Bet koks mūsų pasipriešinimo veiksmas, be išimties, yra pateisinamas ir teisingas – savo fb sienoje birželio 7 d. vakare parašė Evgenas Dykyj, politikos ir karinis analitikas, ATO veteranas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius, visuomenės veikėjas, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys.
Rusvai padažytas baisuoklis iš Baltųjų rūmų kasdien svaido į mus naujas citatas, kurių kiekviena tampa penu žiniasklaidai ir sukelia eilinę diskusijų bangą. Kartais jos būna naudingos, bet dažniau žalingos.
Visiškai lauktai dėl ekstremalios (taip, deja, ekstremaliausios, bet toli gražu ne paskutinės) masinės rašistų raketų ir dronų atakos prieš Ukrainą 47-asis JAV prezidentas apkaltino Ukrainą. Atseit esame „kalti“, kad anksčiau sunaikinome kelis lėktuvus, iš kurių per pastaruosius trejus su viršum metų buvome žudomi raketomis, ir taip „išprovokavome“ Donaldo didvyrį ir draugą vladimirą „atkeršyti“.
Šioje istorijoje mane stebina ne Trumpas, su kuriuo viskas jau seniai aišku visiems bent kiek adekvatiems (ir taip, tie, kurie dar nieko negirdėjo apie Trampulį ir vis dar puoselėja viltis „išsvajotos sausio 20-osios“ stiliumi, jau seniai turėjo būti viešai pripažinti klinikiniais idiotais, turinčiais atitinkamą socialinį statusą).
Stebina mūsų žiniasklaidos atstovai, kurie dar prieš tą mūsų priešo pareiškimą įsigudrino pradėti svarstyti klausimą „ar putino ataka yra atsakas į mūsų „Voratinklį“?“.
Panašu, kad tai yra situacija, kai vėl teks aiškinti absoliučiai akivaizdžius ir elementarius dalykus.🙁 Iš anksto atsiprašau tų, kuriems viskas, kas parašyta žemiau, jau seniai aišku – pasirodo, mes vis dar esame mažumoje ir „burbule“, o paprastų pagrindinių tiesų paaiškinimas, deja, vis dar būtinas 🙁
Tos pagrindinės tiesos slypi ne geopolitikos, o kriminologijos ir psichopatologijos [ir-ar-gal patopsichologijos?–Red.] lygmenyje.
Neseniai, per „titanų mūšį“ tarp Musko ir Trumpo iš, Ilono lūpų nuskambėjo įdomi užuomina, kad dabartinis JAV prezidentas tariamai yra figūra vadinamuosiuose „Epsteino failuose“.
Kas yra už diskurso ribų – turimas omeny sąrašas pusantro šimto labai turtingų iškrypėlių, kuriems toks pat turtingas iškrypėlis Epsteinas „parūpindavo“ vaikus ir paauglius seksualinėms pramogoms.
Nežinau, ar Trumpas tikrai buvo vienas iš Epsteino klientų, bet psichologiškai jis tikrai atitinka tokį vaidmenį. Ir būtent tai yra raktas į jo požiūrio į mus ir rusus supratimą.
Pedofilo, kaip ir bet kurio kito prievartautojo, pasaulėžiūroje auka visada kalta.
Ji taip pat kalta dėl to, kad prievartautojas turi troškimų, apie kurių neteisėtumą gerai žino. Ir dėl to, kad jam tenka įveikti tam tikrus sunkumus, jog tuos troškimus įgyvendintų. Auka dar labiau kalta dėl to, kad prievartautojas bijo bausmės ir jaučia dėl to diskomfortą.
Auka yra kalta pagal apibrėžimą – nes prievartautojui tai vienintelis būdas pačiam nesijausti kaltu.
Tačiau auka, kuri atsisakė paklusti ir išdrįso priešintis, yra ne tik kalta – ji kalta šimteriopai.
Ji kalta, kad sugadino prievartautojui malonumą. Ji kalta, kad atėmė iš jo pagrindinį džiaugsmą – mėgavimąsi valdžia ir kitų baime. Ji kalta, kad jis pajuto savo paties bejėgiškumą ir baimę.
Mes, psichiškai sveiki individai, niekada nesuprasime visos įžeisto prievartautojo, kuriam išdrįsome pasipriešinti, įniršio ir neapykantos bedugnės. Juo labiau, kad pasipriešinimas sėkmingas.
Tačiau Trumpui ir putinui tie jausmai suprantami. Ir todėl jie kartu nekenčia mūsų, ukrainiečių.
Kai Trumpas bando save pavaizduoti kaip išorinį suaugusį stebėtoją, leidžiantį vaikams – Ukrainai ir raškai – šiek tiek pasipešti parke (kas praleido – tai jo ankstesnė epinė citata, rodos, ji buvo užvakar), jis meluoja su visu pedofilams ir kitiems paslėptiems iškrypėliams būdingu gudrumu.
Tai ne apie du vaikus ir suaugusįjį už krūmų. Tai apie du pedofilus prievartautojus, iš kurių vienas užpuolė vaiką, o kitas iš už krūmų stebi drąsesnio bendraminčio bandymą.
Jis stebi džiaugdamos, pavydžiai ir nuoširdžia simpatija. Simpatija suprantama ne aukai, o tokiam, kaip jis pats, tik ryžtingesniam ir sėkmingesniam.
Bet jei pirmasis prievartautojas jau seniai nusiėmė kaukę ir nebesislapsto, antrajam kol kas tenka apsimetinėti normaliu žmogumi – nors kuo toliau, tuo negrabiau ir neįtikinamai.
Todėl bandoma pirmiausia sutapatinti auką ir prievartautoją, pastatyti juos greta kaip du neprotingus vaikus. O toliau – visiškai natūralus kaltės perkėlimas nuo prievartautojo aukai.
Auka kalta, nes priešinasi – pedofilų pasaulyje tai akivaizdi tiesa, lygiai taip pat, kaip normalių žmonių pasaulyje prievartautojas laikomas nusikaltėliu.
Pu psichologija taip pat labai gerai žinoma. Jis – tipiškas gatvės niekšas, smulkus pacukas, kuriam pavyko išgyventi Sankt Peterburgo tarpuvartėse su jų džiunglių įstatymais, kur teisus tas, kas stipriausias ir visi privalo paklusti bukai jėgai.
Gali būti šaunuolis – gali būti pirmūnas, gali turėti auksines amatininko rankas ar uždirbti gerus pinigus – visa tai nesvarbu, kai tarpuvartėje tave pasitinka gauja gopnikų. Privalai atiduoti viską, ką turi, be to, nusižeminti ir parodyti gopnikams „pagarbą“ – tada jie tavęs per daug nemuš.
Gopnikai nėra idiotai. Jie puikiai supranta savo niekšiškumą, desperatiškai pavydi tiems, kurie yra protingesni, sėkmingesni, turtingesni. Ir jie visiškai sąmoningai kompensuoja tą niekšiškumą brutalia jėga.
Jei išdrįsi duoti jiems atkirtį, gopotos pyktis ir žiaurumas nežinos ribų, nes užsimojai į tą vienintelį dalyką, kuris suteikia jiems orumo iliuziją ir leidžia jiems nekompleksuoti prieš geresnius už juos.
putinas toks ne vienintelis – aukščiau aprašyta gopotos psichologija yra rusų, ne veltui išrinkusių būtent pu savo patvaldžiu, nacionalinė psichologija.
Šimtmečius visas rusų identitetas buvo lipdomas remiantis tuo, kad jie yra kvailesni, skurdesni ir mažiau nagingesni už visus savo kaimynus – užtat stipresni ir žiauresni.
Beprotiškas pavydas kitų turtams, įgūdžiams ir sutvarkytai buičiai neskatino mokytis iš kaimynų pavyzdžio, o priešingai – sublimavo į norą grubia jėga „palenkti“ kaimynus, apiplėšti viską, ką tik galima, o visa kita sunaikinti ir išniekinti, kad niekas negautų. Troškimas, kad niekas negyventų geriau už juos, buvo įgyvendinamas ne gerinant savo gyvenimą, o griaunant kitų.
Tai, kas mus ir visą pasaulį šokiravo Bučoje, Irpinėje ir Hostomelyje nebuvo ekscesas, o per amžius išdirbtas ir valstybės ideologija pateisinamas elgesio modelis. rusija yra gopnikų ir prievartautojų valstybė, ir tai ne plūdimasis, o valstybingumo principų analizė.
Šimtmečius vienintelis dalykas, kurį produkavo rusijos valstybė, buvo baimė. Tas produktas buvo tiek vidaus vartojimui, tiek ir išorei.
Pasaulis amžiais bijojo rusų, bijojo kaip būtent bukos jėgos, kaip bijoma lokio grizlio. Šiuolaikinė tos baimės versija yra Vakarų panika dėl „branduolinio eskalavimo“ – ta pati baimė, kuri sutrukdė Bidenui laiku suteikti mums pakankamą karinę pagalbą.
Šimtmečius rusai tą žmogišką beždžionės su granata baimę traktavo kaip „pagarbą“ jiems ir kabinasi į tą „pagarbą“ kaip vienintelį savo savigarbos pagrindą – juk jie puikiai supranta, kad tam nėra jokio kito pagrindo.
Ir štai staiga mes su savo pasipriešinimu.
Mes, atsisakę nusilenkti ir pripažinti jėgos teisę.
Mes, kurie patys sau išsirenkame valdžią, o paskui ją keikiame ir reguliariai keičiame kita, kurią taip pat keikiame ir keičiame – tai neįsivaizduojama raškoje.
Mes, su savo Maidanais, asmeninio orumo jausmu, nesuvokiamu eiliniam rusui.
Su kazokų valia, kad ir chaotiška bei anarchiška, bet nepalyginama su buka rusijos „patvaldyste“.
Ir su mūsų gerove, kuri prasideda nuo nubaltintos kaimo trobelės su unitazu viduje, ir nors ji vis dar kol kas nusileidžia čekų ar vokiečių gerovei, bet kurios jau niekaip nesulyginsi su barakine egzistencija „tamsiosiose platybėse už Maskvos žiedinės automagistralės“, kaip patys rusai apibrėžia visą savo begalinę tuštumą už užspaustos imperinės sostinės ribų.
Mes viso to norėjome, mes visa tai sukūrėme ir nesutikome viso to atsisakyti reikalaujant stipriai gopotai. Mes – kalti, ir mūsų kaltė rusų pasaulėžiūroje yra siaubinga.
Mūsų kaltė slypi būtent tame – nore gyventi taip, kaip patys norime, ir atsisakyme to atsisakyti kaimyno reikalavimu. Mes neturime jokios kitos kaltės – bet rusams to daugiau nei pakanka.
Mūsų pagrindinė „nuodėmė“ yra ta, kad neišsigandome.
Atėmėme iš užpuoliko „kaifą“ nuo aukos baimės ir tuo sukėlėme jo neįtikėtiną įniršį.
Savo baimės trūkumu pasikėsinome į pagrindinį rusijos valstybingumo ir eilinio ruso savigarbos pamatą.
O prie pasipriešinimo kaltės prisidėjo dar viena, dar baisesnė, kaltė – sėkmingo pasipriešinimo kaltė.
Mes ne tik išdrįsome atsikirsti gopotai ir nepasiduoti prievartautojui – kaunamės desperatiškai, drąsiai, išradingai, ir užpuolikui kol kas nieko gero nenusimato.
Mūsų kaltę dabar dar labiau padidina tai, kad sugriovėme šimtmečius gyvavusius „nenugalimumo“ mitus, kuriais rėmėsi ir remiasi visa rusų tapatybė ir visa jų valstybės ideologija.
Šis karas tapo egzistenciniu ne tik mums (iš tikrųjų neturėjome pasirinkimo, invazijos tikslas nuo pat pradžių buvo mūsų neegzistavimas), bet ir rusams, tokiems, kokie jie yra dabar.
Mūsų pergalės atveju rusai, netekę vienintelio savigarbos pamato, turėtų permąstyti visus savo pasaulėžiūros ir tapatybės pagrindus – visais lygmenimis – nuo asmeninio iki valstybinio.
Todėl kremliuje, kur tai gerai suprantama, mums nebus suteikta jokių šansų išgyventi ir išlikti šitame kare – išskyrus tą šansą, kurį mes patys pasiimtume nugalėję jų kariaunas ir jų užnugario logistiką, tai yra, jų valstybę.
Ir visiems kitiems potencialiems prievartautojams, mūsų pergalės atveju, taip pat tektų gerai apgalvoti savo galimybes, ir daugeliui tikriausiai tektų pažaboti savo drėgnas fantazijas ir grįžti prie įprasto pasaulio taisyklių laikymosi.
Štai kodėl, iš už krūmų netoli Baltųjų rūmų, taip atidžiai stebi įvykius (galimas) Epsteino klientas, 47-asis Jungtinių Valstijų prezidentas – su viltimi dėl pu ir su susierzinimu dėl kiekvienos mūsų sėkmės.
Šioje situacijoje blogiausia klaida, kurią galime padaryti – pradėti žiūrėti į save puilo ir Trampulio akimis.
Matyti save prievartautojo akimis yra blogiausia, kas gali nutikti aukai, tai kelias į palūžimą ir gebėjimo priešintis praradimą, o vėliau – į „Stokholmo sindromą“ ir užpuoliko pateisinimą.
