Tas karas turi daug paralelių su Rusijos pradėtu karu prieš Ukrainą: „karinė operacija“, „žalieji žmogeliukai“, „ichtamniet-ai“, Groznas, kaip dabar Mariupolis …
Groznas. 1995 metai. Prezidento rūmų griuvėsiai. Universal Images Group/Getty Images
Žiema mūšius pristabdo. Technikos judėjimas apsunkintas, jos užmaskavimas sudėtingesnis, o degalų sąnaudos gerokai didesnės. Be to, sudėtingėja logistika, kovotojams daug sunkiau „įsirausti“ į žemę, apsikasti, reikalinga žieminė amunicija. Kam žiemą padeda „Generolas Šaltis“ – tiems, kurie puola, ar tiems, kurie ginasi? Ukrainos radijo žurnalistas Roman Kot nagrinėjo šį klausimą naudodamasis pirmojo Čečėnijos karo 1994–1995 m. pavyzdžiu. Jis turi daug paralelių su Rusijos pradėtu karu prieš Ukrainą: tuometinio Kremliaus šeimininko Boriso Jelcino paskelbta „karinė operaciją“, „žalieji žmogeliukai“, „ichtamniet“, Groznas tada buvo sugriautas, kaip dabar Mariupolis.
Tik Mariupolį galima palyginti su tuo, kas tada vyko Grozne“
Naujųjų Metų naktis iš 1994-ųjų į 1995-uosius. Rusijos kariuomenė šturmuoja Čečėnijos sostinę Grozną. Tuo pat metu Ičkerijos Respublikos kariai ruošiasi duoti atkirtį. Elektra, taigi kartu vanduo ir šildymas, išjungti iš anksto. Ironiška, bet tūkstančiai etninių rusų liko kentėti rūsiuose nuo Rusijos apšaudymų ir šalčio. Karinis-civilinis ekspertas, ATO veteranas Evgenas Dykyj (Evgen Dykyj) prisimena: „Yra labai skirtingų skaičiavimų, tačiau šakutė – nuo 25 iki 50 tūkstančių civilių žuvusių vien tiktai Grozne. Būtent blogiausia nutiko civiliams gyventojams, bandžiusiems išgyventi šalčius rūsiuose. Net sunku spręsti, nuo ko žuvo daugiau žmonių – tiesiogiai nuo bombardavimų ar nuo šalčio rūsiuose? Manau, kad mūsų kare tik Mariupolį galima palyginti su tuo, kas tada buvo Grozne.“
1995-ųjų žiemą E. Dykyj buvo humanitarinės misijos Čečėnijoje narys ir savo akimis matė, kaip klostėsi tie įvykiai. Karas Čečėnijoje parodė Rusijos neįgalumą. Ir oro sąlygos čia suvaidino nemažiausią vaidmenį: „Žiema tada buvo šalta, atšiauri. Šiaurės Kaukazui būdingos labai karštos vasaros ir atšiaurios, šaltos, vėjuotos žiemos. Kalnų upėse vanduo užšalo, nes buvo gan žema temperatūra, iškrito daug sniego. Niekas nebuvo pasiruošęs – nei rusai, nei civiliai, nei čečėnų partizanai. Visiems teko kažkaip suktis eigoje. Ir aišku, čečėnai sukosi daug efektyviau ir protingiau nei rusai“, – pasakoja E. Dykyjus.
Prasidėjus perestroikai įvairiose SSRS respublikose suaktyvėjo tautiniai-patriotiniai judėjimai. Čečėnijoje taip pat. Pagrindinio vaidmens čia ėmėsi Bendranacionalinis čečėnų tautos kongresas, vadovaujamas generolo Džocharo Dudajevo, kuris iškėlė užduotį išvesti Čečėniją iš Sovietų Sąjungos. 1991 m. birželio 8-ąją Kongresas paskelbė Čečėnijos Respublikos nepriklausomybę. O spalio 27-ąją Čečėnijoje įvyko prezidento ir parlamento rinkimai.
Po SSRS žlugimo 1991-ųjų gruodį naujai išrinktas prezidentas Dudajevas paskelbė apie Čečėnijos pasitraukimą iš Rusijos Federacijos. Reaguojant į tai Čečėnijoje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, tačiau Maskva realiai negalėjo paveikti padėties respublikoje. Iki tam tikro laiko.
1993 metų pavasarį Čečėnijoje paaštrėjo prezidento Dudajevo ir parlamento nesutarimai, kuriais Kremlius nusprendė pasinaudoti. Balandžio mėnesį paleidus parlamentą, šiauriniuose Čečėnijos regionuose pradėjo formuotis ginkluota opozicija, kurią finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais rėmė Maskva.
„Žalieji žmogeliukai“, kaip vėliau Kryme
Pirmiausia Rusija nusprendė panaudoti vadinamuosius „žaliuosius žmogeliukus“ (tą pačią taktiką, kurią ji naudojo daug vėliau Ukrainos Kryme). 1994 metų vasarą prasidėjo karo veiksmai tarp Dudajevui lojalių jėgų ir opozicijos. Pastaroji patyrė triuškinantį pralaimėjimą, po kurio buvo paimta į nelaisvę daug rusų, kurie, kaip paaiškėjo, veikė pagal Rusijos FSB planus pavaizduoti konfliktą kaip vidinę konfrontaciją tarp čečėnų. Karo istorikas Michailas Žirochovas (Mikhail Zhirohov) pasakoja: „Dar prieš Grozno šturmą rusai bandė vykdyti hibridinį karą, tai yra palaikė pilietinį karą Čečėnijoje ir bandė užimti Grozną tankais, kuriuose sėdėjo Rusijos kontraktininkai ir Rusijos kariškiai, bet be identifikacinių ženklų. Tai yra „žalieji žmogeliukai”, kaip Kryme. Bet buvo labai neteisingas sprendimas miesto sąlygomis naudoti šarvuotą techniką, ir visi tie tankai buvo sunaikinti, įgulos pateko į nelaisvę, o čečėnai tą labai gerai išnaudojo informacinėje erdvėje, nes rusai išsigynė šių kareivių, atseit jie nežiną iš kur tie tankai ir tie žmonės“.
Tačiau tiems planams žlugus, 1994 metų gruodžio 11 dieną Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė dekretą dėl karinės operacijos Čečėnijos Respublikoje vykdymo. Užduotis, kurią buvo lengviau iškelti nei įvykdyti. Karo istorikas M. Žirochovas pasakoja: „Kalbant apie aprūpinimą Rusijos kariuomenė 1994 aisiais apytikriai buvo panaši į Ukrainos kariuomenę 2014-aisiais. Tai yra didžiulės problemos su personalu, technika, tiesiogine prasme viskuo, įskaitant karininkus, kurie paliko kariuomenę. ir išėjo dirbti pagal civilines specialybes“.
Pagal rusų planus buvo tikimasi iki gruodžio 13-osios užimti Grozną, o iki gruodžio 19-osios perimti visos respublikos teritorijos kontrolę. Rusijos kariuomenė veržėsi trimis kolonomis trimis kryptimis: iš šiaurės per Čečėnijos rajonus, kontroliuojamus Dudajevui priešiškos opozicijos, iš vakarų – iš Šiaurės Osetijos per Ingušiją ir iš rytų, iš Dagestano teritorijos. Tačiau Rusijos kariuomenė patyrė pirmuosius nuostolius Čečėnijos prieigose, o mūšiai įsiplieskė toli nuo jos sostinės.
1994 m. gruodžio 15 d., atsižvelgiant į pirmąsias nesėkmes Čečėnijoje, Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas pašalino iš kariuomenės vadovybės vyresniųjų karininkų grupę, kuri atsisakė įvesti kariuomenę į Čečėniją ir norėjo rašytinio Aukščiausiojo vado įsakymo, citata: „prieš prasidedant didelei karinei operacijai, galinčiai sukelti didelių civilių gyventojų aukų“. Vadovauti operacijai buvo patikėta Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vadui generolui pulkininkui Aleksiejui Mitiuchinui.
Į Grozno šturmą buvo pasiųsta daugiau nei 15 000 kariškių
Nuo gruodžio 18 d. Groznas daug kartų buvo atakuojamas raketų ir bombų smūgiais, daugiausia nukreiptais į gyvenamųjų namų kvartalus, žinant jog karinių objektų ten nėra. Pasekmė – daug aukų tarp civilių gyventojų. Nepaisant gruodžio 27 dienos Rusijos prezidento pareiškimo apie miesto bombardavimo sustabdymą, aviacija ir toliau atakavo Grozną.
O Naujųjų Metų naktį, 1995 -ųjų sausio 1-ąją Rusijos vadovybė ryžosi galingam Čečėnijos sostinės šturmui iš keturių pusių. Operacijos sėkmės raktu turėjo būti tuo pačiu metu užgrobta Prezidentūra, buvusi miesto centre. Į Grozno šturmą buvo pasiųsta daugiau nei 15 000 kariškių, iki 200 tankų, iki 400 pabūklų ir iki 500 šarvuočių. Kita vertus, čečėnai nestatė rimtų gynybinių linijų, betoninių slėptuvių, o gynybai naudojo miesto pastatus. Tik vienur kitur gatves buvo pertvertos improvizuotomis barikadomis. Ginti visą Grozno perimetrą tiesiog nebuvo jėgų.
Pagrindinį mūšį Grozno gynėjai iššaukė centre, tankiai užstatytoje zonoje. Ten rusai negalėjo išnaudoti ugnies pranašumo. Visos keturios rusų grupuotės su nedideliais nuostoliais sugebėjo patekti į miestą nesutikusios didesnio pasipriešinimo. Kolonoms nebuvo aprūpintos tiksliais vietovės žemėlapiais, todėl jie blaškėsi po Grozno pakraščius. Netrukus „Šiaurės“ grupuotė, sudaryta iš 131-osios motorizuotosios šaulių brigados ir 81-ojo motorizuotųjų šaulių pulko, užėmė miesto centrą ir geležinkelio stotį prie Prezidentūros ir Ministrų Tarybos pastato.
Ir čia pradėjo veikti čečėnų planas
Nustatę rusų kariuomenės veržimosi kryptis, miesto gynėjų pėstininkai ėmė skverbtis per jiems gerai žinomus miesto kvartalus ir iš visų pusių apšaudyti rusų techniką. Pagrindiniai Rusijos kariuomenės nuostoliai buvo ne dėl kokių nors objektų puolimo ir ne dėl čečėnų kontratakų, o… dėl ryšių. Rusai prastai pažinojo apylinkes ir neturėjo žemėlapių. Trūkstant karių ir seržantų, visas apmokytas personalas užsiėmė šarvuotos technikos valdymu, o ją galinčių pridengti pėstininkų nebuvo. To išdavoje čečėnai naikino kovines mašinas, transporto priemonėse esantis desantas praradinėjo ryšį, nesimatė jokio organizuoto rusų pasipriešinimo.
Iki sausio 3-iosios beveik visos Rusijos pajėgos buvo sunaikintos, o likusioms trūko amunicijos, maisto ir geriamojo vandens, todėl jos pasidavė. Iki šiol Rusija taip ir nesugebėjo sudaryti detalaus žuvusiųjų mūšiuose dėl Grozno ir per Naujųjų Metų puolimą sąrašo. Tačiau, nepriklausomų šaltinių vertinimu, Grozne čečėnai sunaikino 1 426 Rusijos karių, daugiau nei 500 dingo be žinios, sunaikinti 62 tankai ir 103 vienetai kitos šarvuotos technikos. Daugiau nei 450 šarvuočių buvo rimtai apgadinta. Kalba kariškis E. Dykyjus: „Dabar jau pas mus pamatėme viską, kas ten buvo tada. Pirmiausia jie bandė Grozną paimti „dviem batalionais per dvi valandas“: veržėsi taip pat, kaip vasario 24-ąją į Ukrainą, tai yra didelėmis kolonomis pagrindiniais keliais. Čečėnai juos tinkamai pasitiko, nors ir neturėjo javelin’ų, bet turėjo RPG-7 granatsvaidžius.“ Tai, kad Rusijos vadai neįvertino Čečėnijos kariuomenės, buvo lemtinga. Pasakoja M. Žirochovas:“Naujametiniam Grozno šturmui buvo nepasiruošta, nes rusų generolai laikė, jog jiems priešinasi ne ginkluotos formuotės, o kažkokie seniai su šautuvais. Ir kadrinei kariuomenei jie nekelia jokios grėsmės. Netgi tuometinis Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas sakė: „Duokite man vieną desantininkų pulką, ir aš užimsiu tą Grozną“. Todėl operacija buvo suplanuota labai paprastai: tankais įvažiuojame į miestą iš trijų pusių, jie visi išsigąsta, pabėga. o mes einame gerti šampano ir pasitikti 1995-ųjų metų.
Po pirmojo nesėkmingo šturmo rusai pakeitė taktiką
Kitas Grozno puolimas prasidėjo sausio 7-ąją, tačiau jau visai kitoks. Pasakoja tų įvykių liudininkas E. Dykyjus: „Po to rusai pakeitė taktiką. Jie nutraukė bandymus tiesiog įžūliai šturmuoti, o pritraukė daug artilerijos ir aviacijos, pasinaudojo tuo, kad turėjo visišką pranašumą danguje. Ir tiesiog pradėjo Grozną griauti artilerija ir bombomis, kvartalą po kvartalo, ir tik po to į tuos griuvėsius jau įžengdavo pėstininkai.“
Anot M. Žirochovo, pagrindinis vaidmuo šiame etape teko artilerijai, kuri buvo naudojama senamadiškai: „Žvalgyba iš oro – tik pastaraisiais metais. Iki tol, nuo Antrojo pasaulinio karo, buvo naudojami atidirbti artilerijos žvalgybos elementai. Tai yra, priekinėje dalyje visada būdavo artilerijos stebėtojas, kuris koreguodavo artilerijos ugnį. Žvalgai gaudavo informaciją apie taikinį, o koreguotojas tiesiogiai reguliuodavo artilerijos dalinių, buvusių toliau nuo fronto linijos, ugnį.
Skirtingai nuo kitų karų, kuriuose dalyvavo Rusija, kovinės aviacijos vaidmuo buvo palyginti mažas. Visų pirma dėl oro sąlygų. Pasakoja M. Žirochovas ir E. Dykyjus. M. Žirochovas::“Oras buvo labai apniukęs, todėl aviacija buvo naudojama gana ribotai. Tačiau reikėtų suprasti, kad miestų mūšiuose aviacijos vaidmuo yra minimalus. Todėl pačioje Naujųjų metų šturmo pradžioje Rusijos aviacija atliko vieną dalyką – visiškai subombardavo Chankalos aerodromą, kuriame stovėjo aviacijos technika, savo laiku užimta čečėnų. Apskritai Rusijos aviacija nesuvaidino to vaidmens, kurį atliko kituose karuose, pavyzdžiui, su Gruzija ar antrajame Čečėnijos kare. Čečėnai turėjo ribotą skaičių nešiojamų priešlėktuvinių raketų sistemų, kurias gana sėkmingai panaudojo. Be to, rengdavo mobilias pasalas ir bandydavo sunaikinti rusų sraigtasparnius dar ant žemės, tūpimo ar pakilimo metu, tiesiog šaulių ginklais.“ E. Dykyjus:„Čečėnai neturėjo jokių šansų, nes jiems niekas nedavė jokių priešlėktuvinės gynybos priemonių, o apie jų pačių aviaciją apskritai nebuvo kalbos. Jie turėjo tik keletą sovietų gamybos nešiojamų priešlėktuvinių raketų „Strela“ ir „Igla“.
Po pusantrų metų Rusijos kariuomenė paliko sunkiai laimėtą Grozną
Visiškai užimti Grozną Rusijos kariuomenė sugebėjo tik kovo 6 d., po dviejų mėnesių nuo puolimo pradžios. Tuo pat metu ne mažiau įnirtingi ir kruvini mūšiai vyko ir kitose Čečėnijos vietose. Pasakoja E. Dykyjus: „Tarp Grozno ir kalnuotų rajonų yra dalis Čečėnijos – priekalnės. Kitaip sakant, lyguma su kalvomis. Visą šią lygumą perėjo rusų ugnies mūša. Laikėsi ne tik Groznas, bet ir rajonų centrai. Rusai viską sulygino su žeme, taip ir pasiekė kalnus. Pirmajame čečėnijos kare kalnų taip ir neužėmė. Į paskutinį rajono centrą aukštai Vedeno kalnuose pateko vėliausiai, vasaros pradžioje. Bet aplinkinių kalnų miškų ir aūlų rusai nevaldė nė dienos, ir kaip tik ten sugebėjo išsilaikyti čečėnų partizanų būriai. Jie ten persitvarkė, atsinaujino po nuostolių ir kitame karo etape pradėjo iš kalnų vykdyti reidus į tą Čečėnijos dalį, kurią būgtai kontroliavo rusai. Įsiverždavo į rajonų centrus, sunaikindavo kuo daugiau rusų ir traukdavosi atgal į kalnus. Tai tęsėsi pusantrų metų.“
Pamažu Rusijos kariuomenė Čečėnijoje išseko ir svarstyklės pakrypo čečėnų naudai. Po pusantrų metų, 1996 m. rugpjūčio 22 d., Rusijos kariuomenė paliko tokiais sunkiais mūšiais laimėtą Grozną, o jau rugpjūčio 31 d. šalys sudarė Chasavjurto susitarimus, pagal kuriuos Rusija iš esmės pripažino Čečėnijos nepriklausomybę.
Pirmasis Čečėnijos karas, ypač pradiniame etape, parodė, kad taikant tinkamą taktiką net neskaitlingos ginkluotosios pajėgos gali tinkamai atremti pranašesnį priešą. Jis taip pat įrodė, jog žiemos orai gali gerokai apriboti artilerijos ar aviacijos naudojimą. Kita vertus, „Generolas Šaltis“ gali gerokai apsunkinti gyvenimą pėstininkams, kurie yra bet kurios kariuomenės pagrindas. Ir tai yra svarbios pamokos Ukrainos kariams ateičiai.