Lapkričio 14-ąją „Novynarnia“ „YouTube“ kanale paskelbto karinio ir politinio analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun pokalbio apie rusijos kariuomenę, Trumpą ir žiemą – kaip ją ištverti, kodėl putinas skuba užspausti Ukrainą dar iki sausio – I dalis:
-
Kodėl rusijos kariuomenė gali prarasti savo kovinį pajėgumą jau pavasarį, o putinas taip skubinasi iki sausio 3-iosios;
-
Kodėl kremlius iš tremties sugrąžino Surovikiną ir ką tai byloja apie padėtį jų kariuomenėje (citata-trigeris: „Surovikinas – tai generolas, nugalėjęs Zalužną“);
-
Ar „Starshield“ Ukrainai gali būti išjungtas ir kas dabar turi „mygtuką“ – jei tai ne Muskas;
-
Kodėl Kostiantynivka nėra Oleškos ir kodėl putinui reikia naujos „humanitarinės operacijos“.
1 skyrius. Citatos
Kyjivo biure būta aukų. Tarp žuvusiųjų – itin vertingi darbuotojai.
Tai gali būti akivaizdu ne visiems – juk daugelis čia, užnugaryje, karą vis dar vertina pagal „DeepState“ žemėlapius.
putinas tikrai turi priežastį laukti, tačiau jis neturi išteklių to sulaukti.
Tikimybė, kad bent kiek didesnė mūsų energetikos infrastruktūros dalis išliks sveika – na, ji labai maža.
Juokingiausia tai, kad tie „kiauliaskraidžiai“ atskrenda ir jus sunaikina.
– Sveiki. Žiūrite kanalą „Novynarnia“. „Novynarnia“ – tai kariaujančios Ukrainosnaujienos. Aš – Lesia Šovkun. Šiandien mano svečias – karinis-politinis analitikas, antiteroristinės operacijos (ATO) veteranas Evgenas Dykyj. Šiandien aptarsime temas, kurios, be jokios abejonės, labai rūpi mums visiems.
Trumpai tariant, rusija bando subombarduoti mūsų energetikos infrastruktūrą ir paralyžiuoti gyvenimą didžiuosiuose miestuose, taip darydama spaudimą užnugariui. Iš esmės, kaip visada sako Evgenas, jie taikosi į silpniausią mūsų vietą. Tuolaik mūsų gynybos pajėgoms ribojamas kovinių „Starlink“ terminalų naudojimas, be to, kalbama apie kažkokią „humanitarinę operaciją“ Kostiantynivkoje. Žodžiu, jie kiša mums kuo daugiau pagalių į ratus ir – švelniai tariant – krečia mums niekšybes.
Ar Ukraina atsilaikys visose tose sąlygose? Ypač prieš tą itin sunkią, kaip mums visi pranašauja, žiemą. Išties jos artėjimą jau pradedame jausti. Apie visa tai ir pakalbėsime, tad laukia įdomus pokalbis. {…}
2 skyrius. Frontas: kodėl dabartinė situacija yra geriausia nuo 2023 m. ir kodėl karo nereikėtų vertinti vien tik pagal „DeepState“ žemėlapius
– Pradėkime nuo padėties fronte – tiksliau, ne vien nuo paties fronto, o nuo platesnio konteksto, susijusio su derybomis ir visa ta tarptautine situacija, tiesiogiai įtakojančia mūsų padėtį fronte. Net neklausiu, ar iš šių derybų reikėtų tikėtis taikos, nes, regis, visi jau…
– Tikiuosi, kad, bent jau tarp tų, kurie mus stebi… Tesą sakant, bijau, kad vis dar yra… Nežinau, kaip geriausia tai išversti į ukrainiečių kalbą, bet čia visai tinka rusiškas terminas „nezamutnionnyje“ [neuždrumzlinti]. Įtariu, kad vis dar yra nemažai tokių „neuždrumzlintų“ ukrainiečių, kurie vis dar kažko laukia, tačiau tai tikrai ne mūsų auditorija.
– Na, aš irgi to tikiuosi, nes man tai tikrai sunku. Tiesą sakant, man buvo sunku net įsivaizduoti, kaip žmonės laukė. Na, gerai, tebūnie. Taigi, apie tai mes jau net nebekalbame. Suprantame, kad iš šių derybų taikos tikėtis nereikėtų. Iš jų galime tikėtis kitokių teigiamų pokyčių – pavyzdžiui, belaisvių mainų, kad galėtume apie tai pakalbėti. Tai yra…
– Tiesą sakant, sėdžiu čia ir laikau kumščius. Jei tas vienas konkretus dalykas, dėl kurio jie sutarė – apsikeitimas tūkstantis į tūkstantį – iš tiesų įvyks, na, tai tiesiog nuostabu. Juk išgelbėti 1 000 ukrainiečių sielų iš pragaro – vien dėl to verta dešimt kartų nuvykti į kažkokį, atleiskit, Abu Dabį; vien tam, kad paragautum to Dubajaus šokolado. Taigi. Dėl to verta.
