Šiandien stovime ant istorinio lūžio slenksčio. Net optimistiškiausias Ukrainos karo scenarijus negarantuoja, kad egzistencinė grėsmė mūsų valstybei išnyks. Priešingai – viskas rodo, kad nenumaldomai artėjame prie ilgalaikio nestabilumo periodo, kupino regioninių konfliktų ir potencialių karinių susidūrimų. Turime susitaikyti su nepatogiu faktu: ne tik gerovės, bet ir taikos laikotarpis baigiasi. Ir klausimas jau ne kiek galime prarasti gerovės, o kiek elementaraus išgyvenimo galimybių sugebėsime išsaugoti.
Socialinių tinklų karta susiduria su realybe
Šiuolaikinis jaunimas brendo pasaulyje, kur socialumas perkeltas į virtualią erdvę. Problemų sprendimas per programėles, saugi anonimiška komunikacija, gerovės visuomenės atributai – barai, klubai, pramogos – suformavo kartą, orientuotą į individualias teises, bet ne į kolektyvines pareigas. Tokiame kontekste kariuomenė, siūlanti tik „sunkumus“ ir pareigą ginti tėvynę, daugeliui tampa nesuprantama, neviliojanti perspektyva.
Kosmopolitiškai nusiteikusiam jaunimui sunku save identifikuoti kaip mažos teritorijos gynėją, ypač kai tautiškumo šaknys dėl ilgo sovietmečio ir vėlesnės globalizacijos dažnai prarastos arba net nesusiformavusios. Jiems sunku suvokti ir Kremliaus veiksmų logiką, nes jų turima patirtis tiesiog prieštarauja tokiam mąstymui. Galime piktintis nihilistinėmis nuostatomis, tačiau turime pripažinti – mes, vyresnioji karta, neatlikome savo namų darbų.
Kariuomenė kaip asmens ir visuomenės formavimo erdvė
Kariuomenė nėra vien tik krašto gynimo organizacija. Tai erdvė, kurioje natūraliai ir neišvengiamai tobulinama kolektyvinė sąveika sprendžiant tiek elementarias, tiek sudėtingas užduotis. „Sunkumai“ čia tampa instrumentu, padedančiu atrasti save kolektyve, išryškinti talentus ir formuoti prigimtinį identitetą bei naudą visuomenei.
Deja, šiuo metu vyraujančios nuostatos veda akligatvin. Apie NATO 5-ojo straipsnio garantijas kalbėti darosi vis sunkiau, o beveik besąlygiškas dėmesys „geležims“ nustumia į šalį patį svarbiausią elementą – žmogiškąjį faktorių. Sukuriama iliuzija, kad kariauti ruošiasi ne žmonės, o įrankiai, arba – dar blogiau – kad už mus kariauti ateis mūsų NATO partneriai.
Naujas požiūris: kariuomenė kaip tramplynas į sėkmingą ateitį
Mūsų kariuomenė turėtų būti suvokiama kaip tramplynas į sėkmingą civilinį gyvenimą. Jaunuoliai, atitarnavę ir pasirinkę ilgesnį laiką tarnauti, galėtų įgyti specialybes, kurios sustiprintų jų tolimesnės karjeros galimybes. Tarnyba turi būti ne kliūtis, o paskata, susijusi su viso gyvenimo keliu.
Lygiai taip pat svarbu sukurti sistemą, leidžiančią profesinės karo tarnybos karininkams sklandžiai pereiti į civilinį sektorių. Kariuomenėje turi atsirasti „tekamumas“, užleidžiant vietą naujiems profesionalams. Tarnyba negali būti suprantama vien kaip viso gyvenimo nuotykis iki pensijos.
Profesinio bei akademinio mokymo sistemos galėtų būti iš dalies „paramilitarizuotos“, inkorporuojant atsparumą didinančias užduotis. Tai nereiškia universitetų pavertimo kareivinėmis, tačiau žalinga ignoruoti galimybes integruoti karinius elementus į mūsų švietimo sistemą.
Izraelio pavyzdys: siekiamybė ar utopija?
Kuriant naują karinės tarnybos viziją, verta atkreipti dėmesį į Izraelio patirtį. Šioje valstybėje karinis pasiruošimas yra ne tik valstybės gynybos, bet ir asmeninio bei profesinio tobulėjimo pagrindas. Izraelio visuomenės atsparumui pasitinkant iššūkius galima tik pavydėti.
Jau planuojami susitikimai su patyrusiais šioje srityje izraeliečiais, siekiant perimti jų kariuomenės vystymo reguliavimo patirtį, konsultacijas ir geriausias praktikas kariuomenės ir visuomenės sąveikai vystyti. Net jei sugebėtume pasiekti 25% dabartinio Izraelio lygio šioje srityje, mūsų visuomenės atsparumas padidėtų kartais.
Kultūrinis lūžis: nuo vengimo iki vertybės
Dar vienas aspektas, reikalaujantis dėmesio – kultūrinis požiūris į karinę tarnybą. Su laiku turime išvystyti visuomenės nepakantumą tiems, kas vengia šios pareigos. Šiuolaikiniam tik prie laisvių pratusiam jaunimui priverstinis šaukimas iškart suformuoja atmetimą, todėl būtina vystyti ne tik patrauklumą per naudą, bet ir sąmoningą socialinį pripažinimą socialinio statuso visuomenėje užtvirtinimą, pasididžiavimą tapus stipriais.
Tai nėra radikali mintis – tai grįžimas prie pamatinių visuomeninio kontrakto principų. „Morkos ir botago“ metodas čia tinka kaip niekur kitur: vengiantys tarnybos susiduria ne tik su teisinėmis pasekmėmis, bet ir su visuomenės nepritarimu, o atlikę pareigą įgyja ne tik praktinius įgūdžius, bet ir socialinį pripažinimą.
Metas aiškiai suvokti – valstybė esame mes patys, ir jos gynyba prasideda nuo mūsų pasirengimo ginti ne tik savo teises, bet ir prisiimti pareigas. Karinė tarnyba turi tapti ne našta, o galimybe tapti atsparesniais, stipresniais ir labiau pasiruošusiais neapibrėžtam rytojui. Taip, kaip Izraelis, galime sukurti visuomenę, kurioje tarnyba tėvynei yra ne tik pareiga, bet ir kelias į asmeninį bei kolektyvinį tobulėjimą.
Arūnas Degutis
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras,
Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris