Lietuvos visuomenės įtraukimas į valstybės gynyba XX a. pirmoje pusėje

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docento daktaro Vytauto Jokubausko pranešimas konferencijoje „Piliečio galimybės gintis ir ginti valstybę“  (vyko 2019-11-123 Lietuvos Respublikos Seime)

Iki pietų pertraukos klausydamas kitų pranešimų, galvojau: kaip istorikas ką aš čia veikiu? Bet paklausęs profesoriaus Vytauto Landsbergio pranešimo (noriu pasakyti ir deklaruoti, kad mes savo pranešimų nesuderinome) informuoju, jog netyčia kalbėsime tam tikra prasme panašius dalykus.
Kai gavau kvietimą į šitą konferenciją ir išklausęs problematiką iki pietų supratau, kad klausimas, kurį mes svarstome arba pradedame svarstyti aktyviau ir Parlamente, t,y., kariuomenė – vienas dedamasis – ir kitas dedamasis – civiliai, kurie šiuo atveju jungiasi į sukarintas paramilitarines organizacijas – kaip šituos du elementus išnaudoti valstybės gynybai? Gynybai įvairiomis prasmėmis.
Prieš pietus buvo paminėta daugybė pavyzdžių iš dabartinio konteksto: Ukraina, kitos šalys. O aš, kaip istorikas, pakalbėsiu, pateiksiu palyginimui kontekstus apie tarpukario Lietuvą. Paklausęs profesoriaus pranešimo, pagalvojau, kad jei būčiau žinojęs, tai ir pranešimą būčiau kitaip sudėliojęs. Būčiau kalbėjęs apie dvasinį karą tarpukariu. Buvo toks apibrėžimas naudojamas 1935-1936 metais, aktyviai diskutuojama, rašoma spaudoje kaip Lietuva turi ruošti dvasiniam karui. Kas tas dvasinis karas yra, tame tarpe ekonomika, propaganda, gandai, ekonominis spaudimas ir visi kiti dalykai, penktoji kolona. Na, be esu taip susidėliojęs pranešimą, kad bandysiu pakalbėti apie visuomenės įtraukimą į valstybės gynybą remdamasis Lietuvos XX a. pirmos pusės pavyzdžiais.

Kaip jau buvo minėta, XX a. pirmoje pusėje Lietuva turi du labai aiškius partizaninio pasipriešinimo, partizaninio karo atvejus. Ir kai šiandien mes diskutuojame –atimti ginklus, nuginkluoti, nenuginkluoti civilius piliečius, tai visada galima paklausti, kaip 1918 m. pabaigoje ar 1919 m. pradžioje būtų organizavęsi partizanų būriai (pirmiausia Šiaurės Rytų Lietuvoje – Joniškis, Biržai), jeigu tų ginklų nebūtų? Jeigu jie iš piliečių būtų surinkti? Kaip būtų vykęs 1944–1953 metų pasipriešinimas, jeigu nebūtų ginklų, kuriuos būtų galima panaudoti?“.
Būtent ginklų buvimas ir apsisprendusių žmonių buvimas leido pradėti ginkluotą kovą ir vienu, ir kitu atveju įtraukiant maždaug panašų gyventojų skaičių. Aišku, kyla klausimas, ką mes vadinam Lietuva? – kur gyveno lietuvių etnosas. Vienu atveju maždaug du milijonai, kitu – du su puse. 1918– 1923 metais daugiau dominavo reguliari kariuomenė, kurioje per visą laikotarpį prasisuko apie 75 000 – 76 000 karių, karininkų, puskarininkių, ir apie 15 000 partizanų (tas skaičius labai apytikris, bet ir tarpukariu jis naudotas). Antrame pasipriešinime turime apie 100 000. Tai rodo, kad maždaug panašūs procentai visuomenės įsitraukė į aktyvų kariavimą ir gynybą. Bet tai nereiškia, kad du milijonai gyventojų nieko neveikė ir ramiai gyveno. Jų Įsitraukimas buvo ir yra žinomas: tai parama maistu ir visais kitais dalykais. Kad ir 1919 – 1920 metais pasakymas kur nujojo lenkų ulonų eskadronas, irgi buvo reikšminga parama, arba jiems paklausus, kur reikia joti ir kur yra Lietuvos kariuomenė, suklaidinimas irgi buvo reikšminga parama.

Tačiau tarp tų laikotarpių yra tarpukario Lietuva ir nereiškia, kad tada niekas nebuvo daroma, nebuvo ruošiamasi ir nebuvo mąstoma apie valstybės gynybą.
Tarpukario Lietuva buvo įsprausta tarp dviejų agresorių – nacionalsocialistinės Vokietijos ir agresyvios tuo metu Lenkijos. Su viena buvo konfliktas dėl Vilniaus krašto, Suvalkų, Gardino, su Vokietija – konfliktas dėl Klaipėdos krašto, kurį Lietuva teisėtai gavo ir Vokietija neteisėtai bandė atimti.
Pajėgos, kurios buvo šalia Lietuvos. Tikslingai parinkau archyvinius kadrus iš Lietuvos kariuomenės operacinių planų – plano „V“ ir plano „L“ . Pasiskaičiuota, kiek pajėgų, be mobilizacijos – čia ir dabar – galėtų pradėti kariauti.
Iš Rytų Prūsijos prieš Lietuvą čia, dabar, netikėtai, greitai, be mobilizacijos, kurią galėtų pastebėti Lietuvos žvalgybą, kuri buvo labai išplėtota, galėjo pradėti veikti maždaug dvi divizijos. Iš Lenkijos pusės – trys divizijos ir dvi kavalerijos brigados. Neskaitant to, kiek gali tos šalys mobilizuoti.
Taigi, buvo susiduriama su klausimu: kaip ginti valstybę?
Analizei pasirinkau 1940 metų pradžios „V“ planą, ne dėl to, kad labiau sovietų reikėtų, o todėl, kad detalūs dokumentai išliko. Planas prieš sovietus masiškai buvo deginamas okupacijos išvakarėse. Buvo suplanuota ir Vilniaus gynyba, jeigu Sovietų Sąjunga pultų, buvo suplanuota gynyba, jeigu Vokietija pultų. Pasirinktas šitas planas, kadangi išliko labai smulkūs dokumentai ir padeda mums suprasti, kaip Lietuvos valstybė, Lietuvos kariuomenė planavo gintis.
Visą tarpukarį buvo kartojama tokia kariuomenės frazė, kad „kelios divizijos Lietuvos neapgins, jeigu jos negins visa Lietuvos visuomenė“. Trijų, keturių ar penkių divizijų, kiek tada buvo pasiekta, nepakanka, reikia visos visuomenės įsitraukimo. Kaip ta visuomenė galėtų prisidėti, nes neįmanoma mobilizuoti dviejų milijonų žmonių?


Taigi, kokios yra problemos? Pirma problema – laikas. Laiko yra labai mažai: buvo skaičiuojama, kad priešas gali peržengti sienas per kelias valandas. Vadinasi, Lietuva turi laimėti laiko. Laiko reikia kam? Sumobilizuoti reguliariąsias pajėgas ir patraukti vyriausybę į užnugarį. Tai yra valstybės tęstinumo išsaugojimas.
Antras labai svarbus momentas – Lietuvos kariuomenės dydis. Kelios divizijos pagal planus turėjo būti sutelktos trikampyje Šiauliai – Panevėžys – Kėdainiai, ir tų pajėgų ginti visą Lietuvos teritoriją niekaip negalėjo užtekti. Dėl to buvo ieškoma sprendimo, kaip tas Lietuvos kariuomenės reguliariąsias pajėgas maksimaliai atlaisvinti nuo bet kokių kitų užduočių, kad jas būtų galima sutelkti, nes jų pagrindinis uždavinys – išlikti ir apginti vyriausybę. Ir trauktis, jeigu neįmanoma išlikti.
Dar lygiagrečiai Lietuvos kariuomenė planavo, kad kariaus ne viena. Tai bus sąjungininkai. Kas tie sąjungininkai, priklauso nuo priešo, kadangi priešai trys yra: Sovietų Sąjunga, Lenkija ir Vokietija. Vadinasi, priešo priešas – mūsų draugas. Iš to ir atsiranda trys planai, trys skirtingi sumanymai. Jeigu puola Vokietija, vadinasi, 1940 m. draugai yra Raudonoji Armija ir Latvijos kariuomenė, kuri turėtų ateiti į Lietuvos teritoriją, užimti frontą nuo Šiaulių iki Mažeikių ir padėti gintis.
Iš esmės reikalas su Latvija buvo suderintas – Latvija turėjo 1937 m. parengtą planą, pagal kurį, kilus Lietuvos karui su Vokietija, jos trys divizijos turėjo atvykti į Lietuvos teritoriją, čia kariauti ir kartu su Lietuvos kariuomene trauktis į Latviją.
Reguliarioji kariuomenė turėjo atsitraukti ir mobilizuotis už upės Dubysa. Ką daryti teritorijoje nuo sienos iki Dubysos? Kaip apsunkinti priešui priėjimą? Tai yra kontrmobilumo priemonės, kad priešo pajėgus judėtų kuolėčiau ir taip laimėti laiko.
Kitoje teritorijoje – „kvadratas, jungiantis Kauną , Panevėžį, Šiaulius ir einantis iki Zarasų – Lietuvos reguliariųjų pajėgų veikimo rajonas. Už jo lieka daugybė tuščio ploto, kuris yra Lietuvos valstybė ir kuriame nebus reguliariųjų pajėgų. Ten kažkas turi kontroliuoti padėtį, užtikrinti saugumą, saugoti objektus, surinkti išteklius, mobilizuoti rezervistus ir t.t.
Šitą klausimą išspręsti ir pasitelkiama Lietuvos Šaulių sąjunga, o per ją – Lietuvos visuomenė, civiliai gyventojai.


Kas numatyta Lietuvos kariuomenei? Penkios raudonos rodyklėlės rodo kelius – kryptis, kuriomis galėjo judėti Vermachtas į Lietuvos teritoriją. Vadinasi ant to kelio spiestis (toks tarpukarinis žodis, dabar sakytume – telktis) turėjo Lietuvos kariuomenės rinktinės – batalionai, sustiprinti artilerija ir t.t. .O tarp jų keliasdešimt kilometrų, kur nėra Lietuvos kariuomenės. Vadinasi, tą visą tarpą reikia kažkuo užpildyti.
Ir tie užpildantys elementai – Lietuvos Šaulių sąjunga ir civiliai gyventojai, kurie ten turi veikti. Pabandysiu išsamiau apžvelgti tą sumanymą remdamasis konkrečia lokalizacija Žemaitijoje.


Tauragėje, kur karinė įgula – dabar yra batalionas, tarpukariu bazavosi visas pulkas kavalerijos, pėstininkų su tankais. Dar egzistavo pasienio apsaugos batalionai, kurie turėjo įsitraukti į valstybės gynybą (šiais laikais tai pasienio apsauga), kartu su šauliais transformuotis į 12 PABų (pasienio apsaugos batalionų), kiekvienas jų po 900 karių. Jų uždavinys – per 2 valandas uždaryti sieną ir priešintis. Jokių aprūpinimų nenumatyta, nes buvo laikoma, kad jie ilgai neišliks kaip struktūros. Tad nei uniformos, nei kiti dalykai nenumatyti išduoti, nes jų užduotis – pristabdyti priešo staigų veržimasi ir po to ištirpti toje teritorijoje pereinant į partizaninį pasipriešinimą. Tai toks pirmas ešelonas ir matome sinergiją – pasienio policijos susijungimą su vietos šauliais. Galiausiai, jeigu šitų dviejų grupių patikimų žmonių (lojalių valstybei ir tinkamo amžiaus – iki 35 m., t.y. 1 kategorijos) trūksta konkrečioje vietoje, tada imami 1 kat. rezervistai, tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Tačiau šito yra per mažai. Sakykim, PAB-ai tirpsta pralaimėdami dėl persvaros ir kas toliau?


Nuo sienos iki Dubysos Lietuvos kariuomenė šauliams formuoja užduotį – užtikrinti, kad per dvi paras Vermachtas neprieitų nuo Tilžės iki Dubysos – Raseinių Lyduvėnų tilto.
Tada technika jau važiavo greitai, vadinasi tą kelią įveiktų per kelias valandas. Taigi, reikia imtis priemonių, kad priešas judėtų kaip įmanoma lėčiau.


Ir čia įjungiama rajonų plotelių sistema. Visa Lietuvos vakarinė riba sudalinama į mažus teritorinius gabaliukus – plotelius. Ploteliai sujungti į rajonus, kiekviename plotelyje – keli narveliai. Kas tas plotelis? Plotelyje gyvenantys vietiniai gyventojai (paskaičiuota, kad jų ten apie 2 000), ir ten veikiantis šaulių būrys. Jie pradeda vykdyti pasipriešinimą: ardyti infrastruktūrą ir stabdyti priešą.

Profesorius Vytautas Landsbergis kalbėjo, jog viskas buvo suplanuota, minėjo vokelius. Tų vokelių centriniame valstybės archyve išliko labai daug. Lietuvoje būrių buvo 1200, ir kiekvienam būriui buvo padėtas įsakymas. Šaulių sąjunga turėjo 88 000 rikiuotės ir nerikiuotės narių (rikiuotės 48 000). Kiekvienas būrys gali veikti autonomiškai. Ir jam visai nesvarbu, ar Kaune dar štabas gyvas, ar jau subombarduotas. Nesvarbu ir ar dar gyvas apskrities štabas.. Būrys čia, vietoje, turi savo įsakymą ir žino, ką reikia daryti. Jie tir taip žino, bet simboliškai reikia atidaryti ir paskaityti.
Kur tas vokas su įsakymu? Padėta įvairiai – arba mokykloje, arba policijos nuovadoje, arba pas viršaitį. Įvairios situacijos lėmė įvairius scenarijus. Kaip ir ginklai bei amunicija – jie taip pat tenai.
Kaip sužinoti, kada pradėti priešintis? Tai telefono, telegrafo ryšys. Telefonu duodami įsakymai ir pradedam vykdyti.
Antras dalykas, jeigu prarandamas ryšys su savo štabu ir pamatomas priešas, vadinasi, reikia pradėti priešintis automatiškai.
Čia galima paaiškinti, kodėl 940 metais nesipriešino, nes ryšys nebuvo prarastas. Karinė vadovybė komunikuoja ir palaiko ryšį, ir duoda įsakymus nesipriešinti. Jeigu ryšys būtų prarastas su karine vadovybe, šauliai pradėtų priešintis. Pagrindinė sąlyga – ryšio buvimas. Ryšį generolai išlaiko ir duoda nurodymus per radiofoną, per spaudą: nesipriešinti, sutikti draugingai. Jeigu būtų ryšį nutraukę, šauliai būtų automatiškai pradėję priešintis. Ir yra keli atvejai, kai šauliai pradėjo šaudyti iš krūmų į važiuojančią Raudonąją Armiją, bet juos, sakykim, atitraukė, nes jie neturėjo tikslo stoti į atvirą mūšį ir žūti, jie turėjo tikslą stabdyti priešą.


Sumanymo principinė schema, kuri nėra konkrečios vietos eksplikacija . Kiekvienas divizijos štabas turėjo tam tikrą savo atsakomybės rajoną Lietuvoje. Pagal operacijos planus jis duoda įsakymus, kokie ploteliai turi pradėti veikti. Taigi, ką čia veikia civiliai?
Sakykime, kaime X yra šaulių būrys – 30-40 narių, vyrų ir moterų. Tame visame plotelyje apie 2 000 gyventojų. Pagal iš anksto sudarytą planą, šauliai vadovauja, išstato sargybas (prie tilto – du šauliai, kitur…) . Bet kas vykdo užduotis – kasa griovius, kerta medžius? Civiliai gyventojai. Iš anksto yra paruoštas planas, pas ką yra žibalas sudeginti tiltą, pas ką yra pjūklai ir kirviai kirsti medžiams – ir tie planai yra išlikę su vardais, pavardėmis. Prasidėjus karui reikėjo pasirengti – paruošti kelią tiek, kad galėtų pravažiuoti vienas vežimas.
Šauliai veda savo civilius gyventojus ir numatytose vietose – jei miškas, tai užverčia medžiais kelią, jeigu galima perkasą padaryti – tada perkasa. Civiliai gyventojai, atlikę šitą užduotį, t.y. maksimaliai prisidėję prie infrastruktūros ardymo, grįžta į savo kaimą ir toliau apsimeta, kad jie gyvena civilį gyvenimą. Tie, kurie gali ir nori, prisideda prie partizanų būrio ir su šauliais eina rengti pasalas.
Kaip juda priešas? Schemoje x pažymėtose vietose priešas sustoja – nes užverstas kelias medžiais. Reikia tuos medžius nuimti. Tada, aki jie sustoja, šauliai ir vietos gyventojai, kurie yra ginkluoti, juos apšaudo.
Ką natūraliai priešas daro? Eina į žvalgybą, išsiaiškina, kas vyksta teritorijoje, vadinasi, jis gaišta laiko. Jis neis nurinkti medžių, jeigu į juos šaudo.
Šauliai čia nestoja į jokį lemiamą mūšį, jų tikslas – išeiti iš šito susidūrimo be jokių nuostolių. Apšaudė ir eina į sekančią vietą. Sekančioje vietoje – sekanti pasala.
Priešas, atlikęs žvalgybą, atkūręs infrastruktūrą, išardęs medžius arba užkasęs griovį ant kelio, važiuoja toliau į priekį. Vėl už kilometro ar dviejų nauja pasala, vėl istorija kartojasi. Tik prie kiekvienos pasalos šaulių vis daugėja. Vadinasi, ugnies galia vis didės.
Galiausiai, kai plotelis įveiktas ir priešas pravažiuoja, nes nėra tikslas jį sustabdyti galutinai, o tikslas, kad kuo lėčiau jie važiuotų, tada kažkurioje iš anksto numatytoje vietoje susirenka visi aktyvaus pasipriešinimo dalyviai – šauliai, partizanai ir vietiniai gyventojai, prisidėję prie jų, ir vyksta į sekantį kaimyninį plotelį, ir padeda kaimyniniame plotelyje atlikti tuos pačius veiksmus.
Taip plotelis po plotelio (vienas plotelis apie 40-50 kv.km.) priešinasi ir ateina iki pagrindinės kariuomenės ribos.
Pasiekę pagrindinę kariuomenės ribą, ištirpsta visuomenėje, nes kariuomenės nuomone, šitų šaulių ir partizanų veikimas toliau su reguliariąja kariuomene apsunkintų kariuomenę.
Jie lieka užimtoje teritorijoje ir tęsia partizaninį karą. Taikinys – priešo štabai, priešo komunikacinės linijos, priešo tiekimas, ir išgyventi jie turi iš išteklių, kuriuos atima iš priešo.
Pats svarbiausias dalykas to aktyvaus pasipriešinimo dalyvių – partizanų – glaudus ryšys su vietos bendruomene. Visada buvo pabrėžiama: jeigu bus nutrauktas ryšys su vietos bendruomene, partizanai pralaimės karą labai greitai. Jie bus susekti, išduoti. Vadinasi, jokių veiksmų, kurie galėtų supykdyti vietinio miestelio, kaimelio gyventojus. Labai jautriai žiūrėti ir stengtis išgyventi ne iš vietinių išteklių, kurie yra iš civilių gyventojų, bet iš priešo išteklių.
Taigi, pasipriešinimo sistema buvo sukurta.
Tad kodėl 1940 metais nesipriešino? Profesorius jau atsakė.

Paskelbta Pilietinė gynyba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.