– Taip pat labai tikiuosi, kad taip ir bus. Tačiau noriu priminti, kad praėjusį kartą, kai buvo sutarta dėl apsikeitimo formatu „1 000 į 1 000“, tas 1 000 žmonių realiai dar negrįžo. Turiu omenyje, kad procesas vyksta dalimis – bet svarbiausia, kad apsikeitimai iš viso vyksta, nepaisant jų masto; juk privalome susigrąžinti saviškius. Tai, ką jie ten patiria, yra tiesiog siaubinga. Tad šiuo klausimu viskas aišku, tačiau noriu paklausti apie kitą dalyką: ar tos derybos – ir visa su jomis susijusi situacija – nesutrukdys mūsų kariškiams įvykdyti savo darbus? Juk mes nuolat kalbame, kad kariuomenė – kitaip nei užnugaris – iš tiesų puikiai susidoroja su savo užduotimis.
– Ir, kas labai svarbu, kariuomenė kas mėnuo veikia vis geriau.
– Būtent.
– Tai galbūt ne visiems akivaizdu, nes daugelis žmonių užnugaryje apie karą vis dar sprendžia pagal „DeepState“ žemėlapius – ar juda fronto linija. Tačiau kare tai nėra svarbiausia. Fronto linijos poslinkis tėra pasekmė; karo esmė – paprasčiausiai tai, kas ką nukaus. O kalbant apie karą šalių – o ne atskirų žmonių – lygmeniu, viskas subendrinama nuostolių santykiu. Šiuo požiūriu, tiesą sakant, šiuo metu esame geriausioje padėtyje fronte nuo pat 2023-iųjų. Nuo tada, kai žlugo mūsų daug „išpijarintas“ 2023-ųjų kontrpuolimas, dar niekada nebuvome tokioje palankioje, sėkmingoje padėtyje, kokioje esame dabar.
2024-ieji buvo nepalyginamai blogesni. 2025-aisiais pasiekėme tą, na žinot, visišką dugną. Būkime atviri: nors ir palaikėme žmonių dvasią bei išlikome optimistai. O, beje, mūsų optimizmas pasirodė besąs pagrįstas, – abu žinome, kad tadum iš tikrųjų balansavome ant ribos. Tikimybė, kad fronto linija gali sugriūti, iš tiesų buvo didesnė nei nulis. Vis dėlto, tada teisingai įvertinome savo gynėjus ir gynėjas. Jie atlaikė viską, kas vyko 2025-aisiais, o nuo to momento padėtis tik gerėjo. O tas pagerėjimas, prasidėjęs 2026-aisiais, na, tai buvo tarsi eksponentinis kilimas aukštyn.
Pagerėjimu vadinu tai, kaip kinta mūsų ir priešo nuostolių santykis. Priešo nuostoliai auga tiesiog eksponentiškai – be to, didelę jų dalį sudaro neatstatomi nuostoliai. Tai faktas. Be to, prisideda vienas svarbus niuansas, susijęs su pačiomis orkų pajėgomis: didelė dalis jų nuostolių yra neatstatomi jau nuo pat pradžių – tiesiog todėl, kad jie beveik nededa jokių pastangų ką nors gelbėti. Tai, beje, yra esminis, milžiniškas skirtumas.
Skirtumas nuo mūsų pagal sanitarinius nuostolius, nėra toks didelis, kaip pagal negrįžtamus nuostolius. Nors net ir pagal sanitarinius nuostolius skirtumas nuolat yra kartais (jų – kelis kartus daugiau), o pagal negrįžtamus nuostolius, skirtumas nuolat visa eile [gerokai, kelis ar keliolika kartų] didesnis. Tai yra maždaug 8–10 ar net 12 kartų. Supranti, jog esant tokiam nuostolių santykiui – kuris ne tik išliko nemažesnis pastarąjį pusmetį, bet ir kas mėnesį vis labiau didėja mūsų naudai, – rusijos kariuomenė pavasarį faktiškai nusibaigs. Iki pavasario arba maždaug pavasarį.
3 skyrius. Ką Evgenas Dykyj turi omenyje sakydamas, kad rusijos kariuomenė „baiginėjasi“
Ir vėlgi išsiaiškinkime tai iškart, kad vėliau nebūtume apkaltinti „Arestovičiaus pasekėjais“ (turint omenyje jo liūdnai pagarsėjusią prognozę apie „dvi–tris savaites“). Kai sakau, kad „rusijos kariuomenė baiginėjasi“, neturiu omenyje, jog jų gretos visiškai ištuštės ar kad joje nieko nebeliks. Žmonių ten tiek daug, kad net ir atėjus pavasariui jų vis tiek bus daugybę kartų daugiau nei mūsų gynėjų. Tačiau tai jau nebebus kovai pajėgi kariuomenė. Kai nuostoliai persirita tam tikrą ribą – ypač kalbant apie karininkus, puskarininkius bei žemesniosios ir vidurinės grandies vadus – tai, kas lieka, nebėra veiksminga karinė jėga; tai tėra minia.
Taigi rusų minia okupuotose teritorijose bus ir atėjus pavasariui. Esmė bus nebe tai, kuriuose sektoriuose puola jie, o kuriuose – mes; klausimas taps gana paprastas: kur jie dar pajėgūs išlaikyti gynybą, o kur – jau nebe?
Ir, kad iškart užbėgtume už akių gal būsimiems klausimams, turiu omenyje būtent tokį scenarijų, kai viskas klostosi taip pat, kaip ir dabar. Kalbant apie mūsų pusę, tiesą sakant, nematau jokios rimtos rizikos, kad mūsų kariuomenės kovinis pajėgumas staiga smarkiai suprastėtų.
O dėl vienos konkrečios tokio pobūdžio grėsmės – apie ją netrukus pakalbėsime atskirai. Būtent apie tai, kas prasideda [angl. k.] šaknimi „star“. Taigi.
Tačiau, apskritai paėmus, šiuo metu nėra jokių tendencijų, kurios grėstų fronto griūtimi. Išvis apie fronto griūtį tiesiog pamirškime. Be to, nėra jokių požymių, rodančių, kad mūsų kariuomenė galėtų pradėti veikti prasčiau nei dabar. Tikėtina, kad ji veiks arba dar geriau nei šiuo metu, arba bent jau išlaikys dabartinį lygį.
O orkams padėtis yra visiškai priešinga. Dėl tų nuolatinių mūšių jų kovinis pajėgumas nuolat, kiekvieną mėnesį, realiai mažėja.
Todėl padėtis fronto linijoje mums šiuo metu yra palankesnė, pabrėžiu, nei bet kada anksčiau nuo 2023 metų. Be to, atsirado naujas veiksnys, kurio 2023-iaisiais nebuvo. Tuo metu, prieš kontrpuolimo nesėkmę, mes fronte turėjome pranašumą, tačiau neatakavome rusijos užnugario. Dabar, priešingai, mes sistemingai daužome rusijos užnugarį visais lygmenimis – nuo artimojo kariuomenės užnugario, į kurį nukreipti mūsų tikslūs vidutinio nuotolio smūgiai, iki objektų giliajame užnugaryje. Padėtis tapo tokia, kad, vaizdžiai [propagandinės neosovietų dainos žodžiais] tariant, „Sevastopolis laukia, Kamčiatka laukia, Kronštatas laukia“, nors Kamčiatka kol kas tik „laukia“.
– Į Omską jau skraidoma reguliariai.
– Būtent, taip. Būtent taip ir yra. Omskas jau lankomas reguliariai, ar ne? Kitaip tariant, tai jau nebėra joks rekordas – tai tiesiog įprasta veikla. Na, o apie Piterį net nekalbėsiu.
– Tiesą sakant, būtent to tavęs ir klausiau: ar visos tos derybos nepakenks mūsų dabartinei padėčiai?
– Žinai, atidėkim tai trumpam į šalį. Taip. Šiaip ar taip, užbaigdamas mintį dėl prognozės, kad orkai išseks, neįtraukiau vieno galimo scenarijaus: o kas, jei orkai vis dėlto paskelbs visuotinę mobilizaciją?
4 skyrius. Kodėl kremlius baiminasi mobilizacijos
Patikslinsiu – kalba eina ne apie mobilizacijos paskelbimą. Ji jau buvo paskelbta 2022 m. rugsėjį. Tačiau praktiškai nuo 2022 m. rudens ji nebuvo vykdoma. Teisiškai žiūrint, jiems nereikia jokių naujų oficialių pareiškimų – pakanka tiesiog duoti komandą „fas“ kariniams komisariatams. Tiems komisariatams dar vasarą išdalintos šaukimo kvotos – planai, kurie šįkart apima ir maksvą, ir Piterį, ko nebuvo 2022-aisiais. Tačiau atkreipk dėmesį: komanda „fas“ vis dar neduota. Viename iš ankstesnių mūsų pokalbių aptarėme, kad pasibaigus tam farsui – vadinamiesiems rinkimams į Valstybės Dūmą – viskas iškart įsibėgės. Na, ir ką matome? Nieko nevyksta.
Ką gi, padėtis fronte jiems blogėja. Ir blogėja smarkiai. Nemanau, kad generolai nereikalauja daugiau „mėsos“, tačiau, kažkodėl komanda „griaužti mėsą“ neduodama. Bandoma apsieiti pusinėmis priemonėmis – o tiesą sakant, netgi mažiau nei pusinėmis. Pavyzdžiui, masiškai surenkami įvairūs pažeidėjai – sulaikyti už pačius įvairiausius nusižengimus – ir verčiami pasirašyti karines sutartis; na, ir panašūs dalykai. Tačiau iš esmės viskas apsiriboja žmonių gaudymu ir privertimu pasirašyti sutartį. Tikra, visaapimanti mobilizacija nevyksta.
Į klausimą „kodėl“ – na, vienintelis paaiškinimas, kaip jau sakiau… Kariuomenei reikia visų 100 proc; tai nekelia jokių abejonių, ir generalitetas tai puikiai supranta. Nemanykime, kad jų generolai visiškai buki. Laimei, jie šiek tiek buki, bet ne tokie beviltiškai kvaili, kaip galbūt norėtųsi. Be to, neseniai jie sugrąžino vieną generolą, kuris, deja, tikrai nėra kvailas. Taip, jie sugrąžino Surovikiną iš tremties.
– Tu mane tuo tikrai užklupai nepasiruošusią.
– Surovikinas grįžo į Maskvą ir reguliariai lankosi fronte. Jis buvo sugrąžintas iš savo „garbingos tremties“ Alžyre, į kurią pateko po nesėkmingo „Wagner“ maišto. Mums tai ir gera, ir bloga žinia. Bloga – nes jis yra išties grėsmingas priešas. Juk būtent jis 2023-iaisiais sugebėjo mus veiksmingai nugalėti; būtent jis sužlugdė mūsų kontrpuolimą.
Na, arba – kalbant taip, kaip istorijos vadovėliuose dažnai mėgstama viską suasmeninti (nors iš tikrųjų tai šimtų tūkstančių žmonių darbas) – galbūt kada nors istorijos knygose bus parašyta, kad Surovikinas buvo tas generolas, kuris nugalėjo Zalužną. Taigi, viena vertus, blogai, kad čia sugrįžo toks grėsmingas generolas. Kita vertus, tai, kad jį susigrąžino – ir, galima sakyti, maldavo imperatoriaus jam atleisti – rodo, jog generolai bent jau supranta, kokia kritiška yra jų padėtis. Kitaip jie nebūtų jo sugrąžinę. Surovikino sugrąžinimas iš esmės yra pripažinimas, kad jie atsidūrė ant bedugnės krašto. Tai viena…
– Bet, na, akivaizdu, kad pats putinas nesupranta, kodėl būtent taip nevyksta.
– Tai jau atskira tema – tokia, kurios jokiu būdu negalime praleisti: ką supranta generolai, ką supranta verslo elitas ir ką supranta pats suverenas imperatorius. Mat neišnagrinėję šio klausimo, mes niekaip nesuprasime visos tos derybų eigos.
Tačiau trumpam palikime karinę temą. Kodėl generolams neduodama „mėsos“? Kodėl neskelbiama mobilizacija? Matau tik vieną logišką paaiškinimą: negalima pamiršti, kad rusiją valdo saugumo tarnybos. Jos stebi visuomenės nuotaikas kur kas geriau nei bet kuri viešosios nuomonės tyrimų agentūra. Ir jei saugumo tarnybos nepritaria mobilizacijai, vadinasi, jos puikiai supranta, kokios būtų to pasekmės.
Tai reiškia, kad… na, reikalas ne tik tas, jog tai būtų nepopuliaru; veikiau jie labiau bijo mobilizacijos nei savo paties kariuomenės žlugimo. Tai labai įdomus momentas. Panašu, kad jie dar nėra pasirengę suvokti minties, jog jų kariuomenė gali tiesiog subyrėti. Savo ruožtu esu išsakęs prielaidą, kad ji gali subyrėti maždaug pavasarį.
Tačiau visa jų dabartinė strategija nukreipta į tai, kad karas net nesitęstų iki pavasario. Jie nori mūsų kapituliacijos dabar – nori jos būtent šiuo, esamu palankiu momentu.
5 skyrius. Kas Ukrainos laukia per artimiausius pusantro mėnesio
Iki sausio 3-osios atvertas galimybių langas traukiasi tiesiog mūsų akyse, susitraukia tarsi šagrenės oda [plg, Onorė de Balzako romaną ,,Šagrenės oda‘‘]. Po sausio 3-iosios Amerikos žmonės, pagaliau pradėję taisyti savo klaidą, bus jau kitoje padėtyje. Žinoma, nereikėtų įsivaizduoti, kad sausio 3-iąją Trampulis tiesiog kažkur teleportuosis, kaip ir nereikėtų tikėtis, kad jis staiga nustos mums kenkti. Vis dėlto sausio 3-iąją darbą pradės naujas Kongresas, kuris tvirtai jį tramdys – be kita ko, ir Ukrainos klausimu.
Ir galimybių mums pakenkti Trampuliui liks dešimteriopai mažiau nei turėjo per pastaruosius dvejus metus. Jiems beliko vos pusantro mėnesio. Būtent todėl šiuo laikotarpiu jie spaus mus nevilties kupinu įniršiu. Beprotiškai mus užspausti fronte jie neturi nei su kuo nei kuo. Todėl jie darys didžiulį spaudimą dviem kitais frontais: per kitas šešias savaites stengsis sukelti kuo daugiau chaoso mūsų užnugaryje ir kartu maksimaliai išnaudos Trumpo svertą pergalei.
6 skyrius. Amžino skrydžio, agente Krasnovai
Na, man atrodo, kad. ne mes vieni suprantame, kaip greitai verčiasi kalendoriaus lapeliai. Ne mes vieni žinome, kiek mažai laiko liko iki sausio 3-iosios. Tai akivaizdu net ir iš pastarųjų Zelenskio pareiškimų. Kad ir naujausi jo žodžiai apie Trumpą – tonas toks, koks dar prieš mėnesį būtų buvęs tiesiog neįsivaizduojamas. Manau, tai ir pati pastebėjai. O kur dar tas „kapitonų konkursą“ primenantis pokštas apie Grenlandiją, kuris išties nebuvo joks pokštas, o labai aiškus, aštrus pareiškimas.
Jei prieš mėnesį būtumėte įsivaizdavę pareiškimą, kuriame užsimenama, kad amerikiečiai nori susitarti su rusais mūsų teritorijos sąskaita – na, būčiau jiems pataręs ieškoti kito kelio. Juk suprantate, kad mes visi – visi iki vieno – pastaruosius dvejus metus tai puikiai supratome. Bent jau nuo Ankoridžo, ar net anksčiau – pasikeitus Ovalinio kabineto šeimininkui. Tačiau garsiai apie tai kalbėti buvo neįmanoma. Žinoma, kažkoks Dykyj „Novynarnia“ kanale ir leido sau taip išsireikšti, bet niekas iš mūsų aukščiausių pareigūnų negalėjo net pagalvoti apie tokius pareiškimus. Tačiau dabar – visai kita kalba. Trampulis – „numuštas lakūnas“. Tiesiog norisi pacituoti „Fighter Bomber“: „Amžinojo skrydžio, brolau“. Taigi, amžino skrydžio, agente Krasnovai.
– Tiesą sakant, man tai atrodo labai optimistiška.
– Ne, na, ne, ne. Deja, kol kas jis – „numuštas lakūnas“ ne ta prasme, kaip tie trys rusų ekipažai, kuriuos sunaikino pati rusijos „beprasmiška ir negailestinga“ oro gynyba.
– Ne, aš turiu omenyje tai, kad, nepaisant visko, jis visgi sakė būsiąs „ponas Veto“ ir panašiai. Tad, regis, orientuotis situacijoje vis tiek bus gana sunku.
– Žinoma – kaip jau sakiau, jis niekur nenusiteleportuos ir toliau darys žalą, tačiau jo galimybės sumažės daugybę kartų. Be to, pagalvok: jei ištvėrėme tuos dvejus metus, kai jis buvo savo galios viršūnėje – kai jam nebuvo jokių suvaržymų, kai jis kontroliavo abu Kongreso rūmus ir galėjo daryti viską, ką tik norėjo, – jei atlaikėme tą spaudimą, tai tikrai ištversime ir likusį pusantro mėnesio. Juk galime!
7 skyrius. Kas bus su „Starlink“ sistemomis?
Kuo dar jie galėtų mums pakenkti? Va jie gali mums visiškai išjungti „Starlink“. Nebepamenu, ar praėjusį kartą kalbėdami aptarėme perspektyvą, kad jie išvis gali mums išjungti visus „Starlink“ terminalus, ir įjungti rusams?
– Taip, kalbėjome apie tokią galimybę , kad tai gali nutikti ir kad būtent Muskas galėtų taip pasielgti.
– Taigi. Betgi dabar prognozė keičiasi, nes mes kalbėjomės dar prieš JAV kadencijos vidurio rinkimus. Dabar Muskas bus itin atsargus, kad tik nepadarytų kokios nors klaidos. Po to, kai ta svarbi figūra – turtingiausias pasaulio žmogus – akivaizdžiai pasidavė panikai ir savo paties platformoje realiuoju laiku ėmė trinti savo įrašus prieš demokratus, kai tik pradėjo aiškėti rinkimų rezultatai. Na supranti, kad jis nėra tas žmogus, kuris norėtų nugarmėti į bedugnę kartu su Trampuliu. Juk jis dar ne toks senas…
– Vis tik „Starlink“ – o tiksliau, „Starshield“ – būtent va dabar yra gana specifinėje padėtyje.
– Išties, ką aš noriu pasakyti? Anksčiau Elonas darė mums spaudimą kartu su Trumpu. Dabar Elonas, greičiausiai, to nebedarys. Jis bijos sugadinti santykius su Kongresu. Jam reikia didžiulių JAV valstybinių užsakymų, o – būkime atviri – būtent Kongresas balsuoja dėl biudžeto. Kad ir ką siūlytų Trumpas, jei Kongreso nariai nuspręs, kad Elonas peržengė ribą, jis tiesiog negaus tų daugelio milijardų dolerių vertės kontraktų – o būtent jų jam šiame gyvenime labiausiai ir reikia.
Taigi, dabar jis bus daug atsargesnis nei anksčiau. Nepriklausomai nuo to, ką jis iš tiesų galvotų ar kaip būtų nusiteikęs mūsų atžvilgiu, jis elgsis atsargiai.
Atkreipk dėmesį: prieš mėnesį mums buvo atjungta viskas – tiek standartiniai „Starlink“, tiek „Starshield“. Tačiau dabar kalbama tik apie „Starshield“. Mat „Starshield“ – tai, sakykim, karinė „Starlink“ versija. Jų „išjungimo mygtukas“ yra ne Elono rankose; tas mygtukas – pas…
– Hegseth‘ą.
– Taigi, kitaip tariant, būtent pats Pentagonas šiuo metu tiesiogiai riboja mums greitį, o Elonas nusiplovė rankas ir pasitraukė į šalį. Vadinasi, tikimybė, kad Elonas įjungs „Starlink“ rusams, taip pat smarkiai sumažėjo. Prieš mėnesį maniau, kad tai visiškai įmanoma, bet po šių rinkimų – jau nebe. Manau, kad jei jis dabar įjungtų „Starlink“ rusams, beveik neabejotinai prarastų kitų metų biudžete numatytus kontraktus. Jis tuo nerizikuos. Tad, iš esmės, Eloną galime išbraukti iš lygties. Manau, kad šioje arenoje jis nustojo būti aktyvus žaidėjas. Greičiausiai jis tiesiog lauks ir stebės situaciją.
Trumpas su Hegseth‘u kol kas lieka. Ir va kur jie mums atsisveikinimui gali pakenkti – tai jie kol kas riboja greitį. Iš principo jie gali mums išjunti „Starshield“ ir pabandyti pateikti tai kaip paprasčiausius techninius nesklandumus. Tačiau labai tikiuosi, jog, kadangi tai nėra jokia staigmena – praėjo, regis, du mėnesiai nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės, o apie tai kalbėjomės jau tada – mūsų kariškiai šio laiko veltui nešvaistė.
Manau, kad kol mes su tavim viską svarstėme, mūsų kariškiai ieškojo, kas galėtų būti kaip kažkoks pakaitalas, alternatyva.
– Klausimas, kiek apskritai įmanomas lygiavertis pakaitalas, nes, na, visiškai lygiavertis…
– Na, žodis „lygiavertis“ čia nelabai tinka. Deja, lygiaverčio pakaitalo nėra. Mat būtent tai ir daro Muską išties unikaliu: jis sukūrė sistemą, kuri neturi jokio visapusiškai funkcionalaus analogo niekur kitur pasaulyje. Tai nemalonu, bet toks jau faktas.
Kita vertus, prisiminkime, kad šį karą pradėjome neturėdami „Starlink“. Be to, pažvelkime į kitą fronto linijos pusę. rusai kariauja be „Starlink“, tiesa? Vienu metu jie prie tokio ryšio priprato – juk prie gero dalyko priprasti lengva. O kai po vieno vienintelio Fedorovo skambučio jiems „Starlink“ buvo atjungtas, iš pradžių kilo tikra panika; jų ryšio sistemos visiškai žlugo. Na ir kiek laiko jiems prireikė, kad įdiegtų alternatyvų ryšį?
– Išties gana greitai.
– Na, ne. Tiesą sakant – atvirai kalbant – sakyčiau, kad viskas vyko lėtai. Du mėnesiai – ilgas laikas. Jiems prireikė maždaug dviejų mėnesių, kad viską vėl sugrąžintų į vėžes. Žinoma, nėra taip tobula, kaip buvo tada, kai turėjo „Starlink“, bet viskas veikia. O tai ir yra svarbiausia.
Taigi, pasiruošimui turėjome 2–3 mėnesius. Labai tikiuosi, kad tie mėnesiai nepraėjo veltui, kad nebuvo tiktai tikimasi, jog kaip nors išsisuksime ir paslauga galiausiai nebus nutraukta. Įtariu, kad kol diplomatai stengėsi užkirsti kelią paslaugos nutraukimui, kariškiai sprendė, ką darysime tą dieną, kai išjungs.
Ką gi, labai norėčiau tuo tikėti. Jei, neduok Dieve, paaiškėtų, kad yra kitaip, tai prilygtų tokio masto aplaidumui, kurį būtų galima beveik lyginti su 2022-ųjų šašlykais. Vis dėlto norisi tikėti, kad mes mokomės iš savo klaidų.
Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad, be bandymų išjungti mums „Starshield“, jie tiesiog nieko daugiau negali prieš mus padaryti. Štai, jie netgi pabandė panaikinti rusiškai naftai taikomas sankcijas. Tanklaiviai šiek tiek pakeliavo po Atlantą, sakykim, paplaukiojo, pasivaikščiojo, apsisuko ir patraukė atgal namo. Nors Trumpas sankcijas neva panaikino – tai jau taip „agentas Krasnovas“ visiškai išsidavė; kaukės galutinai nukrito, – nė viena Amerikos kompanija neužkibo ant kabliuko. Nė viena Amerikos kompanija nenupirko nė vieno litro. Kitaip tariant, na, tiesiog pasakykime, kad ne visi Jungtinėse Valstijose yra idiotai.
8 skyrius. Kodėl Kostiantynivka – tai ne Oleškos, ir kodėl putinui taip desperatiškai reikia „humanitarinės operacijos“
– Betgi vis dėlto tam tikros derybos viena ar kita forma vyksta. Į tą procesą Europa lyg ir įtraukiama, lyg ir neįtraukiama. Apie tai užsimenu todėl, kad, turint omenyje tikimybę, jog jie gali iškrėsti dar kokią nors niekšybę – na, tiesiai šviesiai tariant, bandyti mus „išdurti“, – atkreipkite dėmesį į tezes, kurias skleidžia putinas: visas tas kalbas apie kažkokias „humanitarines operacijas“ Kostiantynivkoje. Jis gi supranta, kad tiesiog nepajėgia užimti Kostiantynivkos. Jiems tai tiesiog nepavyksta, nors savo žemėlapiuose jie jau seniai pasižymėjo ją kaip savą ir viską susiplanavo, realiai užimti jos negali. Nors Zelenskis teigė, kad derybų metu putinas išsakė tokias tezes, iš kurių buvo aišku, jog jo suvokimas apie padėtį fronte visiškai skiriasi nuo tikrovės.
– Taigi.
– Bet vis tik pakalbėkime apie Kostiantynivką. Ar gali būti, kad jis – na, susodintų tuos delegatus ar derybininkus – nežinau, kaip juos pavadinti – ir jie, pavyzdžiui, galėtų perduoti žinią Melanijai Trump, ir galbūt iš to kas nors išeitų? Galbūt išties pabandykime kažką tai suorganizuoti, ar ne? Ar tai…
– Labai tikiuosi, kad nepasimausime ant tokių nesąmonių. Padėtis Oleškose buvo išties išskirtinė – ir labai siaubinga. Tai buvo teritorija, kurią rusai jau seniai ir tvirtai buvo okupavę – teritorija, kurios tikrai nebuvo tikimasi greitai išvaduoti. Kitaip tariant, bent iki pavasario tikrai niekas nebandys forsuoti Dniepro ir persikelti į kairįjį krantą. Kartą jau bandėme tai daryti; sumokėjome didelę kainą ir, deja, išsilaikyti nepavyko. Dabar, ypač šaltuoju metų laiku, ten tiesiog niekas neis. Trumpai tariant, buvo aišku, kad Oleškų deokupacija artimiausioje ateityje nėra reali.
Tuo tarpu ten buvo užblokuoti daugiau nei 800 ukrainiečių, kurie tiesiogine to žodžio prasme mirtinai badavo. Būtent todėl ši humanitarinė operacija mums, be jokios abejonės, buvo naudinga.
Taip, puikiai suprantu, kad per šį laiką rusai ten atstatė savo įtvirtinimus, pilnai rotavo asmeninę sudėtį ir ją padvigubino, atgabeno ten velnišką kiekį amunicijos ir maisto. Ir esu visiškai tikras, kad sutikdami su šiuo susitarimu, mes supratome, jog būtent taip ir nutiks. Tačiau iš tikrųjų mums tai nėra kritiškai svarbu.
Mane gana nustebino žmonės, kurie tuo metu pradėjo kelti paniką, tvirtindami, kad rusai dabar iš ten patrauks link Chersono. Variantas, kad rusai iš Oleškų puls Chersoną, yra dar labiau nerealesnis nei tai, kad, mes atseit ruošėmės išvaduoti Oleškus, bet dabar neva to padaryti nebegalime. Juk kairiajame krante…
– Man veikiau atrodo, kad jie tiesiog suintensyvins apšaudymus, nes sustiprino savo pozicijas. O kalbos apie tai, kad jie puls Chersoną – tai tiesiog…
– Ką gi, dar kartą – šias pozicijas sunaikins mūsų dronai; taip pat metodiškai ir ramiai, kaip ir anksčiau. Tik šįkart jų rankose nebebus 800 mūsų įkaitų.
Kitaip tariant, nieko iš tiesų reikšmingo ten nepraradome nieko, kas galėtų paveikti karo eigą, tačiau išgelbėjome 800 ukrainiečių gyvybes. Tai buvo puiki operacija. Net jei paliktume nuošalyje politinį aspektą, jau paprasčiausias faktas, jog buvo išgelbėta 800 ukrainiečių. Juk dėl ko mes kovojame, jei ne dėl to? Būtent.
Tačiau būta ir politinio aspekto. Ir, kas įdomu, būtent tuo metu, kada kai kurie žmonės čia kurstė aistras apie „išdavimą“, rusijos karo korespondentai iš tiesų skundėsi, apgailestavo, kad mes juos pergudravome. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad, stebint Amerikos žiniasklaidos kameroms, 17 autobusų pajudėjo Ukrainos link, o į rusiją – tik 4. Štai jums ir tikrasis referendumas po ketverių okupacijos metų: 4 autobusai prieš 17. Tokia jau ta realybė.
– Tačiau šiuo metu esmė ta, kad Oleškų reikėjo.
– Oleškų tikrai reikėjo. Tačiau su Kostiantynivka situacija visiškai kitokia. Ten nėra įstrigusių civilių, kurie norėtų išvykti, bet negalėtų. Nėra jokios blokados. Fronto linija eina tiesiai per miestą.Žinoma, tai baisu. Žinoma, tai daro miestą visiškai netinkamu normaliam gyvenimui. Tačiau iš ten galima išvykti bet kuria kryptimi. Tie, kurie yra neokupuotoje miesto dalyje, gali vykti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, o esantys okupuotoje dalyje gali lygiai taip pat lengvai išvykti į rusiją.
Be to, laiko buvo apstu – skirtingai nei Oleškose, kurios buvo okupuotos, na, faktiškai per kelias valandas nuo plataus masto invazijos pradžios, – Kostiantynivkoje buvo daugybė laiko išvykti. Žmonės, kurie ten liko, tai padarė dėl įvairių priežasčių – dabar nesigilinsime į konkrečius jų motyvus, – tačiau jie liko ten sąmoningai. Buvo daugybė galimybių išvykti ar pasitraukti, todėl nieko evakuoti nereikia. Be to, tai nėra tokia situacija, kurioje laikinos paliaubos nepakeistų fronto linijos.
Prie Oleškų fronto linija tos humanitarinės operacijos metu nepakito – ir negalėjo pakisti, nes ji eina Dniepro farvateriu. O Dniepro farvateris niekur nepasislinko vien todėl, kad ten laikinai nutraukėme ugnį.
O nutraukti ugnį Kostiantynivkoje – tai tiesiog reikštų miesto, kurio priešas nepajėgia užimti savo jėgomis, atidavimą. Paimkime, pavyzdžiui, putino pareiškimus: jis tvirtina, kad neva kontroliuoja Kostiantynivką ir „maloningai“ sutinka leisti mums evakuoti iš ten žmones. Na, tai juk ne pirmas kartas, tiesa? Pameni, kiek buvo tų blefų apie įvairius „katilus“ (apsupimus)! Pameni, į kiek „katilų“ mes neva jau buvome patekę ir kiek tūkstančių karių, kaip teigta, buvo juose įstrigę?
– Na, kiek kartų jie neva „užėminėjo“ Kupjanską.
– Ne, betgi dabar aš konkrečiai kalbu apie istorijas, susijusias su derybomis ir „katilais“. Mat tas blefas jiems vieną kartą suveikė dar, atleiskit, 2015-aisiais. Su Debalceve. Tuomet jiems pavyko apgauti mūsų tuometinį prezidentą ir mūsų delegaciją. Jie sugebėjo įtikinti juos, kad 3 000 mūsų karių Debalceve yra visiškai apsupti – patekę į „katilą“ – ir kad, jei nebus pasirašytas „Minskas-2“, Debalcevė taps antruoju Ilovaisku, tik su dar didesniu aukų skaičiumi. Ir, deja, mūsų pusė tada ant to užkibo.
Na, juk mokomės iš savo klaidų, tiesa? Antrą kartą ant to tikrai nepasimausime. Bet tada jiems pavyko, o dabar jie be galo nori tai pakartoti. Žinote, Kostiantynivkos ir putino pareiškimų atžvilgiu, man iškart ateina į galvą rusiškas posakis: „Dar nesugavęs baltosios gulbės, jau ją valgai“ [liet. gal tiktų: ,,Geriau žvirblis rankoj, nei briedis girioj‘‘.]. Būtent apie tai čia ir eina kalba. Tai naivi, tikiuosi, seno kagėbisto viltis: kad miestą, kurį jo kariuomenė nesėkmingai bando užimti jau ne pirmus metus, jis gali tiesiog perimti per Melaniją, kad mes patys jam tą miestą atiduosime vien todėl, kad Melanija paprašytų.
Na, nemanau, kad mes tokie naivūs. Aš vis tik būčiau, sakykim taip, šokiruotas ir nustebęs, jei pasiduotume tokiai provokacijai. O tai būtent provokacija: jis nori išspausti iš mūsų Kostiantynivką ne karinėmis priemonėmis, o per Melaniją.
Parengė LL, redagavo VK.