Liepos 21-ąją „Novynarnia“ „YouTube“ kanale paskelbto karinio ir politinio analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir laikinai vykdančios „Novynarnia“ vyriausiosios redaktorės pareigas Lesia Šovkun pokalbio II-oji dalis.
I-ąją pokalbio dalį skaitykime čia —>
6 skyrius: Ar rusai sugebės atidaryti naują frontą Šiaurėje
– Štai ką pasakysiu: prieš mums grįžtant prie rusijos, prisiminiau apie frontą.
– Taip. Taip. Dar liko Šiaurė. Apie tai nepakalbėjom.
– Vėl mane aplenkei. Nespėjau apie tai paklausti, bet jau kaip tik ruošiausi tai daryti.
– Na, žemėlapis yra galvoj, žinoma. Taigi Šiaurė. Šiaurėje mūsų užduotis paprasta: išlaikyti esamą padėtį, vengti įsitraukti į kokius nors veiksmus ir tikėtis, kad tame sektoriuje rusai neturės pernelyg daug pajėgų. Laimei, šiuo metu jų ten išties nėra daug. Vis dėlto rusų tikslas – kažkur rasti rezervų (nors, vėlgi laimei, tie rezervai sukaustyti Donbase) ir bandyti ten surengti kokį nors puolimą. Kodėl sakau „kokį nors“?
Akivaizdu, kad jie neturi pajėgų pulti kurį nors vieną iš sričių centrų – ar Černihivą, ar Sumus – pačius tuos miestus. Net jei jie dabar sustotų Donbase ir bandytų iš ten ką nors permesti, ne. Tačiau gali tiesiog pradėti kažkokius puolamuosius veiksmus ir taip išplėsti aktyvų, „karštą“ frontą. Maksimaliai jis galėtų pailgėti, na, maždaug 160 km – o tai, tiesą sakant, yra daug.
– Labai daug.
– Kitaip tariant, būtent to jie labai norėtų. Jie žino mūsų silpnąją vietą. Žino, kad mums trūksta žmonių. Šiuo metu – tiesą sakant, ypač dabar, kai akivaizdžiai turime technologinį pranašumą, – tai išties vienintelė likusi mūsų silpnoji vieta. Na… žinoma, jei neskaičiuosime „Patriot“ sistemų, bet jos skirtos oro gynybai užnugaryje.
Fronte paskutinė tikroji mūsų silpnoji vieta iš esmės yra rezervų ir gyvosios jėgos trūkumas. Jie tai žino. Todėl jie tikisi, kad privertus mus perkelti dalinius į šiaurę, Donbase turėtume mažiau pajėgų, arba galbūt net susilpnintume savo pozicijas Pietuose. Būtent todėl ten vis dar galimi įvairūs siurprizai, taip sakant. Šiaurinio fronto atidarymas rusams yra kritiškai svarbus.
Na, iš tikrųjų tai šiuo metu jis yra. Būkime tikslūs: jis yra, tačiau, palyginti su Charkivo sritimi – bei Donbasu ir Pietumis, – ten padėtis ramesnė. Pagal dabartinio karo etapo standartus tai savotiškas „pusiau frontas“. Jei jiems pavyktų kažkur sukrapštyti rezervų ir pradėti ten bent jau ribotą puolimą, mums tektų jį atremti. O tai mums būtų nemalonu, nes neišvengiamai kiltų klausimas: iš kur imti rezervų? Tačiau kol kas, laimei, jiems tų rezervų sukrapštyti nepavyko – bent jau kol kas.
– Tiesą sakant, manau, čia taip pat turime akcentuoti, kad kalbame ne apie Gudiją, kalbame konkrečiai apie šiaurinę sieną su rusija – nes jiems taip ir nepavyksta įtraukti Gudijos dėl Lukašenkos.
– Taigi batka vėl prikilpinėjo, kaip jau ne kartą kalbėjome. Aš visada stačiau, kaip berods jau citavau vieną savo draugą lietuvį, sakiusį, kad Lukašenka dar šoks valsą putino laidotuvėse.
– Vadinasi kalbame būtent apie galimą rusijos puolimą, pavyzdžiui, iš Briansko srities?
– Taip, taip, būtent apie tai ir kalbame. Ne, Gudija atsilaikė ir tai, beje, visiškai akivaizdu, kai Valdajuje tame uždarame susitikime Lukašenka buvo spaudžiamas tris dienas. Ir kaip genialiai jis iš to iššoko, kai tiesiai iš Valdajaus, regis net negrįždamas į Minską, jis nuskrido pas draugą Si ir gavo iš jo garantijas. Jis nuskrido pas tą vienintelį žmogų, kuris gali tvirtai pliaukštelėti vladimiruivladimirovičiui per nagus ir jį suvaldyti…
7 skyrius: putinas ruošiasi paskelbti mobilizaciją – o kartui ir apie persilaužimą…
– Tuo ir baikim. Vienintelis dalykas, ką sakai – jiems trūksta žmonių, tai gerai. Tačiau nuolat kalbama apie grėsmę, kad po rinkimų jie vėl gali paskelbti tikrą mobilizaciją.
– O prie to dar grįšime, nes tai – atskira istorija.
– Ką gi, tęskim.
– Taigi, griežtai kalbant, mano asmenine nuomone, persilaužimas įvyko – ir tai visų pirma ne dėl to, kad būtume iš esmės perėmę iniciatyvą fronte (išskyrus Donecko aglomeraciją, kur iš esmės laikomės gynybinės pozicijos). Tiesa, šiaurėje taip pat laikomės gynybinės pozicijos, tačiau mums tai kaip tik visiškai tenkina. Kol kas mums ten nieko kito ir nereikia.
O pietuose mes jau perėmėme iniciatyvą. Netgi grynai statistiškai, jei prieš pusmetį buvo fiksuojamas kovinių susidūrimų per parą skaičius, tai mes tikrai žinojome, kad visuose 100 proc. jų mes ginamės. Dabar, atleiskit, 60 proc. jie puola ir mes ginamės, o 40 proc. – atvirkščiai. Geografiniu požiūriu pasiskirstymas visiškai netolygus. Iš tų 60 proc., kur jie puola, pusė, 50 proc., vyksta Donecko aglomeracijoje, o mūsų 40 proc. – pietuose. Taigi, jei…
– Beje, tai tiems, kurie nagrinėja Generalinio štabo suvestines – kuriose nurodoma, kiek fiksuota įvykių, kiek susirėmimų, nurodant konkrečias kryptis. Vadinasi , ten atmušta tiek atakų, o ten tiek, o kur dar neteisingai suskaičiuota?
– Išties esmė tame, jog skaičiavimai teisingi, nes tai jau atsispindi kituose atvejuose. Prieš pusmetį apie tai nebūdavo nė menkiausios užuominos, o prieš metus daugelis net nebūtų įsivaizdavę, kad taip nutiks. Tačiau iš esmės, be to, kad daug kur mes perėjom prie kontratakų (būtent taip tai ir vadinčiau, nevartočiau termino „kontrpuolimas“)… Taigi.
Tačiau ten, kur mes perėjom prie sėkmingų realių kontratakų, be to yra dar niuansas. Tai, kad mes dabar atkirtome jiems nebe 50 kilometrų „neutralizavimo zoną“ (killzone) – mes faktiškai paralyžiavome visą jų logistiką 200 kilometrų zonoje. Berods apie tai jau kalbėjome, jog užpildėme tokią savo gamybos pajėgumų spragą vadinamaisiais vidutinio nuotolio smogiamaisiais dronais.
Sveikinimai būtent tai pačiai „Fire Pont“, sukūrusiai FP2. Jos FP1 jau metus-du užima lyderio poziciją tarp giluminių smūgių priemonių. Vidutinių nuotolių kategorijoje dabar daugybė gamintojų, betgi didžiąją dalį šios klasės sudaro būtent „Fire Point“ FP2, naikinantys vadavietes, netgi paprastas transporto priemones tiesiog keliuose. Taigi, kai zona, kurią dar kaip nors įmanoma įveikti pėsčiomis faktiškai išsiplečia iki 200 km, logistika visiškai pasikeičia. Tai jau, atleiskit. primena XV amžių – betgi ir tada bent jau kavalerija buvo.
Būtent todėl būtų galima kalbėti apie persilaužimą fronte, tačiau žinau, kad mūsų vyriausiasis vadas Syrskis šios nuomonės nepalaiko. Ir, kad ir kaip nebūtų keista, man tai patinka. Nors manau, kad persilaužimas visgi įvyko, ir dabar išdėstysiu savo argumentus.
