Korėjos gynybos ministras Kim Jong Hyunas. Ir kreipimesi į įstatymų leidėjus parlamento klausymuose jis priminė, kad rusija ir Šiaurės Korėja pasirašė susitarimą, panašų į karinį aljansą.
KLDR kariai jau buvo pastebėti laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose. Jie buvojo ten kaip vadinamieji patarėjai ir inžinieriai, prižiūrintys Pchenjano ginklų naudojimą. Neseniai per Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ataką žuvo šeši Šiaurės Korėjos karininkai, pranešė „Defense Express“ analitikai. Anot jų, norint prisijungti prie karo veiksmų toli nuo savo sienų, iš labiausiai apmokytų ir kovai pasirengusių dalinių paprastai formuojamas vadinamasis ekspedicinis korpusas. KLDR atveju tai būtų oro desantininkų brigados ir žvalgybos batalionai.
Taigi, apie tokią pagalbą. Kiek ji tikėtina? Kokiais kiekiais galima tokia karinė pagalba iš KLDR? Ar reikalingas koks nors gyvosios jėgos koordinavimas? Ir apskritai, kaip greitai tai būtų įmanoma?
– Na, pradėsiu nuo koordinavimo-derinimo. Derinimas būtinas, jei žmonių gailima ir jais rūpinamasi. Jei žmonės tiesiog varomi bangomis kaip patrankų mėsa, na, koordinacija apskritai nėra tokia reikalinga. Matėme, kad rusai moka taip kariauti netgi savo kariais. Ir čia nereikia eiti pas būrėją. Visiškai aišku, kad jei jie čia atvyktų, jei čia atvyktų mėsa nuo draugo Uno, tai jos nebūtų gailima netgi tiek, kiek gailima rusų. Tai yra, tai paprasčiausia būtų tik sunaudojama medžiaga.
Ir, atvirai kalbant, na, žinoma, perspektyva šiuo atžvilgiu yra labai nemaloni. Nes, kad ir kokia nepajėgi kovai pasirodytų ta sunaudojama medžiaga, o greičiausiai ji būtų visiškai nepasirengusi tokiam karui, betgi tiesiog jos kiekis galėtų tapti rimtu veiksniu. Tai yra, jei draugas Unas sąlyginai atsiustų čia milijoną savo karių, tai, net jei būtų labai blogi kovotojai, milijonas vis tiek yra milijonas.
Ir apskritai, Šiaurės Korėjoje, kaip matėme iš istorijos su sviediniais, taip nutinka. Šiaurės Korėjos sviediniai pasirodė labai prasti ir ten tikrai sunku rasti du vienodus sviedinius. Nepaisant to, kad jie lyg ir iš tos pačios partijos, tačiau pagaminti taip atgrubnagiškai, kas ketvirtas iš vis nesprogsta, daugelis, atvirkščiai, sprogsta vamzdžiuose, taigi. Bet užtat Šiaurės Korėja tų blogų sviedinių rusijai tiekia, ir, jei neklystu, paskutiniais duomenimis, šis skaičius jau pasiekė 3 mln., o geri, tikrai kokybiški NATO sviediniai atkeliauja pas mus nepalyginamai lėtesniu tempu. Ten mūsų Europos sąjungininkai vis dar nesugebėjo pasiekti milijono per metus.
Manau, kad tokia pati istorija galėtų nutikti ir su kariais. Jie pasirodytų besą tiesiog bjaurios kokybės. Bet skaičius, jei jau būtų priimtas sprendimas, kad iš principo Šiaurės Korėja iš ties stoja į karą, tai jų skaičius galėtų būti labai reikšmingas.
Bet tai, apskritai, pakeistų viską. Faktas yra tas, kad tiesioginis Šiaurės Korėjos kariuomenės įsitraukimas į karą būtų visiškai kitoks šio konflikto formatas ir tai natūraliai sukeltų visiškai kitokią Vakarų reakciją.
Vakarai vis dar stengiasi padaryti viską, kad šis karas netaptų pasauliniu karu. Vakarai stengiasi padaryti viską, kad šis karas išliktų lokalizuotas čia, regione. Ir mes, atvirai kalbant, labai kenčiame nuo šios nuosaikios mūsų sąjungininkų politikos. Taigi, taigi. Būtent jų bandymai išvengti eskalavimo mums iš tikrųjų kainuoja labai brangiai.
Bet jei staiga čia atvyktų pusė milijono ar milijonas korėjiečių karių, tai reikštų, kad visa neeskalavimo politika visiškai nepasiteisino ir netgi veikė atvirkščiai. Ir to tikrai nesugebėtų pripažinti nei Baltuosiuose rūmuose, nei Berlyne, niekur. Ir atitinkamai, jei Šiaurės Korėja tiesiogiai įsitrauktų į karą, tai ir Vakarai turėtų visiškai persvarstyti mums teikiamos pagalbos mastą ir apskritai savo vaidmenį šiame konflikte.
Todėl tada, manau, kalbėtume ne konkrečiai apie tai, kaip korėjiečių kariai pasirodytų fronte, o apie tai, kaip apskritai keičiasi Vakarai…
– … Ir kaip tik tolišaudos klausimas būtų labai aktualus.
Evgenai, dėkojame, kad prisijungėte prie mūsų transliacijos.