Ukrainos savanoris, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys biologijos profesorius Evgen Dykyj savo facebook sienoje spalio 20 d. rašo:

Ir vėl nėra laiko parašyti dar vieną ilgesnį tekstą – ir vėl kažkas kitas tai padarė greičiau ir geriau. Šį kartą tai Pavel Kazarin.  Palaikau kiekvieną žodį, net kiekvien1 kablel5. Labai rekomenduoju perskaityti ir dalintis.

 

Tiesiog reikia šaudyti nesiliaujant

 

Pavel Kazarin

 

Karas galėtų greitai baigtis tik jei jį Ukraina pralaimėtų.

Galvoju apie tai kiekvieną kartą, kai tik skaitau apie karo veiksmų užbaigimo 2025-aisiais perspektyvas. Kai žurnalistai pradeda skambinti prašydami pakomentuoti galimas derybas su rusijos federacija. Kai žiniasklaida rašo apie rinkimų perspektyvą Ukrainoje.

Karas Ukrainai gali baigtis tiek triumfu, tiek ir katastrofa. Viskas priklauso nuo sąlygų, kuriomis tai įvyks. Jei Ukrainos armija kasdien išlaisvintų po kelias gyvenvietes, vargu kas mūsų šalyje prašytų įšaldyti karo veiksmus. Štai kodėl kyla abejonių, ar kremlius savo puolimo įkarštyje yra pasirengęs pradėti derybas su Kyjivu dėl ko nors kito, nei visiškos Ukrainos kapituliacijos.

Antroji Čečėnija

 

Vienintelė konstanta Ukrainos politikoje yra maskva. Rusiška logika daug sistemingesnė už visus vietinius tėvyninius zigzagus. kremlius į mūsų šalį žiūri kaip į maištingą provinciją. Maksimali užduotis – atimti Ukrainos Nepriklausomybę įtraukiant jos teritorijas į rusijos federacijos sudėtį sričių teisėmis. Minimali užduotis – atimti iš mūsų suverenitetą, paverčiant Ukrainą kita „baltarusija“.

2022 metų vasario 24 dieną rusijos prezidentas pradėjo rašyti paskutinį savo politinės biografijos skyrių. Nuo tol bet kokios pusinės priemonės jam jau pralaimėjimas. Be to, rusijos prezidento „laikrodis tiksi“. 2015-aisiais, kai buvo sudaryti „antrieji Minsko susitarimai“, vladimirui putinui buvo 62 metai. Šiandien jam 72 metai, ir amžius jau nebeleidžia kurti dešimtmečių trukmės absorbavimo strategijų. Jis nori pasiekti galutinį Ukrainos klausimo sprendimą ir vargu ar yra pasiruošęs šį procesą ištęsti laike.

rusijos vadovybei Ukraina yra tik dar viena Čečėnija. Maištaujanti provincija, kurią reikia susigrąžinti, nubausti ir sutramdyti. Skiriasi tik, kad rusai pripažįsta čečėnų egzistavimą, o ukrainiečių – atmeta. maskvos pergalės atveju mums būtų nuskirta lemtis kaip karelams, netekusiems tautinės tapatybės. Kaip buriatams būsimuose imperijos karuose. Kaip jakutams, neprileidžiamiems prie savo žemės gelmių išteklių. Vargu bau, Kyjivas sugebėtų kremliui pasiūlyti ką nors, kas nusvertų tokio scenarijaus naudą.

Čerčilis irČemberlenas

Politikai karo metu – tai meksikietiškos dvikovos veikėjai. Kai nusitaiko vienas į kitą ir laukia „kas pirmas sumirksės“. Kalbos apie karo užšaldymą galėtų tapti tuo veiksniu, po kurio abu spaustų paleidiklį. Nes paliaubų perspektyva provokuoja rinkimų laukimą. Rinkimų laukimas įjungia politinę logiką. Politinė logika visiškai nesiderina su tuo, ko šaliai reikia priešo invazijai vykstant.

Karas reikalauja atsakingų ir ilgalaikių, subalansuotų ir patikrintų sprendimų bei veiksmų. Betgi, jei Ukraina pradėtų ruoštis rinkimams, tada priimamų sprendimų kriterijumi būtų jų populiarumas.

Jei šalis kariauja, ji žaidžia ilgą žaidimą. Formuoja mobilizacinį rezervą. Sugriežtina atsakomybę pažeidėjams. Įveda ekonomiškai pagrįstus tarifus. Vykdo teisingą karo vargų ir apribojimų paskirstymą tarp fronto ir užnugario.

Jei šalis ruošiasi rinkimams, tada politikai pradeda kovoti dėl populiarumo. Žada tai, kas nerealu. Žada, tai, kas neįvykdoma. Trumpuoju laikotarpiu visas tas pažadų atrakcionas gali duoti rinkiminį efektą. Tačiau jau vidutiniu laikotarpiu jis gali šalį paskandinti.

