← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →

Kartais net 100 – 200 laisvės kovotojų junginys patraukdavo į kaimynines apskritis. Žalią Velnią tai vertė daryti didelis Raudonosios armijos ir NKVD dalinių spaudimas. 1945 m. vasarį dauguma 5-osios LLA apygardos būrių, vadovaujamų Mečislovo Kestenio (Mykolo Karecko – Serbento) ir Jono Misiūno – Žalio Velnio, savaitei ar dviem pasitraukė į Švenčionių apskrities miškus, slėpdamiesi nuo Žaslių miestelyje įsikūrusio NKVD bataliono. Tų pačių metų vasarą 60 – 70 partizanų būrys, kuriam vadovavo Žalias Velnias ir jo pavaduotojas Aleksandras Zapkus – Piliakalnis, išvyko į Ukmergės apskritį, lankėsi Gelvonų, Musninkų, Veprių, pagal kai kuriuos duomenis – netgi Deltuvos ir Taujėnų valsčiuose. 1945 m. rugsėjį jie vyko į susitikimą su Danieliumi Vaiteliu – Briedžiu. DKA vadai su Briedžio partizanais susitiko Vyčio apygardos partizanų veikimo teritorijoje, paskui su 35 – 40 partizanų apsauga aplankydamas vietinius būrius, pasiekė Lėno mišką Taujėnų valsčiuje. Čia per pasitarimą su Vyčio apygardos vadovybe pasiskirstė veiklos zonomis. Ribas tarp savo veikimo teritorijų nustatė Neries upe ir plentu Jonava – Ukmergė.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje savo veiklą suaktyvino LLA štabas. Jis patvirtino Lietuvos teritorijos paskirstymą į penkias apygardas. Žalio Velnio veikimo rajoną nutarta vadinti LLA Vilniaus apygardos 5-ąja apylinke. Tai neatitiko esamos situacijos, nes Žalias Velnias veikė ne tik Trakų, bet ir Ukmergės, Švenčionių ir net Kauno apylinkėse.
1945 m. sausio 10 d. pas Žalią Velnią, tu metu apsistojusį Skėrių kaime, Žaslių valsčiuje, atvyko LLA Vilniaus apygardos štabo narys vyr. leitenantas Mečislovas Kestenis – Serbentas (MGB ir daugeliui bendražygių žinomas fiktyvia Mykolo Karecko pavarde – aut. past.). Jis įteikė dokumentus apie LLA inicijuotus organizacinius pakeitimus. Pranešė, kad pagal 1944 m. gruodžio 4 d. LLA vyr. „Vanagų“ štabo operatyvinį įsakymą Nr.4, didžiojo Rytų Lietuvos dalis priskirta prie Vilniaus apygardos, kuri suskaidoma į penkias apylinkes. Didžiosios Kovos rinktinė numatyta jos sudedamąja dalimi, 5-ąja apylinke, tačiau Ukmergės ir Trakų kovotojai išskirti į skirtingas apylinkes. Žalias Velnias šiai daliai pritarti nenorėjo. Paaiškėjo, kad Serbentas atvyko ne tik paskelbti įsakymo apie reorganizuotą Žalio Velnio rinktinę, bet buvo pasiryžęs čia likti, vadovauti šio krašto partizanų kovoms. 1945 m. sausio 15 d. Serbentas pasirašė dokumentus, kuriuose vadino save LLA 5-osios (Trakų) apylinkės vadu. Žalias Velnias liko jo pavaduotoju ir DKR vadu.
Tačiau M.Kestenio – Serbento vadovavimas tęsėsi gana trumpai. 1945 m. žuvo daug būrių, kuopų, batalionų vadų, štabo narių. Tarp jų ir M.Kestenis – Serbentas. Jis žuvo 1945 m. balandžio 13 d. per Kaugonių kautynes. Vadovauti apygardai vėl ėmėsi j.Misiūnas – Žalias Velnias.
1945 m. gruodžio 1 d. Žalias Velnias išleido įsakymą Nr. 1/19 dėl partizanų veikimo teritorijų pasiskirstymo. Jame nurodyta , kad LLA 5-osios apygardos pavadinimas keičiamas į Didžiosios Kovos apygardą (DKA); planuojama sukurti keturias rinktines. Kiekviena rinktinė turėjo veikti apskrities ribose. Vienintele išimtimi tapo Ukmergės apskrities Musninkų valsčius, kurio teritoriją Žalias Velnias priskyrė A rinktinei. DKA teritorija turėjo nusidriekti nuo Kauno iki pat sienos su Baltarusija, nuo Ukmergės iki Šalčininkų.
Žaliam Velniui pavyko savo numatytas struktūras įgyvendinti tik dviejose rinktinėse – A ir B. Didelis dėmesys skirtas formuojant B rinktinę Ukmergės apskrityje, nes iki tol jau buvo didelis įdirbis. Tikėtasi suburti ir kitas dvi rinktines – C ir D. Žinoma, kad Švenčionių (Tigro) rinktinė laikyta DKA D rinktine, nors problemų kilo dėl didelio atstumo. Jai vadovavo su DKA susijęs ir dažnai su Žaliu Velniu bendravęs, bendrose karinėse operacijose (pvz., 1945 m. vasario kautynėse Pigonių kaime, Musninkų valsčiuje) dalyvavęs J.Kamarauskas – Karijotas, pripažinęs pavaldumą ir 1945 m. pabaigoje DKA vadovybės paskirtas naujos rinktinės vadu. C rinktinę turėjo sudaryti Utenos V.Mikulėno – Šarūno pajėgos, tačiau šiokie erdvėje įsikūrė Vytauto apygarda. Tad Žaliam Velniui beliko tik B apygardos įkūrimas. Žalio Velnio pavaduotojas Aleksandras Zapkus – Piliakalnis, atvykęs į būsimos B rinktinės teritoriją, pranešė, kad jos vadu paskirtas Alfonsas Morkūnas – Plienas, štabo viršininku – Juozas Šibaila – Diedukas.
Didelė apygardos teritorija nesukliudė partizanams veikti apgalvotai, dažnai pagal iš anksto numatytą planą. Žinoma daug atvejų, kai operacijose dalyvaudavo keli tos apylinkės būriai. Tokiems susirėmimams buvo sudaromi planai, numatomas partizanų išsidėstymas įvairiais kovos etapais. Darbus atlikdavo būrių vadai per bendrą susitikimą ar rinktinės štabas.
Tačiau situacija neišvengiamai keitėsi. Visoje Lietuvoje 1945 m. pabaigoje – 1946 m. pradžioje laisvė kovotojai, reaguodami į situaciją, kai dideli būriai atvirose kautynėse prieš okupantus patirdavo nemažų nuostolių, pradėjo naudoti kitokią partizaninio karo taktiką. Buvo pereita prie trijų „S“ taktikos: smokslėpkissmok. Nebeliko didelių, dešimtis ir šimtus kovotojų vienijančių būrių, partizanai daug griežčiau pradėjo laikytis konspiracijos. Išimtimi netapo ir J.Misiūnas – Žalias Velnias, kuris NKVD informatorių ir agentų buvo sekamas nuo pat pirmųjų jo partizanavimo dienų.  Juolab vado autoritetas dėl jo asmeninių savybių nuolat augo.
Yra žinoma, kad 1945 metų vasarą su Žaliu Velniu bandė susitikti partizanus vaizdavę agentai–smogikai ar operatyviniai darbuotojai. Lietuvos ypatingojo archyvo Trakų apskrities operatyvinėje byloje yra cheminiu pieštuku rašytas raštelis:
Nuo š. m. birželio mėn. 17 d. iki 20 d. 20 val. laukėm Tamstos ir vakar pranešėme, kad susirinkom, tačiau Tamstos nesulaukėme. Tada nusivylę Tamstos žodžiu išsiskirstėm. Ateityje į Tamstos kvietimus nesirinksime. Galėsit tada aplankyti kiekvieną dalinį skyrium. Nepamatę Tamstos asmeniškai iki liepos 5 dienos – nutrauksim visus ryšius ir slaptažodžius“.
Akivaizdu, kad raštelis buvo provokacinio pobūdžio. Žaliam Velniui toks „kvietimas“ susitikti, o jei jis neateitų, nepaklusti, turėjo padiktuoti išdavystės nuojautą. Rašę šį „dokumentą“ enkavedistai neabejotinai menkai žinojo apie Žalio Velnio daliniuose nustatytą subordinacinį paklusnumą ir geležinę drausmę. Ne tik kovotojams, bet ir jam pačiam.

Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanai prie senio besmegenio – Stalino. Apie 1947 m.

Žaliam Velniui sunaikinti pasiųsta net 15 agentų. Jiems talkino 7 operatyviniai darbuotojai. Tuo metu – 1945 m. vasarą – kareiviai nuolat šukavo Kaišiadorių valsčių. Buvo ieškoma Žalio Velnio bunkerių ne tik trobose, tvartuose, daržinėse, bet ir šampalais badomas kiekvienas įtartinas žemės kauburys. 1945 metų pabaigoje buvo užverbuotas agentas Vladas – legalizavęsis partizanas Vaclovas Bičkauskas – Vaiduoklis Jis sutiko dalyvauti operacijoje, kurios metu turėjo sunaikinti bunkeryje besislapstantį Žalią Velnią  ir užtikrino, kad tai padaryti jam bus nesunku, nes Žalias Velnias jam žinomose apylinkėse vaikšto vienas, be palydos, bet yra labai atsargus. Nors ir kaip stengėsi agentas, sutikti vado Kaišiadorių ar Žiežmarių valsčiuose jam nepavyko. Kelias savaites pasibastęs, agentas Vladas pranešė, kad Žalio Velnio pėdsakų neaptiko, bet prieš pat Naujuosius metus iš kaimiečių sužinojo, jog A rinktinės vadas Jonas Neicelis – Šarūnas su partizanais Vaclovu Krilavičiumi – Vyteniu ir Telesforu Ramanausku – Rambynu pasiėmę sprogmenų traukiniu išvyko į Kauną. Iš tikrųjų 1945 – 1946 metais Kaune buvo kelios DKA štabo slėptuvės. Jos buvo įrengtos Vilijampolėje, Marijos Ramanauskienės gyvenamajame name Jurbarko gatvėje ir Vilijampolės parapijos klebono, kunigo Aleksandro Masaičio sodyboje. Šiandien žinoma, kad ten kartais apsistodavo DKA štabo pareigūnai ir pats Žalias Velnias.

← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →