Nei plano B, nei visuotinės gynybos, nei visuotinio šaukimo. O dabar – dar ir be visavertės divizijos, į kurią sudėtos visos viltys ir rekordinės lėšos.
Arūnas Degutis
Visus šiuos metus kariuomenės stiprinimą painiojome su valstybės pasirengimu gintis. Divizijos kūrimą pavertėme kone visos gynybos politikos ašimi, nors ji apima tik karinę visuotinės gynybos dimensiją. O kur visa kita valstybė?
Dabar aiškėja, kad net šio vieno, svarbiausiu paskelbto projekto iki 2030 metų nesugebėsime įgyvendinti taip, kaip žadėjome.
Užtat puikiai mokame keisti bordiūrus, siaurinti gatves ir kelius, įrenginėti baseinus, planuoti kongresų rūmus, ledo arenas ir tiltus į niekur. Štai kur mūsų gebėjimai, ambicijos ir prioritetai, pasitinkant penktuosius plataus masto karo Ukrainoje metus.
Rekordiniai milijardai, ambicingi planai, iškilmingi pareiškimai. O rezultatas?
Gal jau verta nustoti pūstis ir pagaliau pripažinti, kad problema ne vien pinigų ar ginkluotės trūkumas? Gal pirmiausia turėtume išmokti valdyti savo valstybę, prisiimti atsakomybę ir vykdyti tai, ką patys įsipareigojome?
Nes jeigu nesugebame pasirengti ginti savo valstybės, neišvengiamai kyla klausimas: ar esame pakankamai subrendę ją turėti?