Apie pagrindines okupantų problemas, naujas grėsmes Ukrainai, galimybes pasiekti persilaužimą kare ir išlaisvinti okupuotas teritorijas kovo 21 d. portale Telegraf savo įžvalgomis pasidalijo karo analitikas, Ukrainos antiteroristinės operacijos (ATO) veteranas Evgen Dykyj.

Apie pagrindines okupantų problemas ir naujas grėsmes Ukrainai

Praėjusių metų pabaigoje kremliaus propagandistų anonsuotas vadinamasis „didysis rusijos puolimas“ prieš Ukrainą globaliai žlunga. Tačiau pastarosiomis dienomis kai kuriose atskirose kryptyse okupantų puolimas sustiprėjo, karo veiksmų intensyvumas šiek tiek išaugo. Tokią nuomonę portalui „Telegraf“ išsakė analitikas, ATO veteranas Evgen Dykyj.

„Šis didelis puolimas išsikvėpinėja, bet dar visiškai neišsikvėpė. Yra du skirtingi veiksmažodžiai –„išsikvėpinėti“ ir „išsikvėpti”. Maždaug prieš savaitę britai rašė, kad rusų aktyvumas mažėja. O per pastarąsias penkias dienas daug kas pasikeitė. Susidaro įspūdis, kad puolimas vėl sustiprėjo. Ypač kalbant apie Bachmutą, prie kurio prisidėjo Avdijivka, dabar faktiškai prilygstanti Bachmutui. Apskritai, žiūrint į visą dinamiką visame fronte, tai taip, puolimas išsikvėpinėja gana logiškai pagal tokius nuostolius, kuriuos patiria rusai. Net ir jiems tokie praradimai be pabaigos yra nebegalimi“ – sako jis.

Kaip pridūrė E. Dykyj, Rusijos kariuomenei tokie technikos ir personalo nuostoliai (Generalinio štabo duomenimis, nuo 2022 m. rudens Ukrainos ginkluotosios pajėgos kasdien likviduoja apie 1000 įsibrovėlių) „pradeda smarkiai įtakoti kovinį pajėgumą“.

„Labai sumažėjo karo veiksmų intensyvumas Svatovo-Kreminos linijoje, – tęsia ATO veteranas. – Prie Svatovo intensyvumas sąlyginai jau visiškai žemas (kiek galima kalbėti apie „žemumą“ šiame fronte). Prie Kreminos okupantai vis dar eina į atakas. Bet jei anksčiau tai vyko kasdien, tai dabar tokio intensyvumo atakai jie renka pajėgas 4-5 dienas. Vuhledare apskritai yra pauzė. Po faktinio dviejų rusų jūrų pėstininkų brigadų sutriuškinimo rusai aiškiai ten telkia jėgas dar vienam bandymui. Tačiau jie tai daro jau ne vieną savaitę. Bet aiškiai telkia, ir labai didelė tikimybė, kad bus dar vienas bandymas prasiveržti.“

Jis taip pat pabrėžė, kad tuo tarpu Bachmuto ir Avdijivkos rajone galima sakyti, kad „po tam tikro iškvėpinėjimo rusai įgavo antrą kvėpavimą, jiems, aišku, „pametėjo“ papildymo, todėl ten labai sunku“.

„Pastarąsias penkias dienas ten jie vėl gana intensyviai puola“, – konstatuoja E. Dykyj.

Pažymėtina, kad anksčiau karo ekspertas Aleksejus Melnikas „Telegraf“ui sakė, kad rusijos puolimo dinamika arba jau pasiekė savo kulminaciją, arba artėja prie jos. Anot jo, strategine prasme karo iniciatyva vis tiek yra Ukrainos ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų rankose, nepaisant ilgus mėnesius trukusių nesėkmingų okupantų bandymų apsupti Bachmutą ir nepaisant lokalių taktinių rusų sėkmių kai kuriose vietose.

Tuo pačiu metu, kaip kovo 21 d. pranešė „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Aleksandras Kovalenko, rusijos karinė vadovybė, pagal dabartinį mobilizacijos lygį rusijos federacijoje, „negali kompensuoti nuostolių kovų zonoje“.

„Taigi, jei artimiausiu metu rusijoje nebus paskelbta dar viena mobilizacija, jie kiekvieną mėnesį „menkės“ po 30-40 tūkst. personalo. Bet įdomiausia, kad jiems bandant didinti mobilizacijos potencialą, taip pat didės ir dėl jos patiriamų okupantų nuostolių lygis. Taip yra dėl to, kad dėl reikalingo kariuomenei kompensavimo mobilizacijos resursais, prarandama jų kokybė. Taip pat jų aprūpinimo ir komplektavimo galimybės kasdien mažėja, ir jei rytoj rusijoje būtų mobilizuota 50-100 tūkst. žmonių, tai būtų… pliki-basi!“, – argumentuoja ekspertas.

Kaip aiškina „Informacinio pasipriešinimo“ koordinatorius, iš esmės 20  000 mobilizuotųjų – kaip tik tas resursas, kurį rusijos okupacinės pajėgos gali kas mėnesį aprūpinti. Jei daugiau – kiltų materialinio-techninio aprūpinimo krizė ir eilinis nuostolių padidėjimas, kurį reikėtų kompensuoti dar didesne mobilizacija.

„Tai toks yra rusijos okupacinės kariuomenės žmogiškųjų išteklių  Uroboras (pagal mitologiją, gyvatė, „ryjanti savo uodegą“). Tai visos sistemos insultas“, – apibendrino ekspertas.

Iš keturių sąlygų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimui iki šiol įvykdyta viena

ATO veterano ir publicisto Evgen Dykyj nuomone, kad kare įvyktų Ukrainai palankus persilaužimas, turi būti įvykdytos kelios esminės sąlygos, kurios iš esmės nepriklauso nuo Ukrainos. Be to, taktinės iniciatyvos perėmimas frontuose taip pat priklauso ir nuo laiko ir nuo to, kaip greitai paaštrės okupantų problemos.

„Yra du visiškai skirtingi įvykiai, kurie siejasi tarpusavyje, bet ne visai tiesiogiai, ir laikui bėgant išsiskirs. Jei mes kaip persilaužimą suprantame momentą, kai rusai galutinai išsikvėps ir jų puolimas visiškai sustos, manau, kad dabar niekas nėra pasiruošęs apie tai kalbėti. Nes tam reikėtų turėti duomenų apie jų vidinę situaciją. O, taip pat apie tokį rodiklį – kiek dar jie turi gyvosios jėgos. Ir apie tai, kokie rusų amunicijos reikalai. Nes tie abu faktoriai gali tapti invertuojantys (sustiprinantys) Kol kas okupantams žmonių pakanka, o pagal mūsų supratimą, pakanka ir sviedinių. Tiesa, rusai pradeda verkšlenti dėl sviedinių, nes yra įpratę kariauti kitaip. Tokiam karui, kokį jie yra įpratę kariauti, pagal rusus tai jau sviedinių badas. Bet mes dar niekad neturėjome tiek sviedinių, kokį kiekį rusai jau vadina „sviedinių badu“. Mums dar niekad nebuvo duota tiek daug, kas jiems jau kelia isteriją. Rusų supratimu, jie jau turi problemų dėl kovinių komplektų. Pamatysime, kaip jos gilės arba, priešingai, bus jų išspręstos. Nuo to daug kas priklauso. Nes atrodo, kad „mėsos“ jiems bandymams (aktyviai kariauti) pakaks dar ilgam“, – sako E. Dykyj.

Anot analitiko, kitas reikalas, jeigu persilaužimas kare suprantamas kaip tas momentas, kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradės didelio masto kontrpuolimą „ir kai pradėsime išlaisvinti teritorijas“. E. Dykyj sutinka, kad niekam iš visuomenės nėra žinomi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybės planai, „ir tai teisinga“.

„Tačiau pagal mūsų samprotavimo lygį, mūsų dideliam ir seniai anonsuojamam kontrpuolimui reikalingi mažiausiai keturi veiksniai. Pirmiausia – gana didelis žmonių skaičius. Deja, yra dalykų, kurių jokiu gudrumu, kūrybiškumu ar techniniu pranašumu vis tik pilnai negalima kompensuoti. Yra dalykų, kur tiesiog reikia daug kareivių. Taškas. Antra, tiems žmonėms reikia kažkokios technikos, konkrečiai – kaip tik šarvuotos technikos okupantų gynybos linijų pralaužimui. Trečia, reikia pakankamai šaudmenų, pirmiausia artilerijos. Ir, ketvirta, po kojomis turi būti tvirtas gruntas. Pakankamai kietas, kad šarvuota technika galėtų lengvai juo važiuoti neprisirišdama prie asfaltuotų kelių tinklo. Juk orkų pavyzdžiu matėme, kas nutinka, kai puolimas yra pririštas tik prie asfaltuotų kelių tinklo. Žinoma, niekas jų klaidų nekartos“, – aiškina publicistas.

E. Dykyj taip pat pridūrė, kad iš šių keturių faktorių iki šiol visiškai įgyvendintas tik pirmasis: „Mobilizacija buvo tikrai sėkminga, nepaisant visų jos vykdymo niuansų, tačiau tai davė rezultatą – žmonių mes turime“.

Kalbant apie šarvuotą techniką iš sąjungininkų, tai, anot ATO veterano, ji „tik atvažinėja, ir netgi kai atvažiuos viskas, kas dabar anonsuojama, tai bus daug mažiau, nei mums reikėtų, bet aišku, kad daugiau nebus, ir reikės pulti su tuo, ką duos“.

„Tačiau technika dar turi atvažiuoti, o tai irgi procesas, kuris dabar vyksta, – tęsia analitikas. „Imkime trečiąjį faktorių – amuniciją, įskaitant skirtą artilerijai. Tiesą sakant, jis gali tapti pačiu kritiškiausiu. Apie tai mažai kalbama, bet jau dabar jaučiame amunicijos trūkumą, ypač NATO 155 kalibro, duodančio labai gerų rezultatų. Per dieną iššauname nuo 5 000 iki 7 000 sviedinių. Palyginti su okupantais, tai du-tris kartus mažiau. Bet, pavyzdžiui, 7 tūkstančiai sviedinių yra metinė Prancūzijos kariuomenės norma. Vakarų pasaulis nesiruošė tokio tipo karams, todėl mūsų sąjungininkai tiesiog šokiruoti, kokiu tempu šiame kare eikvojama amunicija. Todėl jie įnirtingai ieško, kur dar galėtų jos per trumpą laiką ir pakankamai surinkti.“

Ta proga jis priminė neseną ES iniciatyvą skirti 2 milijardus eurų sviediniams, „tačiau, deja, ne viską čia lemia pinigai – bėda ne tame, kad kas nors mums gaili pinigų sviediniams“.

„Problema ta, kad objektyviai žiūrint, jų atsargos nebuvo ruoštos tokiam karui. Vakarų pramonė dabar dirba beveik maksimaliai. Gamybos pajėgumai pamažu didėja, bet tai laipsniškas procesas. Todėl yra vilties, kad per mėnesį ar du Ukrainai bus duota pakankamai sviedinių vienai didelei vasaros kampanijai. Kas bus toliau, dabar apskritai labai sunku numatyti. Yra vilties, kad per tą laiką (sąlyginai per pusmetį) Vakarams pavyks padidinti gamybos apimtis. Kadangi tai, kas gaminama dabar mes išgrėbiame, ir to neužtenka“, – pastebi analitikas.

Kalbant apie ketvirtąjį faktorių – kietą gruntą po sunkiosios technikos vikšrais – kaip pastebi ATO veteranas, atsižvelgiant į Ukrainos klimato sąlygas, galima būtų kalbėti „arba apie antrąją balandžio pusę, arba net po vadinamųjų gegužės švenčių.“

Pagal