Jei ketiname baigti karo veiksmus 2025-aisiais, nėra jokios priežasties vykdyti papildomą mobilizaciją. Jeigu kitais metais planuojame situaciją įšaldyti, tai yra vilties iki to ,,pratempti‘‘ pagal inercinį scenarijų. Jeigu šalies uždavinys – ,,pratempti‘‘ dar pusmetį, kam ką nors keisti iš esmės, rizikuojant sugriauti esamą sociologiją?

Be to, bet kokios kalbos apie „įšaldymą“ ir „ugnies nutraukimą“ sukelia paprastų žemiškų lūkesčių. Visuomenė, ištroškusi „grįžimo į normalumą“, pradeda produkuoti prašymą taikai. Vienas dalykas, jei Ukrainos vadovybė turi griežtus rėmus deryboms ir aiškias raudonas linijas pokalbiuose su partneriais ir tarpininkais. Ir visai kas kita, jei ir viena ir kita yra veikiami erozijos dėl įkaitusių visuomenės lūkesčių. Paprastas žemiškas taikos prašymas gali kaip rūgštis suėsti valstybinės pozicijos kontūrus. Gi mūsų priešas visiškai nepriklauso nuo savo gyventojų nuomonės.

Dvi Ukrainos viename kare

 

Trečiųjų plataus masto karo metų pabaigoje mūsų šalyje susiformavo dvi nesusikertančios realybės.

Yra fronto linija, kur armija laiko perimetrą. Ten vyksta karo veiksmai. Žmonės rizikuoja savo gyvybe ir sveikata. Atskirti nuo šeimos, kasdienis diskomfortas, didelė klaidos kaina – visa tai tapo milijono uniformą dėvinčių žmonių lemtimi. Pastaruosius pustrečių metų šie žmonės rizikuoja neišmatuojamai daug kuo – laimėdami laiką visiems kitiems.

Tačiau daugumai karas nustojo būti egzistencine grėsme dar 2022-ųjų. pabaigoje. Ukrainiečių užnugaris negyvena kariaujančioje šalyje – jis gyvena karo dekoracijose. Taip, yra rizika, kad atskris raketa ar „šachedas“, tačiau grynai statistiškai tikimybė žūti vis tiek mažesnė nei eismo įvykyje. Karas pavirto fonu: jis šalia, bet su juo galima ir nesusidurti. Štai kodėl pastaruosius dvejus metus vieninteliu „normalumo pažeidimu“ užnugario miesčionys suvokia susitikimą su teritoriniu komplektavimo centru.

Nuo pirmųjų invazijos dienų valstybės aparatas sau rinkosi „raminančiojo“ vaidmenį. Vėl ir vėl jis žada piliečiams greitą karo pabaigą. Vėl ir vėl įsibrovimą transliuoja kaip atsitiktinumą, kuris bus ištaisytas. Iš visų strategijų dabartinė valdžia pasirinko koncepciją „Don’t look up“ (nežiūrėk aukštyn) ir iš visų įmanomų pokalbio su šalimi intonacijų – renkasi tik tas, kurios sukeltų plojimus.

Dėl to paprastam žmogui karas tapo sunkiai įžiūrimu. Teritorinių komplektavimo centrų patruliai jam – ne invazijos rezultatas, o kažkas panašaus į piktąsias dvasias, grobiančias žmones atsitiktine tvarka. Tačiau tuo pat metu tūlas miesčionis vis dar turi vilties patekti į ekonominio rezervavimo arką. Sklinda kalbos, kad jos statyba jau baigiama ir dar yra laisvų vietų.

Ypatinga ironija ta, kad dabartinė valdančioji komanda komunikaciją visada laikė savo stipriąja puse, tačiau būtent komunikacijos srityje ji padarė katastrofiškiausių klaidų. Pagal jos pasirinkto požiūrio koordinačių sistemą šalyje gyvena ne piliečiai, o rinkėjai. Dėl to, kol kas vertikalė jiems karą transliuoja kaip kažką trumpalaikio, visada išlieka iliuzija, kad šalis paskutinį kilometrą nubėgs be tavęs. Mūsų valstybininkai mėgsta būti mėgiami – todėl apie nepopuliarius dalykus nutyli, palikdami tas temas tiems, kurių negaila. Pavyzdžiui, kariškiams.

Uniformuoti žmonės atsidūrė Kasandros vaidmenyje. Niekas netiki jų prognozėmis, niekas negirdi jų raginimų. Valstybė ir toliau maitina šalį raminamaisiais vaistais, todėl piliečiai į dirgiklius nereaguoja. Kariškiai atsidūrė visuomenės „aklojoje zonoje“: „Patys negyvena ir mums neduoda“.

Įdomu, kad patys rusai jau seniai apsisprendė dėl savo prioritetų. Perkrausto šalį ant karinių bėgių. Adaptuoja ekonomiką ilgai truksiantiems susirėmimams. Jie atidžiai vairuoja karą formatu „arba mes, arba jie“ – ir daro viską, kad ukrainiečiai tokiomis kategorijomis apie karą negalvotų.

Ir todėl vertėtų priminti. Kad mūsų karas anksčiau ar vėliau baigtųsi mūsų naudai, būtinas labai paprastas dalykas.

Reikia tiesiog šaudyti nesiliaujant.

Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK