„Nereikėtų neįvertinti priešo, bet mes laimėsime, nes kito pasirinkimo neturime“ – rašo Ukrainos savanoris, LKKSS VAS garbės narys biologijos profesorius Evgen Dykyj:
2022-03-27 00:47
Atrodo, mano katytės ir zuikučiai, užvirė rimtas suaugusiųjų pokalbis apie dalykus, dėl kurių „patyrusiuosius“ įspėjau prieš tris savaites, ir lyg ir buvo klausoma tų perspėjimų, juos keiksnojo, jais dalinosi, persiuntinėjoi, bet… Iki šios dienos jau ne kartą skirtingi žmonės susidūrė su absoliučiai nuspėjamomis, bet vis tiek klaidingomis ir, svarbiausia, itin pavojingomis reakcijomis. Atsiprašau už citatas iš knygų pasaulio, bet klausimas vis tiek svarbus. Kai raketos atskriejo į Lvovo pakraštį, išgirdau aibę įvairių tonų šauksmų tema „kur buvo oro gynyba?!“, net su parinktimis „viskas dingo, mes neturime oro gynybos!“ . Na, kol orkai bandė pliekti Kijevą ir metodiškai nukėlinėjo Charkovą ir Mariupolį nuo pasaulio žemėlapio, buvo viena istorija, bet va Leopolis, atrodo, nebe toje pačioje šalyje (beje, šaukė kaip tik ne lvoviečiai, o „nuvažiavusieji“ – tikriausiai tik dabar suvokę, jog Ukrainoje nuo karo nepasislėpsi, va koks netikėtas atradimas!). Tuo pačiu metu išgirdau daug klausimų apie „Chersono išvadavimą“, „katilą orkams prie Irpino“. Klausimai yra absoliučiai teisėti, tik ne dėl padėties fronte, o dėl tų mūsų veikėjų, kurie keiksnojimui tarsi įvykusį faktą anonsuoja vadovavimo planus, kurie realybėje niekada visu 100% neįgyvendinami, geriausiu atveju tik dalinai realizuojami, o kartais ir visai žlunga dėl priešo kontrpriemonių, jo vadovybės sumanytų tai pačiai teritorijai. Tokie būsimų pergalių anonsai sukelia išpūstų lūkesčių efektą, o tada susidūrimas su griežta karo realybe nubloškia į neviltį ir liūdesį. Čia kalbu ne apie tuos, kurie iš tikrųjų kovoja ir neša didžiausią karo veiksmų naštą, o būtent tuos, kurie vis dar įsivaizduoja karą pagal televizijos vaizdus. Kiekvienas vaistas turi savo šalutinį poveikį. Ir kuo stipresnis vaistas, tuo rimtesnis tas šalutinis poveikis. Arestovičius tapo fantastiškai efektyviu vaistu nuo šoko, skirtu kaip tik toli nuo fronto esančiai televizijos auditorijai. Jis pirmiausia šauniai nuramino bobiškos isterijos priepuolius (nepriklausomai nuo biologinės ir socialinės isterikų lyties –jų, rodos, daugiau mūvėjo kelnes, nei segėjo sijonus, bet kol kas ne apie tai), paguodė Vinniko pamestas postbalzakines vilkes, ir aiškiai pranešė, kad oriai atlaikėme pirmąjį karo sukrėtimą ir „nepraskydome“ pačioje invazijos pradžioje, ko iš mūsų tikėjosi rašistai. Vėliau prie personalinio Arestovičiaus prisidėjo „kolektyvinis arestovičius“ – vieningo telemaratono žurnalistai, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, Generalinio štabo ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos spaudos pareigūnai, tinklaraštininkai-pokštininkai bei fotošoperiai ir pan. Antišokinis suveikė puikiai, ir karo pradžioje tam negalėjo būti jokių alternatyvų. Tačiau dabar, atrodo, pradedame