Rugpjūčio 21-ąją minint kario savanorio Artūro Sakalausko žūties 33-iąsias metines, premjerė Ingrida Šimonytė teigė, jog nors 1991 metais Rusijoje rengtas pučas, nusinešęs ir A. Sakalausko gyvybę, žlugo, tuomet gyvavę imperijos grobuonys vėl atgimė ir kėsinasi į išsaugotas Lietuvos vertybes.
„Šiandien kažkaip kitaip skamba labai labai dažnai mūsų kartota frazė, jog čia mes pagerbiame ir paminim paskutinę sovietų okupacijos auką, kad kartu pažymime žlugusį pučą. Taip, tas pučas gal ir žlugo, visgi, kaip dabar jau visi puikiai matome, imperija, imperijos grobuonys atgimė, ir tas pučas gavo progą revanšui“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Anot jos, priešiškos jėgos vėl bando kėsintis į žmonių laisvę, orumą bei valstybių teritorinį vientisumą, kurį gina tarptautinė teisė.
Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, kalbėdamas apie A. Sakalausko auką teigė, jog kario žūties laikas ir aplinkybės simbolizuoja nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos įsitvirtinimo procesą bei priimtus teisingus sprendimus.
„Labai gerai pamenam, kai kaikas siūlė neskubėt, palaukt (…), bet mes nelaukėm, nes buvom apsisprendę ir turėjom stiprius lyderius. Ir tada kažkas investavo į Gorbačiovą, galvojo, kad jis gali transformuot, reformuot Sovietų sąjungą, o lietuviai viską gali sugadint savo radikaliais sprendimais, bet, pasirodo, buvom tiesos pusėj, padarėm išmintingus ir labai labai drąsius sprendimus, kurie jau po to buvo vainikuoti tarptautinio pripažinimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo. O Artūro auka yra viso to simbolis“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras.
Ministro teigimu, raginimai palaukti bei baimė sugriauti imperiją, imantis reikšmingų priemonių, pastebimi ir šiandien. Anot L. Kasčiūno, vykstant karui Ukrainoje ypač svarbu telkti jėgą ir nevengti sudėtingų sprendimų priėmimo, nes tik jėga gali užtikrinti taiką.
„Ta jėga gerbia tiktai jėgą. Jeigu mes būsim stiprūs, tada turėsim taiką“, – sakė L. Kasčiūnas.
Anot jo, A. Sakalausko auka tapo tautiečių stiprybės ir valios priešintis simboliu bei įvėpimu.
Lietuvos kariuomenės vadas R. Vaikšnoras, pagerbdamas žuvusiojo atminimą, teigė, jog A. Sakalausko auka nenuėjo perniek, o valstybė, už kurią jis kovojo, tik stiprėja.
„Šiandien mūsų kariuomenė stiprėja, esame NATO, pačio galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalis, turime sąjungininkus Lietuvoje, kurie pasiruošę patys į petį su mumis stotį į kovą, jeigu to reikėtų“, – teigė R. Vaikšnoras.
Į žuvusiojo pagerbimo ceremoniją atvykęs profesorius Vytautas Landsbergis pabrėžė, kad A. Sakalausko žūtis, kovojant už Lietuvą, pasirinkimas gelbėti šalį, kuriai grėsė pavojus, atspindi ir pačios Lietuvos pasirinkimą bei norą būti laisva.
„Tai yra pašaukimas, ir tam nėra jokių didelių aiškinimų. Tai ateina iš širdies, iš proto, iš supratimo, kur esame, kuo esame, ir kuo būsime gyvi arba ir žuvę. Ir mirę liksime tokiais, kokiais buvome iki paskutinės akimirkos – ištikimais“, – apie pučo metu žuvusį Lietuvos savanorį kalbėjo V. Landsbergis.
Lietuvos karys savanoris Artūras Sakalauskas narsiai pasitiko ir savo gyvybės kaina, drauge su kitais Parlamento gynėjais savanoriais, sustabdė puikiai ginkluotą „specnazo“, t.y. atskirosios smogiamosios kuopos kariškių grupę, atvykusią automobiliu „UAZ“. Šios grupės užduotis buvo prasiveržti iki Seimo II-ųjų rūmų įėjimo ir jį užimti, bet prieš tai ji privalėjo sunaikinti Atkuriamojo Seimo gynėjų kontrolinį blok-postą A. Goštauto gatvėje prie „Geležinio Vilko“ tilto.
Ši sovietinių smogikų grupė buvo pavaldi SSRS VRM vidaus kariuomenės pulkininko Nikolaj Mironenko vadovautos 42-osios divizijos (karinio dalinio Nr. 3404, vadinto „Pabaltijo divizija“), atskirosios ypatingosios specialiosios paskirties brigadai (k/d Nr. 3700, vadintai „Vilniaus brigada“), kuriai tuomet vadovavo papulkininkis Liabin O.A.
Tuomet Parlamento gynėjų, kurių tarpe kovojo ir a.a. Artūras Sakalauskas, dėka sovietų specialios paskirties smogikų užduotis buvo sužlugdyta. Į nelaisvę buvo paimtas šios grupės karys Andrej Batrak, kurį Lietuva kilniaširdiškai gražino jo motinai ir leido jam išvykti į tėviškę Ukrainoje, su sąlyga, kad jis nebegrįš tarnauti sovietams ir nebekovos prieš Lietuvą.
Pažymėtina, kad A. Batrak paėmimo į nelaisvę metu iš jo buvo atimtas AKMS su šūvio liepsnos ir garso slopintuvu (PBS) bei juo šaudyti skirtais „US“ šoviniais, iš tos pačios šovinių partijos, pagamintos tais pačiais 1968 ir 1969 m. toje pačioje Luhansko šovinių gamykloje Nr. 711, kurių tūtelės buvo rastos 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės posto vagonėlyje šalia nužudytų mūsų pasienio ir muitinės pareigūnų kūnų.
Kilniaširdiškai į laisvę paleistas Andrej Batrak, net neapklausus jo Medininkų byloje, duotojo pažado ir motinos garantijos neištesėjo. Nedelsdamas sugrįžo į tarnybą vidaus kariuomenėje. Buvo apdovanotas medaliu „už kovinius nuopelnus“ 1991 m. įvykių Lietuvoje metu. Beveik iki 2020 m. tarnavo Rusijos Federacijos VRM vidaus reikalų kariuomenės Šiaurės – Vakarų apygardos vado pavaduotoju auklėjamajam darbui. Pakeltas į generolo majoro laipsnį.
Fotoreportažas iš renginio publikuojamas šios svetainės skiltyje FOTOGALERIJA —>2024 METAI
