2023 m. kovo 16 d. „Aidar“ bataliono veteranas Jevgen Dykyj papasakojo TV kanalui „Nastojaščeje vremia“, ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi pajėgų kontrpuolimui
Per karo su Rusija metus žuvo daugiau nei šimtas tūkstančių Ukrainos karių. Apie tai rašo amerikiečių laikraštis „Politico“, remdamasis JAV pareigūnų duomenimis. Kaip rašoma leidinyje, Ukraina ir Rusija patiria didelių nuostolių mūšiuose dėl Bachmuto, o artėjant numatomam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimui Jungtinėms Valstijoms vis didesnį rūpestį kelia patyrusių karių praradimai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose ir šaudmenų atsargų sumažėjimas.
Anksčiau amerikiečių laikraštis „The Washington Post“, remdamasis Amerikos ir Europos pareigūnais, rašė, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos neteko iki 120 000 karių, kurie žuvo ar buvo sužeisti mūšio lauke. Straipsnyje taip pat rašoma, kad kartu su labiausiai patyrusių kovotojų praradimu prastėja ir Ukrainos kariuomenės kokybė, ir dėl to kyla abejonių dėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo pavasarį galimybes.
Kyijve „The Washington Post“ straipsnis buvo sukritikuotas. Antai Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas pareiškė, kad viskas, kas parašyta, neatitinka realybės, ir apkaltino leidinį situacijos išpūtimu.
Apie situaciją fronte apskritai ir konkrečiai Bachmuto kryptyje, taip pat apie tai, ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi jėgų kontrpuolimui papasakojo bataliono „Aidar“ veteranas Jevgen Dykyj.
Atrodo, kad šią savaitę sumažėjo naujienų iš Bachmuto. Ar susigaudote, kas ten dabar vyksta?
Žinoma, žinau, turiu ten draugų: dalis pačiame Bachmute – to beveik žiedo viduje, dalis, atvirkščiai, už Bachmuto, kaip jie patys sako, „bando atlenkti žnyples“, kurias Rusijos kariuomenė stengiasi užspausti aplink Bachmutą.
Naujienų sumažėjo dėl vienos priežasties – pastarosiomis dienomis ten niekas nepasikeitė. Prisimenate Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“? Kai už frazės „fronte nieko naujo“ iš tikrųjų slypi nuolatiniai sunkūs mūšiai, kuriuose nė viena pusė nieko ypatingo nepasiekia. Dabar tai vyksta Bachmute.
Apskritai, baisu taip kalbėti, nes minime gyvus žmones, bet Bachmutas – tikra mėsmalė. Karas iš esmės nėra rojus. Bet kai buvęs bendražygis, su kuriuo kartu kovojome 2014-aisiais ir kuris kariauja šiame dideliame kare nuo pirmos dienos, nuo vasario 24 d., užvakar rotacijos tvarka išėjo iš Bakhmuto ir pasakė: „Pagaliau išėjome iš pragaro“ – jei jo mastelyje tai jau pragaras, tai man tai daug ką pasako. Tas žmogus, patikėkit, turi su kuo lyginti. Ten kaip tik siaubingos, visiškai artimo kontakto kovos. Kovos dėl kiekvieno atskiro namo, kartais dėl kiekvienos atskiros laiptinės.
Iš vienos pusės vyksta artilerijos mūšiai, ir daugiausia Rusijos pusė galutinai su žeme lygina tai, kas liko iš Bachmuto. Beje, reikia suvokti, jog miesto iš tiesų nebėra. Kalbame apie mūšius griuvėsiuose 70 000 gyventojų turėjusio Bachmuto. Jo sunaikinimo laipsnis jau siekia 90%. Bachmutas dabar yra lygiai tokios pat būklės kaip Groznas Čečėnijos karo pabaigoje. Tuose griuvėsiuose dažniausia vyksta artimo kontakto kovos: žmonės prieš žmones, pėstininkai prieš pėstininkus. Pasak kito mano draugo, kuris apie tai atsiliepia linksmiau, su kareivišku humoru ir sako: „Vienintelis dalykas, kurio mums dar trūksta gyvenimiškai patirčiai – dar neturėjome durtuvų kautynių“. Taigi, jei be šypsenos, tai durtuvų kautynių tikrai nebuvo, bet jau visiškai arti to – užmėtant granatomis vieni kitus pro langus, šokinėjant į apkasus vieniems pas kitus ir pan. Tai labai artimo kontakto mūšiai, kurie šiuolaikiniuose karuose iš tikrųjų retenybė. Bet Bachmute jie vyksta nuolat, kiekvieną dieną.
