Ukraina atsimuša į Baideną: pagrindinis sąjungininkas bijo Ukrainos pergalės. Kaip jį perkalbėti? – Evgen Dykyj
Priešas kontroliuoja dangų, jų aviacija pranašesnė nei mūsų daugiau nei dešimt kartų. Mes taupome kiekvieną sviedinį, priešas jų paleidžia kelis kart daugiau. Sąjungininkai mums pateikė šarvuotos technikos maždaug kaip kokioms dviem amerikiečių divizijoms.
Prieš mus – pusantro tūkstančio kilometrų ilgio frontas, šimtai kvadratinių kilometrų minų laukų ir trijų įtvirtinimų linijų ešeloninė gynyba. Va tokia yra realybė, kurioje prasidėjo ir dabar vyksta mūsų puolimas.
Realybė, kokioje nė viena mūsų sąjungininkų armija niekad nepuolė, netgi nieko panašaus nebandė. Pagal jų teoriją tai neįmanoma.
Teorija tikrai išmintinga ir teisinga, tokiomis sąlygomis pulti neverta. Tačiau mūsų realybėje mes tiesiog neturime pasirinkimo – todėl puolame. Ir nepaisant visų tų sąlygų, nepaisant teorijų prognozių, mes vis tiek tęsiame puolimą ir kasdien dantimis atgraužiame ne tik kitus savo žemės metrus, bet ir kitas pozicijas, kitas priešo atramas ir blokus, tai yra, po truputį, lėtai, bet užtikrintai, triname iš žemėlapio pirmąją iš trijų priešo gynybos linijų kartu su jos gynėjais. Ir nenumaldomai artėjame prie antrosios – dar tvirtesnės…
Tuo tarpu kitoje realybėje sotus Harvardo politikos mokslų profesorius, karą tematęs tik per televizorių, ima kalkuliatorių ir atstumą iki Sevastopolio dalija iš atstumo, kurį mūsų kovotojai įveikė per dieną. Ir rimta mina rašo, kad mes Krymą išvaduosime tik po kokių 16 metų.
Jis nesuvokia, kad kare atstumai nėra tiesiniai – būna vienas kilometras, kurį tenka pralaužinėti mėnesius, o toliau už gynybos linijų driekiasi šimtai kilometrų, kurie bus praeinami per dieną – jei prieš tai bus įveiktas tas pirmasis kilometras. Tai aišku kiekvienam kariavusiam, tačiau Harvardo pasipūtėlis temato žemėlapį internete ir mano, kad to pakanka išmintingoms išvadoms.
Tas nesąmones spausdina įtakingi leidiniai, jos įsilieja į visą chorą kitų publikacijų, kurių bendras turinys susiveda į vieną dalyką: sąjungininkai, kurie mums nepateikė nė dešimtadalio resursų, pagal jų karines doktrinas būtinų mūsų pradėtai puolimo kampanijai, yra „nusivylę“ žemu mūsų pažangos tempu, „nepateisinančiu jų lūkesčių“.
Viskas tvarkoje su mūsų pačių lūkesčiais, bent jau kariuomenėje, ir tų užnugaryje, kurie bent šiek tiek dalyvauja kare.
Niekas nesitikėjo, kad pasikartos praėjusio rudens „Charkivo stebuklas“, nes sąlygos buvo kardinaliai kitokios. Ne todėl, kad nebuvo netikėtumo efekto – priešingai, visos galimos puolimo kryptys priešui buvo akivaizdžios iš anksto, jų nėra tiek daug, ir būtent visus tuos 8 ar 9 mėnesius, kol mes rinkome resursus puolimui (tiesiog teko iš sąjungininkų vos ne po vieną išprašinėti kiekvieną šarvuotį ir pabūklą), priešas apsikasinėjo, statė betoninius ugnies lizdus, minavo prieigas prie jų ir ruošėsi atremti mūsų atakas.
Užduotis nuo pat pradžių buvo ties galimybių ribos – jei tik ne už jos – ir dabar stebina ne lėtas puolimo tempas, o tai, kad jis iki šiol vyksta daugiau ar mažiau sėkmingai (kam prielaidos teoriškai neįmanomos), ir kad priešo nuostoliai mūsų puolimo metu gerokai viršija mūsų (vėlgi, priešingai teorijai, pagal kurią turėtų būti atvirkščiai).
Taigi, susidarė paradoksali situacija, kai Pietų ir Rytų frontuose padėtis geresnė nei nekruviname, bet ne mažiau svarbiame „Vakarų fronte“.
Panašu, kad ten mes ne tik nepuolame, bet priešingai – turime atremti galingą informacinę ataką ar net puolamąją kampaniją. Pastaroji įtakoja pokyčius visuomenės nuomonėje, nuo kurios, savo ruožtu, tiesiogiai priklauso tiek mums gyvybiškai svarbių išteklių tiekimas, tiek ir tai, kaip greitai mus pradės versti „užšaldyti konfliktą“, kas sąlygotų mūsų pralaimėjimą.
Tai darosi kone pagrindine mūsų problema, todėl verta pasiaiškinti problemos esmę ir pabandyti paieškoti galimų sprendimų.
Pradžiai atmeskime emocijas ir atsisakykime „įsižeidusių ant sąjungininkų“ pozos, nes tikrai neturime nei ant ko nei už ką įsižeisti. Kokius jau turime sąjungininkus, tokius, jų neperdarysime ir nepriversime į pasaulį pažvelgti mūsų akimis, jausti mūsų skausmą ir mąstyti mūsų smegenimis.
Galėjo nebūti ir tokių sąjungininkų ir net tokios pagalbos – prisiminkime, kaip pasaulis kadaise atsisakė padėti pradžioj Ukrainos Liaudies Respublikai (UNR), vėliau Ukrainos sukilėlių armijai (UPA), ir palyginkime tai su požiūriu į mus dabar. Taip pat galime palyginti mums teikiamos pagalbos mastą su mūsų pagalba Sirijos žmonėms ar anksčiau Čečėnijos žmonėms per Rusijos bombardavimus – kad nekiltų klausimas, kaip galima abejingai reaguoti į mūsų tragediją: tai lygiai taip pat, kaip mes reagavome į kitų tragedijas. Savi marškiniai arčiau kūno yra visiems ir visada – nei mes, nei sąjungininkai nesame išimtis.
Taip pat nepamirškime, kad ne sąjungininkai mums trukdė ruoštis šiam karui. Mes patys net aštuonerius metus, kai jau vyko karas, kažkodėl nesirengėme tam, kad jis iš esmės bus toks pat, bet visiškai kitokio masto – nors tai buvo gana akivaizdu. Ir todėl dabar turime prašinėti kiekvieno sviedinio iš sąjungininkų, nors per 8 metus galėjome turėti visas reikalingas ginkluotės, technikos ir amunicijos atsargas, taip pat ir parengtą kariuomenės rezervą.
Mes patys visus tuos 3 ar 4 mėnesius, kai sąjungininkų žvalgyba žemėlapyje mums jau piešė visas rodykles, pagal kurias vėliau interventai ir tikrai įsiveržė – užuot organizavę pasalas pagal tas rodykles, skersai rodyklių darę gynybos linijas, iš anksto ginklavę Teritorinę gynybą ir laiku vykdę mobilizaciją, – ruošėmės kepti šašlykus „gegužinėms“. Ir todėl visos mūsų pergales šiame kare buvo apmokėtos nepalyginamai didesne kaina, nei galėtų ir turėtų būti.
Štai kodėl dabar mums prireikė tos beviltiškos ir labai sudėtingos puolamosios kampanijos – nors 2022 metų pavasarį atsilaikyti Pietuose būtų buvę nepalyginamai lengviau nei dabar juos atgauti.
Todėl nekaltiname Baideno, Trumpo ir Sulivano dėl visų nuodėmių ir nelaikome savęs „baltais ir pūkuotais“. Mes pasiekėme dabartinę būseną, ypač visišką priklausomybę nuo išorės pagalbos ir būtinybę išlaisvinti nuo okupantų beveik kas penktą mūsų šalies kvadratinį metrą, pirmiausia dėl daugybės mūsų pačių klaidų, o tik vėliau prie mūsų problemų prisijungė keistos „raudonos linijos“ mūsų sąjungininkų galvose.
Tačiau dabar jau darome visa, įmanoma ir neįmanoma, ir dabar būtent tos „raudonos linijos“ bei „tarakonai“ tarpininkų galvose yra didžiausia kliūtis kelyje į mūsų pergalę.
Kas negerai? Ar trūksta argumentų? Ar mes nepakankamai įtikinantys ar nesuprantami? Rodos, kad ne. Mūsų argumentai yra visiškai įtikinami ir suprantami tiems, kurie yra pasirengę juos išgirsti ir apsvarstyti. Tačiau atrodo, kad mes jau išnaudojome resursus tų žmonių Vakaruose, kurie išties buvo pasirengę mus išgirsti.
Pirmiausia išnaudojome empatijos ir užuojautos išteklius. Tie resursai yra labiau humanitariniai ir labai individualizuoti ir beveik neturi įtakos valstybės karinės pagalbos mastui ir pobūdžiui.
Empatija – tai apie tai, kad būtų priimti mūsų pabėgėliai. Tai apie Vakarų savanorius, kurie savo lėšomis veža mums sunkvežimiais humanitarinę pagalbą. Apie savanorius, kurie viską paliko ir atvyko pas mus kovoti. Bet čia net ne apie Javelinus ar Stingerius, jau nekalbant apie Abramsus ir ATACMS.
Toliau mes mobilizavome visus tuos, kurie mus suvokia ne taip emociškai, bet racionaliai supranta ir rusijos grėsmę sau, ir tai, kaip visa pasaulio tvarka priklauso nuo šio karo baigties.
Baltijos šalys ir Lenkija, Didžioji Britanija ir Skandinavija mums davė viską, ką galėjo, ir net šiek tiek daugiau. Šolcas tapo „vanagu“ ir iš Bundesvero iškratė beveik viską, kas per neveiklumo metus nespėjo supūti ir nebuvo atiduota į metalo laužą, o Prancūzija, kaip tik dėl šių priežasčių parūpino mums daug ginklų. ir netikėtai tapo mūsų lobistu NATO.
Ir dabar beliko tolima užjūrio šalis, kuri mums daugiausiai padeda, bet tuo pačiu labiausiai mus spaudžia aibe draudimų ir riboja pristatymų asortimentą.
Tiesą sakant, būtent tos tolimos šalies vadovų pozicija yra lemiama mūsų neįstojimo į NATO atžvilgiu. Taip, panašu, kad po dešimties dienų Vilniuje mūsų laukia didžiulis „lūžis“ – vietoje pakvietimo į Aljansą bus pasiūlytas eilinis „saugių garantijų“ figos lapas, nedaug kuo besiskiriantis nuo Budapešto. Taip pat tos vienos tolimos šalies vadovų pozicija yra lemiama ir tiek dėl nepateikimo mums lėktuvų, tolimojo nuotolio raketų bei pan., ir tiek dėl gėdingo draudimo perkelti karą į priešo teritoriją.
Įveikėme daugybę kliūčių, kurios prieš porą metų atrodė neįveikiamos, bet dabar atrodo, kad atsitrenkėme į neįveikiamą sieną senelio Baideno galvoje. Ir ta siena nėra jo asmeninė išankstinė nuostata. Viskas, deja, yra daug blogiau.
„Vagnerovcų“ žygis per Rusiją pagaliau įtikino Vakarų politikus tuo, ką mes jau seniai žinome – raška ne tik nėra visagalė, bet iš tikrųjų tėra šūdo ir pagaliukų konstrukcija ir labai trumpalaikėje perspektyvoje gali visiškai subyrėti. Ir būtent ši perspektyva privertė tą dalį Vakarų politikų, visiškai formuojančių Baltųjų rūmų poziciją, pagaliau nusimesti kaukes ir parodyti tikrąsias motyvacijas.
Birželio 27 d. „New York Times“ paskelbė straipsnį „What happens to Putin Now“ (Kas dabar nutiks putinui). Autorius yra Thomas Friedman, tris kartus Pulitzerio premijos laureatas, žurnalistikos šviesulys, pasak vieno iš demokratų stovyklos „minčių lyderių“. Jį skaitant galime įsivaizduoti, kad skaitome Sulivano, Kirby ar Baideno nuomones.
Straipsnis trumpas, galime perskaityti visą, kad apskritai įsivaizduotumėme, kas vyksta dabartinių galingiausios pasaulio valstybės vadovų galvose. Bet svarbiausia mums suformuluota paskutinėje pastraipoje. Cituoju pažodžiui:
„Jei jis (putinas) laimės, rusijos žmonės pralaimės. Bet jei jis pralaimės ir jo įpėdiniu taps betvarkė, pralaimės visas pasaulis.”
Išvada akivaizdi – žinoma, lai verčiau pralaimi „rusų tauta“ (apie mūsų išvis nekalbama) nei „visas pasaulis“. Tai yra, pu pergalė ir jo režimo išsaugojimas pristatomas kaip mažesnis blogis, o alternatyva vaizduojama tik kaip krūvos naujų nekontroliuojamų režimų chaosas, kur kiekvieno iš daugelio prigožinų ir kadyrovų rankose dar atsidurs po gabalą branduolinio arsenalo.
Būtent ši baimė apibrėžia ribas, iki kurių Baltieji rūmai pasirengę palaikyti mus, ir atrodo, kad tą ribą mes jau pasiekėme. Atėjo laikas pripažinti nepaprastai nemalonų faktą: pagrindinis sąjungininkas bijo mūsų pergalės ir, atitinkamai, nori jos išvengti.
Būtent tai geriausiai paaiškina visus tuos „nepadėjimo“ mums posūkius, kurie mums gali pasirodyti keisti, nelogiški ir nenuoseklūs.
Tiesą sakant, tai tik labai nuosekli politika, nors ir amorali ir trumparegiška. Ir dalimi tos politikos yra choras žurnalistų ir Harvardo „ekspertų“, „išreiškiančių nusivylimą“ mūsų puolimo tempais.
Šios politikos esmė paprasta: taip – neleisti laimėti pu, ne – neleisti mums nugalėti rašką, nes „ pralaimės visas pasaulis“. Ir atrodo, kad jokie mūsų apgalvoti racionalūs argumentai nepajėgūs įveikti tos baimės, nes neracionali baimė yra viena stipriausių žmogaus motyvacijų.
Galime į valias apeliuoti į vertybes, bet tai jau įvyko ir rezultatų nedavė. Galime aiškinti, kad iš tikrųjų tokia pozicija nėra išmintinga, kad tai nėra „pragmatiškas išskaičiavimas“, o tik tinginių ir sočių bailių nenoras palikti komforto zoną. Ir kad vis tiek anksčiau ar vėliau jiems teks palikti komforto zoną, ir kad kaip tik dėl JAV pragmatiškų interesų reikia paspartinti mūsų nenuginčijamą, įtikinamą pergalę ir iš anksto ruoštis kontroliuoti neišvengiamų perturbacijų rusijoje procesus. Bet mes visa tai jau pasakėme ir atsirėmėme į nenorą tai išgirsti.
Bijau, kad giliai įsišaknijusias baimes gali įveikti tik kita baimė, dar galingesnė. Ir panašu, kad laikas mums savo argumentacijos arsenalą papildyti „šiurpėmis“ (siaubo pasakojimais vaikams), kurios užblokuotų sąjungininkų galvose jų siaubą dėl „rusijos nežinomos ateities“.
Ko gero, laikas piešti sąjungininkams galimos ateities paveikslus, kurių fone sąlyginė prigožino raška išrodytų kaip ne pats blogiausias variantas.
Mūsų draugui Boreliui (draugui be kabučių, jis tikrai daro viską, ką gali) reikėtų paaiškinti, kad jis ne visai teisus, sakydamas, kad be Vakarų ginklų tiekimo „per kelias dienas pralaimėtume karą ir virstume nauja Baltarusija“. Taip, pralaimėtume, bet ne per kelias dienas, o per ilgus mėnesius. Per tuos mėnesius žūtų šimtai tūkstančių, o dar 15-20 milijonų papildytų pabėgėlių stovyklas Europoje. Todėl taptume ne „antrąja Baltarusija“, o „antruoju Afganistanu“, kur prie pat ES sienų metų metus ir net dešimtmečius nenurimtų kruvinas partizaninis karas su visais „patogumais“ kaimynams.
Verta perduoti mūsų priešui Orbanui, kad jei jo pastangos padėti rusijai laimėti netikėtai taptų vaisingomis ir mes, sulig jo prognozėmis, pralaimėtume karą, tai paskutinis mūsų milijoninės armijos, užgrūdintos mūšiuose su antrąja kariuomene pasaulyje, įsakymas būtų atsitraukti į neutralias Europos šalis. su visais ginklais ir įranga ir ten internuotis. Ir kad šio atsitraukimo maršrutas driektųsi ne per mums padėjusias šalis, o išskirtinai per Vengriją.
O pakeliui ši kariuomenė turėtų užduotį – sudaryti humanitarinį koridorių milijonų civilių pabėgėlių išvykimui, taip pat per Vengriją. Galiausiai ar tik ne vengrai turėtų žinoti, kaip tai atrodo – tūkstančio kilometrų ginkluotas maršas per svetimus „priverstinai svetingus“ kraštus ieškant „pažadėtosios žemės“ ? Istorija kartais atlieka paradoksalius salto, ir jiems vertėtų dėl to susimąstyti. ?
Visiems tiems Harvardo-Pulitzerio „ekspertams“ reikėtų paaiškinti, kad priversta „nelaimėti“ ir sudaryti paliaubas Ukraina, kurios dalis liktų okupuota, žinoma, negalėtų tapti nei NATO, nei ES nare, niekas į ją neinvestuotų ir pan. ir kad mes tai padarytume ne tik savo tragedija, bet ir galingu jų galvos skausmu.
Ši nepribaigta ir likimo savivalei palikta šalis, nepaisydama savo skurdo, visus savo išteklius investuotų į karą, žūtbūt pasigamintų branduolinį ginklą, ir sėkmės tikimybė yra labai didelė. Na, o jei CŽA vis tiek pavyktų tam užkirsti kelią, tai jau kažkas, o ypač vadinamoji „purvina bomba“ mūsuose būtų lipdoma beveik kiekviename rūsyje, ir niekas nieko dėl to nepadarytų.
Nesant reparacijų ir investicijų vis tiek reikėtų bet kokiomis priemonėmis kovoti su skurdu, tad tektų tapti tiek nelegalių ginklų, tiek kitose „kultūringose“ šalyse nepageidaujamų prekių pasaulinės prekybos mazgu bei šešėlinių lėšų plovimo mašina ir t.t.
Gal tuomet Baltiesiems rūmams būtų lengviau atiduoti mus sudraskyti rusijai, nei turėti problemų su tokia suluošinta potrauminio streso sutrikimo apimta šalimi? Taip pat ne, nes šalies galėtų ir nebūti, bet ukrainiečių yra per daug, kad rusai juos visus fiziškai sunaikintų.
Milijonas veteranų, turinčių unikalią kovinę patirtį, jausdamiesi išduoti, be darbo ir perspektyvų pasklistų po pasaulį sudarydami sėkmingą konkurenciją „vagnerovcams“ ar netgi suformuotų tokias nusikalstamas grupuotes, kad Balkanų ir Italijos mafijoms beliktų tik nervingai rūkyti koridoriuje.
Žuvusių karių vaikai užaugtų kaip pabėgėliai našlaičių namuose Europoje ir puoselėtų neapykantą ne tik okupantams, bet ir tiems, kurie lemtingu metu mus išdavė. Ir kadangi jiems būtų sunkoka pasiekti maskvą, pyktis kaip kerštas nusikreiptų link tų, kuriuos galima pasiekti – Vakarų politikų, savo laiku prisidėjusių prie mūsų pralaimėjimo.
Jei iš numatomų 20 milijonų Ukrainos pabėgėlių tik viena šimtoji dalis taptų teroristais- keršytojais, turėtume pogrindyje du tūkstančius žmonių, gerai integruotų į Vakarų šalis – kur ten ta Al-Qaeda…
Visi tokie ir panašūs siaubo paveikslėliai turėtų šmėžuoti friedmanų, salivanų ir baidenų akyse ir tapti jiems tikresniais naktiniais siaubais nei abstrakti „betvarkė rusijoje“. Ir padėtų jiems suprasti, kad vienintelis būdas išvengti visų tų košmarų yra pergalinga Ukraina, kuri, padedama Vakarų, visiškai nugalėtų rusijos kariuomenę, išlaisvintų visas teritorijas, įstotų į NATO ir ES, o mainais turėtų ir toliau būti mandagia, kontroliuojama, laikytis „klubo“ taisyklių ir derinti savo veiksmus su sąjungininkais bei investuotojais.
Žinoma, ne visas tokias žinutes mūsų valstybė gali viešai išsakyti (nors sėkminga ambasadoriaus Melnyko patirtis liudija, kad dažnai reikėtų būti nemandagiu ir net grubiu, kad būtum išgirstas). Tačiau be oficialių spikerių dar yra ir spauda, ekspertų bendruomenės ir daugybė kitų komunikacijos ir pranešimų kanalų. Galbūt laikas šiems kanalams nustoti bijoti erzinti sąjungininkus ir atvirkščiai – pradėti jiems pateikinėti informaciją apie mūsų „apokaliptinės netvarkos“ versiją.
Taip, dėl to nepradės mūsų labiau mylėti. Bet mes jau maksimaliai išnaudojome meilės ir atjautos potencialą, daugiau iš tų kilnių gerų žmonių jausmų neišspausime. O norint laimėti, mums reikia daugiau ir daug daugiau.
Atėjo laikas prisibelsti ir prie negerų žmonių, prie tų, kurie ir taip mūsų nemėgsta, ir prisibelsti per tai, kas juos pakankamai motyvuoja – per apokaliptines baimes.
Nepavyko susitarti geruoju? Ką padarysi, Teks pakalbėti, kas galėtų būti blogiau. Juk pasirinkimo neturime – mums reikia tik pergalės.
