nors karinės reikšmės miestas ir neturi, tokią reikšmę jam suteikė rusija – gruodžio 21 d. telemaratono „Freedom“ eteryje kalbėjo bataliono „Aidar“ veteranas Evgen Dykyj
Apie Zelenskio apsilankymą Bachmute. Apie tai dar bus daug ir ilgai kalbama. Jeigu atsiribotume nuo emocionalių palyginimų su Ukrainos tautai ar Vakarų šalims paveikiais dalykais ir pakalbėtume apie tai, ant ko laikosi Ukrainos demokratija, viso Pasaulio visuma… Ukrainos kariai, esantys Bachmute… Jūs turite kovinę patirtį. Jūs ne iš nuogirdų žinote… Pirmas asmuo valstybėje atvažiuoja į kovines pozicijas, šalies vadovybė parodo dėmesį šalį ir tą vadovybę ginantiems kariams. Kokia jūsų nuomone Zelenskio apsilankymo reikšmė miesto gynybos, visos kampanijos Bachmuto kryptyje požiūriu?
Nesusiečiau efekto tik su tokia siaura lokacija. Bachmutas ir taip laikosi, kiek fiziškai įmanoma jame laikytis. Ten dabar yra keletas mano draugų. Kasdien jų ten vis mažiau. Va, vakar vėlų vakarą vieną aplankiau Kyjive ligoninėje, prieš savaitę dar vieną atvežė… Visi pasakojimai panašūs. Ten, iš esmės, Stalingradas. Ten vyksta gatvių mūšai dėl kiekvieno atskiro namo. Vieną mano draugą sužeidė, kai iš vieno mokyklos sparno išmušinėjo kitame sparne susimetusius orkus. Ten netgi nebe gatvių mūšiai, ten mūšiai vyksta namų viduje. Atitinkamai ten daroma daugiau, nei įmanoma, dažnai pereinama prie artimos kovos. Rusija ten puola užversdama gynėjus mobilizuotųjų lavonų bangomis. Bachmutą laiko tiek, kiek fiziškai įmanoma išlaikyti. Manyčiau, kad apsilankydamas Bacmute Zelenskis pakėlė Bachmuto politinę vertę, nors karinė vertė nėra aukšta. Iš esmės strateginės reikšmės Bachmutas neturi. Jam tokią vertę suteikė rusai, nes tai vienintelis sektorius fronte, kur jie dar puola. Tai ir vienintelis mūsų gynybos sektorius. Visame likusiame fronte mes jau seniai pakankamai glaudžiai perėjome į kontrpuolimą. Taigi Bachmutas liko paskutiniu tašku, kur rusija imituoja, jog turi iniciatyvą, jog jų puolimas Ukrainoje tęsiasi, o ne tik jie vejami iš okupuotų teritorijų… Kariui gauti ordiną iš prezidento rankų ne prezidento biure, o šalia savo apkasų turbūt labai malonu (aš tokios praktikos neturėjau), kadangi mato, jog tarp jo ir aukščiausios šalies vadovybės nėra didelės atskirties, jog ta formali didžiulė vertikalė nuo seržanto iki aukščiausiojo generolo iš tiesų labai trumpa, visi šalia. Pats prezidentas įteikdamas ordiną dalinosi bendra rizika, jog bet kada gali atlėkti sviedinys, nes Bachmute nėra visiškai apsaugotos vietos. Prezidentas visiškai realiai rizikavo savo gyvybe. Gal jis nebuvo ten, kur vyksta artimos kovos, bet artilerija apšaudo visą miestą, visos artilerijos rūšys – ir vamzdžiai, ir gradai. Tad įteikdamas ordinus prezidentas realiai rizikavo kartu su tais kariais, kuriuos apdovanojo. Suvokti, jog prezidentas rizikuoja, kad patirtų ką reiškia realiai ginti miestą, koks iš tiesų kario gyvenimas, iš ties labai svarbu. Galima palyginti su oponentais anoje pusėje, kurie apie tai net svajoti nebando.
Mano požiūriu, pagrindiniai tuo apsilankymu pagerbtieji yra ne kariai Bacmute, o pirmiausia mes, Ukrainos užfrontė. Kaip tik Ukrainos užnugariui labai svarbu žinoti, jog mūsų nevaldo iš kažkokio idealiai apsaugoto bunkerio kažkokie žmonės, nesidalinantys su mumis nei rizikomis, nei nepatogumais. Mums visiems labai svarbu realiai suvokti, jog prezidentas žino realius įvykius, jog nepavyks sekti jam pasakėlių, jog fronte viskas puiku, nes jis bet kada gali fronte susitikti su kariais, paspausti rankas ir paklausti: vaikinai, o kaip iš teisų jums sekasi. Pats faktas, jog tautos išrinkta valstybės galva rizikuoja… Atvirai, tai neįsivaizduoju, kaip prezidento apsaugos tarnyba pritarė tokiai išvykai. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Dabar po fakto galima ir pakritikuoti. Iš esmės toks rizikos laipsnis kovojančios šalies vadovui visiškai neleistinas. Pasaulinėje praktikoje nepriimta leisti tokią riziką valstybės vadovui. Kadangi viskas gerai baigėsi, tai tas moralas, ta žinutė, kurią tuo vizitu pasiuntė mūsų prezidentas, visiškai nustelbia buvusią riziką.
Taip, jei lyginti su ana puse… Kai Zelenskis čia fronte apdovanoja karius, o putinas apdovanoja tik pas save kremliuje. Po kelių valandų pasirodė informacija, jog putinas būgtai taip pat lankėsi taip vadinamos spec. operacijos zonoje. Kas tai, konkurencija?
Ta konkurencija jiems aiškiai pralošta. Jau nuo pat pradžių. Bunkerinis senis, kurio kitaip jau niekas ir nebevadina, netgi tokiuose vizituose, kaip į Baltarusiją, iššaukia ekspertų ginčus, ar ten jis pats skrido. Gal derybos vyko uždarais kanalais, o skrido antrininkas? Kad vladimiras vladimyrovičius būtų skridęs į frontą net ir propogandonai nekalbėjo. Jiems net liežuvis neapsivertė, kad užsimintų apie frontą. Jie kalbėjo apie SKO (specialiosios karinės operacijos) štabą. O kai Šoigu būgtai lankė priekines pozicijas, tai tos pozicijos buvo Čongare. Ir aš labai džiaugiuosi, kad jie supranta, jog kita jų gynybos linija bus Kryme, kad Šoigu supranta, jog jau greitai Čongaras bus jų priekinėje linijoje. Bet ir patys galime palyginti ir pajausti niuansus.
Gal pakalbėtume apie rusijos nuostolius Ukrainoje. Jau tuoj turėtų pasiekti 100 tūkstančių. Be to, kad Ukrainos teritorijoje žūva rusijos kariuomenės kariai, naikinama technika, po vasario 24-osios rusijos federacijos teritorijoje prasidėjo sprogimai – „bavovna“, kaip jie vadinami Ukrainos socialiniuose tinkluose. Neseniai nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Danilov‘as Ukrainos telemaratono eteryje pasakė, jog „bavovna“ rusijoje augs ir kasdien bus vis didesnė ir didesnė. Nėra oficialaus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų štabo ar gynybos misterijos atstovų patvirtinimo, kas sprogo, atskrido į Engelsą, Briansko sritį, Riazanę… Neaišku. Kaip manote, ar tokie atvejai nemeta dėmės ant rusijos oro gynybos sistemos, kai koks nors objektas sugeba nuskristi 600-650 km iki Engelso, ne mažiau 500 km iki kitų miestų? O kaip jaučiasi rusijos oro gynybos sistema? Ar ji iš vis egzistuoja?
Žinokite, kad rusijos priešlėktuvinė gynyba egzistuoja. Ir viskas, kas joje realiai egzistuoja įveiklinta pas mus fronte. Jie čia sutempė viską, kas veikia. Ji čia dirba ir mes ją virinam. Aišku, ir ji mums sukelia problemų. Na, o apie rusijos gilumų apsaugą kalba neina. Kaip vyresnis gerai pamenu santykinai neseną 30-40 metų istoriją, kai vokietis lakūnas mėgėjas Mathias Rustas sportiniu lėktuvėliu praskrido visą Europą ir nusileido Maskvoje Raudonojoje aikštėje. Dabar palyginkite. Kuri sistema geresnė, ar tada sovietinė, ar dabartinė rusijos? Aišku, kad sovietinė. Bet ir sovietinė ramiai praleido, tarp kitko ne kažkokį nepilotuojamą aparatėlį, o kad ir sportinį, bet vis tik lėktuvą. Tada daug nulėkė antpečių, buvo nuimta visa eilė generolų, bet sistema geresne netapo. Atvirkščiai, per kitus keturiasdešimt metų ją toliau griaužė ir korupcija, ir techninis atsilikimas. Iš ties reikėtų suvokti, jog rusijos oro gynyba ne vien skylėta, ji daugiau-mažiau pamėtyta aplink atskirus karinius objektus ir kai kur pasienyje. Aparatui tą pasienį perskridus, viduje rusijos „8 tūkstančiai 200 varstų tuštumos“ (ta proga vieno iš nedaugelio gerųjų rusų Boriso Grebenščikovo citata). Taigi aparatėliui perskridus sąlyginę liniją, toliau – skrisk, kiek tik lenda.
Dar tęsiant temą apie rusijos federacijos oro gynybą. Po putino ir Lukašenkos susitikimo prieš metus ar anksčiau, abiejų valstybių oficialūs šaltiniai buvo paskelbę, jog rusija Baltarusijai perduoda sistemas S-400 „Iskander“ – zenitinius raketinius kompleksus, skirtus būgtai šiuolaikinių ir būsimų oro bei kosminių puolamųjų priemonių naikinimui (skaitau, ką banalaus propagandistai buvo parašę Vikipedijoje). Ukrainos jungtinių ginkluotųjų pajėgų vadas Serhii Nayev neseniai pareiškė, kad didėja grėsmė iš Baltarusijos pusės. Ar dėl didėjančios grėsmės turėtume tikėtis, kad sprogimai vyks ne tik rusijos federacijos teritorijoje, bet ir Baltarusijos, kuri savo arsenale turės S-400, teritorijoje?
Kiek suprantu, kol kas laikomasi aiškaus tabu. Jeigu mūsų spec. operacijų pajėgos rusijos atžvilgiu laikosi tik vieno apribojimo – aiškiai neskelbti, kad tai mūsų darbas, ir su ironiška šypsenėle svarstyti apie saugaus rūkymo atitinkamuose objektuose taisykles bei pan., tai Baltarusijos atžvilgiu tabu daug griežtesnis. Laikomasi aiškios politinės nuostatos: kol Baltarusijos armija tiesiogiai neįsitraukė į karą, mes Baltarusijos teritorijos neliečiame. Bent jau kol kas. Jeigu Lukašenkos kareivis peržengs mūsų sieną, tai viskas visiškai radikaliai pasikeistų. Tada atvirkščiai, būtų atsisakyta ne tik apribojimų veikti Baltarusijos užnugaryje, bet ir apribojimų mūsų armijai pereiti sieną. Lukašenka puikiai tai supranta ir todėl neduoda savižudiško įsakymo.
Dar klausimas atsakomybės tema. Didžiosios Britanijos gynybos ministerija, komentuodama gruodžio 16-osios putino susitikimą su Gerasimovu, Šoigu, pastebėjo, jog putinas karinei vadovybei užsiminė, jog atsakomybė yra bendra, jog jis bando atsakomybę nuo savęs (politinės vadovybės) perkelti kariškiams, jog jie čia dėl visko kalti. Mes nuolat kalbame apie rusijos federacijos elito nesutarimus, nesutarimus aukščiausiojoje karinėje vadovybėj, kažkokius nesutarimus tarp karinio ir politinio vadovavimo. Ar po gruodžio 16-osios galima tikėtis, kad lėks karinės vadovybės galvos, ar ko kito?
Manau, kad ne dabar. Kol kas putinas daug tikisi iš pavasario kampanijos. Bet turbūt jau rengiamasi ir planui „V“. Jei žlugs ir pavasarinė kampanija, tai plano „V“ greičiausiai neliks ir vienintelis būdas gelbėti režimą – skubiai „surasti kraštinius“. Juk nebus galima pripažinti, jog visa rusijos sistema tiek perpuvo, jog didžioji imperija su trenksmu pralaimėjo karą šaliai, apie kurią 20 metų buvo pasakojama, jog ji neegzistuoja, jog tai tik visiškai atsitiktinis istorinis darinys, fiktyvi valstybė ir pan. Todėl bus bandoma išsisukti teisinantis, jog jie pralaimėjo visam baisiam NATO, bet vis tiek reikės „surasti kraštinius“, nes „antroji pasaulio armija“ su pinigais neturėjo pralaimėti ir NATO. Juk visi turėjo išsigąsti „Iskander‘ų“. Tad beliks „perjungti iešmus“ ir pareikšti“ valdovas buvo teisus savo didžia išmintimi, bet nesužiūrėjo – generoliūkščiai viską tyliai išvogė, sužlugdė armiją. Teks greitai surasti iešmininkus, kad režimas galėtų dar kaip nors išsilaikyti.
Grįžtant prie ankstesnės temos – ar vladimiras valdymirovičius, ar koks jo antras, trečias antrininkas nuvažiavo į Baltarusiją ir parsivežė S-400… O šį vakarą visi matėme pranešimą, jog mūsų prezidentas iš Bachmuto išvyko į Vašingtoną ir šiandien kalbės Kongrese. Jei Amerikos CNN agentūros šaltiniai pasirodys teisūs, tai mūsų prezidentas iš ten grįš su „Patriot“.