Birželio 1-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo, jog Ukrainos vidutinio nuotolio smūgiai įgauna pagreitį ir kodėl net į emocijas nelinkę karo korespondentai ėmė isteriškai viduriuoti, kas laukia laikinai okupuoto Krymo, o taip pat jog rusijai nepavyko pavasario puolimas ir kaip plėtosis situacija fronte vasarą ir rudenį.
– Sveiki visi, mielieji. Pirmadienis, birželio 1-oji. Prasidėjo vasara, ir mes pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […]
Na, kiekvieną rytą kviečiame balsuoti radio.nv.ua svetainėje. Šiandienos klausimas apie tarpininkus galimose derybose su rusija. Taigi, prezidentas Zelenskis sako, kad Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga, o gal dar ir kokia kita šalis galėtų būti tarpininkės derybose su rusijos federacija. Kuo labiau pasitikite? Pirmasis variantas – Jungtinės Valstijos. Antrasis variantas – Europos Sąjunga. Trečias variantas – aš nelabai tikiu derybomis. Balsuokite svetainėje radio.nv. UA.
Kaip visad, pradedame analizuodami karo situaciją. Ir būtent ją Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas pateikia savo rytinėje suvestinėje. Minus 1410 nukautų ir sužeistų, 4 tankai, 2 šarvuotos kovos mašinos, 1 reaktyvinė salvinės ugnies sistema, 50 artilerijos sistemų.
Na, įdomu tai, kad dar 384 vienetai automobilinio transporto priemonių ir autocisternų – svarbus rodiklis, nes pagal gegužės mėnesio rezultatuose jau mačiau tą analizę. Na, garantuotai bus faktiškai suniokotų automobilių ir cisternų rekordas per visą plataus masto rusijos invazijos laikotarpį. Taigi daugiau nei 8 000, greičiausia, išvesta iš rikiuotės vien per 2026-ųjų gegužę.
Turime ryšį su svečiu – rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą. Labą pirmą vasaros rytą. Beje, dabar galime padaryti pataisą, padėti vieną tokį mažą tašką. Na, šiandien yra pirmoji vasaros diena, o rusijos pavasario puolimas, kurį ji seniai skelbė, na, vadinasi, neįvyko. Nes, netgi jei jie atskiruose sektoriuose ir pabandys pulti, betgi jie siekia pulti visu 100 procentų. Na, bet tai bent jau bus vasaros, o ne pavasario puolimas. Tai yra, jų planai jau atidėti mažiausiai trims mėnesiams. Na, manau, kad, švelniai tariant, tai dar ne pabaiga.
– Taip. Na išties kur link krypsta bent jau Ukrainos gynybos pajėgų dronų ugnies kontrolė? Prieš dieną buvo 3-iosios šturmo brigados bepiločių sistemų bataliono karių pareiškimas. Jie sako, kad atgauna bent jau oro kontrolę Luhansko srityje. Jie netgi, kaip sakoma, ją perėmė, nuskrido į Izvarino kontrolės patikros punktą. Iš tikrųjų tai tik pasienio punktas pasienyje su rusija. 205 km priešo kontroliuojamos teritorijos gylyje.
Na, ir iš to, ką mačiau per pastaruosius pusantro ar du mėnesius, labiau tikėtina, kad šį terminą galima įvardinti taip, kad pradžioj buvo Zaporižios sritis, kur pradėta aktyviau naikinti viską, kas keliauja per okupuotą teritoriją. Po to būtent vyko „Azovo“ darbas. Prieš porą savaičių, o gal net anksčiau buvo rodoma, kaip jie grįžta, kaip sakoma, grįžta į Mariupolį. Dabar jau Luhansko sritis.
Ir iš principo dirbant su tais vidutinio nuotolio smūgiais, kaip jau sakiau, gegužė bus rekordinė dėl sunaikintų automobilių. Na, stačiai akmenys iš dangaus, kurių kažkodėl neįmanoma išvengti automobiliams laikinai okupuotame Kryme.
Pabandykime įsivaizduoti pavasario rezultatus tame automobilių-logistikos komponente.
– Jūs absoliučiai teisus pažymėdamas esminį įvykį, na, iš tikrųjų jis nėra vienintelis, bet vienas svarbiausių šio pavasario įvykių. Tai išties mūsų veikla vykdant vidutinio nuotolio smūgius.
