Žymūs Lietuvos visuomenininkai ir politiniai veikėjai 2020 m. sausio 15 d. viešai pristatė taikaus pasipriešinimo prieš Rusijos–Baltarusijos atominę elektrinę sąjūdžio iniciavimo iniciatyvą. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Žygimanto Pavilionio spaudos konferencijoje dalyvavę visuomenininkai – Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Vytautas Landsbergis, Mečys Laurinkus, Nijolė Oželytė, Emanuelis Zingeris ir politologas Raimundas Lopata pristatė memorandumą, kuriuo kviečiami visi Lietuvos piliečiai jungtis prie pasipriešinimo Rusijos–Baltarusijos drauge mums rengiamai keršto akcijai – Astravo atominės elektrinės statyboms.
„Kova su Astravu prasidėjo seniai – esame surinkę daug Lietuvos piliečių parašų prieš jį, priėmę reikiamus įstatymus, kurie užkardytų ten pagamintos elektros pirkimą. Tačiau tai – tik formali pusė. Dabar mes stengiamės sutelkti visas įmanomas jėgas kovos įgyvendinimui – kad Europos Sąjunga įsiklausytų į mūsų poziciją, kad mūsų poziciją priimtų kaip savo, kad uždraustų elektros pirkimą iš tos nesaugios elektrinės ir kad ji apskritai neegzistuotų – nei pirmas, nei antras, nei kiti reaktoriai, kurie suplanuoti, nepradėtų veikti. Kad tai pasiektume, reikia sutelkti visas įmanomas jėgas. Prezidentas kol kas yra vienintelis, kuris šį klausimą kelią politiškai Europos Sąjungos (ES) lygiu, bet jam reikia visos kariaunos – Vyriausybės, diplomatinės paramos, jam reikia politinių jėgų paramos, jų kolegų Europoje paramos – turi įsitraukti visi: ir politikai, ir visuomenininkai, ir smegenų centrai, ir žurnalistai, nes kova yra prieš Rusijos–Baltarusijos kuriamą imperiją ir ginklą, kuris sukurtas prie mūsų sienų yra rimtos agresijos pradžia. Imperija tikrai nesustos, jei mes nesujungsime savo jėgų“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Ž. Pavilionis.
TS-LKD garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis pažymėjo, kad tokiu Rusijos–Baltarusijos bendru veikimu Lietuva, kaip ir visa ES, yra užpulta, tačiau kol kas tik imituoja gynybą.
„Astravo atominė elektrinė yra bendras Rusijos–Baltarusijos projektas, įsitvirtinti, plėsti savo energetinė ir politinę ekspansiją ir pakeliui nubausti Lietuvą už savo Nepriklausomybę. Iš 8 pasiūlytų geresnių vietų, Kremlius įsakė ją statyti čia, šalia Lietuvos. Ši padėtis yra proga pasitikti tikrovę: joje yra du aspektai – tai yra grėsmė mūsų ir mūsų vaikų ateičiai, ir jei norime guostis, kad dar nežuvome, esame naivūs. Jei leidžiame Astravui veikti – jau žuvome. Kita šios situacijos pusė – nežmoniškumas ir patyčia. Žinoma, tai ir mūsų išsivadavimo prieš 30 metų iš didžiosios nelaimės tąsa. Ta patyčia kuria stipresnis, prievarta, kadangi jaučiasi nestabdomas ir nebaudžiamas. Pražūtinga nelaimė iš tos jėgainės, kuri bet kada gali įvykti, pražūtinga mums ir Baltarusijai. Šios dienos akcija yra pradžia, kuri, mes tikimės, kad bus didelė, žadinanti ir telkianti Lietuvos visuomenę, gal ne tik Lietuvos. Visuomenininkai ima skatinti vienijimąsi ir telkimąsi. Ar Lietuva vieningai suvokia ir susivokia. Visuomenė, Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra. Ar tikrai vieningai ir tvirtai? Štai ką nori paskatinti – visuomenininkai ir 21 žmogus, pasirašęs memorandumą, kuris gali tapti tam tikru manifestu“, – pažymėjo prof. V. Landsbergis.
MEMORANDUMAS
Apie Lietuvos ir Europos Sąjungos savigyną
Lietuva yra vieta Europoje, kur tiesiai susiremia galingi geopolitiniai interesai.
Iš Rytų stūkso ir plečiasi Rusija (Lietuva – jos kely), amžiais siekianti kaimynų žemių „į visas jūras“, žmonių dvasios, kūrybos ir valios užvaldymo. Rusijos valdžia mato svarbiausią didžiavalstybinio, imperinio buvimo prasmę savo ekspansinėje plėtroje, ne žmonių gerovėje. Valdų sumažėjimas – kolonijų siekis nepriklausomybės – tai pasaulinė katastrofa. Šis požiūris neadekvatus tikrovei ir labai pavojingas taikai.
Iš Vakarų mus pasiekė savaiminė, taiki demokratinių šalių sąjungos plėtra. Lietuva, išsiveržusi iš diktatūrinių ją okupavusios, ne pirmąkart aneksavusios SSRS (anksčiau Rusijos imperijos) gniaužtų, pasirinko demokratiją ir laisvųjų demokratijų sąjungą – ES. Pasirinkome ir karinės kolektyvinės apsaugos aljansą NATO, ir energetinę nepriklausomybę. (Pastarajame vadavimosi kelyje tebesame). Buvęs šeimininkas ėmėsi papildomų vergimo priemonių ir tiesiog keršto.
Vienas imperinio keršto Lietuvai veiksmų – nesaugios, mirtinai grėsmingos ir slegiančios žmonių dvasią bei ateitį branduolinės elektrinės statyba neleistiname atstume nuo Lietuvos sostinės Vilniaus.
Tai – naujo hibridinio pobūdžio agresija, branduolinė-ekologinė-psichologinė agresija. Prieš Lietuvą ir Europos Sąjungą, kurioje Lietuva yra paribio valstybė. Lietuva (ir ES) yra užpultoji šalis. Užpuolikė – Rusijos ir Baltarusijos formali, o dabar jau reali sąjunga, sąjunginė „RosBelo“ valstybė. Baltarusija tampa fikcija, ES ir Lietuvos apgaulei naudojamas „žaliasis žmogeliukas“.
Jau sutartas netrukus atsirasiantis bendras RosBelo parlamentas, bendra vyriausybė; kariuomenė ir sienos „apsauga“ jau dabar suvienyta, taip pat ir energetika. Spurdantis „sąjungininkas“ Minske bus prismaugtas naftos kilpa. Kas Lietuvoje ir ES to dar nemato?
Lietuvai šioje padėtyje tenka arba gintis, arba kapituliuoti. Kol kas kalbama apie ribotą „nešvarios energijos nepirkimo“ savigyną. (Tegul „Rosatomo“ jėgainė bankrutuoja, o su ja ir šį nedraugišką kelią pasirinkusi, amžiams Rusijai praskolinta, Baltarusija. Deja.)
Tačiau tokios laikysenos nepakanka, Lietuva turi būti apsisprendusi ir pasirengusi visais taikiais būdais ginti savo teises ir savo žmones. Taip pat nuo kasdienės branduolinės taršos bei užkratų.
Diplomatinė tarptautinė savigyna Lietuvos ligi šiol beveik nenaudota. Kodėl? Turėtų būti skelbiami pastarojo lemtingo dešimtmečio dokumentai – ką Lietuva darė gindamasi, jeigu darė.
Turėtų būti išleista šio anti-astravinio politikos baro veiksmų ir dokumentų „baltoji knyga“ apie RosBelo agresiją ir Lietuvos taikų pasipriešinimą (arba nesipriešinimą).
Turėtų būti įkurtas rimtas centralizuotas Lietuvos savigynos – su atrama ES, – darinys, galbūt štabas, su veiklos viešumo prievole, įgaliojimais ir biudžetu.
Kapituliantiški siūlymai priešintis „ne per daug“ – neleistini ir nepriimtini. Atsakomybė už Lietuvos ir lietuvių tautos Lietuvoje ateitį privalo būti iškelta aukščiau bet kurių pataikavimų didesniems, dairymosi į V.Putino Rusijos verslo partnerius Vakaruose ir politinį „korektiškumą“, nuolankiai persikraunant į pasyvą. Ne. Tik tiesa padarys mus laisvus.
21 parašas