Tokios rūšies mūšiuose, žinoma, labai dideli nuostoliai. Labai dideli nuostoliai iš abiejų pusių. Viskas pagal klasiką: puolančioje pusėje jie žymiai aukštesni. Bet net trečdalis ar penktadalis ten patiriamų rusų nuostolių mums yra labai daug. Realiai nuostoliai mūsų pusėje taip pat labai sunkūs.
Amerikos karo studijų institutas rašo, kad Rusijos puolimas Bachmute sulėtėjo. Pagal jūsų žodžius atrodo, galima spręsti, kad analitikai tokią išvadą daro teisingai. Ar galite paaiškinti, kodėl šis Rusijos puolimas sulėtėjo?
Yra trys priežastys. Pirmoji yra geografinė. Rusai priėjo prie Bachmutkos upės. O tai yra natūrali riba, prie kurios patogiau juos sulaikyti nei tose miesto vietose, kur mūšis vyksta tiesiog nuo namo iki namo. Bet kokia natūrali riba, tokia kaip upė, kanalas ir pan., visada galimybė bent šiek tiek sulėtinti puolimą. Tai visad patogi natūrali gynybos linija.
Antroji priežastis yra labai aiški. Visgi, kad ir kaip atrodytų, jog rusai turi be galo daug patrankų mėsos, bet iš tikrųjų taip nėra. Vis dėlto net ir vagnerovcai pamažu baigiasi. Kuo toliau, tuo daugiau laiko jiems kiekvieną kartą prireikia surinkti kitą šturmo grupę, kuri galėtų judėti į priekį. Taigi tie nuostoliai, kuriuos Rusijos vadovybė kažkodėl laiko sau priimtinais ir kurių jokia normali XXI amžiaus pasaulio armija net nesvarstytų kaip priimtinų, panašu, kad net ir jiems tie nuostoliai pradeda tikrai sekinti personalo atsargas.
Ir trečia priežastis – tai, ką patys rusai vadina „sviedinių badu“. Realiai tai, ką rusai vadina „sviedinių badu“, kol kas du ar tris kartus viršija maksimalų mūsų pusės sviedinių skaičių. Tačiau klausimas – kas kaip įpratęs kariauti. Rusai įpratę kariauti tik labai didelio artilerijos pranašumo sąlygomis. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą tas pranašumas buvo 20-40 kartų. Ir tada jie sėkmingai stūmėsi į priekį – tiesiog už tos ugnies mūšos. Ir kai dabar jų ugnies pranašumas sumažėjo tik iki dvigubo, jų supratimu tai jau yra sviedinių badas – mūšos nebėra.
„Facebook“ citavo vieną mūsų leitenantą. Duok, Dieve, jam sveikatos, šiuo metu nesijaučiu labai etišku, kritikuodamas jo įrašą iš užfrontės, bet esmė ta, kad jis įsitikinęs, jog sviediniai, kurių jie ten negauna, kažkur yra. Čia kaip tik tas atvejis, kai iš priekinių linijų, deja, nesimato. Faktiškai, problemos dėl sviedinių, kurias jis ten patiria, iš ties yra visame fronte ir visoje šalyje. Problema ta, kad dabar per visą frontą kasdien iššauname iki septynių tūkstančių sviedinių. Tai mūsų maksimumas. Bandome sutilpti į penkis tūkstančius. Bet palyginimui: septyni tūkstančiai sviedinių per dieną – tai, pavyzdžiui, Prancūzijos kariuomenės metinė norma.
Objektyviai žiūrint, tai yra didžiulė problema. Pasaulis nesitikėjo tokio intensyvumo karo, kaip šis. Ir sovietinių kalibrų sviedinius iš visos prieinamos rinkos jau tiesiog išgramdėme. Sovietinių kalibrų sviedinių liko tik tose šalyse, kurios draugauja ne su mumis. Iš sąjungininkų mes paėmėme jau viską. Dar daugiau, netgi iškonservuotos kelios gamyklos, pavyzdžiui, tie patys bulgarai dabar gamina sovietinių kalibrų sviedinius, kurie nebuvo gaminami pastaruosius 20 metų. Tačiau vis tiek išeigos tempai žymai mažesni už sunaudojimo tempus.
Panašus vaizdas ir su NATO 155 kalibro sviediniais. Paskutiniai du „Ramštainai“ iš esmės buvo skirti vien tik amunicijai. Sąjungininkai dabar kaip tik užsiima tuo, kaip jiems susimesti ir organizuoti sviedinių pristatymą tokiais kiekiais, kad mes bent jau palaikytume esamą tempą, kuriuo, deja, skundžiasi mūsų vaikinas. Kol kas tai didelė ir dar neišspręsta problema. Daugelio Vakarų šalių gynybos ministerijos tuo užsiima. Ir jos susiduria su ta pačia problema, kad dabar niekas praktiškai negamina sviedinių tokiais kiekiais, kiek reikėtų. Jie ruošiasi per metus-dvejus atnaujinti seniai pamirštą gamybą. Bet žinote, metai ar dveji mums yra labai ilgas laikas.
Taigi, dėl sviedinių – objektyviai sviedinių badas ir pas mus, ir pas rusus. Be to, rusų sviedinių badas – tai jų supratimu. Žodžiu, 10 tūkstančių sviedinių per dieną jiems jau yra katastrofa. O mums septyni – jau maksimumas. Ir net to maksimumo sąjungininkai dar nespėja užtikrinti.
Šią savaitę visi aptarinėjo „Washington Post“ straipsnį, kuriame teigiama, kad Ukrainai trūksta kvalifikuoto karinio personalo, taip pat ir dėl nuostolių. Apskritai pavasario kontrpuolimui iškilo grėsmė. Aleksejus Danilovas sakė, kad tai neatitinka tikrovės. O ką manote jūs?
Skaičiau tą straipsnį. Nepulsiu į tokį patosą kaip Danilovas ir nesakysiu, kad visa tai netiesa, visa tai manipuliacija. Ten kaip tik daug tiesos. Ten gana tikroviškai aprašyta situacija mūsų fronte. Matyti, kad korespondentas tikrai ten buvo ir tikrai bendravo su mūsiškiais. Juo patikėjo, jam papasakojo tai, kas ne visada sakoma žurnalistams. Kaip tik faktus jo straipsnyje aš patvirtinu.
Bet dėl išvadų – istorija kiek kitokia. Mat žurnalistas apsilankė priekinėse linijose. Ir visą savo straipsnį sukonstravo ant to, ką ten pamatė. Betgi jis nesilankė poligonuose ir užnugario daliniuose. Jis visiškai neįsivaizduoja, kokie rezervai ruošiami tam puolimui. Neatskleisiu jokios didelės paslapties – bet kuri namų šeimininkė tuo požiūriu jau tapo Zalužnu, visi tai jau aptarinėja.
Neoperuojant konkrečiais skaičiais, kurių nereikėtų skelbti eteryje, Ukrainos strategijos esmė dabar yra gana žiauri: išlaikyti frontą, atlaikyti šį dabartinį Rusijos puolimą turi tos pajėgos, kurios dabar yra fronte, praktiškai be pastiprinimų, minimaliai užlopant skylutes, minimaliai pakeičiant „dušimtuosius“ ir „trysšimtuosius“. Tuo tarpu užnugaryje vienu metu ruošiama daug naujų brigadų ir batalionų, kurie nemetami į frontą, kurie visi laikomi rezerve pavasariui-vasarai, puolimui. Jie dabar neaukojami. Be to, praėjo nauja mobilizacijos banga ir iš tikrųjų buvo pririnkta daug žmonių. Ir jie visi dabar poligonuose praeina bazinius apmokymus. Ir vėlgi iš tų poligonų jie į frontą nesiunčiami – jie laukia vasaros.
Beje, pastebėsiu dar vieną įdomų dalyką. Žiniasklaidoje galima pamatyti gana daug pranešimų apie mūsų karių apmokymus užsienyje. Net paprasta atvirųjų šaltinių analizė rodo, kad jau yra apmokyta bent pora dešimčių tūkstančių. Ir šis procesas tęsiasi. O fronte nieko iš jų nieks nematė. Ir vėlgi, tai nėra atsitiktinumas. Grįžusieji iš apmokymų užsienyje į frontą nesiunčiami. Visi jie kaip tik ruošiasi pavasario-vasaros puolimui, jie visi prilaikomi.
Todėl straipsnyje faktai iš fronto yra teisingi, bet kažkodėl autorius nusprendė, kad tie daliniai, kurie dabar laiko Rusijos puolimą ir tikrai yra labai išsekę, daliniai, kurie patiria didelius nuostolius su visomis pasekmėmis, kad tiems patiems daliniams vėliau ruošiamasi įsakyti pulti. O bus visiškai ne taip. Puls visai kiti žmonės.