Iki šio pavasario turėjome vieną tokią reikšmingą spragą mūsų dronų istorijoje. Viena vertus, mes labai aktyviai plėtojame tai, kas tiesiogiai veikia neutralizavimo zonoje (killzone), t. y. FPV dronus. Va jie mūsuose realiai kniedijami kiekviename garaže. Daug gamintojų, išties pagaminamas pakankamas dronų kiekis. Ir todėl driekti 50 kilometrų neutralizavimo zona.
Ir, žinoma, visiškai kitoks, mažesnis gamintojų skaičius, betgi taip pat ne viena įmonė, užtikrina tolimojo nuotolio smūgius. Mes jau ne kartą kalbėjome apie tų tolimųjų giluminių smūgių prasmę, apie rusijos imperijos angliavandenilių kraujotakos ardymą.
Betgi tuo intervalu tarp 50 km ir 200 km rimtai nebuvo užsiimama. Tai ir ne neutralizavimo zona, už kurią betarpiškai atsakingi fronto daliniai, bet ta ir ne tolimieji (giluminiai) smūgiai, kuriais rūpinamasi, taip sakant, strateginiu lygmeniu. O joje , išties, realiai zonoje nuo 50 iki 200 km kaupiasi ir visa priešo pafrontės logistika, ir joje, tiesą sakant, realūs, o ne mitiniai, sprendimų priėmimo centrai ir valdymo centrai, būtent operatyviniai, frontiniai ir viskas, kas su tuo susiję.
Kaip tik būtent todėl šį pavasarį pagaliau atkreipėme į tai dėmesį. Šį pavasarį pagaliau pavyko užlipinti tą nišą. Taigi yra pakankamas kiekis ir pakankama vidutinio nuotolio smūgių nomenklatūra.
Tai vidutinio nuotolio dronai, kurie neskrenda iki pat Saratovo, bet siekia 200 km. Tad ir imtasi taip visiškai metodiškai laipsniškai įsisavinti tą 200 km zoną, faktiškai ją verčiant į išplėstinę neutralizavimo zoną. Tai prasidėjo maždaug po Naujųjų metų, tačiau įgauna pagreitį. Jūs gi jau visiškai teisingai pastebėjote, kad tai jau pasiekė tokį lygį, kad kiekvienas konkretus kariuomenės korpusas tuo užsiima. Taigi, faktiškai kariuomenės korpuso atsakomybės sritis buvo išplėsta iki 200 km į laikinai priešo kontroliuojamą teritoriją.
Na, visų pirma, tai, žinoma, būtent labai galingai savaime klostėsi pati fronto istorija. Tai yra, palikti priešą be pafrontės logistikos, atimti iš priešo saugius vadovavimo punktus. Iš esmės perkelti tai, kas vyksta neutralizavimo zonoje, išplėsti ją į visa tai, kas anksčiau buvo laikoma artimu, bet vis tik užnugariu. Taigi. Betgi tada įsijungė geografija. Vėlgi, tai prasidėjo kaip grynai karinė, grynai fronto istorija.
Betgi jei tiesiog pažvelgtume į žemėlapį, kas yra tie 200 km nuo dabartinės sąlyčio linijos, tai pamatytume, kad, pavyzdžiui, Luhansko srityje yra 200 km iki teisėtos rusijos – Ukrainos sienos ir taip toliau.
Tačiau pietuose istorija įdomesnė. Jei nubrėžtume 200 km liniją nuo dabartinės sąlyčio linijos, pamatytume, kad Azovo jūra yra toliau. Taigi pietuose istorija peržengė fronto linijos ribas ir virto absoliučiai giliai strategine, nes paaiškėjo, kad uždengdami tą 200 km zoną vidutinio nuotolio smūgiams mes tuo pačiu atskiriame Krymą nuo žemyno.
Būtent to neįstengėme padaryti ankstesniame karo etape. Būtent to mes neįstengėme 2023-iaisias, nes tada nebuvo dronų, o artilerija neveikia toliau nei 40 km. Tadum neturėjome pakankamo spektro įspūdžio priemonių, kad atkirstume pusiasalį nuo žemyno. Ir rusai tuo pasinaudojo. Vėliau, jei neklystu, 2024-aisiais jie ramiai nutiesė visą geležinkelį palei Azovo jūrą. Taigi ten driekiasi ir automagistralė, ir naujai nutiestas geležinkelis. Tai yra, ta jungtis žemyninėje dalyje jiems labai svarbi, nes Krymo tiltas yra siauras.
