Pagal Evgen Dykyj 2024-02-09 ir 2024-02-11 įrašus facebook’o sienoje
Šiek tiek Herodoto
Kartą skitai išėjo į karą ir prakariavo 28 metus – ir taip nutinka. Jie grįžo nugalėję, su šlove ir trofėjais, bet susidūrė su bėda – per tą laiką namuose vergai suįžūlėjo, pasijuto vyrais, susigyveno su skitų žmonomis ir apskritai neblogai prisiponavo.
O vergų pavainikiai, per tą laiką užaugę, visiškai nejautė ribų ir neturėdami su kuo lygintis jautėsi labai narsūs, ir skitus iš žygio pasitiko ne su duona ir druska, o kardais ir strėlėmis.
Bet skitai su visu tuo šlamštu kardais ir strėlėmis kautis nesiėmė – ir dėl to, kad tai ne riterystės reikalas, ir dėl to, kad nesugadintų turto, nes darbštus vergas ūkyje kariui nepamaišytų.
Jie išsitraukė botagus ir su jais suvarė visus tuos dvikojus galvijus į gardus, kad suvoktų savo tikrąją vietą Visatoje ir kuo jie esą kariams.
Ir su pirmu rimbų švilptelėjimu prisiminė vergai laisvūnai, kas jie tokie, kokios jų konstitucinės teises ir prievolės, na ir, kaip nuo neatmenamų laikų buvo įprasta, pakluso skitams.
Na, o kuo čia dėtas Kosmačo kaimas Hutsulių regione? Taigi to paklauskit Herodoto… arba vaikinų rotacijoje.
Deja vu 2014 –aisiais
Pirma reakcija į paveikslėlį (žr. žemiau) buvo – ei, Podoliakai, kur mano kapeikos?! Iš karto ruošiu ieškinį Prezidento biurui, nes nuo rugsėjo, kai su Dmytro Lykhovij (tuometiniu „Novynarnia“ šefu, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapitonu) pirmą kartą pradėjome kalbėti apie teisingos masinės mobilizacijos būtinybę, praėjo jau pusė metų, tad turėjo susikaupti visai nemenka „kapeikų“ sumelė normaliai aukai draugams fronte.
Bet jei rimtai, vaizdelis formuojasi labai aiškus ir kol kas neraminantis.
Pirmiausia Šarij, dabar štai „Legitimnyj“ parodė dėmesį mano kukliam asmeniui mobilizacijos kontekste, jau nekalbant apie „atsitiktinį“ susitikimą gyvai su antisemitais– antivakseriais, jie taip pat „kaip nebūtų keista“ yra ir antimobilizatoriai.
Taigi, įvairių lygių rusijos agentai – nuo „lauko agentų“ čia vietoje iki tiesiogiai iš rusijos federacijos valdomų telegramų kanalų, vykdo tikslinę kampaniją, kad sutrikdytų mobilizaciją. Jie buria kosmačių gaujas, mausto jas kvailomis, bet veiksmingomis begalviams žinutėmis, į spontanišką, išsigandusią pelkę sėja agresijos prieš mūsų valstybę sėklas ir sudaro sąlygas visa tai organizuoti į „pasipriešinimo judėjimą“. Ir jie yra labai dėmesingi visiems ir viskam, kas nors šiek tiek trukdo jų specialiajai operacijai.
Tai nieko naujo – iš pradžių jie taip sužlugdė savo carinę rašką (kad vėliau ją sulipdytų jau naujas baisus bolševikinis režimas), vėliau mūsų valstybę dvidešimto amžiaus pradžioje, o paskui tą patį padarė daugelyje pasaulio šalių – geru žodžiu prisiminkime Pietų Vietnamą ir daugybę kitų nebeegzistuojančių demokratijų.
Programa minimum – kad sutrikdyta mobilizacija iššauktų pralaimėjimą fronte, ypač kai po kovo šou „naujai išrinktas“ pu įvykdys naują masinę mobilizaciją rusijoje (o jis ją įvykdys, galime neabejoti).
Programa maksimum – kad be to, kas išdėstyta aukščiau, „kosmačių riaušės“ peraugtų į rimtą vidinį konfliktą su pilietinio karo galimybe.
Atrodo, kad Trumpo pagalbos įkvėpti maskviečiai pakeitė savo planus ir dabar išsamiai svarsto variantą mus pribaigti ir karą pergalingai užbaigti ne 2025-aisiais, o per šiuos metus. Ir to laidas būtų mūsų mobilizacijos sutrikdymas. Kam siųsti savo „mobikus“ į begalines mėsos atakas, kai vietoj to tereiktų šiek tiek investuoti į kosmačius?
O kokie mūsų pusės veiksmai? O mūsų pusėj Ženia Dykyj, „tinklaraštininkas už kapeikas, ne daugiau kaip 20 000 baksų“.
Valstybė čiaumoja snarglius ir delsia imtis ryžtingų priemonių, nors kiekviena delsimo diena priartina katastrofą. Įstatymas nepriimtas, o tai, kas vyksta aplinkui, labiau panašu į baletą ant pirštų galų „Negąsdink išsisukinėtojo“. Karšta abipuse nemeile pasižyminčios valdančiosios ir opozicinės frakcijos susilieja ekstazėje, nenorėdamos „prarasti reitingų“ dėl išsisukinėtojų balsų – lygtai okupuotose teritorijose egzistuotų frakcijos ir reitingai.
Kalbos apie „sąžiningą mobilizaciją“ ir „pagarbą piliečių teisėms“ kažkodėl nepaiso teisingumo atžvilgiu tų, kurie jau prieš dvejus metus savo noru užsivilkdami maskuojamąją uniformą atsisakė daugelio savo teisių ir visą šį laiką gina teises tų, kurie liko jaukiame užnugaryje. Beje, absoliutus absurdas vietoj teisinės sąmonės, demonstruojamas pilietinės politikos diskusijose apie mobilizaciją, būtų atskiro rašinio tema.
Kalbant apie kosmačius, jų atžvilgiu ne tik nesiimama ryžtingų priemonių – juos įkalbinėja, įtikinėja, o tie ramiai ir užtikrintai atsimušinėja. Ir valstybė šluostosi spjaudalus nuo veido, nurydama tą šventvagystę ir taip skatindama tęsti tokius veiksmus ir jungtis prie jų.
Kalbant apie asmenis, dalyvavusius incidente su manimi, nors aš aiškiai nurodžiau mūsų Kyjivo kosmačių lyderio tapatybę, jokių priemonių dar nesiimta. Ir tai suprantama – jei Bigusą seka dešimtys Ukrainos saugumo tarnybos pareigūnų, tai nėra pakankamai personalo užsiimti priešiška agentūra.
Ukrainos saugumo tarnyba netgi nepajėgi uždaryti šlykščių telegramų kanalų – tik įspėjo visuomenę apie šį „Legitimnyj“ ir daugybę kitų panašių kanalų, panašiai kaip rūkaliai įspėjami apie tabako žalą. Neturinti galios valstybė tiesiog kviečia galingus kaimynus ją likviduoti…
Kažką panašaus jau teko patirti.
Miestą po miesto apėmė prorusiški neramumai, provokatoriai būrėsi į antimaidanus, už jų šmėkščiojo FSB agentai, ir po to miestų ir sričių tarybas užėmė „žalieji žmogeliukai“. Valdžia sutrikusi čiaumojo snarglius.
Ir tada išėjome į savanorių batalionus – vietoj valstybės daryti jos darbą, kad ši valstybė turėtų galimybę suaugti ir išmokti atlikti savo funkcijas.
Po dešimties metų istorija, atrodo, kartojasi, bet daug tragiškesniu ir pavojingesniu momentu. „Niekas, išskyrus mus? – Niekas, išskyrus mus… – Taigi, vėl mes…“
Na, ką gi, jei vėl mes tai vėl mes. Tik vėliau nesiskųskite, nes kartais galime būti nepatogūs.
Šlovė Ukrainai, Aidar akbar.
Mūsų duomenimis buvęs Aidaro vadas Dykyj, tūlas „patriotas“, dirba Prezidento Biuro žiniasklaidos skyriui gaudamas „pinigus vokelyje“ už ukrainiečių liaudies bauginimą. Gauna kapeikas, ne daugiau „dviejų dešimtinių žaliųjų“ per mėnesį, bet atlieką pačius purviniausius viešuosius darbus.
Dabar pagal Prezidento Biuro žiniasklaidininkų nurodymą jis ėmėsi gąsdinti Ivano Frankovsko srities Kosmačo kaimo gyventojus reikalaudamas pilnai „išvalyti“ kaimą, kuris pirmas viešai sukilo prieš mobilizaciją.
„Jeigu ten, atleiskit, [valdžia] čiaumos snarglius, tai tokių atvejų pamatysime ir daugiau, o vėliau civilinė valdžia tik skėsčios rankomis ir problemą spręsti paves kariuomenei. Patikėkit, kariuomenė išspręs. Bet man visiškai nesinori, kad Kosmačas butų valomas kaip priešiška teritorija“ – sakė Dykyj.
Bankovajos funkcionieriai specialiai moka tokiems viešiems reketuotojams, kad tie įgarsintų tai, ko negali skelbti oficialūs asmenys. Tai įprastinė diktatoriškų rėžimų taktika, kai iš patriotų pasamdomi „apsaugininkai“, kad gąsdintų liaudį, kol valdžia plėš šalį.