Kremliui negaila mesti milijoną rusų mirčiai fronte

Bataliono „Aidar“ veteranas Evgen Dykyj gruodžio 8-osios vakare telemaratono FREEDOM eteryje kalbėjo, kad Rusijai beliko kritinis ginklų kiekis.

Taip vadinamų „elitinių specialistų“ gretos rusijos armijoje retėja. Jų nuostoliai kare Ukrainoje siekia 40% personalo. Ar tai daug reguliariai agresoriaus armijai, ar teroristų šalis turi resursų karo tęsimui ir kieno sąskaita? Svarstome su Evgen Dykyj – mokslininku, „bataliono „Aidar“ veteranu.

Jeigu agresoriaus armija patiria tokius nuostolius, kas vadovaus naujoms į Ukrainą permetamoms grupuotėms? Juk okupantų brigadų skyles užpildys kažkokie pergąsdinti ir neprofesionalūs žmonės.

Į jūsų klausimą „kas“ tiesiai norisi atsakyti „taip“. Kaip kažkada atsakė Buratinas į klausimą, kas jį auklėjo – kartais tėtis Karlas, o kartais niekas. Jūs visiškai teisingai išskyrėte pačią silpniausią vietą naujoje dabartinėje doktrinoje, kurią vakar viešai pagarsino draugas putinas. Jei pamenate, vakar vakare jis pareiškė, iš esmės pripažino, jog karas ilgam ir besiruošią jį kariauti tiek, kiek reikės, iki paskutinio kareivio ar paskutinio ukrainiečio, kaip jau gausis, kas baigsis anksčiau – rusų kareiviai, ar mes ukrainiečiai. Visoje toje koncepcijoje aiškiai matosi, kad jiems dabar reikia laimėti laiko, kad galėtų primobilizuoti pakankamą kiekį biomasės ir suformuoti iš jos armiją, bent jau tokio paties dydžio, kaip ta, kuri dabar prieš mus kariauja. O draugo putino galvoje tai turbūt išrodo kaip gryna aritmetika – surinko pakankamą kiekį žmonių, tai jau ir armija. Iš tiesų tai visiškai ne taip. Net jei tos naujos armijos materialinio aprūpinimo klausimą įkeltume į skliaustelius, nors dėl to kasdien klausimų vis daugiau. Matyt, draugas putinas tikisi, kad jie kaip nors sugebės pramušti skyles sankcijose ir pradės užpirkinėti visa tai, kas užsibaigė, sugebės kažkaip perstartuoti savo gynybinę pramonę taip, kaip savo laiku padarė Iranas (beje Iranas jau 40 metų „po sankcijomis“ ir toli gražu ne pirmaisiais ir net ne dešimtaisiais metais išmoko jas sistemiškai ir teisingai apeidinėti). Na, tegu, matyt draugas putinas mano, jog materialinio tiekimo klausimas turint naftos dolerių kažkaip bus išspęstas. Vadų komplektavimo klausimas jo galvoje matomai net nekyla. Žmogėnai, kurie galvoja, jog 100 tūkt. rezervistų šen, 100 rūks ten, milijonas paguldytas, gerai, bus kitas milijonas… Tokie žmogėnai neturi suopročio, jog žmonės yra skirtingi. Jiems tai tik aritmetiniai dydžiai, kuriuos galima sudėti, atimti, nurašyti… O žmonės iš tiesų skirtingi, ir kaip ciniškai bebūtų vertinamos jų gyvybės, bet jų reali vertė fronte labai nevienoda. Jie dabar fronte švaistosi didžiule dalimi tų, kurie kažko išmokyti, turi kažkokias specializacijas ir patirtį, ir psichologines savybes. O juos pakeisti bando paprastais vidutiniais rusais…

Norėčiau papildyti, kad kaip tik tą ir matome. Juk pirmoji mobilizacijos banga rusijoje buvo rugsėjo 21-ąją ir tiek kremlius, tiek putinas tikėjosi kad tie 300 tūks. mobilizuotųjų kardinaliai ir greitai pakeis situaciją fronte. Tas neįvyko. Įvyko mobilizacija, pirmieji mobilizuotieji atvyko į Chersono sritį ir kitas fronto vietas, o Chersonas buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jėgomis išlaisvintas. Mobilizuotieji ten nieko nesugebėjo padaryti.

Reaguojant į jūsų repliką… Jie todėl nieko nesugebėjo padaryti, kad juos išsiuntė „šviežutėlius“ ir neparengtus. O jei 3-4 mėnesius būtų ruošiami, tai iš biomasės taptų kareiviais. Iš esmės ta biomasė taptų kareiviais, jei tuos 3-4 mėnesius būtų kam juos ruošti ir būtų kam užimti visas pozicijas: 10-ai mobilizuotųjų – vienas geras seržantas, 30-iai mobilizuotųjų – vienas leitenantas ar jaunesnysis leitenantas ir t. t.

Kaip tie personalo praradimai pasireiškia koviniuose veiksmuose? Kiek rusijos armijai kritiškai svarbūs tie 40% praradimų? Kaip toliau klostysi įvykiai, jeigu jau dabar tokia situacija?

Iš ties 40% praradimų veikiančiai armijai iš esmės reiškia, jog tos armijos nebėra. Nesupraskit manęs neteisingai. Tai nereiškia, kad likę 60% jau nesukels mums jokių problemų. Ir jų išmušimas iš mūsų teritorijos nepareikalaus didžiulių pastangų ir nemažų aukų. Bet iš esmės, kažkam po putino atstatyti rusų armiją teks praktiškai nuo nulio. T. y., viskas, kas buvo kuriama pastaruosius 20-25 metus – postsovietinė Rusijos armija pasiliko Ukrainos laukuose. Tai liečia tiek „mėsą“, tiek ir „geležį“ – ir žmogiškuosius resursus, ir materialinį-techninį aprūpinimą. Iš esmės visa ta armija, išpuoselėta prie putino, pasirodė esanti vienkartinė ir bebaigianti savo misiją. Viskas, ką jie gali – įsitvirtinti keturiose nepilnai okupuotose Ukrainos srityse ir bandyti jas išlaikyti. Tai dabar tokia super užduotis tam, kas neseniai buvo antrąja armija pasaulyje.

Būtų logiška pereiti prie kito klausimo. Kai kurie pasaulio leidiniai rašo, kad rusijos karas prieš Ukrainą ir putino karas virto tiesiog karu prieš energetikos nešėjus. Išeitų, kad tai nebe strategija, o bejėgiškumas?

Aš taip dalykų nesupriešinčiau. Tai strategija, pasirinkta iš bejėgiškumo. Absoliučiai ciniška, žiauri strategija, orientuota į rusijos karą ne su ginkluotomis pajėgomis, o su visais Ukrainos gyventojais. Pagal ją visi Ukrainos gyventojai yra taikinys ir rusijos armijos tikslas. Ir atitinkamai vyksta silpniausios grandies paieškos. Jei ginkluotosios pajėgos netapo silpniausia grandimi, tai bandoma silpniausios grandies ieškoti užnugaryje, ir sukeliant nepakeliamas sąlygas civiliams gyventojams bandyti įsiūbuoti užnugarį. Taigi tai strategija. Tik visiškai nusikalstama, visiškai nepriimtina, bet vladimiras vladimirovičius visai kitaip įsivaizduoja, kas priimtina…

Išeitų, kad karinių taikinių rusijos teroristai neatakuoja, nes jų negali aptikti žemėlapyje, o pastotes nustatyti lengviau. Ar ne taip?

Karinius objektus dar reikia vaikytis. Pastotė didelė ir niekur negali dingti…

Nuo pirmųjų masinių apšaudymų (dabar jie nebe tokie reguliarūs) prieš juos puikiai laikosi Ukrainos priešlėktuvinė gynyba… Vakar pasirodė pranešimai, kad rusija derasi su Iranu dėl naujos didelės ginkluotės partijos – dronų, balistinių raketų – už šimtus milijonų dolerių. Ką tai reškia? Kad niekur kitur nebegalima gauti, kad savų resursų visai nebeliko?

Taip ir yra. Savų resursų pagal visą eilę raketų rūšių liko mažiau nei reikėtų pačiai juodžiausiai dienai pasaugoti minimalių kritinių atsargų. Dar šiek tiek laiko, ir jie iššaudys visas. Išgirtasis importą pakeitęs ir „analogų neturintis“ Rusijos Oboronprom‘as dėl sankcijų visiškai paslikas. Neseniai pasirodė įdomi analizė, kad jie jau 2022-aisias sugebėjo sugramdyti kažkokį kiekį raketų, netgi viena raketa pagaminta rugsėjį. Iš esmės tai nieko nereiškia, nes kiekviename veikiančiame gamybos procese visada yra kažkokios atsargos komplektuojančių mazgų ir nepilnai surinktų gaminių. Tai, kad jie iki 2022-ųjų rudens per vasarą iš anksčiau įsigytų komplektuojančių pabaigė surinkti kelis raketų vienetus, nereiškia, jog dirba jų gynybos pramonės kompleksas.

Mana, kad pradžioje jie planavo visiškai kitus karo mastus. O vėliau, kai karo mastai ėmė ryškėti, jie bandė kliautis Kinija. Mūsų laimei Kinija kol kas atsako tvirtai ir vienareikšmiškai. Kinijos prekybiniai ryšiai su Vakarais pasirodė svarbesni, o kinai buvo pastatyti prieš pasirinkimą – bent viena raketa rusijai ir iš karto ekonominės sankcijos. Kinija negali sau to leisti. Tad tenka ieškoti visiškai „kūrybiškų“ sprendimų. Iranas, Šiaurės Korėja… iš esmės ir viskas.  Trys šalys: Baltarusija, Iranas, Šiaurės Korėja. Bet Baltarusija pati raketų neturi, jie gali atiduoti tik tankus ir patrankas. Va, Šiaurės Korėja dabar rusams gramdo sviedinius. Bet žinom Pietų Korėjos kariškių ataskaitą, kai 2020-aisiais buvo situacijos paaštrėjimas prie jūrų sienos tarp abiejų Korėjų iš 2400 Šiaurės Korėjos paleistų sviedinių taikinus priskrido apie 400 ir iš jų sprogo 80. Taigi pirmyn. Belieka pareikšti užuojautą rusijos artileristams, kuriems atveš tokią amuniciją.

Panašu, kad Irano gaminių kokybė kitokia. Mes jau susidūrėme su „mopedais“, bijau, kad po kurio laiko susidursime ir su Irano balistinėmis raketomis. Na, nieko naujo jos mums neatneš. Tai nelicencijuotos iranietiškos kopijos tų pačių rusijos iskander‘ų, kuriuos mes jau pažįstame. Taip, kiekybiniu požiūriu Iranas papildys atsargas iskander‘ų, kuriuos jau į mus iššaudė.

Spalį buvo skelbiama, jog mobilizuotieji masiškai pasidavinėjo į nelaisvę. Ar dabar apie tai dar kas nors žinoma?

Taigi, tai tęsiasi. Ten, kur vyksta betarpiški susirėmimai. Norint pasiduoti, reikia ateiti iki tos vietos, kur galima pasiduoti. Todėl į nelaisvę masiškai pasiduodama ten, kur yra betarpiškas kontaktas, t. y. ten, kur vyksta artimos kovos, kartais plikomis rankomis. Tokia kryptis fronte viena – Bachmuto kryptis, Bachmuto, Solidaro miestai, Avdijivka. Ten jie kasdien pasiduoda į nelaisvę ir gan gausiai. Belaisvių pasakojimai gana liūdni: „jūs šiandien mūsų kuopoje 50 išmušėt, tai vakare mums atveš 50 naujų“. Tai tokia ten situacija. Mobilizuotuosius ramiai nurašinėja ir iš karto į jų vietą įmeta tokius pat neparuoštus naujus mobilizuotuosius.