Aš nekalbu, kad jis pažeidžiamas, bet net kai jis veikia, jo pralaidumas toli gražu ne fantastiškas. O gi šiandien tas pralaidumas žymiai sumažėjęs po mūsų smūgių. Taip, mes jo dar tiek neužmėtėme, kad jis gražiai nuvirstų į jūrą, bet jis yra pažeistas, juo važiuojama atsargiai. Faktinis degalų bakų skaičius, kuriuos jis gali praleisti vienu metu, yra labai rimtai apribotas.
Tuo tarpu trys iš trijų keltų, buvusių Kerčės sąsiauryje, šiandien yra nukentėję. Tai yra, mes tiesiog išvedėme iš rikiuotės visus tris krovininius keltus ir rusai tikisi, kad bus pastatytas naujas keltas kokioje nors laivų statykloje. Galbūt šių metų rudenį. Tai yra, keltai sunaikinti, tiltas dar nesunaikintas, bet jis apdaužytas. Ir jis teveikia kaip toks siauras butelio kakliukas.
Taigi iki šiol pagrindiniu Krymo ryšio su žemynu jungtim tapo Azovo kelias. Be to, šis kelias rusams iš tikrųjų įgavo naują prasmę. Kai jie tiesė tą kelią, pirmiausia reikėjo gabenti kovinius komplektus iš beribių Krymo karinių sandėlių į pietinės rusijos kariuomenės grupuotės frontą. O vėliau situacija pasikeitė, Krymo sandėliai buvo iš esmės ištuštinti ir prasidėjo atvirkštinis procesas. Dabar, priešingai, į pusiasalį siunčiama daug daiktų – ne tik karinės priemonės, bet pirmiausia kuras ir, kaip bebūtų keista, maistas. Tačiau viskas buvo gabenama Azovo keliu. O dabar tam Azovo keliui staiga – galas.
Dabar tas Azovo kelias yra mūsų naujai suformuotos vidutinių nuotolių smūgių neutralizavimo zonos viduryje. Ir, tiesą sakant, mane net šiek tiek stebina, kad kol kas dar tam neskyrėme pakankamai dėmesio. Na, dėmesio yra, bet dažniausiai tiesiog paprasto lygio. Maždaug: oi, kaip malonu tai matyti. Taip, mes svaigstame nuo tų nuotraukų, nuo tų vaizdo įrašų bet kažkodėl, bent aš, mačiau išties mažokai analizės, kiek tai svarbu.
Bet būtent tokią analizę matau z-etinikuose. Z karo korespondentai, jie tikrai isterikuoja. O dar, įskaitant tuos, kurie toli gražu nėra linkę į emocijas, bet na, kad ir kaip juos bevertintume, bet tikrieji z karo korespondentai – tai tie, kurie tikrai išgyveno visus šio karo metus. Jie vis tiek kažką pamatė ir kažką suprato. Ir dabar jie tiesiog supranta, kad tai tikrai krachas. Jie supranta, kad yra atkirstas Krymo pusiasalis, ir jie mato, kad nieko neįmanoma padaryti.
Na, kai kurie iš jų jau puolė į tokį emocinį nuosmukį, kad tikisi, jog dar šiek tiek ir Kryme išsilaipins mūsų desantas. Na, tiesą sakant, manyčiau, kad taip nebus. Man atrodo, kad mes nežaisime su tokiais labai rizikingais ir, sakykim, potencialiai pavojingais dalykais, kaip desantas.
Man atrodo, kad dabar Krymo pusiasalis tampa tuo, kuo Chersonas buvo 2022-ųjų rudenį. Taigi prisiminkite, mes tada bandėme šturmuoti Chersoną, nieko gero iš to negauta. Po trijų dienų strategija buvo pakeista ir vietoj šturmo buvo pasukta laipsniško išstūmimo keliu, kai tiesiog buvo imtasi visavertės blokados, logistika buvo visiškai kontroliuojama ir vėliau Surovikinas buvo priverstas, kaip pamenate, kaip jis tada sakė, priimti sunkų sprendimą.
Tai, ką dabar matau Azovo regione ir aplink pusiasalį, veda ne link išsilaipinimo, o link sunkaus sprendimo. Taip yra todėl, kad pusiasalis visiškoje izoliacijoje ilgai neegzistuos, ir ta izoliacija kasdien darosi vis pilnesnė. Tai yra, ji dar neliečia tilto, vien todėl, kad jis jau mažai jiems benaudingas. Kaip kokią vyšnią ant torto jį galima nuritinti paskutiniu momentu. O dabar visa Azovo logistikos sistema yra kontroliuojama.
Tai vyksta labai, taip sakant, sistemingai, galingai, ir tad iš tikrųjų pusiasalyje nušluojama viskas, kas tam galėtų kažkaip trukdyti. Tai yra, pusiasalyje vyksta tokios sisteminės oro gynybos skerdynės. Tai labai svarbus momentas. Pusiasalyje sunaikintos visos didelės degalų talpyklos. Visos. Taigi, ir būtent tai lemia… Vėlgi, mes socialiniuose tinkluose matome, kas ten vyksta su benzinu degalinėse. Na, tai stačiai vyšnia ant torto.
Tai vyksta ne tik degalinėse. Tas pats pasakytina ir apie daug galingesnę karinę logistiką. Jie vis dar gali įvežti degalus į Krymą, nors kuo toliau, tuo sunkiau. Na, bet kiek beatvežtų, jis nedelsiant sunaudojamas tiesiai iš cisternos. O tokių rezervuarų, kuriuose būtų galima sukaupti atsargų bent porai savaičių, tiesiog neliko. Mes sudeginome juos visus, be išimties.
Taigi, Krymas pereina į visiškai kitą fazę. Tame fone, tiesą sakant, labai juokinga skaityti kai kuriuos jų naivius komentarus ta tema, kad norime jiems sutrikdyti turistinį vasaros sezoną.
Tie iš jų, kurie išties yra karo korespondentai, kurie supranta, kas yra karas ir kaip jis veikia, žinoma, supranta, kad čia svarbus ne vasaros sezonas, kad mūsų tikslas yra ne turizmas Kryme, o būtent toks sistemingas darbas pusiasalyje, jo visiška izoliacija ir demilitarizacija.
Na, ko mes tiesiog negalėjome sau leisti pirmaisiais karo metais. Mes paprasčiausiai neturėjome priemonių tai padaryti. Ir štai mes sukūrėme tuos įrankius ir pradėjome masinę gamybą. Ir mes jau stebime jų poveikį.
– Poveikis matosi. Atsiprašau, kad pertraukiu.
Štai puikus komentaras. Mačiau tai jų tinkluose. Buvo toks naivus prašymas: kodėl negalima gabenti jūra laivais, saugomais karo laivų? Ir ten vienas iš tų z-etinikų rašo: „O kas saugos karo laivus?“
– Taip, pats pirmas komentaras iškart viską sustato į savo vietas. Taip. O kas saugos karo laivus? Žinome, kad rusijos karo laivai praktiškai į Juodąją jūrą neišplaukia. Jie tūno, slepiasi Sevastopolio ir Novorosijsko įlankose. Kartkartėmis, labai retai, jie vis tiek surizikuoja iššokti, iššauti „kalibr“ų salvę ir iškart pabėga atgal į uostą. Taigi jie kažkaip netinka tanklaivių vilkstinei. Na, bet, beje, tai parašęs žmogus vis dar nesupranta.
Na, tanklaivis atplauks, pavyzdžiui, į Krymą, na, pavyzdžiui, mes dėl kažkokių priežasčių leisime jam praeiti. O kur jį išpilsite? Taigi sakau, kad esminis Krymo degalų blokados momentas yra tai, kad sunaikinti saugojimo rezervuarai, kad automobilių bakus pildyti jiems belieka tiesiai iš tanklaivio.
Na, tikriausiai, teoriškai tai įmanoma, bet, švelniai tariant, nepaprastai sunku, tiesa? Ir mažai tikėtina, kad dauguma tanklaivių savininkų rizikuotų, na, jie nenorėtų rizikuoti, nes pataikyti į tanklaivį, kol jis yra jūroje, yra vienas dalykas. O jam tektų stovėti prie prieplaukos dar mėnesį, pavyzdžiui, kaip kokiam degalų bakui, na, tada tikimybė, kad jis išgyventų iki to mėnesio pabaigos, manyčiau, yra artima nuliui.
Štai kodėl, taip, jie, žinoma, gali svajoti apie tanklaivių vilkstines lydimas jų eskadrinių minininkų, bet realiame gyvenime mūsų maži ir absoliučiai juokingos kainos, palyginti su laivais, jūriniai dronai jau seniai kontroliuoja Juodąją jūrą.
Dar daugiau, tuo tarpu mes išties kalbame apie tai, jog dronai kontroliuoja rusijos šešėlinio laivyno tanklaivių judėjimą. Tuo tarpu mes jau globalizuojame tą istoriją. Mes veikiame toli už Ukrainos sienų. Kažkas jau degė Viduržemio jūroje, o kažkas degė prie Senegalo krantų. Taigi, mes ne tik išvalėme Juodąją jūrą, bet dabar bandome padaryti taip , kad rusijos tanklaiviai vandenynuose neturėtų ramios vietos.
Na, o tuo tarpu jie vis dar svajoja apie laivelių konvojus. Na, gerai, gerai, juk mums, žmonėms, sunku išsiskirti su iliuzijomis.
– Iliuzijos yra labai malonios ir jų sunku atsikratyti. Dar klausimėlis. Cyber Boroshno rašo, kad buvo sviediniais atakuotas laikinai okupuotame Berdianske uosto trečiojoje krantinėje sausakrūvis su šaudmenimis. Ir įdomu dėl tų pačių rusijos Z tinklaraštininkų. Lygiai toje pačioje vietoje, kur buvo pataikyta į ankstesnį laivą atplaukus po Kerčės tiltu. Na, klausimas, kaip tai vyksta? Tai yra Azovo kontrolės klausimas. Jie juo naudojosi mažiau nei Juodosios jūros uostais, bet taip pat laikė, na, santykinai kalbant, kad ten saugu. Bet būtent ten juos pasiekia skraidantys dronai, nes, kaip suprantu, dabar bandyti praplaukti bepiločiais laivais po Kerčės tiltu, na, būtų mažai efektinga. Ar teisingai suprantu?
– Nelabai perspektyvu, sakykim taip, turbūt. Na išties tiltas taip tvirtai saugomas, kad tik kraštutini atveju po juo veržtis į Azovo jūrą ir tai ne išeitis. Betgi skristi yra daug lengviau. Va pats Berdiansko miestas taip pat patenka į tą pačią 200 km vidutinių smūgių zoną, apie kurią kalbėjome.
Tačiau laivui smogta ne vidutinio nuotolio dronu. Į laivą pataikė vienas iš mūsų giluminiams smūgiams skirtų dronų, kurie skrenda toli ir daug gabena. Norint smogti laivui, vis tik turi atskristi didelė mašina.
Na, bet matote, atskrenda ir atskrenda antrą kartą į tą patį tašką, kas gerai charakterizuoja rusijos oro gynybos būklę.
– Dabar pakalbėkime apie NATO oro gynybą, nes netgi mačiau citatą iš Rumunijos prezidento pareiškimo ryte, kur, žinoma, jis kreipėsi į rusiją, kad ji kažkaip atsargiau bombarduotų Ukrainą dronais, kad jie neskristų į Rumunijos teritoriją. Kas dar ten nutiko?
– O jis pasakė, kad išsiųs pasiuntinį. rusija krūptelėjo. Atvirai kalbant, galiu tai įsivaizduoti.
– Jie išvijo konsulą. O dabar bendros oro gynybos su kaimynais klausimas. Apskritai saugumo Juodosios jūros regione klausimas. Klausimai, kuriuos vakar uždavė generolas Zalužnas. Jis nuotoliniu būdu dalyvavo Juodosios jūros saugumo forume ir pasakė, kad kol Bosforo sąsiauris yra karštoje fazėje, Bosforo sąsiaurį blokuos Turkija, bet jei staiga įvyks kokios nors paliaubos ar ugnies nutraukimas, tada pagal Montriot konvenciją Turkija atvers sąsiaurius, ir rusija užsinorės atstatyti savo karinio jūrų laivyno sudėtį Juodojoje jūroje. Tai iš principo kelia grėsmę visiems. NATO strategijos dėl Juodosios jūros apskritai nėra. ES strategija egzistuoja, tačiau ji grynai dekoratyvinė. Man atrodo, kad šias strategines grėsmes taip pat reikia kažkaip išlaikyti savo galvoje.