Vertinu tai, kad pats vyriausiasis vadas sako: „Ne, iki persilaužimo mums dar toli“. Žinote, kur kas geriau, kai realius sprendimus priimantys asmenys iki pat galo išlieka pesimistai ir savo planus grindžia blogiausiu įmanomu scenarijumi. Nes kai vyrauja priešingas kraštutinumas – na apie „gegužinės šašlykus“, – mes, deja…
– Ir kavą Kryme jau ruošėmės gerti.
– Taigi taip, tuos gegužinės šašlykus jau užsigėrėme kava Jaltoje. Tačiau jeigu „kavą Jaltoje“, žinot, labiau neišsipildžiusiuose visuomenės lūkesčiuose, tai už šašlykus sumokėjome gyvybėmis – ir dar pačių geriausiųjų iš mūsų gyvybėmis. Tad kaip tik gerai, jog Syrskis teigia, kad nėra jokio persilaužimo ir iki jo dar dirbti ir dirbti. Na, man iš tikrųjų patinka toks jo požiūris. Va vyriausiasis vadas tegu mato tokį vaizdą.
Asmeniškai aš manau, kad persilaužimas realiai įvyko ne tik dėl situacijos fronte, bet ir dėl situacijos pačioje rusijoje. Taip mes natūraliai prieiname prie to, kad tai visiškai susiję, neatskiriami dalykai.
Taip mes prieiname būtent prie rusijos mobilizacijos klausimo. Žinau Syrskio vertinimą. Jis remiasi prielaida, kad rusai rudenį neabejotinai paskelbs mobilizaciją ir sėkmingai ją įgyvendins, realiai įmes į šį karą beveik milijoną „mobikų“. Ir tik tada, kai ir tie bus sumalti Donbase, kai mes juos permalsime ir sunaikinsime, būtent tada įvyks lemiamas lūžis. Turiu pasakyti, kad man labai patinka toks jo požiūris.
Tačiau man atrodo, kad šiuo atveju jis nėra visiškai teisus. Nors jis gali ir toliau taip manyti. Tegul tam ruošiasi. Ir tai gerai. Galbūt būtų teisinga būtent tokiam scenarijui ir visuomenę paruošti. Ypač turint omenyje, kad tai nėra neįmanoma; tai realiai gali nutikti. Ir tada kovos tęstųsi dar dvejus metus. Maždaug tiek laiko prireiktų dar vieno milijono „mobikų“. „suvirškinimui“, sumalimui ir sunaikinimui.
Tačiau aš į tai žvelgiu kiek kitaip. Skirtingai nei Syrskis, aš tiesiog kiek kitaip vertinu procesus pačioje rusijoje. Ir labai abejoju jų mobilizacijos sėkme.
Na, pradėkim nuo to, ar jie ją apskritai paskelbs. Manyčiau, 90 proc. tikimybė, kad paskelbs. 100 proc. tikimybės neduočiau, nes iš tikrųjų daugelis rusų, įskaitant aukščiausiojo ešelono atstovus, puikiai suvokia pavojus, apie kuriuos dabar pakalbėsiu. Jie laiko šią mobilizaciją labai jiems rizikingu žingsniu.
Atitinkamai, jie tai atidėlioja kiek įmanoma ir, tiesą sakant, nėra garantijos, kad putinas tam išvis jau pritarė. Tai dar nėra visiškai aišku. Visgi duočiau 90 proc. tikimybę, kad generolai galiausiai jį įtikins, jog priešingu atveju jiems tiesiog galas. Taigi, ir rudenį jie apie tai paskelbs; ir išties pastaruoju metu pasirodė tam tikrų ženklų, rodančių, kad toks sprendimas jau priimtas.
Turiu omenyje pastaruosius pareiškimus – paimkime kad ir Peskovą: jis išrodo kaip paprastas karnavalo juokdarys, tačiau išties yra rūmų juokdarys. Ir kai Peskovas ėmė skelbti, kad tai, kas prasidėjo kaip „specialioji karinė operacija“, peraugo į plataus masto karą – nes į konfliktą įsitraukė visi Vakarai, – tai jau absoliučiai naują retorika, kokios visus tuos metus nebuvo. Priešingai – daugelį metų jie kategoriškai neigė, kad vyksta plataus masto karas, ir primygtinai vadino tai „operacija“. Juk už to pavadinimą „karu“ buvo sodinama į kalėjimą. Būtent. Ir staiga „plataus masto karas“.
Štai kaip. Tad vienintelis logiškas paaiškinimas būtų tas, kad jie ruošia žmones mobilizacijai. Mat pripažinti, jog „specialiąją karinę operaciją“ sužlugdėme taip smarkiai, kad dabar tenka mobilizuoti milijoną žmonių – tai reikštų pripažinti, kad esame visiški kvailiai. Tai reikštų pripažinimą, kad viskas nuo pat pradžių buvo visiškai kreiva. Ir čia kyla klausimas: o kam tada mobilizuotis, jei taip vadovaujama?
O va pripažinti, kad viskas klostėsi gerai, turėjo pakakti specialios karinės operacijos. Deja, nežinojome, kad Vakarai pasirodys besą tokie priešiški ir taip giliai įsitrauks – dabar kovojame prieš visą NATO, o kovoti prieš visą NATO be mobilizacijos tiesiog neįmanoma. Čia jums ne prieš „chocholus“ kariauti.
Manau, kad būtent dabar prasideda tas eskalacijos procesas. Ir tai – na, sakykim taip – logiška įžanga į mobilizaciją.
O ar ji iš tikrųjų pavyks – jau visai kita istorija. Ir, kaip jau sakiau, man patinka, kad vyriausiasis kariuomenės vadas mano, kad pavyks ir tam ruošiasi. Mes taip pat neturėtume to atmesti, nes, na, rusai mums jau yra pateikę, sakykime taip, ne vieną nemalonų siurprizą. Ne kartą klydome vertindami specifinį jų atsparumą, sakykim, pasirengimą ištverti dalykus, kurių, mūsų požiūriu, ištverti nederėtų. Tad visko gali būti. Visgi esu linkęs pritarti savo mėgstamiausiam rusijos kariniam analitikui Igoriui Strelkovui-Girkinui. Vargšas – sėdi kalėjime kaip putino režimo belaisvis.
– Jis kažką skelbia iš ten.
– Taip, jis reguliariai iš ten „mėtosi raštiškais pareiškimais“, kaip sako zekai. Taigi eiliniame raštiškame pareiškime jis neseniai analizavo mobilizacijos klausimą.. Čia labai svarbu, kad būtent Girkinas. Faktas tas, kad jis jau daugelį metų reikalavo mobilizacijos ir kaltino Kremlių jos nevykdant.
Ir būtent tas žmogus rašo: „Bet dabar to jokiu būdu nereikėtų daryti“. Jis rašo taip tiesmukai, kad „nuo 2022-ųjų raginu skelbti mobilizaciją. O 2022-aisiais ar 2023-aisiais tai tikrai būtų buvęs išsigelbėjimas rusams. Ir netgi 2024-aisiais tai tikrai būtų buvę naudinga“. Tada jis rašo: „Jau 2025-aisiais klausimas, o dėl 2026-ųjų net klausimų nėra“. Beveik pažodžiui cituoju: „nes priešo technologinis pranašumas šiuo metu yra toks, jog paprasčiausiai įmetus milijoną neapmokytų civilių mobilizuotų karių, jie bus tiesiog sunaikinti be realių karinių laimėjimų, o vietoj to išprovokuos socialinę katastrofą. Tai absoliučiai išsipildys, nes karas jau yra visiškai nepopuliarus visuomenėje“.
Čia jis sako, kad lygina situaciją1916-aisiais, kai būtent mobilizacija Pirmajame pasauliniame kare pribaigė caro režimą. Čia jis daro visiškai tiesiogines paraleles. Jis sako, kad 2022-aisias ar 2023-aisiais tai buvo kritiškai būtina, netgi ir 2024-aisiais. Dabar tai būtų šūvis sau jau ne į koją, o labiau į galvą. Kokią išvadą faktiškai jis formuluoja, na, pažodžiui nepasakysiu, , bet esmė ta, jog ši mobilizacija gali tapti šio režimo pabaiga.
Nesu tikras, ar perspektyvos tokios jau šviesios. Tarp Strelkovo nuomonės, kad tai reiškia režimo pabaigą, ir Syrskio nuomonės, kad jų mobilizacija bus sėkminga, manau, realybė bus kažkur per vidurį. Išties manau, jog kažkokį kiekį jie surinks, tačiau gerokai mažiau, nei jiems išties reikia. O šį procesą lydės… na, sakykim – ne Maidanas (nes tai nėra rusiškas reiškinys), tačiau šalyje liepsnos kariniai komisariatai ir kils įvairiausių kitokių problemų.
Ir iš tiesų, nėra faktas, kad mobilizacijos paskelbimas iš karto iššauks režimo žlugimą, bet jį labai priartins, nes tai vyksta, tai ir yra mobilizacija, ji ne kažkokiame vakuume, o realiame rusijos sociume. O tas realus rusijos sociumas dabar labai sukrėstas. Tas realus sociumas pasirodė žymiai mažiau stabilesnis nei mūsų. Ir tai absoliučiai išties logiška.
Esmė ta, jog mes, pirmiausia, suprantame, dėl ko kovojame. Suvokiame, koks iš tikrųjų yra pasirinkimas. Ne mes tai pradėjome; tai nebuvo mūsų pasirinkimas. Tačiau suprantame, kas pastatyta ant kortos – mūsų galimybė gyventi šioje šalyje. Na, ir kur mums dėtis? Tiesiog privalome būti tvirti.
Jų situacija kitokia – juk lygtai niekas jiems šio karo neprimetė. Be to, paprastam rusui karo užbaigimas šiuo metu, net su visų mūsų teritorijų deokupacija, realiai nekelia jokio pavojaus. Priešingai, tiesiog sugrįžtų įprastas gyvenimas.
Tai vienas aspektas, tačiau svarbiau kitkas. Svarbiausia – būtų klaida laikyti rusijos režimą tokiu, kuris visus šiuos metus laikėsi vien tik jėga.
Na, ne taip. Jis rėmėsi visuomenine sutartimi. Ir tą visuomeninę sutartį palaikė didžiulė rusų dauguma. Tai, kad ji nepatiko 1 proc. inteligentijos, iš tiesų nieko nereiškia. Plačiosios masės – didžioji rusų dauguma – nuoširdžiai pritarė šiam požiūriui; jie iš tikrųjų laikėsi tos visuomeninės sutarties.
Tos visuomeninės sutarties, sudarytos putino režimo su jais dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, esmė yra gana paprasta. rusijos masės – „paprasti rusai“ arba tai, kas kartais vadinama „giliąja tauta“, – savanoriškai deleguoja valdžiai visa, kas susiję su politika (tiek vidaus, tiek užsienio), absoliučiai atsisako bet kokių politinių teisių ir laisvių. Mainais už tai jos gauna, arba iki pastarojo meto gaudavo, neribotas asmenines laisves kasdieniame gyvenime.
Štai kodėl tik dabar, kai vykstant didžiajam karui jau vis labiau užveržinėjami varžtai, imtasi į kiekvieną plyšelį įspraudinėti „tradicines vertybes“ kartu su visu tuo pamokslavimu bei visa kita. Anksčiau to nebuvo.
Iki tol tas rėžimas rėmėsi būtent tuo, kad kur, kiek ir su kuo, atleisk man, miegi, geri ir sisioji, niekam nerūpi. Gali uždirbti tiek, kiek įstengi. Gali atsipalaiduoti nuo Valdajaus iki Balio, pagal tai, ką uždirbai ir pauliavoti, kiek tau pavyksta. Režimas į tai visiškai nesikišo. O ką tu iš tikrųjų žiūri? Ką skaitai? Jei skaitai, tai su kuo gerdamas blevyzgoji? Režimas absoliučiai nevaržė tokio laisvės lygio. Jis buvo garantuotas mainais už pilietinių teisių ir laisvių bei bet kokios politinės veiklos atsisakymą. Tai taip pat buvo garantuota, nors ir minimaliai, bet kiekvienam buvo garantuotas tam tikras davinys.
Pameni iš mūsų sovietinės vaikystės – ankstyvos jaunystės, kaip Nautilus Pompilius grupė dainavo apie sovietų sąjungą. Čia elgetos meldžiasi, meldžiasi, kad jų sąskaitos būtų garantuotos. Taigi, išties putino režimas kiekvienam garantavo tam tikrą minimalų davinį. O jau virš to jau žiauri darvinistinė natūrali atranka.
O jau virš to, kas ką įstengė, tą ir griebė. Ką įstengė, tą pavogė. Ryškus kontrastas skyrė maksvos turtuolių prabangą nuo niūrios provincijos – „žemės už maksvos žiedinio kelio“.
Vis dėlto net ir toje provincijoje egzistavo tam tikras minimumas. Tas minimumas nenumatė tuščių parduotuvių lentynų dėl neatvežtų maisto produktų. Tas minimumas nenumatė, jog nebus galima įsipilti degalų į „žiguliuką“. Taip, teturėjai „žiguliuką“ betgi buvo ir jam degalų, kad važiuotum su savo „Lada Kalina“. Va visa tai buvo.
Ir, žinoma, pagrindinis elementas buvo tas, kad valstybė garantavo saugumą. Valstybė garantavo absoliutų išorinį saugumą ir pakankamai reikšmingą vidaus saugumą, išskyrus grynai buitinį nusikalstamumą. Ir tai išties gana žemo lygio.
Būtent tokia ir buvo tos visuomeninės sutarties esmė po audringojo dešimtojo dešimtmečio, kai klestėjo nusikalstamumas ir teko kęsti didžiulius ekonominius sunkumus, o kartais tiesiog nebūdavo ko valgyti. Būtent po to putino režimas ir pasiūlė sandorį: mainais už bet kokią laisvę, už dalyvavimo politiniame gyvenime ir galimybės reikalauti valdžios atskaitomybės atsisakymą – „Štai jums neribota valdžia, darykite ką norite“ – žmonės gautų tris dalykus: nesikišimą į jų privatų gyvenimą, garantuotą minimalų pragyvenimo lygį ir saugumą.
O dabar tas socialinis kontraktas, pragyvavęs, na, atleisk man, kiek gi jis iš tikrųjų gyvavo? Ketvirtį amžiaus , taip, maždaug 25 metus ta socialinė sutartis pragyvavo. O dabar ji nuėjo šuniui ant uodegos, tiesiog visiškai subyrėjo, nes viena pati valstybė vienašališkai nusprendė pasiglemžti vieną iš tų trijų elementų – viską apriboti, suvaržyti internetą ir pradėti brukti „tradicines vertybes“ absoliučiai visur.
Taigi, jie pažeidė vieną punktą dėl nesikišimo į privatų gyvenimą. Paskui paaiškėjo, kad punktas garantuojantis minimalų aprūpinimą nieko negarantuoja. Vaje, kokia staigmena. Va jums eilės prie benzino, va jums benzinas po penkis dolerius už litrą ir t. t. Ir galiausiai – trečias punktas: absoliučiai akivaizdu, kad šis režimas negali užtikrinti saugumo.
Trumpai tariant, sugriuvo visi trys socialinio kontrakto ramsčiai: vienas – paties režimo valia, o du – dėl jo nekompetencijos. Būtent tai ir priverčia susimąstyti tuos primityvius rusiškus protus, ypač tuos, kuriuos tas socialinis kontraktas absoliučiai tenkino. Dabar jiems caras nebetikras. Taigi.
Ir tai tarsi sniego gniūžtė. Tai auga diena iš dienos su kiekviena nauja sudeginta naftos perdirbimo gamykla. Taigi. Bet kad tai galutinai užsifiksuotų, reikia žiemos. Jie turi patirti tokią žiemą, kokių mes pergyvenome jau keturias.
Tačiau fundamentalūs pagrindai yra visiškai kitokie. Mes niekada neturėjome tokio socialinio kontrakto. Mes visiškai kitokiais kriterijais vertiname tuos, kuriuos renkame. Ir va būtent šioje situacijoje, beje, niekas, ką čia sakau, nėra kažkoks atradimas. Va tas vadinamasis rusijos elitas, nežinau kaip karinis elitas, karinis elitas turėtų matyti įtrūkimus fronte. Karinis elitas negali nematyti atkirsto Krymo,
Beje, virš jo mes dar ir dangų kontroliuojame. Pamiršome bekalbėdami tai patikslinti. Būtent ten mes visiškai kontroliuojame dangų. Mūsų dangų kol kas pramuša tiktai balistika, o va virš pusiasalio darome viską, kas mums šauna į galvą. Tad… na, kariškiai tai puikiai supranta, o jų verslo elitas – ir tie, kurie atlieka politinio elito vaidmenį (kadangi jų socialinis kontraktas numatė, jog iš principo pas jus politinis elitas negali susiformuoti, paliekant vietos tik biurokratiniam elitui, aukščiausio rango valdininkų sluoksniui) – puikiai supranta, apie ką čia kalbu. Jie suvokia padėtį ir šiuo metu ieško, kaip išsisukti.
Ir jie to ieško, tiek, kaip sakoma, kolektyviniu, visiškai sąmoningu lygmeniu, tiek individualiu lygmeniu.
Pradėsiu nuo individualaus lygmens. Taip jau susiklostė, kad draugauju su žmonėmis iš kai kurių mūsų organizacijų, žinote, tų, kurios vadinamos trijų raidžių santrumpomis. Ir visos jos vienaip ar kitaip domisi informacija iš rusijos.
Taigi, jei karo pradžioje ieškojo, kaip ką užverbuoti, kam reikėjo suorganizuoti ištisas operacijas, kontaktų per tarpininkus, išnaudoti giminystės ir kitokius ryšius, tai dabar situacija visiškai priešinga. Dabar jie filtruoja, su kuo bendrauti, o su kuo ne ir kas vertas jų laiko. Iš tikrųjų prie visų trijų mūsų „trijų raidžių“ agentūrų kvailai rikiuojasi eilės tų pačių rusijos valdininkų ir verslininkų, labai norinčių pasidėti kiaušinius į du krepšius, užsitikrinti kažkokį „atsarginį aerodromą“ tam atvejui, kai viskas sugrius.
Ir tai, beje, labai svarbu, ne tik kaip jie vertina dabartinę padėtį, bet ir (atkreipk dėmesį) juos morališkai visiškai tenkina, kad viskas gali žlugti; jie neketina mirti kartu su savo imperija. Jie jau ieško kaip išlikti, jeigu imperija žlugtų.
Taigi, tai viena pusė. Kita pusė – kolektyvinė. Va jie nuodija kiekvieną individualiai kaip žiurkes. O kolektyviai tos žiurkės bando išeiti į derybas. Va kolektyviai tos žiurkės dabar labai suinteresuotos įtikinti mus, Vakarus, ir savo carą, kad dabar jau rusiją išgelbėtų būtent konflikto sustabdymas ties dabartine fronto linija.
8 skyrius: „Taikos“ derybos ir perspektyvos: kas pasikeitė ir koks yra blogiausias scenarijus
Va sutikti su tuo, ką siūlėme prieš metus – tiesiog skelbti paliaubas, sustojant ties esama linija, o toliau kažkaip derėtis. Ir ką jie tada paniekinamai atmetė, išrideno savo „28 punktus“. Tada apeliuodami į „Ankoridžo dvasią“ bandė mums juos primesti. Taigi taip. Dabar mums to visiškai nereikia.
Mums nereikia gelbėti jų režimo. Mums reikia, kad jis evoliucionuotų iki galo ir sugriūtų. Taigi. Ar kartu grius visa rusija, ar rusija liks, bet su kitu režimu? Tai du skirtingi scenarijai. Mums geriau, kad subyrėtų, bet garantijos nėra.
Betgi bet kuriuo atveju, šiuo metu mums visiškai nereikia, kad jie įtikintų putiną pradėti derybas. Deja, visi mūsų Vakarų partneriai yra ryžtingai nusiteikę, kad kuo greičiau tai baigsis, tuo geriau, bet ne mums.
– Bet čia viliamės, kad putinas, kuris taip pat…
– Visoje toje schemoje yra vienas esminis kritinis elementas. Tai vladimirasvladimirovičius. Ir bent kol kas man visiškai akivaizdu, kad jis gyvena savo visatoje. Ta visata tolsta nuo mūsiškės būtent galaktikų sklaidos greičiu. Kuo toliau, tuo greičiau. Ir dėl to jie savo realiame pasaulyje perspektyvoje jau mato pralaimėtą karą ir rimtai svarsto, kaip išsisukti su minimaliais nuostoliais, kitaip tariant jiems pergalė jau nešviečia. O jis gyvena visatoje, kurioje jis vis dar laimi, tik dėl kažkokios priežasties dar vis nelaimėjo. Ir iš tos visatos į šitą skrieja įsakymai, kurių niekas nedrįsta pažeisti.
Mums tai – ideali situacija. Žinote tą posakį: kai Dievas nori ką nors nubausti, jis atima protą. Išties atrodo, kad Viešpats pagaliau atkreipė dėmesį į vladimirąvladimirovičių.
Ir kad ir kaip nebūtų keista, žinai, koks mums dabar scenarijus? Galiu garantuoti: blogiausias variantas mums būtų, jei, neduok Dieve, elitui pavyktų jį atvesti į protą ir jis suprastų, kad kyla grėsmė prarasti valdžią ir reikia derėtis. Tai mums būtų blogiausia baigtis, nes jo režimas išliktų, o tokiam susitaikymui jis galbūt ryžtųsi tik tam, kad per metus, dvejus ar daugiausia trejus pakeistų situaciją savo naudai. Ir būtent tada jie pasiruoštų visiškai kitaip nei 2022-aisiais, nes priešo jau nenuvertintų.