Kiekvieną kartą, kai transliuojame žinią apie vienokių ar kitokių rusijos veiksmų „atsakomąjį pobūdį“, patenkame į mums paspęstus spąstus ir patys save sąmoningai įsivarome į neabejotinai iškreiptą diskursą, naudingą tik agresoriui ir jo sąjungininkams.
Atskiros atakos negali būti „atsakomojo“ pobūdžio. Jos visos yra vienos agresijos dalis. Agresijos, kurios niekas iš mūsų pusės neišprovokuoja, išskyrus norą tiesiog gyventi ir būti savimi.
Kai po mūsų karinės sėkmės seka raketų ir dronų ataka, mes pasiduodame Trumpo ir pu melui ir aptarinėjame tai kaip rusijos „atsaką“. Ir kažkodėl mes neprisimename tiksliai tokių pat atakų, kurios įvyko tuo metu, kai jokios sėkmės neturėjome, ir netgi tuo metu, kai siūlėme rusams 30 dienų pauzę fronte.
Turime apsispręsti dėl vieno labai paprasto dalyko: ar laikome save kaltais, kad norime turėti savo šalį, kurioje patys galėtume nuspręsti, kaip gyvename, kas ir kaip mus valdo, kokias teises ir pareigas turime ir pan.?
Jei esame pasirengę priimti šį rusijos požiūrį, tai taip, esame kalti iš esmės, fundamentaliai, kalti pagal apibrėžimą.
Tuomet visa agresija pateisinama, o kiekvienas mūsų pasipriešinimo veiksmas – nusikalstamas ir turi būti baudžiamas.
Jei nepripažįstame tos mūsų „kaltės“ – visos kalbos apie rusų „kerštą“, jų „atsakymus“ į mūsų sėkmingus smūgius su visais išvedžiojimais turi būti pripažintos žalingais rusiškais kliedesiais.
Prievartautojas nužudo savo auką ne todėl, kad ji besipriešindama apdraskė jam snukį, bet todėl, kad būtent to jis iš pradžių ir atėjo. Ir todėl, kad jam pavyko.
Pedofiliška gopistinė puilo ir Trampulio pasaulėžiūra nepriklauso nuo mūsų. Jie žiūrėjo ir žiūrės į mus kaip prievartautojas į auką lygiai iki tol, kol auka neįsigudrins ką nors padaryti tam jų vėpsojimui.
Tačiau nuo mūsų priklauso, kaip patys save matome, ką laikome pagrįstu ir teisingu.
Mus, prieškario žmones, tikrai galima prilyginti vaikams parke – naiviems, infantiliems, tikintiems suaugusiųjų gerumu ir išmintimi ir netikintiems, kad už krūmų besislepiantys suaugusieji galėtų kelti baisų pavojų.
Dabar esame kitokie. Mes desperatiškai priešinamės prievartautojui, kuris užgožia mus grubia jėga, lygiai taip pat, kaip suaugęs vaiką – ir šio pasipriešinimo metu mes labai greitai augame.
Mes jau nesidavėme įveikiami greitai ir lengvai, išmokome skausmingai mušti, todėl kovos išsekintas ir jau gerokai neutralizuotas prievartautojas, labai ant mūsų pyksta ir bet kokia kaina privalo mus prispausti ir sunaikinti – antraip už nesėkmingą bandymą jam teks atsakyti.
Nepajėgdamas prispausti mus fiziškai, jis bando mus pergudrauti ir priversti matyti save ne mūsų, o jo akimis – pripažinti save kaltais dėl jo veiksmų.
Jei tam pasiduotume – tai būtų jo pergalės pradžia. Jei ne – mums liktų neblogi šansai jį įveikti, ir su kiekvienu mūsų sėkmingu smūgiu į prievartautojo skausmo taškus tie šansai didėja.
Bet koks mūsų pasipriešinimo veiksmas, be išimties, yra pateisinamas ir teisingas. Bet kokia mūsų sėkmė fronte ir ypač raškos gilumoje veda išskirtinai į vieną dalyką – į mūsų pergalę.
O visos kalbos apie mūsų sėkmių „kainą“ ir „atpildą“, apie tai, kad tos sėkmės „provokuoja“ rusų smūgius –priešiškas melas ir kartu žalingas bei pavojingas melas.
Būkime budrūs. Nesileiskime klaidinami. Užčiaupkime bukaprotiškas burnytes iš kvailumo transliuojančias pedofiliškus priešiškus naratyvus. Vėl ir vėl aiškinkime akivaizdžius dalykus, net jei tai užknisa, kol galiausiai tai klius visiems.
Taip laimėsime. Šlovė Ukrainai.
Parengė LL, redagavo VK.