– O, aš manau, tai ne tik išlaikyti visa tai savo galvoje, bet, mes gi niekur nedingsime. Mums taip pat teks imtis iniciatyvos šiuo klausimu. Man atrodo, kad mes kartu jau seniai.
Žinot, man labai patinka tas internetinis memas apie tai, kad mažosios Tokmačkos meras paneigė gandus apie kaimo įstojimą į NATO. Jo nuomone, šiandien aljansas neatitinkąs kaimo standartų.
– Mažylio standartų.
– Tikrai taip. Tai realu, na, pripažinkime, kad NATO neatitinka mažo konkurento standartų. Iki šiol aljansas šiek tiek atsiliko.
Aljansas atsilieka nuo rusijos keliamų iššūkių. O mes neturime, neturime galimybės atsilikti nuo tų iššūkių. Kai tik nuo jų atsiribosime, nustosime egzistuoti. Todėl į šiuos iššūkius nuolat reaguojame laiku. NATO su mumis nespėja. Ir tai nereiškia, kad turime ant NATO pastatyti kryžių. Yra priešingai.
Turiu omenyje, jog mums patiems teks imtis iniciatyvos. Turėsime parengti Juodosios jūros strategiją, pasiūlyti ją sąjungininkams ir iš karto atsižvelgti į tai, kad įgyvendinant šią strategiją mūsų vaidmuo turėtų būti toli gražu ne tik nulinis, bet, būkime sąžiningi, tikriausiai pirmasis. Pasiūlyti kombinuotus metodus gynybai nuo rusų, kolektyvinės oro gynybos, kolektyvinės pakrančių gynybos kūrimui, novatoriškiems požiūriams, kaip juos nugalėti.
Manau, kad mes tiesiog nustojame žiūrėti į NATO kaip į mokytojus. Štai ką galėjome, išmokome iš jų ir pradedame žiūrėti į juos kaip į sąjungininkus, be kurių pagalbos mums būtų sunku, nes jie vis dar turi daug mums naudingų dalykų. Bet dabar, priešingai, jau mes turėtume juos mokyti. Taigi mes tampame žaidžiančiais treneriais, mes tampame mokytojais, nebe mokiniais. Ir man atrodo, kad aljansas taip pat pamažu baigia pribręsti, kad tai pripažintų.
– Na, taip, nemažai aljanso šalių narių jau pritraukinėja ukrainiečių ekspertizę. Jos taip pat dalyvauja įvairiuose bendruose projektuose su Ukraina.
Keletą žodžių apie situaciją ant žemės, kad vėl apibendrintume praėjusį pavasarį. Ir man atrodo, kad netgi rusų teritorinių laimėjimų ir praradimų požiūriu, na, nepaisant to, kokius žemėlapius jie sau bebraižytų, bet vis tik galutinis puolimo rezultatas buvo neigiamas.“
– Dabar tvirtai galima konstatuoti, jog pavasarinio rusų puolimo rezultatai jiems neigiami. Aš gi sakiau, jog šiandien pirmoji vasaros diena. Tad belieka pastatyti tašką. rusijos pavasarinis puolimas buvo visiškai neigiamas. Tai nereiškia, kad jie vasarą nebandys ir kur nors šio to neišspaus. Jie turi tokį griežtą politinį suvereno įsakymą – iki vasaros pabaigos suglėbti Donbasą, ko jie tikrai nesugebės, bet spaus labai stipriai, ypač Donecko kryptimi.
Betgi čia laukiamas realus rezultatas. Sakyčiau, kad vasaros pabaigoje šiame puolime jie pagaliau išsekins savo kariuomenę ir maždaug rudenį ji galutinai praras savo kovinį pajėgumą, tai yra gebėjimą kur nors pulti.
Na, išties, ką mes su ja toliau darysime? Tai priklausys nuo to, kokioje būsenoje mes būsime šį rudenį. Tai yra, faktiškai čia viskas yra mūsų rankose.
– Labai ačiū, kad dalyvavote transliacijoje. Ačiū, kad paaiškinote.
Priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK
