Minime Nepriklausomybės kovų 100-metį

1919 m. gegužės 3 d.  jungtinės lietuvių – saksų pajėgos išvadavo Ukmergę

Lenkai nuo žiemos pabaigos gana intensyviai rengęsi kovoms su bolševikais, po Velykų labai suaktyvino veiksmus rytiniame fronte ir gen. Šmigly-Rydzo kavalerijos jėgomis jau giliau įsiveržė į bolševikų užnugarį. Balandžio 17 d. jie paėmė Lydą, o 19 d. – Vilnių. Tai bolševikus smarkia demoralizavo. Naudodamasi situacija, sukruto ir lietuvių karinė vadovybė.

1919 m. balandžio 26 d. naujai kuriamo Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo viršininku buvo paskirtas buvusios carinės Rusijos armijos gen. mjr. Silvestras Žukauskas. Štabe iškart buvo nutarta pradėti ruoštis didesnio masto operacijai.
Tuo metu bolševikai Lietuvoje turėjo 18 pėstininkų pulkų, 3 atskirus batalionus, 5 atskiras specialios paskirties rinktines, keletą artilerijos baterijų ir kavalerijos pulkų. Lietuvių besikuriančiose ginkluotosiose pajėgose atitinkamu laikotarpiu tebuvo 440 karininkų, 127 karo valdininkai ir 10729 kareiviai. Realiai lietuviai galėjo surinkti iki 5000 kovotojų, nes likusieji dar buvo visiškai neapmokyti, neapginkluoti, išsklaidyti smulkiose užuomazginėse karinėse formacijose. Tokiomis sąlygomis bolševikus buvo galima pulti tik paskirose vietose.
Planingai karinei operacijai vykdyti ir išplėsti pirmiausia nutarta užimti Ukmergės miestą. Šį uždavinį atlikti gen. S.Žukauskas pavedė karininko Jono Variakojo vadovaujamam Panevėžio atskirajam batalionui, kuriame buvo: 1) štabo komanda, 2) ūkio dalis, 3) ryšių komanda, 4) žvalgų komanda, 5) mokomoji kuopa, 6) kulkosvaidžių komanda, 7) baterijos būrys, 8) šešios rikiuotės kuopos ir 9) nerikiuotės kuopa – iš viso 35 karininkai bei karo valdininkai ir 1314 kareivių; dauguma jų buvo savanoriai.
Ukmergės išvadavimo iš bolševikų operaciją suplanavo Panevėžio atskirojo bataliono instruktorius karin. Maksimas Katche, bataliono vadas karin. J.Variakojis ir vokiečių saksų 18 pulko vadas mjr. V.Zeschau. Prieita prie vieningos nuomonės, jog norint pilti Ukmergę, būtinai reikėjo išvyti bolševikus iš Pagirių, kuriuose įsitvirtinęs priešas kėlė pavojų kairiajam bataliono sparnui. Tuo metu Panevėžio atskirojo bataliono pajėgos buvo išsidėsčiusios Kėdainiuose ir Šėtoje.

1 schema. Pagirių užėmimas 1919 m. balandžio 27 d.

Šio bataliono vadovybės gautomis žiniomis, Pagiriuose buvo apie 400 bolševikų, ginkluotų šautuvais ir 4 kulkosvaidžiais. Buvo parengtas toks minėto miestelio puolimo planas:
1) karin. Julijonas Reikala su bataliono I ir III kuopomis bei vokiečių artilerijos būriu turėjo užimti pozicijas ties Aneliavos dvaru, prie vieškelio Siesikai-Pagiriai;
2) karin. Bogumilas Kulvietis su II kuopa, lietuvių artilerijos būriu ir viena vokiečių patranka – užimti pozicijas ties Leliūnų kaimu, prie vieškelio Šėta – Pagiriai;
3) karin. Jonas Nastopka su IV kuopa turėjo tą pat padaryti nuo Anciškių kaimo pusės;
4) viršila M.Raila su rautų žvalgų komanda – apeiti miestelį ir ties Vaivadiškių dvaru atkirsti atsitraukiančiam priešui kelią. Pagirių miestelis turėjo būti iš visų pusių apsuptas. Puolimą numatyta pradėti 1919 m. balandžio 27 d. 3 val. ryto (žr. 1 schemą).

Puolimo išvakarėse bataliono dalys apsistojo už 5 kilometrų nuo miestelio ir šiek tiek pailsėjusios, naktį prisiartino prie iš anksto numatytų pozicijų. Bolševikai puolimo nesitikėjo. Auštant lietuvių žvalgai, pastebėję bažnyčios varpinės bokšte priešo sargybinius, neiškentę paleido keletą šūvių. Sujudę bolševikai greit atidengė smarkią kulkosvaidžių ugnį, pasipylė jų grandinės. Tada tuo pačiu atsakė lietuvių artilerija ir kulkosvaidžiai. Bolševikai greit pakriko ir ėmė trauktis. Miestelis bataliono dalių buvo taip staigiai ir sumaniai apsuptas, jog retas kuris iš bolševikų spėjo pasprukti. Atsitraukdami jie kovos lauke paliko apie 50 užmuštų, o 32 pateko į nelaisvę. Iš bolševikų buvo paimti 3 kulkosvaidžiai, 47 šautuvai, 40 granatų, 8000 šovinių, 2 dviračiai šoviniams vežti, 16 kaspinų kulkosvaidžiams, 1 lauko virtuvė, 7 arkliai ir kito turto.

Užėmus Pagirius, Panevėžio atskirasis batalionas, palikę priedangą (I kuopą – Krekenavoje, V ir dalį III-ios – Ramygaloje) kairiajam sparnui apsaugoti, ėmė telkti jėgas Ukmergei užimti. Turimomis žiniomis, tuo metu Ukmergėje buvo įsitvirtinusi bolševikų Lietuvių (Pskovo) šaulių divizijos I brigada (I, II ir IV šaulių pulkai), kurioje buvo apie 3000 kovotojų ir kurią rėmė dvi artilerijos brigados ir keletas smulkių kavalerijos dalinių. Bolševikai buvo išsidėstę dviem gynimosi linijomis, pirmoji, tolesnė nuo Ukmergės – Vepriai-Mankūnai-Kandiškiai-Belazariškiai-Siesikai; antroji, prie pat Ukmergės – Navikai-Laibiškis-Deltuva-Mikailiškiai. I bolševikų pilkas laikėsi prie plento Jonava-Ukmergė, o II – prie vieškelio Šėta-Deltuva-Ukmergė.

2 schema. Ukmergės paėmimas 1919 m. gegužės 3 d.

1919 m. gegužės 1 d. vykusiame Panevėžio atskiro bataliono ir vokiečių saksų 18 pulko vadovybės pasitarime buvo galutinai parengtas Ukmergės puolimo planas. Nutarta, jog šalia negausių Panevėžio atskirojo bataliono pajėgų puolime vyraus vokiečių saksų savanorių daliniai, vadovaujami jų 18 pulko vado mjr. V.Zeschau. Gegužės 2 d. visa puolančioji bolševikus lietuvių-vokiečių kariuomenė buvo suskirstyta į 4 mišrias voras. Pirmoji, vien iš vokiečių sudaryta vora, vadovaujama karin. Vinklerio, susitelkė Upninkuose. Antrojoje, karin. Šionbergo vadovaujamoje voroje, be vokiečių saksų dar dalyvavo dvi lietuvių kuopos. Ši vora turėjo pulti iš Gudžiūnų. Trečiojoje, ltn. Ulricho vadovaujamoje voroje, be vokiečių saksų buvo lietuivų raitelių būrys. Ši vora susitelkė Mileigonių dvare – Bukonyse. Ketvirtoji vora, pagrindinė, kurią sudarė dvi vokiečių saksų kuopos ir taip pat dvi lietuvių kuopos, remiamos kulkosvaidžių bei lietuvių I baterijos būrio, susirinko Pagiriuose. Ji turėjo pulti Siesikų, Atkočių, Deltuvos, Ukmergės kryptimi. Šiai vorai vadovavo vokiečių saksų karin. Sprangeris. Numatytoje ofenzyvoje turėjo dalyvauti dar lietuvių bei vokiečių saksų aviacija (iki 10 lėktuvų), pionieriai ir dviratininkai.
Puolimas prasidėjo gegužės 3 d., švintant. I vora iš Upninkų išžygiavo 4 val. II vora iš netoli Jadvygavos dvaro buvusios kryžkelės – 6 val., III vora, pasidalijusi į dvi smulkesnes dalis, Mileigonių dvarą ir Bukonis paliko 4 val. 30 min., o IV vora žygiavo tokiu numatytu tempu, kad jau 9 val. galėtų užimti Siesikus.
7 val. ryto lietuvių ir vokiečių aviacija pradėjo žvalgyti oro liniją Širvintose-Taujėnai-Želva, visos karinės operacijos metu ypatingą dėmesį skirdama Širvintų-Taujėnų bei Siesikų-Veprių ruožams. Karinės operacijos vado mjr. V.Zeschau įsakymu aviacija bombomis, rankinėmis granatomis bei kulkosvaidžių ugnimi atakavo pastebėtas priešo pajėgas – pėstininkus, artileriją ir kavaleriją. Ypač smarkiai buvo apšaudoma Ukmergė. Tarp bolševikų kilo panika ir jie pradėjo skubiai evakuotis ir trauktis. Apie priešo traukimąsi pranešus karinės operacijos štabui, visos voros pradėjo sparčiai žygiuoti pirmyn. I, II ir III voros bolševikų pasipriešinimo beveik nesutiko. Su šiek tiek didesnėmis priešo pajėgomis teko susidurti IV vorai ties Belazariškių kaimu bei Deltuva. Tačiau bolševikai voroms priešinosi ne savo padėčiai pagerinti, o tik norėdami prailginti savo evakuacijos laiką. 14 val. Ukmergė buvo užimta. Pirmieji į Ukmergę plentu atvyko vokiečių sunkvežimiais lietuvių kuopos kariai, aplenkdami puolančias kitas dalis iš kairės ir dešinės. Ukmergėje buvo rasta daug raudonų vėliavų, likusių dar nuo gegužės 1 d. paminėjimo. Ukmergės miestas kovų metu nenukentėjo (žr. 2 schemą).
