Teritorinių komplektavimo centrų reidai klubuose ir restoranuose šiandien yra būtina priemonė, nes dabar Ukraina kol kas neturi geresnio mobilizacijos įrankio. Tai spalio 18 d. „Kyiv24“ kanalo eteryje pareiškė ATO veteranas ir karinis analitikas Evgenas Dykyj.
Studijoje Luna Dovgan.
– Kare ginti valstybę yra ne tik konstitucinė pareiga, bet ir garbės bei orumo reikalas. Ternopilio teritorinis komplektavimo centras (TKC) paaiškino savo atstovų apsilankymą viename iš miesto naktinių klubų ir automobilių blokavimą šalia prekybos centro. Atitinkamas pareiškimas pasirodė verbavimo centro Facebook sienoje. Ternopilio srities TKC komunikacijos grupės vadovas Viktoras Synenkyj pažymėjo, kad mobilizacijai karo padėties metu nėra jokių išimčių. Rezervavimo pratęsimui ar atleidimui nuo karo tarnybos lemiami yra tik teisiniai pagrindai. Karo iki išsekimo vien savanoriai ant savo pečių nepaneš. Šią tezę kartoja įvairių laipsnių kariai, pradedant Trečiojo armijos korpuso vadu Andrijumi Bileckiu ir baigiant Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 41-osios brigados jaunesniuoju seržantu Kyrylo Sazonovu.
Siekdamos įvykdyti mobilizacijos planą, TKC specialiosios patikros grupės naudojasi netikėtumo efektu, lankydamosi sporto salėse, maitinimo įstaigose ir laisvalaikio klubuose. Pasak žurnalisto Vitalijaus Glago, kariškiai patikrino įskaitos duomenis Užhorodo sporto salėse. Charkive TKC darbuotojai apsilankė sausakimšame naktiniame klube.
Rezonanso susilaukė TKC specialiosios patikros grupės reidas praeitų metų spalio 11-ąją prie įėjimo į Kyjivo sporto rūmus prieš grupės „Okean Elzy“ koncertą. Tada socialiniuose tinkluose buvo juokaujama, kad grupės solistas įvykdė mėnesinę mobilizacijos normą Kyjive.
O kariaujant pareigos valstybei turėtų būti aukščiau už asmenines teises. Tai mūsų eteryje pareiškė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų teritorinės gynybos pajėgų ketvirtojo komplektavimo centro viršininko pavaduotojas Ihoris Švaika. Ir jis pabrėžė, kad pagrindinė komplektavimo problema yra patikimos informacijos apie tarnybos sąlygas ir kariškių socialines garantijas trūkumas. Pasak Švaikos, dalis visuomenės bet kokį kariuomenės paminėjimą suvokia daugiausia dėl socialiniuose tinkluose skleidžiamo negatyvo ir dažnai pamiršta realius pavojus, su kuriais šalis susiduria kiekvieną dieną.
„Tiesą sakant, yra viena pagrindinė problema, su kuria nuolat dirbame, – tai informacijos trūkumas. Nes mums atrodo, kad mes jau daug kalbėjome apie komplektavimą, apie atėjimą į tarnybą, apie socialines garantijas, apie materialinį aprūpinimą, maistą, apie tai, kad tarnausi su savais. O žmonėms, kurie mėgsta žiūrėti kitus video, kitus socialinius tinklus, jiems bet koks Ginkluotųjų pajėgų paminėjimas yra kažkoks siaubas. Na, tiesiog noriu apsisukti ir paklausti: „Vaikinai ir merginos, ar matėte tą siaubą?”“
Taigi, mes pratęsime pokalbį šia tema su karo analitiku ir publicistu Evgenu Dykyj.
Sveiki, pone Evgenai.
– Laba diena. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Pone Evgenai, ką jūs apie tai manote, matote? Rašoma, pasakojama, skundžiamasi, kad TKC eina į klubus, restoranus. Va tokia istorija ten, Ternopilyje. Kaip jūs tai vertinate? Kaip vertinate būtent tokį mobilizacijos būdą?
– Tokiomis sąlygomis, kokiose dabar esame, labai teigiamas įvertinimas. Manau, na, pasakykime taip, žinoma, būčiau daug laimingesnis matydamas savanorių eiles prie TKC. Žinoma, būčiau laimingas, jeigu TKC nereikėtų daryti tokių reidų. 2022-aisias, kol nesibaigė savanorių eilės, niekas jokių reidų nesiėmė. Bet tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvename dabar, kai karo pabaiga dar toli, kai katastrofiškai trūksta personalo, o priešas keliais kartais viršija žmonių skaičiumi…
Beje, norėčiau pabrėžti vieną tokį neakivaizdų aspektą. Kai nuolat bendrauji su frontu, tai matai, kad iš esmės tai vienintelis ordos turimas pranašumas. Visame kitame mes vyraujame,– tiek kovotojų kokybe, tiek tuo, kaip jiems vadovaujama, kokia sąveika. Taip, su visais niuansais, su visomis mūsų problemomis, bet palyginti su orkais, visa galva aukščiau.
Ir vienintelis realus pranašumas, kuris liko priešui, yra tas, kad jų yra daug kartų daugiau. Na, daugelyje krypčių jų 10 kartų daugiau. Ir jokiais kitais privalumais, technologiniais ar ne, to nekompensuosi.
Taigi, kai esame tokioje situacijoje ir, sakykim, pralaimėjome informacinę kampaniją šalies viduje, mes ją pralaimėjome, beje pačiai rusijai, rusijos specialiosioms tarnyboms, nes mūsų valstybė, mūsų vyriausybė, deja, nieko nepadarė, kad paaiškintų būtinybę, būtent kritinę mobilizacijos būtinybę.
Taigi, ta pusė kaip tik investavo didžiulius išteklius, naudodama ir socialinius tinklus, ir interneto botus, ir tikrų gyvų agentų tinklą ir, atleiskit, naudingus idiotus, tarp kurių buvo daug mūsų žiniasklaidos bendradarbių. Taigi, ta pusė investavo didžiulius išteklius į viešuosius ryšius prieš mobilizaciją.
Taigi dabar turime problemą, kai savanorių eilių nėra, o fronte, na, tiesiogine to žodžio prasme yra katastrofiška situacija su žmonėmis.
Tokioje situacijoje reidai – priverstinis absoliutus tikėjimas. Tai ne dėl gero gyvenimo. Ir tai, deja, vis dar yra geriausia, ką teko matyti. Kol kas nieko geresnio nesugalvota. O kadangi jau esame tokioje situacijoje, man patinka, kad šie reidai apima ir prabrangius klubus, ir restoranus. Tiesą sakant, man buvo labai skaudu išgirsti, kad vienas mano kolega, kuriuo visiškai pasitikiu, valandą stovėjo patikros punkte…
– Pone Egvenai, kaip tie žmonės, kiek jie motyvuoti? Štai tie, kurie, žinote, tuose klubuose, sporto salėse, kažkur kitur, nes, na, kažkaip bent jau oficialiai nesakoma, kad fronte yra daug savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos atvejų.
– Na, tai sakoma ir oficialiai. Gerai. Jei jau kalbame apie šį iššūkį, tai dėl savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos jau pradėtų bylų yra apie 300 000. Taigi, apie 300 000 karinio personalo pabėgo. Ir tai daugiausia dvi labai skirtingos kovotojų kategorijos.
Štai viena kategorija – tie, kuriuos esu pasiruošęs palaikyti ir ginti. Tai tie, kurie kovoja nuo 2022-ųjų. Tai tie, kurie jau atidavė daug jėgų, sveikatos ir nesupranta, kodėl jie niekaip nebus pakeisti.
– Na, dėl jų nėra jokių abejonių. Tai savanoriai, kurie išėjo, kurie visa veža, bet visko išvežti negali.
– Tačiau antroji kategorija – tai kaip tik pašaukti per mobilizaciją. Tai tie vienaip ar kitaip sugaudytieji. Jie savus du mėnesius prasitrynę mokymo centre, bet fronto nepasiekę arba patekę į frontą ir iškart pabėgę. Ir 2025-aisiais būtent tokia publika ir yra, būtent tokia publika. Tai problema, bet visgi laukia ne visi.
Jūs klausiate, ar tie žmonės yra motyvuoti? Ne, jie nėra motyvuoti. O vietoj jų turite motyvuotų? Pavyzdžiui, aš tokių neturiu. Taigi atsiprašau, bet mes turime ištverti šį karą. Turime išgyventi esamomis sąlygomis, o motyvacija dažnai atsiranda vėliau. Taip, kažkas pabėga tiesiog po mokymo centro, o kažkas pasiekia frontą, patenka į visiškai kitokį gyvenimą, kur tu jau tarnauji kažkokioje abstrakčioje valstybėje, ir šaliai tavęs reikia [kad įgytum] trofėjų…
– Taip, galbūt tada, žinote, mums reikia padaryti dar vieną dalyką, žinote, jog tai būtų komunikacija, kuri motyvuotų žmones ir paaiškintų jiems iki ten atsiduriant. Ir, beje, šis…
– Skubiai reikalingas profesionalus vizionierius, kuris maloniai sutiktų sukurti tą komunikaciją.
– O ką, argi mes to nedarome? Mes tai darome.
P rašom pasakyti, pone Evgenai, apie verbavimą, tuos verbavimo centrus, kiek tokia iniciatyva duoda norimą efektą, kaip ji veikia ir ką, beje, kokią kitą alternatyvą galėtumėte pasiūlyti? Esate profesionalus karo analitikas.
– Na, nelabai profesionalus, jei žinote. Aš esu profesionalus mokslininkas apskritai, bet tik su fronto patirtimi, todėl turėjau, sakykim, nuveikti ir…
– Tiek amžiaus, tiek profesiniu požiūriu, tiksliau, jūs jau turėjote patirties. Taip?
Taip, bet gerai, pakalbėkime apie verbavimą. Verbavimo statistika rodo, kad priverstinės mobilizacijos įkarštyje verbavimas irgi pasiekia piką. Ir tai visiškai logiška. Motyvacija užsiverbuoti gali būti, sakykime, dvejopa. Motyvacija yra grynai ideologinė, patriotinė.
Ir, beje, tokie žmonės dar visiškai neišsibaigė. Tiesa, kai kuriems jų ypatingos aplinkybės lėmė, kad jie subrendo, kad pasirinktų savanorio kelią tik dabar, ketvirtaisiais karo metais; kai kuriuos iš jų pažįstu asmeniškai. Bet tai vis dar mažuma.
O stipriai motyvuoti užsiverbuoti tie, kurie supranta, kad anksčiau ar vėliau ateis šaukimas, bet kai ateis šaukimas, tarnauti teks ten, kur jus pasiųs. Taigi išmintingiau iš tikrųjų pasirinkti, kuo tarnauti, kur tarnauti, kuriuo padaliniu labiau pasitiki, kur, sakykim, geriau vertinama laisvė. Taip. Štai kodėl, kai žmogus jaučia, kad vis tiek bus mobilizuotas, jis labiau linkęs eiti ir savanoriškai užsiverbuoti.
O jei tūlas mano, kad vis tiek tai nutiks, būtų geriau, kad šie dalykai būtų iš tiesų susiję, o ne vienas kitą keičiantys. Būtent tai realybėje turėtų veikti lygiagrečiai.
O dėl mano patarimo, na, tiesą sakant, aš jį jau 800 kartų kartojau, bet kažkodėl valdžia, kažkodėl galvojanti ne apie karą, o apie rinkimus, negirdi.
Manau, kad būtina iš esmės pakeisti mobilizacijos situaciją vienu ir tuo pačiu metu priimant sprendimą dviem klausimais. Mes turime nustatyti tarnybos laiko ribą tiems, kurie tarnauja, kad žmogus nekariautų [nežinomą jam] neapibrėžtą laiką, kad žmogus, įvykdęs savo pareigą, kad ir kas benutiktų, turėtų teisę grįžti pas jus. Į jo vietą tarnauti turėtų ateiti kažkas kitas. Kaip manote, tar tai paveiktų motyvaciją tokiu būdu? Tai labai… O lygiagrečiai numatyti baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę už išsisukinėjimą. Šie du tuo pačiu metu padaryti dalykai situaciją išspręstų.
– Išgirdome. Ačiū, kad atsakėte į mano klausimus. Su mumis bendravo karo analitikas ir publicistas Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.