Mums tai blogiausias scenarijus. Tai Čečėnijos scenarijus. Va vladimirasvladimirovičius jau turi tokią sėkmės istoriją. Ir jis galėtų pakartoti. Tiesą sakant, man greičiau paradoksalu, kad jis dabar nėra pasirengęs tai pakartoti. Betgi taip – žmogėnas pasinėrė į savo paties realybę. Čečėnijos karų metu jis gyveno Žemės realybėje.
9 skyrius: Šiek tiek geresnis scenarijus Ukrainai (bet labai blogas putinui)
Na, antrasis scenarijus mums yra šiek tiek geresnis už tą, bet jis suveiktų tik jei elitas dabar pašalintų putiną. Manau, kad apie tai dabar ir galvojama. Nežinau, ar atkreipei dėmesį į kai kuriuos neseniai raškoje įvykdytus areštus. Areštuoti išties visiškai neliečiamais laikyti žmones, nes jie buvo vladimirovladimirovičiaus jaunystės Sankt Peterburge draugai. Buvo manoma, kad jei kas nors ir galėtų jaustis saugus, tai absoliučiai neliečiamais galėtų jaustis jo draugai iš Piterio, dar pamenantys jauną KGB karininką Vovą. Vis dėlto bent du iš jų jau yra už grotų.
Mano nuomone, tam yra tik vienas paaiškinimas: putinas aktyviai kovoja su elito maištais. Būtent todėl vis tiek statyčiau už jį; juk vienas reikalas jo globalinė beprotybė, tačiau jis taip pat patyręs KGB-istas, iki kaulų smegenų persismelkęs KGB mentalitetu. Kam jau kam, o visur aplink įžvelgti sąmokslus, elgtis paranojiškai ir niekuo nepasitikėti – visa tai įrašyta jo BIOS sistemoje; tai stačiai įštampuota į jo DNR.
Ir, manyčiau, kad labiausiai jis baiminasi staigių vidinių sukrėtimų – ypač po 2023-iųjų, kai jį mirtinai išgąsdino Prigožino maištas, kai jis patyrė didžiulį stresą bėgdamas iš maksvos į Sankt Peterburgą. Taip, nors tai tetruko vos kelias valandas, tačiau tų valandų jis nei pamiršo, nei atleido. Ir viskas tuo nesibaigė vien tik Prigožino bei jo komandos likvidavimu. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad po to buvo dar labiau užsukta visa eilė varžtų – būtent elitui. Ir nuo tada ten visi atidžiai seka vieni kitus. Tad, tiesą sakant, sėkmingo sukilimo tikimybę vertinčiau kaip mažą – nors ir ne nulinę.
Iš esmės gali susiklostyti tokia padėtis, kai visi, išskyrus jį patį, supras, jog jį būtina pašalinti. Mums tai taip pat būtų prastas scenarijus, nes vykdytojai visą kaltę iškart suverstų jam. Tai kaip tik klasikinis atvejis, iliustruojantis rusišką posakį apie kaltės vertimą mirusiajam: viską sukraus ant to, kurio nebėra tarp gyvųjų. Paaiškės, kad kiekvienas iš jų buvo visiškai nekaltas ir be jokios dėmės.
– Ir pasaulis sudarys taiką su gerais rusais ir viskas bus gerai,
–Taip. Niekas, išskyrus jį (o jis jau bus miręs, jo nepaklausi) nebuvo kaltas dėl šio karo. Na, galbūt net pora kacapų, laikomų gydymo ir darbo profilaktoriume. Gerasimovą jie mielai perduotų netgi tribunolui. Prašom, jokių problemų. Taigi.
10 skyrius: Ir geriausias, nors ir labai skausmingas, scenarijus Ukrainai
– Nagi ir apie trečią scenarijų.
– Tačiau trečiasis scenarijus – ta tas, į kurį dabar rašką užtikrintai griežta ranka ir veda vladimirasvladimirovičius. Tai išties būtent užsispyrusio kvailo karo scenarijus iki momento, kai jau viskas pabirs. Taigi, tai realiai tas scenarijus, kurio mums reikia. Tai iš esmės Hitlerio scenarijus. Tai yra karo scenarijus, jų karo iki mūsų pergalės. Dabar jis veda rašką būtent tuo keliu. Ir mums geriausia, kad jis iš tikrųjų kurį laiką taip ir vestų, kol ateis momentas, kai nebebus svarbu, ar jis gyvas, ar miręs, bet vis tiek procesų nebesustabdysi.
(Bus daugiau)