Šalin snarglius nuo eglutės

Prognozės 2024-iesiems ukrainiečius stumia į depresiją, betgi ar viskas jau taip blogai? – pagal Evgen Dykyj 2023-12-31 21:53 įrašą facebook sienoje 

Na, mano katytės ir zuikučiai, ar jūs irgi įsitraukėte į nacionalines varžytuves, kas labiau apgailės 2023-uosius ir kuo liūdniau papranašaus apie 2024-uosius?

Na, jeigu kavą gurkšnojame ne Jaltoje, tai, kaip pridera mūsų į kraštutinumus ir emocinius svyravimus linkusioje tautoje – puolimas visiška nesėkmė, visos aukos veltui, orkai nesibaigia, jų ištekliai neriboti, Vakarai išsikvėpė ir mus išdavė, savanorių nebeliko, kariauti nėra nei kam nei kuo, „rasiejos“ nugalėti neįmanoma, viskas prapuolė, mes visi mirsime, dėl to ir nuo to gyvenime – tik liūdesys?

Realizmo tokioje naujametinėje nuotaikoje ne tik ne daugiau, bet net daug mažiau, nei pernykštėje prieššventinėje euforijoje.

Jei prie pernykštės eglutės leidomės pasvajoti apie kavą Jaltoje, ir tada toks scenarijus išrodė visai tikėtinas – nors, deja, ne vienintelis galimas, bet tada dar neatrodė fantastiškas. Deja, dėl nesėkmingo aprūpinimo  ištekliais, planus teko sumažinti, bet tai įvyko jau praėjusiais 2023-aisias. Ir vienintelė klaida, kurią padarėme (tiksliau, daugelis iš mūsų – toli gražu ne visi, betgi dauguma lemia nuotaiką) buvo ta, kad mes stengėmės išlaikyti savo naujametinius lūkesčius beveik iki kitų Naujųjų metų, ir visus metus jų nepakoregavome pagal tikslesnius dabartinius duomenis.

Taigi visiškai nefantastiškos, nors ir optimistinės naujametinės metų prognozės pamažu virto niekuo nepagrįstomis, akivaizdiems faktams prieštaraujančiomis viltimis, su kuriomis buvo gaila atsisveikinti iki vėlyvo rudens. Kai tai, jog stebuklas neįvyko, tapo neginčijamu faktu, ukrainiečių užfrontės emocinė švytuoklė, kaip nenumaldoma kometa savo orbitoje, metėsi priešinga kryptimi, ir tapo madinga tokia nuotaika, tarsi atsisveikinimas su senaisiais metais būtų virtęs atsisveikinimu palydint į kapines – laidotuvėmis, pilna to žodžio prasme.

Tačiau išties per praėjusius metus mes nepatyrėme nei didelių nesėkmių, nei pralaimėjimų. Priešingai, jei pažvelgtume, kas vyko prieš beveik dvejus metus, – viskas atrodo netgi šiek tiek atvirkščiai.

Tik prieš dvidešimt mėnesių rusai buvo tikri, kad Ukrainai okupuoti pakaks kelių dienų. Mūsų sąjungininkai mumis tikėjo ir manė, kad atsilaikysime ne kelias dienas, o kelias savaites.

Ir būkime atviri – dauguma ukrainiečių taip pat manė, kad jei imperija imsis „visa programa“, mums beliks partizanauti okupacijoje, ir diskusijos daugiausia vyko apie tai, kiek laiko didvyriškai tai vyks.

Gi 2023 metų pabaigoje tie patys rusai labai didžiuojasi, kad per metus įnirtingų kovų ir milžiniškų išlaidų bei dar didesnių nuostolių kaina sugebėjo sustabdyti mūsų puolimą. „Antroji pasaulio armija“ laiko didžiuliu pasiekimu, kad sugebėjo „sutramdyti chocholų spaudimą“ ir nesileido būti išmetamais už „porebriko“. O tam, kad pasiektų tokį „ambicingą“ tikslą, buvusi supervalstybė turėjo įvykdyti didžiausią mobilizaciją nuo 1945-ųjų. Dar kartą: metai sunkaus karo, didžiausia mobilizacija nuo laikų, kai „seneliai kariavo“ ir hip-hip-valio! – jiems pavyko mus sustabdyti!

Taigi, per beveik dvejus metus, pradžioje visiškai nepasiruošę įsiveržimui, užtikrintai apsikeitėme vaidmenimis su įsibrovėliais, ir dabar jie yra priversti gintis ir didžiuotis, kad mes neprasiveržėme. Taip, dėl resursų trūkumo, sąjungininkų strategijos trūkumų ir per anksti atsipalaidavusio ukrainiečių užnugario, nepasiekėme to, apie ką svajojome. Nemažai darbų lieka ateinantiems metams ar net keliems. Bet, mano katytės ir zuikučiai, nuoširdžiai, ar prieš porą metų galėjote įsivaizduoti tokią situaciją ir tokį pokalbį, ar ne?

Ir tiesa ta, kad ši situacija, švelniai tariant, neatrodo panaši į nesėkmę ir „viskas prapuolė“?

Šių ilgo mūsų karo praeitų metų rezultatas tikrai yra mūsų naudai.

Įskaitant ir „Surovikino liniją“, kurios nepavyko pralaužti, bet kurios liko tik pusė, o atkurti prarastą pusę okupantai neturi galimybių (ten dabar yra mūsų kovotojai), todėl puolimą bus galima tęsti iš daug geresnių pozicijų nei tada, kai pradėjome praeitą vasarą.

Vien tik placdarmas kairiajame Dniepro krante jau toks okupantų gerklėje įstrigęs kaulas, kad Mordoro imperatorius savo metinėje kalboje tarp kliedesių apie didžiąją geopolitiką ir „rusijos miestus“ grynai pagal Froidą kelis kartus paminėjo Ukrainos kaimą Krynky, kuriame tėra tik 4 (žodžiu: keturios) gatvės ir kurio „antroji pasaulio armija“ nesugeba užimti ketvirtą mėnesį.

Šioje apyskaitoje – okupantų Juodosios jūros laivynas, suvarytas į įlankų gilumas, pridengtas kilometrinėmis bujų užtvaromis ir priverstas kone partizaniškai iššokinėti, kad iššautų „Kalibrus“ , užuot nebaudžiamai patruliavęs jūroje, kaip prieš metus. Nuskandintų ir sudegintų jo laivų skaičius prilygsta tik laivynų nuostoliams per Antrąjį pasaulinį karą, ir apskritai „Krymo salą“, nuo kurios GUR ir Specialiųjų operacijų pajėgos sluoksnis po sluoksnio, kaip lukštus nuo svogūno, „nudrėskė“ oro gynybos apsaugą, dabar nuolat metodiškai „apdoroja“ Oro pajėgos.

Praėjusiais metais buvo numušti „Kinžalai“ (pirmą kartą pasaulio istorijoje), nutupdyti lėktuvai ir sraigtasparniai, šiaip dangus virš mūsų užnugario nebuvo ramus, bet priešai visiškai jo nekontroliavo.

Mums tai atrodo kažkas akivaizdaus, bet visada per visus karus, kuriuos pradėjo mūsų priešai, pirmą kartą pavyko neleisti jiems kontroliuoti dangaus. Afganai, čečėnai ir sirai galėtų mums pasakyti, kokia to vertė, ir kiek mažai mes tai vertiname.

Tačiau pagrindinis dalykas šioje apyskaitoje yra mūsų ir priešo nuostoliai. Na, karas visų pirma susijęs su žudymu, visa kita tėra to padariniai. Kareivio darbas – neleisti užmušti savęs ir naikinti priešus. Ir tą darbą mūsų gynėjai įvykdė puikiai.

Šiais metais vėl teko skaudžiai atsisveikinti su mūsų gynėjais ir civiliais – priešo teroro aukomis. Kitais metais taip pat skaudės, ir tas skausmas visada bus su mumis.

Tačiau už kiekvieną mūsų žuvusį priešas sumokėjo nepaprastai didelę kainą. Kai sutikome metų pradžią gynyboje, siaubingame Bachmuto pragare, už kiekvieną mūsų didvyrį į pragarą nuėjo vidutiniškai po aštuonis okupantus. Okupantų nuostoliai pasiekė tokį lygį, jog jiems teko pamiršti tolesnį puolimą, ir priešingai – pereiti prie visiškos gynybos, o labiausiai paaukotieji toje mėsmalėje iš nevilties net nesėkmingai bandė „papsichuoti“ prieš patį imperatorių.

Mes perėjome į puolimą ir, atrodytų, turėjome apsikeisti vaidmenimis pagal aukų skaičių – bet ne, visą tą laiką, kai puolėme, už kiekvieną kritusį du ar trys okupantai buvo pasiųsti į pragarą. O technikos nuostolių skaičiai tiesiog stebina – santykį „vienas Leo“ už penkis „Proryvus“(T-90) arba viena haubica M777 už septynias „Msta-S“ reikėtu laikyti vidutinišku, ar net sumažintu.

Metų pabaigoje net ir giliausiame užnugaryje nusiėmėme rožinius akinius ir pagaliau pamatėme tai, kas buvo akivaizdu fronte ir bent jau netoli jo: kad turime didelių problemų su personalu, jo pakeitimu ir papildymu. Nuo rudens prisidėjo jau primiršta sviedinių taupymo problema (linkėjimai respublikonams, lai dega pragare). Tačiau iš to nereikėtų daryti klaidingų išvadų, kad priešas turi mažiau problemų nei mes.

Jos lygiai tokios pačios, tik daug didesnės, maždaug proporcingos armijų dydžiui. Taip pat trūksta žmonių (vienu metu šturmuoti Avdijivką ir Krynkus „supervalstybei“ jau kiek per sunku), o dar labiau trūksta geležies ir kovinių komplektų. Šiais metais okupantų kariuomenė gerokai nukraujavo sunkiuose mūšiuose ir toli gražu neaišku, ar atlaikys dar kitus panašius metus – iš čia ir kyla visa dezinformacijos kampanija „priversti paliauboms“: pagal metų rezultatus priešams labai reikia pertraukos, kad galėtų atsigauti.

Apie šią kampaniją (į kurią puikiai įsikomponuoja mūsų naujametinis „liūdesys“ ir snarglėjimasis) Išsamiai jau rašiau, kaip ir apie „neišsenkamus“ mūsų priešo išteklius. Kas praleido – patariu paskaityti ankstesnes publikacijas bendru pavadinimu „Trečiasis kvėpavimas“. Dabar nesikartosiu, nes Naujųjų metų naktį neįdomu vaidinti analitiką ir vaizduoti  „proto bokštą“.

Tik noriu pasakyti, kad pasibaigę metai mums buvo visiškai neblogi, nors ir nebuvo pasakiški, idealūs ar pergalingi. Tai buvo metai, kuriuos kariniu požiūriu reikėtų apibūdinti kaip iš esmės sėkmingus, o situaciją pagal rezultatus – kaip visiškai darbingą.

Štai kokie buvo tie antrieji didelio ir baisaus užsitęsusio karo metai. Karo už mūsų teisę egzistuoti. Karo iki išteklių, taip pat ir moralinių, išsekimo. Metai galėjo būti geresni, nei mes svajojome, bet jie galėjo būti ir nepalyginamai blogesni, nei svajojo mūsų priešai. Tačiau jie buvo tokie, kokie buvo – dar kartą kartoju, pirmiausia kariniu požiūriu darbingi.

Ir pats žodis „darbingas“ turėtų tapti ateinančių metų nuotaikų kamertonu. Ateinantys metai taip pat dar nebus triumfuojantys. Tikrai bus labai sunkūs. Ir tuo pačiu jie gali tapti ne tik ne blogesni už praeitus, bet ir daug pergalingesni. Kokie bus ateinantys metai, pirmiausia lemsime mes, ukrainiečiai, ir ypač didžiąja dalimi Ukrainos užnugaris. Tai yra būtent jūs, mano brangios katytės ir zuikučiai.

Ką konkrečiai turėtume nuveikti ateinančiais metais, tiek naujo, tiek ir 2023-aisiais pramiegoto, kokių nukrypimų nereikėtų pakartoti, o kokius pasiekimus reikėtų padauginti, o dar, – kaip padaryti ateinančius metus pergalingesniais – rimčiau pakalbėsime po švenčių, taigi jau labai greitai. O kol kas, mano katytės ir zuikučiai, taurę į rankas ir lygiavimas į eglutę.

Mūsų eglutę puošia žaisliniai tankai ir lėktuvėliai – apdegę „Proryvai“ ir nepažeisti „Abramsiukai“, numuštos „suškos“ ir visiškai naujos rankinės granatos. Prie pagrindo išrikiuotos žaislinės „Patriot“ baterijos ir popieriniai laiveliai su rusijos federacijos Juodosios jūros laivyno laivų pavadinimais gedulo rėmelyje.

Ji lyg konfeti apipilta kaukolytėmis su „Wagner“ emblemomis. Ant jos daug vietos daug kam – ir džiaugsmingiems ir liūdniems dalykams. Tačiau tikrai ne vieta snargliams. Kaip kad ir neturėtų būti jiems vietos mūsų nusiteikime ateinančiais metais.

Vertė LL, redagavo Vidmantas Kuprevičius

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.
  1. Kirilo Budanovo ,,kava” Jaltoje sėkmingai buvo suklaidinti rusonaciai, ir apie 30. 000 šių okupantų buvo įsirausę okupuotam Kryme, tad nedalyvavo farššturmuose.

    ,,jei tamsos nebūtų niekas nematytų\ kaip užgęsta saulė kaip žvaiždynai žėri\ kas kad iš šventovių liko krūvos plytų”, – Vainius Bakas ,,Pasiklydusius kulkos. Karo metadienoraštis”, –Vilnius, ,,Slinktys”, 2023, p.132

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *