Liepos 21-ąją „Novynarnia“ „YouTube“ kanale paskelbtame įraše karinis ir politinis analitikas, ATO veteranas Evgenas Dykyj ir laikinai vykdanti „Novynarnia“ vyriausiosios redaktorės pareigas Lesia Šovkun kalbėjosi kodėl gausingi „Iskander“ smūgiai gali atskleisti kremliaus neviltį, o ne jėgą; apie padėtį iš esmės keičiančius Ukrainos dronus ir raketas; kodėl rusija atkakliai alina savo kariuomenę Donbase; apie padėtį Ukrainos Pietuose ir Krymo prieigose, ar putinas ryšis dar vienai didelei mobilizacijai, ir kodėl tai galėtų kelti grėsmę pačiam rusijos režimui; kaip susijusi situacija pulke „Skelija“ su protestais prieš mobilizaciją; bei kaip elgtis su šturmo pulkais.
1 skyrius: Citatos
- O dabar įsivaizduokite tą siaubingą Stanfordo eksperimentą, tik ne žaidime, o tikrame kare.
- Akivaizdu, kad šis režimas negali garantuoti saugumo.
- Priešo technologinis pranašumas dabar toks didelis, kad tiesiog pasiųsti prieš jį milijoną neapmokytų mobilizuotų civilių karių – reiškia juos sunaikinti visiškai nieko kariškai nelaimint, o tik sukeliant socialinę katastrofą .
- 2S Syhivo (Lvivo miesto rajonas) ir „Skelija“ (pulko pavadinimas). Išties tai apie tą patį.
- Prie visų trijų mūsų tarnybų, įvardinamų trimis raidėmis driekiasi buka virtinė tų pačių rusų pareigūnų ir verslininkų, kurie tikrai nori atsargai padalinti kiaušinius į du krepšius.
- Apie tai vis perspėdavau jau dvejus metus. Dvejus metus šaukiau, kad taip ir bus.
– Sveiki gyvi, bičiuliai „Novynarnia“ kanale. O „Novynarnia“ – tai žinios apie karą Ukrainoje. Esu Lesia Šovkun. Su mumis karinis-politinis analitikas, ATO veteranas Evgenas Dykyj. Ir šiandien kalbame apie įdomius dalykus. Ar jau galime kalbėti apie persilaužimą kare? Ir kieno naudai. Ar rusija mūsų nesunaikins savo „Iskander“iais, kol mes neįstengsime pagaminti pakankamai priešbalistinių raketų? Ar mes iš vis įstengsime jas pasigaminti? Apie tai taip pat pakalbėsime. Ar galime tikėtis daugmaž veiksmingesnės teritorinių komplektavimo centrų ir mobilizacijos reformos? O gal traukinys jau išvyko ir nieko gero šiuo klausimu neverta tikėtis? […]
2 skyrius: Ukraina naikina rusijos naftos perdirbimo gamyklas, rusija Ukrainą daužo balistika – kuo kas turi ir kuo čia dėtas Londonas?
Išties, apie persilaužimą kare. Kokia iš principo šios temos priežastis? Nes kai ne taip seniai mūsų giluminiai smūgiai pradėjo gausiai naikinti rusijos naftos perdirbimo gamyklas, rusai išsirikiavo eilėse prie benzino, viskas lyg ir tapo taip gražu. Ten, maksvoje skraidė tie, vadinas, dangčiai. Mums tai buvo labai gražu ir pozityvu. Mūsų Ukrainos visuomenės nuotaikų sinusoidė spriegė aukštyn. Na, viskas, netrukus stos kažkas tokio, kaip anksčiau sakei. Pamenu, kad anksčiau ar vėliau rusijos ekonomika nusiris iki tokio lygio, jog jiems bus labai sunku atlaikyti karą. Taigi visi apsidžiaugėme.
Ir tada rusija pradėjo prakirtinėti temą, kad pirmiausia mums baigėsi raketos „Patriot“ sistemoms, pradėjo „Iskander“iais masiškai daužyti gyvenamuosius namus, žudyti žmones. Na, tai visada atrodė baisu, bet čia tapo ypač baisu. Sinusoidė nusileido.
Mes su tavimi apie tai kalbėjom, prieš laidą kalbėjom apie tai, jog mūsų burbule tai nėra labai pastebima, nes mūsų burbulas labai patriotiškas, nusiteikęs pergalei. Taip, išties tai pastebima daugelyje socialinių tinklų, jog daug žmonių tai gąsdina.
Na, tai reiškia, kad suprantame, jog jei turime tokią katastrofišką situaciją su antibalistinėmis raketomis, o rusai ten štampuoja „Iskander“ius, nors ir ne po daug, bet jie juos štampuoja, ar jie neišdaužys visko mums su „Iskander“iais, kol mes išvis įstengsime kokias nors antibalistines raketas pasigaminti?
– Tai sąžiningai, ar ne?
– Būtent, pakomentuok.
– Pradėsiu nuo pabaigos. Pradėsiu nuo raketų, reakcijų į jas, ar gerai? O tada grįšim prie persilaužimo. Tiesą sakant, man labai liūdna, kad dabar sakai, jog mūsų visuomenė penktaisiais didžiojo karo metais vis dar besanti jautri dalykams, kurie, visų pirma, išties absoliučiai tikėtini.
Atsiprašau, bet dėl to, kad stipriai smogėme rusijai, iki to, kad dabar būtent griauname jos ekonomiką, ir ne tik ekonomiką, apie tai kalbėsime dabar, kad mes griauname daugiau nei tik tiesiog ekonomiką.
Ir kam gi galėtų toptelėti, jog rusai jau nieko nepabandys dėl to padaryti, kad jie jau visiškai bejėgiai? Ar jau visai pamiršo kaip vadinosi legendinės trilogijos filmas: „Imperija smogia atsakomąjį smūgį”. Na, juk akivaizdu, kad imperija gautinai prabus. Visiškai akivaizdu, kad imperija, na, dar nesusitaikė su savo pralaimėjimu, kas, tiesą sakant, man jau gana akivaizdu. Na, nebent leisime tai imperijai pasivaržyti, apie ką pakalbėsime atskirai, bet aišku, kad iki pat pabaigos jie bandys perlaužti įvykių eigą.
Taigi, vienintelis dalykas, kurį jie kol kas rado, kas, jų požiūriu, turi bent kažkokią galimybę perlaužti įvykių eigą, yra būtent tas teroras raketomis. Tai išties visiškai tyčiniai smūgiai būtent civilinei infrastruktūrai ir civiliams gyventojams.
Taigi, mane stebina kitkas – negi jie tikrai turi racijos? Negi mūsų visuomenė pasirodys, na, atleisk, tiek kvaila, kad su tuo dabar prasidėtų ir kad dėl tam tikrų, sakykim, nepatogumų, kuriuos anie tikrai gali mums sukelti, ir tam tikrų rizikų, kurias jie gali mums sukurti, paleistų pergalę, kuri jau priekyje matyti.
Vis dar labai tikiuosi, kad rusai klysta vertindami mūsų visuomenę, o aš ne. Nors iš tiesų gali būti ir atvirkščiai.
Taip yra todėl, kad vienintelė rusų galimybė dabar mus nugalėti (kalbu apie jų pergalę) yra būtent tie patys civiliokai, kaip tai vadinama kariniu žargonu, būtent tie patys civiliokai, tai yra, mes, civiliai užnugario gyventojai, jei dabar supsichuotume ir pradėtume šaukti, jog ne, mes nebegalime to atlaikyti, daugiau jokių raketų atakų ir dar nežinia ko, ir pradėtume reikalauti iš mūsų valdžios, kad ji nedelsiant sudarytų taiką bet kokiomis rusijos sąlygomis.
Kad šis rusų išskaičiavimas suveiktų, vis tik manyčiau labai maža tikimybė, tiesą sakant. Aš vis dar tikiu mumis, mūsų visuomene, bet jei tai staiga suveiktų, na, tai reikštų, kad mes paprasčiausiai išties neverti gyventi savo šalyje. Jeigu jau taip lengvai palūžtume ir taip pasielgtume.
O, kodėl mane išvis liūdina, kad dalis žmonių taip nervingai į tai reaguoja? Nes, na, atrodo, kad žmonės visai nežino istorijos, Ne dabartinės. Suprantu, kad ne visas Generalinio štabo strategijas [perprantame]. Mes nesame Generalinio štabo strategai, bet vis tiek, per daugiau nei keturis, penkis, išties jau daugiau nei keturis didžiojo karo metus, na, bent jau bazinį supratimą apie tai, kas šiame kare svarbu, kas ne, turėjome jau visi išsiugdyti.
Taigi, pradėsiu nuo istorijos. Dabartinė situacija man primena Antrąjį pasaulinį karą. Faktas yra tas, kad didžiausias FAU raketų skaičius atskrido į Londoną, sakau tau, laikotarpiu nuo 194 m. sausio iki balandžio, tai yra paskutiniais keturiais Reicho egzistavimo mėnesiais, kai sąjungininkų kariai jau žygiavo per Europą, tuo metu vokiečių pramonė galiausiai organizavo pakankamo raketų kiekio pagaminimą. Taigi jie stačiai užpylė jomis Londoną. Ir, taip, deja, ten žuvo daug daugiau žmonių nei dabar mūsuose. Londone per tuos keturis mėnesius žuvo 2 000 žmonių. Mes gi dar, atleisk, skaičiuojame tik dešimtimis.
– … Daugiau nebuvo.
– Skaičiuojame dešimtimis. Taigi, bet tai visiškai nepakeitė Reicho likimo. Iš tiesų, viskas, ką rusai dabar daro, yra skirta tik civiliokams košmarinti. Taip tai vadinama. Tai išties tam, kad sukeltų mums nervinį stresą, jog bėgtume ir prašytume taikos, nes visi tie smūgiai visiškai neturi įtakos karo eigai.
Visi jų raketų smūgiai ne dėl karo, o tik dėl nuotaikos užnugaryje, ne daugiau. Todėl aš pats tai vadinu „nevilties smūgiais“. Jie tikrai beviltiški. Iš tiesų, išskyrus vieną asmenį, apie kurį pakalbėsime atskirai, nes jo vaidmuo čia esminis, išties vladimirąvladimirovičių. Bet sekundei iškelkime jį už skliaustų.
Tie, kurie yra žemiau vladimirovladimirovičiaus, jų generolai ir vadinamasis elitas, visas tas verslo elitas, na, jie iš principo neturi politikos kaip reiškinio, bet yra oficialus elitas. Išties aukščiausi pareigūnai, generolai, verslininkai – visi puikiai supranta, kokia beviltiška ir nepataisoma dabar situacija.
Va ir generolai toje situacijoje isteriškai ieško dar kažko, kad galėtų nusiraminti. Jie faktiškai pripažino, kad nebegali pralaužti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų fronte.
Na, tai naujas statymas. O galbūt bent jau ten, gal bent tų chocholų civiliokai pasirodys ne tokie užsispyrę kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai. Galbūt bent jau civiliokai, va mes bumbtelsime ir jie taip pasielgs, jog atsiras pagrindas deryboms. Va toks paskutinis jų išskaičiavimas.
Jie to griebiasi, kai jau nesuveikė didžioji Ankoridžo [dvasna]. Va, kai Ankoridžo dvasia ėmė ir po truputį išgaravo, nes iki to jie tikėjosi, jog Trampulis mus prispaus. Trampulis neprispaudė.
Dabar jie viliasi, kad tai pasieks kokiomis keliomis dešimtimis „Iskander“ių“, o daugiau pagaminti negali. Čia būtina niekad neįvertinti priešo per mažai.
Beje, noriu įvertinti rusijos pramonę. Per dvejus metus jie pasiekė savo raketų gamybos pajėgumų viršūnę. Palyginimui, Vakarų įmonės įsibėginėja nepalyginamai ilgiau. Ten panašus gamybos padidėjimas, duok Dieve, kad būtų per 5 metus.
Tai yra, jie iš savo gynybos pramonės išspaudė maksimumą. Jie per dvejus metus nuo kelių vienetų raketų pagaminimo per mėnesį perėjo iki dešimčių per mėnesį. Bet tai viršutinė riba. Čia viskas visiškai objektyvu. Jų gynybos pramonė daugiau neištrauks. Ir būtent tuo dabar apsprendžiami laiko intervalai tarp didelių raketų smūgių. Jiems reikia pagaminti. Raketos tiesiogine prasme į mus atskrenda tiesiai nuo konvejerio, nes nėra atsargų.
Laimei, jie padarė lemtingą klaidą 2022-2023-iaisias. Tada jie iššaudė savo strategines atsargas, tikėdamiesi, kad viskas greitai baigsis. Todėl dabar jie kritiškai priklausomi nuo to, kiek suspėjama pagaminti. Taigi.
Beje, tas faktas, kad jie neseniai pradėjo Kyjivui smūgiuoti S-400 raketomis, daug ką pasako. Būtent todėl, kad „Iskander“ių nepakanka, ir jie žino, kad daugiau nebus. O vis dar yra tam tikras S-400 rezervas, tad jie jau pyškina šiomis.
Kodėl jie to nepadarė anksčiau? Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji priežastis: S-400 raketos, naudojant jas prieš antžeminius taikinius, paprastai lekia į plotus, ne į objektus. Deja, „Iskander“is yra gana tikslus. Va „Kinžal“ šiaip sau, pasirodė besąs labai netikslus, priešingai nei buvo skelbta. Na, S-400 išties niekada neturėjo būti tiksli. Iš esmės ta raketa nėra skirta antžeminiams taikiniams. Tai priešlėktuvinė raketa. Betgi, kadangi užduotis užkošmarinti civiliokus, tai siekiant košmarinti civiliokus taiklumas pataikant daugmaž į Kyjivą juos tenkina. Tai, būtent, šaudoma į plotus.
Ir antra priežastis ta, kad jie S-400 naudoja numušti ten atskrendančiai mūsų produkcijai. Ir tame kontekste jie turi tam tikrą tų raketų atsargą, bet ji nėra beribė. Ir po kurio laiko jie susidurs su tuo pačiu iššūkiu, su kuo susidūrėme mes ir mūsų Patriot“ sistemos, jog liko paleidimo sistemos, betgi oi, ką iš jų paleidinėti?
3 skyrius: O kada Ukrainos raketos masiškai skris į rusiją?
– Šiame kontekste, žinai, labai norisi, nors tai lyg tai ne iš to bloko, bet labai norisi paklausti: „Na, ir kur mūsų masinė produkcija, kuri nuskristų ir viską jiems sudaužytų, kol jie neįstengia numušti? Tai, žinoma, pirmiausia turiu omeny raketas.
– Na, raketos yra kuriamos, kaip žinai. Tačiau sparnuotosios raketos jau skraido ir skraido gausiai. Na, o dronai. O dronais mes juos jau užblokavome.
– Na, dronai, žinoma, taip, dronai smogia.
– Aš ką tik mačiau tavo skeptišką…
– Dėl gausybės raketų. Taip, nes aš taip neskelbiau.
– Ne, taip, taip. Tiesiog žinau atsakymą. Jos skrenda, bet ar atkreipei dėmesį, kiek mes numušame, kiek ko numušame?
Mes praktiškai dabar nenumušame balistikos, nes neturime kuo. Taigi. Be atleisk, sparnuotąsias mes numušame beveik 100 proc.
Na taip, kas tau pasakė, kad rusai visai neturi oro gynybos? Faktas yra tas, kad kai išgirstame apie sėkmingus „Flamingo“ atvykimus, tai išties sudaro apie 5–10 proc. nuo paleistųjų skaičiaus. Tai reiškia, kad 90-95 proc. numušama.
Ir tai nėra todėl, kad „Flamingo“ būtų blogi arba mes juos netinkamai naudojame. Taip yra todėl, kad sparnuotoji raketa kaip produktas turi tam tikrų apribojimų. Iš tikrųjų tai kaip sunkus lėktuvas, kuris skrenda, skrenda ir skrenda neviršydamas garso greičio.
Tai lygiai tas pat, kaip mes numušame 100 proc. sparnuotųjų raketų. Na, labai retai nutinka, kai bent viena praskrenda. Na, va lygiai taip pat atrodo simetriškai. Priešingai, mūsų sparnuotųjų raketų skrydžio nuotolis kažkiek procentų šiek tiek didesnis. Todėl čia, deja, yra objektyvių apribojimų, taip.
Todėl laukiame balistikos, nes jie būtent neturi nieko, kas galėtų ją numušti kaip mes. Jie neturi paties pagrindo. Jie neturi analogo „Patriot“ sistemai.
Dabar mums trūksta raketų, bet jos iš esmės egzistuoja. Ir kol jų mums davė pakankamai, tai buvo normalu, kol, atsiprašau, degeneratas Trumpas pradėjo savo avantiūrą Irane. Per šią avantiūrą kiti degeneratai amerikiečiai kariškiai iššovė daugiau nei 1 100 „Patriot“ raketų. 1 100 į „šached“us. „Patriot“ raketomis, kurių kiekviena kainuoja kelis milijonus, tratino lėtai skraidančius, atsiprašau, aparatus, tekainuojančius 50 „kilobaksų“. Viskas, na, išties siaubinga. Tai nusikaltimas.
Ir, su visa pagarba Lockheed Martin, bet raketų „Patriot“ sistemoms pagaminama iki 600 per metus. Vadinasi jie kvailai paleido Persijos įlankoje realią dvejų metų serijinę produkciją į visiškai netinkamus taikinius. Ir dabar mes dėl to murkdomės šiose srutose.
Taigi, bet turiu omenyje, kad rusų situacija yra kitokia. Jie paprasčiausiai neturi savo analogo „Patriot“ sistemai. Tai yra, jie neturi nė vieno produkto, kuris galėtų numušti balistiką. Todėl, kai tik turėsime savo balistiką, ji tikrai nuskris. Be jokių jeigu. Ir tai vienintelis trečiasis komponentas, kurio mums vis dar trūksta.
Tai yra, dronais mes jau juos pasivijome ir net aplenkėme. Atkreipk dėmesį. Ir mes tai padarėme visiškai patys. Vakarų partneriai šioje srityje nėra mūsų pagalbininkai, nes patys tokio dalyko neturi ir jo negamina. Dabar jie taip daug į mus žiūri apakę. Ir mes neturėjome savo Irano, kuris rusams ėmė ir pilnai pastatė bei įrengė gamyklą Jelabugoje. Imkit atsuktuvą ir surinkinėkit. Beje, „Giranj“ jau yra tikras rusijos produktas. Bet toks buvo kelias. Pirmiausia – licencijuotų produktų surinkimas atsuktuvu, o vėliau daugiausia iš kiniškų komponentų. Va taip.
Na, mes tą kelią nuėjome nuo pačios pradžios ir dabar juos aplenkėme būtent dronais. Tiek pagal kiekį, kiek į juos paleidžiame, tiek pagal procentą, kiek pasiekia taikinį. Apskritai, beje, šioje situacijoje tai vienintelis dalykas, kuris mane stebina, toliau pasakosiu apie daugelį dalykų, kuriais manęs rusai nestebina.
Betgi išties jų oro gynyba mane nustebino. Tiesą sakant, turėjau geresnę nuomonę apie juos. Tikėjausi tam tikros lygybės dangaus apsaugoje.
Taigi, išskyrus tai, kad neturi nieko, kuo galėtų numušti balistiką, mūsų dangus daug geriau apsaugotas. Būtent dėl dronų ir sparnuotųjų raketų mes šiuo metu esame daug efektyvesni, kas, sakau, man buvo šiek tiek netikėta. Šiek tiek geriau vertinau jų oro gynybą.
– Na išties, kai atakuoja mus, taip pat visada nustembame, kai matome skrendančius tuziną tų dronų, t. y. supranti, kad kažkiek jau numušta, o tuzinas dar tiesiog tavo akyse lekia į taikinį ir atakuoja. Na, taigi, tai tas pats, kaip ir jiems apskritai, nes jų atmintis yra tik minutei.
– Tai tiesiog visiškai kiauras dangus.
– Na taip. Gerai. Bet visa tai, žinoma, yra puiku. Galime tikėtis, kad anksčiau ar vėliau turėsime balistiką ir jiems viską ten išdaužysime. Bet visa tai…
– Ko tikėtis? Na, tai iš tikrųjų faktas. Klausimas ar šiek tiek anksčiau, ar šiek tiek vėliau, ar ne?
– Na, būtent ir kalbu apie tai, nes vėlgi, gerai, visi sąžiningai einame į slėptuves, kai skrenda raketos, vadinasi, norime…
– O tu eini?
– Tai aš niekad gyvenime nėjau, bet, žmonės, taip nesielkit, būtinai eikite į priedangą.
– Ir tuo pačiu aš visiškai suprantu, kad jei atskristų tiesiai į mane, tai žūčiau. Valstybė dėl to nieko dėta. Tai mano pasirinkimas, kad pats nenueinu, kvailys. Atleisk…
– Aš taip pat, aš atsakau už save. Suprantu, kad gali atskristi. Na, tai kitas reikalas. Žmonės turi vaikų. Na, žmonėms yra daug priežasčių. Na, yra žmonių, kurie tikrai bijo. Ir, na, pripažįstu, tai labai baisu, kai tau už lango, taigi jau taip gaunasi, kad vis arčiau ir arčiau nukrenta. Būtent namai griaunami, ir nuoširdžiai pasakyčiau, kad…
– Ne, nes smūgių intensyvumas tik didėja, tada išties apima toks jausmas, kad ratas po truputį siaurėja. Pavyzdžiui, mano namas yra tokioje vietoje, jog virš manęs nuolat skraido, bet kuo toliau, tuo vis daugiau pažįstamų žmonių, netik tokių, su kuriais tik sveikinuosi, bet ir labai artimų žmonių. Va mano užtarėjai Vyšniove nuplėšė ir stogą, ir visus langus iškūlė. Dar vienai darbo kolegei šachedas atskrido tiesiai į statvamzdį. Ačiū Dievui, bent jau ne į jos butą.
Taigi taip, na, tai tikrai artėja. Tai faktas. Ir jie mus taip košmarins dar gan ilgai. Bet svarbiausia, kad va taip jie mus košmarina, o tuo tarpu mes ramiai ir metodiškai artėjame prie pergalės prieš juos.
Ir dar kartą priminsiu, kad iki 1945-ųjų balandžio imtinai. Neatmetu galimybės, kad paskutinė rusų balistinė raketa gali atskristi stačiai dieną ar dvi prieš visišką jų pralaimėjimą.
– Na, šiame kontekste, kaip visada, prisimenu tavo frazę, kurią įdėjome į pavadinimą, kad sunkiausia bus prieš pergalę. Kuo arčiau pergalės, tuo darosi vis sunkiau ir sunkiau. Ir jau ten, kas ištvers tą paskutinę dieną dar viena diena daugiau. Betgi tuo būtent galima ir pabaigti.
4 skyrius: Trumpo požiūrio pokytis: kada Ukraina galės gaminti savo priešbalistiką?
Taigi grįžkime prie persilaužimo. Ne, tiesiog čia galima paminėti, kas buvo sukurta. Tu priminei Ankoridžo dvasią, kuri atseit pasikeitė į Ankaros dvasią, kur Trumpas atseit pažadėjo mums licenciją.
– Aš esu labai atsargus dėl Trumpo pažadų, bet faktas tas, bent jau man, jog jis negalėjo mūsų prilenkti. Taigi jis neįstengė mūsų prilenkti rusų naudai. Tai jau faktas. O tai, kad jis staiga pradėtų su mumis draugauti ir mums padėti, man toli gražu ne faktas. Būčiau labai atsargus. Nors pati jo kalba Ankaroje liudija vieną dalyką.
Trumpas, apskritai (nenoriu tokio žodžio vartoti rusijos vasarą), na, pasakysiu taip: didelis bailys. Va taip. Jis labai didelis bailys ir visada nori būti nugalėtojo pusėje. Ir jei dar prieš metus ar net prieš pusmetį jam kažkodėl buvo visiškai akivaizdu, kad laimėtojas yra rusija, taigi, na, o dabar atrodo, kad jis persigalvojo ir jau bando, priešingai, susidraugauti su tuo, ką dabar laiko nugalėtoju. Gali būti, kad ta svyruoklė jo galvoje gali kryptelėti dar 25 kartus. Ir sakau, kad rimtai nieko nesitikiu iš jo pažadų, bet pats faktas, kad jis dabar pirmą kartą mato mus, o ne rusus, kaip nugalėtojus, daug ką parodo.
– Na, yra teigiamų dalykų, sukurta priešbalistinė koalicija. Tikriausiai vis tik gausime licenciją, bent jau raketų perėmiklių gamybai, nes man atrodo, kad europiečiai daugiau…
– Na, kaip ir šiandien, dar balistiką.
– Betgi tai pirma. O antra, deja, tai vis tiek užtruks labai ilgai, kaip suprantame. Na, kaip besinorėtų greičiau ir galbūt karo sąlygomis, tai bus daug greičiau nei ne karo sąlygomis.
– Bet tiesą sakant, manau, kad iš tikrųjų nesitikėčiau, jog mums būtų duota pakankamai raketų „Patriot“ sistemoms, arba kad mes patys pakankamai greitai įdiegtume savo gamybą prieš balistiką. Manau, kad ne.
Manau, kad jei ir turėsime kokį palengvinimą būtent nuo tų smūgių, nors aš remčiausi tuo, kad mums, kaip tiems londoniečiams, labiau tikėtina, jog teks paprasčiausiai išgyventi ir nuolat prisiminti, kad tai neturi įtakos karo eigai. Tai čia išimtinai mūsų užnugario papildomos problemos. Bet, jei ir įstengsime ką nors padaryti šiuo klausimu, tai greičiausiai ne dėl raketų perėmimo, o dėl paleidimo įrenginių medžioklės, taip pat dėl smūgių jas gaminančioms gamykloms. Jeigu jau kažko tikėtis, tai greičiau būtent to, nei raketų perėmiklių. Raketos perėmiklės bus, bet tai labiau tikėtina ateityje.
5 skyrius: Situacija fronte. Kostiantynivkos gynyba. Į ką maksva „maino“ Donbasą?
– Grįžtant prie persilaužimo, kalbėjome apie vieną labai svarbų dalyką. Tu sakei: „Na, tai neturi įtakos karo įvykiams“. Tad apie frontą. Kostiantynivkoje yra karštųjų taškų, kurie jau 10 kartų buvo atnešti putinui.
– Na, dabar Kupjanskas numeris du.
– Kupjanskas numeris du. Taip, Kupjanskas jau pamirštas, taip sakant. Na, taigi, ta situacija užgniaužta. Dabar vadinasi Kostiantynivką, kurią jie užiminėja, užiminėja. Na, ten išties labai sudėtinga ir labai sunku.
– Ne, ten labai sunku. Ten jau vyksta miesto mūšiai. Tai yra, kovos jau vyksta miesto viduje. Ir ką? Pavyzdžiui, jie jau užėmė Pokrovską. Nagi…
– Nagi, prisimink, kaip viskas vyko. Šiek tiek nepastebimai. Taigi, tiesiog kažkuriuo momentu pamatėme, kad tai jau raudona zona. Pokrovską ilgai griaužė….
– Kiek laiko buvo imamas Pokrovskas? Pusantrų metų.
– Norėjau tavęs paklausti.
– Jie užėmė Pokrovską po pusantrų metų trukusių sunkių miesto mūšių. Kostiantynivka yra daug didesnė. Klausimas – kokia jos perspektyva? Ar turime galimybių išlaikyti Kostiantynivką? Manau, kad nedaug. Manau, kad mes ją atiduosime, arba tiksliau, vėlgi, kaip su Pokrovsku, ne miestą, o vietą, kur jis buvo.
Deja, man labai skaudu tai sakyti. Žinai, kad mes visi antiteroristinės operacijos dalyviai ypatingai mylime Kostiantynivką. Tai visada buvo mūsų artimiausias užnugaris. Taigi. Betgi skaudu. Bijau, kad jau dabar faktas, jog kaip miestas ji pasmerkta, po karo ją teks atstatinėti iš naujo. Bet jei mes ją apleisime, tai aš visiškai pripažįstu, jog ne anksčiau kaip po šešių mėnesių, o gal po metų.
Taigi jie dėl šio miesto paklos saviškių maždaug vidutiniškos Europos kariuomenės kiekį. Taigi. O toliau atsivers kiti trys miestai: Kramatorskas, Slavjanskas, Družkivka. Ir taip kiekvieną iš jų galima ginti nuo šešių mėnesių iki metų. Ir už kiekvieną iš jų galima priversti juos pakloti šimtą tūkstančių karių. Ir kaip tai baisiai beskambėtų, mus tai tenkina.
Mūsų požiūriu, mums netgi naudinga, kad jų diktatorius primygtinai reikalauja „išspausti“ Donbasą. Nes jie neracionaliai naudoja parengtus kovai savo dalinius ir racionaliai neišnaudoja tinkamų taktinių galimybių. Juos gena visiškai bukas politinis nurodymas užimti Donbasą. Todėl jie atkakliai sutrupina visas kovai parengtas savo pajėgas į tą keturių miestų aglomeraciją, kuri išlieka paskutine Ukrainos kontroliuojama teritorija Donbase. Ten jie patiria visiškai neadekvačius nuostolius. Kuo ilgiau jie laikysis tos beprasmės taktikos, tuo mums geriau.
Išties mums nėra būtina išlaikyti tą aglomeraciją. Tu supranti, kad Ukraina lieka Ukraina ir be Kostiantynivkos ir netgi be visos tos aglomeracijos. Turime milžinišką užnugarį, išties vis dar turime svarbius miestus su daugiau nei milijonu gyventojų. Mums nebus jokia katastrofa, jei iš ten palaipsniui pasitrauksime; tuo tarpu jų realiai kovai tinkama kariuomenė senka ir vyksta mainai – tokie, kokiems, mano manymu, jų generolai niekada nebūtų pritarę. Tačiau vladimirasvladimirovičius liepė užimti Donbasą, tad jie jį ir užiminėja. Turiu omenyje tai, kad šiuo metu mes faktiškai išmainome Donecko aglomeraciją į Pietus. Štai kokia šiuo metu padėtis.
– Tu, kaip visada aplenki mano klausimus.
– Kol jie trupina savo kariuomenę Donbase, mes labai efektyviai ir sistemingai perimame Pietų kontrolę. Mes jau visiškai nutraukėme visą jų logistiką palei Azovą. Tai visas gyvybės kelias nuo Rostovo iki Krymo, į kurį, beje, 2023–2024 m. jie investavo milžiniškus pinigus ir nepaprastai daug pastangų.
– novorosijos greitkelis.
– Viskas. novorosijos greitkelio daugiau nebėra. Jame nieko nėra, tiksliau, jis yra, bet niekas juo nevažiuoja. Tai jau visiškai negyva zona. Logistikos požiūriu. Taigi Krymas jau atskirtas nuo žemyno. Dabar Krymas su žemynu sujungtas tik per Krymo tiltą ir Azovo jūrą. Na dėl Azovo jūros, vėlgi, galime sakyti, kad tai buvo susiję, nes po tų tanklaivių pjautynių, kurias ten surengėme, jau viskas.
Tai yra, visų pirma, Krymas dabar yra sala. Antra, toli gražu ne kiekvienas laivas iki jo nuplauks. Taigi, lieka tiltas, kurio mes visiškai sąmoningai neliečiame. Visiškai sąmoningai.
– Dar ne laikas, nes tiesiog norėjau užduoti mūsų skaitytojo nuolat keliamą klausimą. Būtent to aspekto jis neiškėlė – na, jis ne visada jį kelia. Ar nebūtų geriau?..
– Ne, ne, ne, ne, ne, ne. O, išties, pažiūrėk, kaip dabar veikia tas tiltas. Jis veikia būtent sąvartyno kryptimi. O mums naudinga, kad kuo daugiau rusijos civilių paliktų Krymą ir išsinešdintų į žemyną. Turime jį palikti ne tam, kad uždarytume juos saloje, o tam, kad suteiktume galimybę kuo daugiau jų iš ten išsinešdinti. Manau, jog išvykstančiųjų gausės dar, ateityje. Dabar išvyksta daugiausia tie, kurie ten tiesiog norėjo paatostogauti. Tačiau tikiu, kad tikrasis pikas – žmonės, kurie ten įsikūrė rimtai, įsigijo nekilnojamojo turto bei verslų, ir ta banga tų, kurie kadaise išskėstomis rankomis pasitiko okupantus, – dar tik laukia.
Manau, tai įvyks rudenį arba žiemą; kai priversime juos patirti tokią pat žiemą, kokia laukia mūsų, tada ir pamatysime, kokia gyventojų dalis liks laukti deokupacijos.
Žinai, čia negaliu susilaikyti nuo šiokio tokio juodo humoro. Pameni, kiek savo laiku būta tokių visiškai teorinių diskusijų? Kaip reikės reintegruoti tuos žmones po deokupacijos? Tad patraukėme priešingu keliu: pirmiausia integruojame juos į savo gyvenimą, o jau tada jie sulauks deokupacijos. Kol kas mokome juos gyventi taip, kaip mes gyvename jau ketverius metus. Ir tie, kurie tai ištvers, ir puoselės viltį, kad, net jei iš dangaus kristų akmenys, Ukraina sugrįš. Va tie…
– Na, tie, kurie tikisi Ukrainos sugrįžimo, tai gerai. Tai reiškia, kad ten yra mūsų žmonių. Žinoma, mes tai žinome. Tačiau žiūrėk, galimas ir atvirkštinis procesas: nes ir jie tikisi, kad mes čia palūšime – ypač žiemai vis rūstėjant, – nors iš tikrųjų randame būdų susitelkti, taip ir jie galėtų pasielgti. Suprantu, kad šiuo atžvilgiu nelabai tikime rusais, bet…
–Ne. Ir aš tau priminsiu būtent kas paradoksaliai parodė bent kažkokią socialinį organizuotumą. Niekas kitas, tik Sevastopolio gyventojai. Aš turiu omenyje „vatnikų“ pusę. „Vatnikų“ pusėje reali saviorganizacija, kaip nebūtų keista, kilo tik iš tų, kurie daugelį metų gyveno kaip Ukrainos piliečiai. Ir faktiškai jie tai perėmė iš mūsų, taip.
Vienintelis savarankiškas ir neapmokamas anti-Maidanas buvo išimtinai Sevastopolyje. Todėl Sevastopolyje, taip, neatmetu galimybės, kad susidursime net su pasipriešinimu iš pačios civilinės gyventojų dalies. Tai gali būti. O visame likusiame Kryme – ne. Na, o apie pačią žemyninę rašką tai net jokių kalbų nėra.
Ir grįžtame prie jos, nes frontas yra frontas. Taigi, kalbant apie frontą, mes turime mainus, kurie mums yra absoliučiai naudingi, ir nenaudingi rusams. Tai yra Donbaso iškeitimas į, atleiskit, Pietų Ukrainą ir Krymą. Taigi. Ir jei Ukraina liks be Kostiantynivkos ir net be tos Donecko aglomeracijos, tai atleiskit, kremliaus režimas neišliks be Krymo. Ir tai akivaizdu. Va taip.
Parengė LL, redagavo VK.