„Istorijos detektyvai“ – sekmadienį 16.00 val. per LRT televiziją
„Po tėvo mirties ir mane stumdydavo vaikai. Nustumia į griovį. Atsikeli ir tyli. Gali verkti, bet tai nieko nepadeda. Jeigu verksi, tai dar labiau stumdys“, taip savo vaikystę prisimena Antanas Matulevičius, partizano Skiedros, kovojusio Siaubo būryje, sūnus.
Dalis partizanų išėjo į mišką jau turėdami šeimą, vaikus. Apie šių šeimų likimą Lietuvoje mažai kalbama. Ar galima įsivaizduoti partizano šeimos gyvenimą? Paprastai šeima būdavo išskiriama ir slapstoma pas skirtingus žmones.
„Mama slapstydavosi, kiekvieną naktį vis kitur nakvodavo. O kai nebūdavo kur, žmonės jau nepriima nakvoti, tai miegodavo bulvių duobėse. Ji bulvienojus nusižeria, įlenda į tą bulvių duobę, užsideda tais bulvienojais ir pernakvoja“, prisimena A. Matulevičius.
Antanas Matulevičius – Skiedra buvo vienas iš narsiausių A. Juozapavičiaus būrio karių, dalyvavęs daugybėje mūšių su sovietine kariuomene, NKVDistais bei stribais. Jis turėjo žmoną ir du sūnus, kuriems po jo žūties teko nepavydėtinas likimas.
„Žmonės nepriimdavo į namus mūsų gyvent. Tai mama tvartuose gyveno: iškerta langiuką, sienose moliu užtaiso plyšius, ant viršaus spalių prineša. Žmonės į namus neįleisdavo, nes bijojo, kad vėl sakys: „Va, partizano žmona gyvena. Ir kaip jūs priėmėt ją?“ Tai jie stengėsi, kad būtų tas priėmimas toks nekaltas, – tegul tvarte gyvena su gyvuliais“, prisimena Antanas Matulevičius.
Vienas iš svarbiausių informacinio karo taikinių yra istorija. Praeities interpretavimas lemia dabarties visuomenės orientyrus ir jos ateitį. Pokario partizaninis pasipriešinimas ryškiausiai rodo Lietuvos laisvės siekį. Ir ta kova nepasibaigė, nes šiuo metu vyksta informacinio karo mūšiai dėl partizanų atminties. Tai yra pastebėję ne vienas ekspertas. Tokioje situacijoje ypatingai svarbu pateikti autentiškus dar gyvų partizanų prisiminimus. Ir ne vien partizanų, bet taip pat egzistuoja kita pamiršta tema – partizanų vaikai. Ką jie prisimena apie savo tėvus, kaip jiems teko išgyventi sovietmetį, kokie susiklostė jų likimai?
Spalio 7 dienos „Istorijos detektyvų“ laidoje pasakosime apie vieną drąsiausių ir aktyviausių Antano Grušausko – Siaubo būrį.
„Siaubas (Antanas Grušauskas) buvo mėgstamiausias mano mamos partizanas. Netoli Radyščiaus piliakalnio gimęs ir augęs ūkininkų šeimoj, didelių mokslų nebaigęs, tačiau tarnavęs Lietuvos kariuomenėj ir gavęs puskarininkio laipsnį. Ne tik tvirtas kovotojas, bet ir inteligentiškas, šiek tiek romantiškas. Pasak mamos, ateidavo su dar dviem trim bendražygiais į mūsų vienkiemį laukuos prie Merkinės, niekad daug pinigų ar kitko griežtai nereikalaudavo, sakydavo: paaukokit, kiek galit… Pavakarieniaudavo, pasimelsdavo, išgerdavo šiek tiek naminukės, negarsiai pagiedodavo, padainuodavo… Kartą Siaubas, išlenkęs gal dvi taureles, pasak mamos, priėjo prie lopšio ir pasupo mano vyriausiąjį brolį, kuriam tuo metu buvo gal metukai ar daugiau. Pasupo, susigraudino, nubraukė ašarą, pasakė: šitas vaikas sulauks laisvės, o mes ne, pasimelskit už mus, visi mes žūsim…“
Taip jau nepriklausomoje Lietuvoje apie Seirijų bataliono karininko Antano Juozapavičiaus grupės ypatingojo partizanų būrio vadą Antaną Grušauską rašė poetas Stasys Stacevičius.
Tai buvo partizanų būrys, kuris kėlė siaubą NKVDistams, stribams, nes kovojo tiek, kiek galėjo. Tai buvo patys kovingiausi ir drąsiausi Dzūkijos partizanai. Štai kaip prisimena Adolfas Ramanauskas – Vanagas:
„Siaubo adresu daug ką sakyti ir drausti nebuvo galima, nes jis mušė okupantą visur, kur tik jam buvo įmanoma. Kartais Siaubas skųsdavosi, kad jo veikimo plotas per daug ankštas, o veikti norisi. Todėl jiems dažniausiai ir tenka iškęsti ne tik garnizonų, bet ir masinius siautėjimus. Už Leipalingio esančiuose miškuose partizanai retai priešą užkabindavo, dėl to ten masiniai siautėjimai vykdavo rečiau. Norėdami „pasidalyti” siautėjimus, Siaubo vyrai ragindavo ir Pūščios partizanus nesnausti arba priešą pulti bendromis jėgomis. Kartais nuvykdavo į anų rajoną ir paruošdavo priešui pasalas, o po to pasitraukdavo į savo plotus“.
2018-10-07 laidos įrašas (LRT mediateka):