semti visai lauktą ir neišvengiamą šalutinį itin galingo antistreso poveikį. Toli nuo fronto realijų esanti plačioji visuomenė su pozityvumo ir optimizmo užtaisu gavo ir iškreiptą tikrovės paveikslą bei perteklinius lūkesčius. Klaidingo pasaulio paveikslo ypatybė yra ta, kad anksčiau ar vėliau jis susikerta su tikrove. Publika pamažu pradeda suvokti ir tai, kad „šitas lietus ilgam“, ir tai, kad mūsų pergalingas karo ataskaitas reikėtų skirstyti pagal kažkokius koeficientus (o Ukrainos koeficientai ne tik nepalyginami su orkų, bet pagal demokratinių šalių standartus yra gana kuklūs, daugiau ar mažiau artimesni tikrovei, tačiau jie vis tiek egzistuoja, ir tai yra neišvengiamas karinės propagandos dėsnis). Ateina nemalonių faktų suvokimas – ir to, kad patiriame nemenkus nuostolius (na, kol kas plačiau apie juos nekalbame), ir to, kad mūsų Javorovas ir kareivinės Nikolajeve, nors ir neprilyginami Černobajevkos mastui, iš esmės yra tokio pat pobūdžio ir ne mažiau apmaudūs. Kad rusiškos raketos, nors ir morališkai pasenusios, dar nesibaigė begaliniuose Mordoro sandėliuose ir gana dažnai pakankamai tiksliai pataikė į taikinius, o ateityje pataikys kasdien. Kad, nepaisant didžiulių nuostolių, priešas vis tiek daug kur veržiasi į priekį, o mūsų kontratakos vis dar bėra tik maloni taisyklės išimtis, gi daugumoje krypčių abi pusės kasasi į žemę ir prasideda ilgas bei lėtas pozicinis karas. Iš įvykusio didvyriškumo stebuklo, ir mūsų sužlugdyto (o mes jau visiškai ir neabejotinai sužlugdėme) rašistų blickrygo visiškai neišplaukia, kad vyktų toks pats blickrygas, tik mūsų – o, deja, būtent tokia klaidinga mintis susiformavo daugelyje galvų bevartojant per dideles dozes „kolektyvinio arestovičiaus“. Pamažu tirpsta viltis per porą savaičių žaidžiant pribaigti ordą ir gegužės savaitgalį laimėtojais išvažiuoti kepti šašlykų. Kita vertus, prisideda supratimas, kad net jei iki šiol tau ir tavo namui pasisekė, tai anaiptol nėra garantijos, kad rytoj ar poryt neatskris pas tave. Ir čia, kaip tikėtasi, daugelis pradeda „praskysti“ ir pulti į mirtinas depresijos ir desperacijos nuodėmes. O nuo depresijos ir desperacijos – vienas žingsnis iki palūžimo psichologiškai ir šūksnių apie „taiką bet kokiomis sąlygomis“. Kaip tik to ir tikisi iš mūsų orda, ir būtent tokiam scenarijui ji yra geriau pasiruošusi. Tiesą sakant, tiems, kurie turi bent menkiausią supratimą apie karą, nevyksta nieko nenuspėjamo, juo labiau nieko liūdno ir katastrofiško. Viskas dabar vyksta visiškai normaliai, kiek žodį „normalu“ galima taikyti karui. Ar ne taip, katytės ir zuikučiai ? Per utilizavimo mėnesį orkai nesibaigė ir net toliau atkakliai šliaužia į priekį? Tai ką, ar mes jau kariaujame su kažkuo kitu, o ne su antra pagal dydį, nors ir šūdinos kokybės, PASAULIO armija? Jų neaprėpiama daugybė, tai buvo akivaizdu nuo pat pradžių. Mes vis dar esame pasaulio čempionai pagal to šūdo perdirbimo greitį, bet visi perdirbimo pajėgumai taip pat turi savo našumo ribas, nerealu per keturias savaites utilizuoti visas žmogiškąsias atmatas, kurios dešimtmečius buvo auginamos ir renkamos į ordą. Orkams niekaip nepritrūksta raketų? Taigi vėl jie naudoja visas Sovko atsargas, sukauptas per pasiruošimo Trečiajam pasauliniam karui metus. Taip, jos senos. Labai gerai, kad dėl sankcijų fiziškai jų vietoje negali pagaminti naujų, todėl atsargos baigiasi. Bet pasibaigusios atsargos dar nėra, jų dar užtenka keliems mėnesiams, ir tai taip pat reikėtų priimti kaip faktą. Ar ne visas orkų raketas numuša mūsų oro gynyba, kai kurios gana tiksliai randa savo taikinius? Na, taip, bet ar mes gyvename fantastiniame blokbasteryje? Realiame pasaulyje jokia oro gynybos sistema neperima 100% taikinių, netgi legendinis Geležinis kupolas. Mes kovai naudojame ne kupolą, o sovietinį antikvariatą, tad, kad po viso karo mėnesio mūsų oro gynyba išvis dar egzistuoja, reguliariai nutupdo priešo lėktuvus ir perima bent dalį raketų – tai jau didžiulis mūsų zenitininkų laimėjimas. Kiekvieną dieną turėtume būti dėkingi už tai, kad vis dar nesame Groznas ir ne Alepas., ir ruoštis tam, kad pasibaigus priešlėktuvinių raketų atsargoms (taip, mūsų atsargos taip pat nėra begalinės, įsivaizduokite!) sulaikysime dar mažesnį procentą raketų nei šiandien – bet tai vis tiek toli gražu nepanašu į nebaudžiamą neapsaugotų miestų kiliminį bombardavimą, tai įmanoma ir būtina ištverti. Orkai išmoko nemažai pamokų ir pradėjo tikslingai niokoti ne tik aerodromus, bet ir naftos bazes, sandėlius, šarvuočių ir ginklų remonto gamyklas, mūsų dalinių dislokacijas net už anksčiau žinomų karinių dalinių ribų? O kas sakė, kad jie yra visiški debilai ir nesugeba prisitaikyti prie realybės? Žinoma, jie perėjo prie plano B, kai tik suprato, kad nepavyks savo reikmėms užgrobti visos šios infrastruktūros nepažeistos. Dabar jų siekis ne trofėjai, o mūsų nukraujavimas, o tam pirmiausia reikia mus palikti be kuro transportui, be amunicijos ir be galimybės atkurti sugadintą techniką. Taigi realiame pasaulyje priešas visada pasiekia bent dalį savo vadovybės užsibrėžtų tikslų, rezultatas 100:0 iš principo negalimas. Dar gali tekti pakovoti ir kuro stygiaus sąlygomis, ir patiriant amunicijos asortimento spragas, o kartais ir atsisakyti vieno ar kito plano dėl reikalingos technikos trūkumo. Tai tikras karas, o ne kompiuterinis žaidimas, jame visada taip. Bet tokį nekinematografinį žiaurų ir sunkų karą vis tiek kas nors laimi, o dabar beveik garantija, kad tai būsime mes. Jeigu, žinoma, nesubyrėsime ir nepalūšime psichologiškai nuo to, kad mums „staiga“ nepavyko akivaizdžiai neįmanomas, bet pergalingos žiniasklaidos įpūstas dalykas – žaibišku greičiu ir minimaliais nuostoliais sutriuškinti didžiausią po Antrojo pasaulinio karo kariuomenės grupuotę Europoje. Tarp kitko dėl psichologino palūžimo. Dalis sumaišties masėse kyla dėl to, kad nepaisant karinio pranešimo apie visišką priešo demoralizavimą, orkai „kažkodėl“ masiškai nebėga, nepasiduoda tokiais kiekiais, kaip mums atrodytų teisinga, bet atkakliai tęsia tiek tikrą puolimą, tiek beviltišką, ir bet kuriuo atveju bando tęsti kovą. O ko jūs tikėjotės, mano brangūs katytės ir zuikučiai? Mordore sprendimus priima ne išsigandę orkai apkasuose, o kai kurie bunkeryje. Ir mes patys sukūrėme situaciją, kai tas bunkeryje susidūrė su triuškinančio pralaimėjimo Ukrainoje grėsme. Jam ir jo režimui šis pralaimėjimas akivaizdžiai reiškia labai greitą jų dvidešimties metų diktatūros pabaigą, o atsižvelgiant į Raškostano politikos ypatumus, tai prilygsta ir fiziniam galui. Tai suprantame ir mes, ir puilo, todėl klausimo kaina labai didelė. Vietoj greitos ryškios okupacinės kariuomenės pergalės dabar užduotis yra mus sutriuškinti bet kuriuo metu ir bet kokia kaina. Užduotis kontingentui yra savižudiška, bet ji iškelta ir, kaip visada kariuomenėje, bus vykdoma tol, kol jos neįmanomumas taps visiškai akivaizdus paskutiniam atlikėjui. Orkams apkasuose toli gražu kol kas nėra akivaizdūs nė 5% tos informacijos ir tų nuostatų, pagal kurias mes veikiame ir kuriomis grindžiamas mūsų pasitikėjimas pergale. Kita vertus, vadovybės nurodymai ir bausmė už jų nevykdymą ten yra gana akivaizdūs, tad būtų labai naivu tikėtis okupantų ankstyvo „nušvitimo“ ir masinės atgailos. Apskritai, mano katytės ir zuikučiai, situacija paprasta ir aiški. Mes kovojame su labai stipriu (tegu išskirtinai dėl kiekybinių, o ne dėl kokybinių savybių), absoliučiai negailestingu ir amoraliu, ne išmintingu, bet ir toli gražu ne visišku debilu ir vadovybės lygmenyje labai motyvuotu priešu. Tokios pagrindinės nuostatos pagal apibrėžimą atmeta greitą ir lengvą pergalę, bet ne pergalę iš viso. Tokį priešą galima ir būtina nugalėti, ir mes, tiesą sakant, neturime kitos išeities. Puikiai suprantame savo pralaimėjimo kainą kare, kai priešas siekia sunaikinti mūsų šalį ir tautą. Mus tenkina tik pergalė ir taika mūsų sąlygomis – visiems laikams panaikinančias kitus priešo bandymus vykdyti mūsų naikinimo programą. Nieko iš to, kas išdėstyta aukščiau, nereikėtų priimti kaip pesimizmo – priešingai, teksto autorius yra pasitikintis optimistas, be to, optimistas yra gerai informuotas ? Sprinto bėgimas ką tik baigėsi. Mes jį laimėjome visiškai įspūdingai, bet tai jau praeitis. Mūsų maratonas tęsiasi mažiausiai savaitę, o tęsis dar ne vieną mėnesį. O maratone reikia nustatyti kitokį kvėpavimą – lėtą, pamatuotą, gerai apskaičiuotą. Apskritai, maratonas yra daugiau darbas nei žygdarbis – būtent toks sunkus ir lėtas darbas tampa kitu mūsų Tėvynės karo etapu. Darbas, kurį galima ir reikia atlikti – be emocinių „sūpuoklių“ tarp nevilties ir euforijos, be depresijos ir „visko netekimo“, bet ir be išpūstų nerealių lūkesčių. Galų gale net ilgas bėgimas turi pabaigą, o net labai sunkus darbas yra tik daug darbo. Tad šluostykimės nosis ir prie darbo, katytės ir zuikučiai. Слава Україні (Šlovė Ukrainai).
Преступности НЕТ
obozrevatel.com 2022-03-27 11:01