Užėmus Ukmergę, žvalgai persekiojo bolševikus už Vidiškių plentu Utenos kryptimi. Tačiau šiems sudeginus Radiškio tiltą per Šventąją, persekiojimas nutrūko.
Ukmergė karinė operacija pavyko labai gerai, nors ir buvo vykdoma itin sudėtingomis sąlygomis: keletą dienų smarkiai lijus, daugelyje vietų keliai buvo tiesiog neišbrendami, arkliai nepajėgdavo tempti patrankų. Užėmus Ukmergę, dalis lietuvių bei vokiečių saksų karių apsistojo mieste, o kiti įsikūrė prie Ukmergės buvusiuose artimiausiuose kaimuose.
Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvų ginklų ir kitokio turto; taip pat buvo išlaisvinta apie 50 lenkų karių, kurie buvo paimti bolševikų į nelaisvę kautynėse prie Vilniaus. Pagal susitarimą su vokiečiais saksais, ginklus pasiėmė lietuviai, o maistą – saksai. Lenkų belaisviai buvo perduoti lenkams.
Gegužės 6 d. Panevėžio atskirojo bataliono viena kuopa su 2 kulkosvaidžiais ir 3 karininkais, remiama vokiečių karių bei artilerijos, išvyko žvalgybon Taujėnų-Šapuvos-Kavarsko kryptimi. Tą pačią dieną Kavarskas buvo užimtas. Neradus jame bolševikų, žvalgyba grįžo į Ukmergę. Panaši ekspedicija-žvalgyba buvo įvykdyta ir Lyduokių miestelio kryptimi. Jame bolševikų nebuvo. Sugauti 3 bolševikų agentai.
Užėmus Ukmergę ir joje šiek tiek apsitvarkius, Panevėžio atskirojo bataliono vadas karin. J.Variakojis 1919 m. gegužės 7 d. įsakė mokomosios kuopos vadui karin. Kaziui Dragunevičiui su kuopa vykti į Širvintas ir ten įsteigti karo komendantūrą. Vietinių gyventojų aprūpinta maistu, kuopa tos pat dienos pavakary pasiekė Širvintas ir įsikūrė mokyklos patalpose. Kuopa Širvintose jau rado lenkų įkurtą karo komendantūrą su keletu kareivių. Lietuviai Širvintose taip pat įsteigė savąją karo komendantūrą ir laukė savanorių ateinant. Gegužės 10 d. iš vietinių gyventojų buvo sužinota, jog kitos dienos rytą bolševikai iš Giedraičių rengiasi pulti Širvintas. Susitarus su lenkų įgulos vadu plk. Juzefovičiumi, nutarta bolševikams užbėgti už akių ir bendromis lietuvių-lenkų jėgomis pulti Giedraičius. Nutarta, jog gegužės 11 d. 3 val. lenkų kuopa su viena patranka pulsianti Giedraičius iš Vilniaus pusės, o lietuvių kuopa su 20 lenkų kareivių ir vienu jų karininku – iš Marciniškių-Bekupės dvarų pusės. Pulti Giedraičius nutarta išgirdus patrankos šūvį. Pagal susitarimą lietuviai vakare išžygiavo Giedraičių kryptimi, palikę Širvintose dalį kareivių bei naujai įstojusių savanorių. Auštant kuopa pasiekė Bekupės dvarą, iš kur ir pradėjo puolimą. Iš pradžių susirėmė žvalgai, o išgirdus patrankos šūvį, smarkai pradėjo pulti ir visa kuopa. Bolševikai, pamatę, jog yra supami, ėmė netvarkingai trauktis: vieni – Molėtų, o kiti – Giedraičių link. Lietuviai, išvaikę bolševikus, nuvyko į Giedraičius, kur jau rado keletą lenkų žvalgų.
Kautynių metu lietuviai paėmė į nelaisvę 19 bolševikų, atėmė iš priešo 1 kulkosvaidį ir 11 šautuvų. Tarp bolševikų buvo ir užmuštų ir sužeistų. Lietuviai nuostolių neturėjo. Manoma, jog Giedraičiuose besitraukiančių bolševikų buvę apie 1500 žmonių. Lietuvių kuopa tą pat dieną grįžo į Širvintas.

Pagal. Vytautas Lesčius. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920. Vilnius, 2004. 90-96 l.

Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulko kariai su šeimomis prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę 1919–1923 m. Ukmergės kapinėse, apie 1928 m. /Gimtoji žemė

Paskelbta Pirmoji banga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.